Marijus Šidlauskas. Vaisingos antropologijos ir poezijos jungtuvės (NŽ-A nr. 2)

Prieš gerus keturis dešimtmečius, taigi dar in ille tempus sovieticus, Marcelijus Martinaitis jau tarsi dairėsi bendresnio, „žmogiškesnio“ kūrybos prasmės kodo sakydamas, kad poezija „padeda suvokti genetinę priklausomybę kultūrai, žmonijai. Ji jaučia tuos žmogaus pagrindus, be kurių jis negali susidaryti pasaulėžiūros ir veikti kaip socialinė asmenybė. Be tų pagrindų net įsitikinimai tampa fanatizmu, griaunančia jėga. Nežinau, kaip visa tai pavadinti“ (Interviu su rašytojais, sudarė Stasys Lipskis, Vilnius: Vaga, 1980, p. 414). Monografijos Meistraujantis žmogus autorė Akvilė Rėklaitytė „visa tai“ pavadina poetine antropologija ir, reikia iškart pasakyti, antropologinė tyrinėtojos uoslė jos neapgauna. Pasirinktoji metodologinė prieiga leidžia jai apžvelgti ir vertinti Martinaičio kūrybą iš naujos sociokultūrinės perspektyvos ir kartu atveria tuos jo kūrybinės veiklos aspektus, kurie iki šiol su literatūra nebuvo siejami. Žinoma, grynuosius estetus, reikalaujančius apie poetą spręsti tik iš jo poetinių tekstų, tokios žinios verčia įtariai suklusti, tačiau jei užmegztoji intriga pavirstų diskusijomis, visa tai tik pagerintų bendrąją literatūrologinę kraujotaką.

Teoriniu žvilgsniu aprėpti „visą Martinaitį“ kaip meistraujantį žmogų bus paskatinusi ir simpatiškuosius lietuvio bruožus įkūnijanti asmenybė. Taikus, nekonfliktiškas, pasižymintis subtiliu humoro jausmu. Atidžiai įsiklausantis, nesikarščiuojantis, tolerantiškas, bet nefamiliarus. Jo natūroje glūdėjo kažkas iš mitinio lietuviškumo klodo, sintetinis pradas jungė mito archaiką ir modernumą, jo įvaizdyje natūraliai derėjo rūpintojėlis ir kukutis, sakytojas, bardas ir mokytojas, akademikas ir mįslingas „K.B. įtariamas“. Atvirai nemaištavo prieš jokią valdžią, tačiau nė vienai nepasidavė ar neparsidavė, nepriėmė statutinės pasaulėžiūros, priešinosi ideologinei indoktrinacijai saugodamas savo vidinę laisvę. Jam buvo atgrasus sociopolitinis ir psichosocialinis kairės/dešinės susipriešinimas, siekė būti žmonių bendravimo tiltu, slenksčiu, ties kuriuo pasisveikina. Priklausė kartai, kurią jungė ne tai, ką ji darė, o tai, ko nedarė. Jo kultūrinis autoritetas ypač išryškėjo Atgimimo metais, kai poetas aktyviai reiškėsi ir kaip akylas, išmintingas, o kartais ir dantingas publicistas: „Tempusiems ratus su visu bolševikiniu šmugeliu dabar užtenka tik atgal atgręžti ienas arba perdažyti savo seniai sugedusius kiaušinius“ (Literatūra ir menas, 1992-03-07).

Tačiau tas pats sintetinis taikingumo pradas sovietmečiu vertė taikstytis su absurdiška realybe, lįsti Ezopo kailin, daryti tam tikrų kompromisų, nuolaidų. Savaip kompromisinis buvo ir Martinaičio Kukutis, tas naiviai gudrus sistemos klibintojas, apie kurį, jau žvelgdamas iš distancijos, poetas sakė: „Juk Kukutis kaip tik buvo „prisitaikęs“, todėl ir absurdiškas, graudus, o kartais ir juokingas“ (žr. „Marcelijus atsisveikina su Kukučiu“, in: Respublika, 2013-03-30). Tiesa, Kukučiu kaip lietuviškimo inkarnacija kai kas ir suabejodavo – tarkime, Tomas Venclova, dar 1986 m. apie jį rašęs: „[I]storijos perkamas, parduodamas, mušamas, kariamas ir žnaibomas, suakmenėjęs pasyvume. Jame daugelis tikriausiai atpažįsta save – ir randa savo nuodėmių atleidimą. Tai be abejonės Lietuva, bet toji Lietuva, kuri nepajėgia ir netgi nenori dorotis su dabartimi, virsti istorijos subjektu“ (Tomas Venclova, Vilties formos: eseistika ir publicistika, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1991, p. 332). Venclovos mintį savaip pratęsia ir toliau provokuoja Audingos Peluritytės, lyginusios Martinaičio Kukutį su Zbigniewo Herberto Ponu Cogito, įžvalga: „Kukutis iš esmės yra ne tik su konkrečiu istoriniu laikotarpiu, totalitarizmu, bet ir su istorija, su įasmeninančia būtimi, galėtume sakyti – su Vakarų Europos ir krikščionybės tradiciją grindžiančia individuacija konfliktuojantis veikėjas“ (Audinga Peluritytė, Ribos architektonika: Šiuolaikinė lietuvių literatūra ir kontekstai, Vilnius: Vilniaus universitetas, 2016, p. 192). Kai ką iš paradoksalios kukutiškos optikos pasiskolinsime ir šioms pastaboms.

Šiukštu netapatindami poeto su jo personažu ir nesileisdami į svarstymus, kaip antropologinis Martinaičio paveikslas koreliuoja su vakarietiška individuacija, negalime nepastebėti tam tikro dvilypumo, kylančio iš šio paveikslo objekto ir subjekto persidengimo. Nes „Martinaičio poetinė antropologija“ gali būti, o kartais netgi prašosi perfrazuojama – „Rėklaitytės poetinė antropologija“. Tačiau šis gramatinis kazusėlis tyrinėtojos anaiptol nediskvalifikuoja, veikiau atvirkščiai. Autorė nesitenkina literatūros antropologijos ir poetinės antropologijos aprašinėtojos vaidmeniu (šių disciplinų laukas, galimybės ir skirtumai pristatomi itin kvalifikuotai), bet imasi poetinės antropologijos architektės užduoties, tapdama kūrybinio suokalbio su savo objektu dalyve. Martinaičio kūrybiniams įsijautimams žmogiškai (antropologiškai?) simpatizuojama, iškeliant autorefleksijos, intersubjektyvumo, žanrinės emocijų rekonstrukcijos aspektus (skyrius „Subjekto būsenos“). Kartu parodomas ir šių nuostatų vidinis prieštaringumas, „širdies“ ir „proto“ įtampa, kuri nebuvo svetima poetui ir yra būdinga anthropos apskritai. Toks giluminis solidarumas teikia tyrimui euristinių privalumų ir tik patvirtina itin glaudų (nebijočiau patikslinti – simpatinį) klasiko ir tyrinėtojos ryšį, jų mentaliteto giminingumą. Panašus rašytojo ir apie jį rašančiojo „kongenialumas“ (galima ir be kabučių) – nedažnas laimingas atvejis.

Kita vertus, neatmestina, kad pasirinktoji metodologinė perspektyva žmogiškas būsenas, tapatybės tapsmą gali ne tik antropologiškai atverti, bet, užsklęsdama jį savo sąvokų virtualybėje, ir teoriškai apriboti, nebematydama reikšmingų kūrybos sociologinių, ideologinių ar psichologinių motyvų, vertybinių nuostatų, faktinių apsisprendimų. Taip manyti verčia tai, kad Martinaičio antropologinėje biografijoje lieka nepaaiškintas komjaunuoliškos jaunystės laikotarpis (Balandžio sniegas, 1962; septinto dešimtmečio pradžia iki maždaug 1965 m.), kurį pats autorius vėliau eliminavo kaip neautentišką, estetiškai neadekvatų, tačiau antropologo žvilgsniui itin informatyvų. Atitinkamai vėlyvasis tarpsnis (po 1990-ųjų), kai svarbesnė darėsi jau ne etnografinė savikūra, o psichologinė, egzistencinė tapatybė, tarsi atsiduria teorinės koncepcijos nuošalėje – tai patvirtintų faktas, kad į tyrimo akiratį nebepatenka tokie atsinaujinusio kūrybiškumo išlydžiai kaip poema „Eilėraščių įsiveržimas į nakties Vilnių“. Skaitant apie mūsų išvietintuosius rašytojus (žemininkus, bežemius, įskaitant ir šiapusinius Juozą Aputį, Romualdą Granauską, Joną Strielkūną, Vytautą P. Bložę) susidaro įspūdis, kad juos suformavo pirmiausia etnografinė savikūra ir globalėjančios modernybės įtampos, o ne istorinės geopolitinės aplinkybės ir egzistencinė būtinybė. Ar šitaip priežastis ir pasekmė nesukeičiamos vietomis?

Pasirinktoji metodologija verčia grįžti ir prie grožinės literatūros rūšinės tapatybės klausimo, prie to, kas vis dėlto kalbinį tekstą daro literatūros kūriniu. Formalistai, iškėlę „literatūriškumą“, juk siekė atsiriboti nuo antropologijos, psichologijos, politikos filosofijos ir pan. Literatūros antropologija, atvirkščiai, kaip lygiaverčius kultūrinius gestus siedama tekstą ir veiksmą, poeziją ir praktinę veiklą, ne tik daug ką skolinasi iš kultūrinio materializmo ir naujojo istorizmo, pabrėžiančio tekstų istoriškumą ir istorijos tekstualumą, bet primena ir XIX a. amžiaus pozityvizmą bei kultūristorinę mokyklą, kūrybą siejusią su sociokultūrine aplinka ir autoriaus biografija. Rastųsi bendrumų ir su literatūros sociologija ar sociokritika. Kadangi šios monografijos metodologinės prieigos perimamos iš modernios gnoseologinės paradigmos, jai būdingą įtarumo hermeneutikos principą (itin mėgstamą kultūrinio materializmo, naujojo istorizmo ir feminisčių), įmanu taikyti ir literatūros antropologijos atžvilgiu, juolab kad knygoje galima pasigesti kritiškesnės pasirinktųjų metodologijų refleksijos ženklų.

Iš tyrime įdarbinamų naujų terminų pažymėtinas nuskirtinimas, nuskirtinimo būsena (filosofės Agatos Bielik-Robson sąvoka, perimta iš prancūzų antropologo Rene Girard’o; galima palyginti su liuteriškuoju nuteisinimu (Rechtfertigung) teologijoje ar Jacques’o Derrida skirsmu (differance), žyminčiu opozicinių narių neaiškumą, susilietimą, kitimą ir žaismą dekonstrukcijoje). Bielik-Robson nuskirtinimas įvardija vertybiškai žymėtą santykį tarp archaiškumo (bendruomenėje vyravęs žmogiškas bendrumas, kylantis iš bendro likimo būti mirtingiems) ir postmodernybės, kurioje emocinį išgyvenimą keičia refleksija, o organišką solidarumą išstumia „skirtumą“ pabrėžiantys individualizmas ir egocentrizmas. Rėklaitytė šią sąvoką išmaniai įdarbina, pasitelkdama kaip itin parankią apibūdinti Martinaičio „žmogiškosios bendrystės siekį, nuskirtinančio emocinio solidarumo lūkestį“ (poskyris „Gailesčio etosas“, p. 122). Tačiau panašu, kad nuskirtinimo veikimo logika nebegalioja, kai kalbama apie civilizacinio lūžio ženklus ir Martinaitis pasirodo jau ne kaip archainio etoso konservuotojas, o kaip jo ardytojas, suvokiantis savo idiliškosios tapatybės nesugrąžinamumą. Tačiau „sumodernėjusio“ Martinaičio antropologija jau kitokia, „knyginė“ (plg. „antrą kartą gimiau iš knygų“, p. 189). Ar šitaip poetas „nenuskiria“ savęs priešinga kryptimi nei siūlo Bielik-Robson? Ir ar nuskirtinimas galų gale netampa tiesiog pertekline sąvoka, kuri tik „sumokslina“ vieną iš krikščioniškojo etoso aspektų?

Čia taip įkyriai priekabiauju ne dėl autorės mokslinės raiškos netobulumo (atvirkščiai, jos kalbinę klausą, stiliaus skaidrumą ir lankstumą galima tik pagirti), bet dėl negeros bendresnės tendencijos. Jei žiūrėsime ne kultūrologinių teorijų, o žmogiškosios praktikos ir lietuviškosios humanitarinės terminijos žvilgsniu, tai panašūs naujadarai juk prigyja itin sunkiai, dažniausiai tik papildydami literatūrologinio žargono archyvą (plg. redundancija, transgredientas, egzotopija, imaskuliacija, kvyrų teorija ir pan.). Per pastaruosius tris dešimtmečius į intelektualinę rinką išmesta begalė NSO primenančių svetimkūnių, kurie dauginasi vėžinėmis metastazėmis, varydami kalbinio susvetimėjimo pleištą į jau ir taip leisgyvį mūsų humanistikos kūną. Žinoma, išeitis galėtų būti originalių teorijų kūrimas (įskaitant originalų jų atmetimą), bet tai veikiau iš utopijų srities, na, o mąstant realiau – kritiškesnis skolinamų metodologijų adaptavimas, t. y. ne mechaniškas paskirų sąvokų skolinimasis, bet adaptacija mentaliteto lygmeniu drąsiai pasinaudojant ir savosios kultūros alternatyvų pasiūla. O čia jau galėtų pasitarnauti tas pats hermeneutinis įtarumas.

Dar vienas klausimas, kurį aptariamoji monografija provokuoja – apie antropologinių (ir ne tik) tapatybių takumą, jų formavimusis, perprasminimus ir tapsmus, susijusius su postmodernizmo išplatintu totaliniu vertybių reliatyvizmu ir maru plintančiomis tapatybių krizėmis. O gal vis dėlto žmogaus prigimtyje dar verta pasidairyti absoliučių esencialių dalykų, kuriuos pamynęs žmogus nužmogėja, ima vogti, meluoti ir žudyti? Ar Martinaičio atveju galima kalbėti apie metafizinę sacrum perspektyvą? Žinia, jis jautė žmogaus egzistencijos dramatizmą ir ribotumą, tačiau nemaištavo prieš tai ribų griovimu ar naikinimu. Sacrum matmuo jo kūryboje taip pat juntamas, tik jo metafizinė vertikalė savitai martinaitiška, ji gali būti paradoksaliai apverčiama: „Į savo dangų jau žiūriu žemyn“ (eil. „O toj tyloj ir man yra kažkas…“, p. 101). Transcenduojančios būsenos tarp gyvenimo ir mirties ypač įelektrintos jau minėtoje poemoje „Eilėraščių įsiveržimas į nakties Vilnių“: „Liūdnas pamišęs poetas praveria langą į tamsą. / Liūdnas pamišęs poetas žiūri į užmirštą amžių. / Ne aš pasakiau, kad poetas, ne aš pasakiau, kad pamišęs: / gyvenimo pusę nuėjus – prasideda miškas!“ Monografijoje fiksuojamas eilėraščių biblinis nuolankumas (eil. „Tu mano žemdirbe dvasia“, p. 123), panašių būsenų apstu meditaciniuose egzistenciniuose eilėraščiuose, kuriuose „atsiskleidžia subjekto negalėjimas paaiškinti pasaulio“ (p. 135), atsisakoma egocentriško individualumo, o transcenduojantis subjektyvumas susilieja su martinaitišku gailesčio etosu. Kaip iškilus tokio susiliejimo pavyzdys pristatoma įstabioji „Sutartinė“ – mitinės sutarties su žeme poetinis variantas, atveriantis savo katarsišką gelmę meistriškos interpretacijos dėka. Ir nors tolesniame poskyryje „Tragedija ir gedulas“ primenamas Leonardo Saukos pastebėtas lietuviškųjų raudų svetimumas metafizikai – svetimumas, kuriam „stilistiškai pritaria ir Martinaičio poetinio pasaulėvaizdžio daiktiškumas“ (p. 145), tokiai išvadai, mano galva, nepritaria pats poskyrio pavadinimas. Tam priešinasi ir vidinis poetinio pasaulėvaizdžio vertikalumas, pabrėžtas išgyvenimo gilumas (eil. „Slenkstis“), išaštrinta įtampa tarp gyvybės ir mirties, pagaliau martinaitiškai persmelkiantis racionaliai nepaaiškinamas gailile raso, neklystamai girdimas eilėraštyje „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“: „Rasa ten laša nuo lelijų – / Kaip dalgio ašmenys – gaili“.

„Daiktiška“ čia tėra tik pati eilėraščio medžiaga – tiek, kiek daiktiška gali būti kalba, bet ne pati eilėraščio šerdis, jo žmogiškoji, t. y. antropologinė, prasmė ir esmė. Į poeto gyvenimo pabaigą didesnio Kažko ilgesys tik stiprėjo. „Vien tik gyventi yra per maža, reikia dar Kažko, kas nėra tik gyvenimas. O kas tai, nežinau iki šiolei“. Taip rašyta 2009 m. išėjusioje biografinėje knygoje Mes gyvenome. Išties, Martinaitis gebėjo eilėraščiu išsidrožti vežimą, arklius, šunelį, suvynioti į staltiesę Serbentą ir Kalnujų kalvas, bet juk tai dematerializuojantis, metaforiškas daiktų transcendavimas ten, kur jie pavirsta amžinosiomis idėjomis ir šitaip išgelbėjami iš nebūties, sunykimo. Šia prasme poezija juk ir yra tokia metafizinė daiktų saugykla, o poetai – šitaip daiktus apdorojantys kalbos meistrai, kuriuos Aristofanas pašiepdamas vadino tektones himnon – himnų drožėjais. Šiais svarstymais gal kiek savavališkai perdėlioju Rėklaitytės įžvalgas, tačiau darau tai baimindamasis Martinaičio poezijos perdėto teorinio sutechninimo, turėdamas galvoje būsimus jo kūrybos interpretuotojus.

Šių eilučių skaitytojas jau pastebėjo, kad šiame rašinyje, užuot susikoncentravus į pačią monografiją ir jos autorės įdėtą triūsą, leidžiamasi į polemiką su postmodernizmo teorine mintimi ir su savimi, visaip priekabiaujama ir pan. Iš dalies taip atsitiko todėl, kad akivaizdūs šios monografijos privalumai profesionaliai atskleisti Elenos Baliutytės recenzijoje „Apie meistrą meistrės ranka: monografija apie Marcelijų Martinaitį“ (Colloquia, 2021, Nr. 47, p. 196–202). Iš kitos dalies – dėl to, kad neatsitiktų kaip pasakoje pakartam Kukučiui palinksminti: „Visur vis tie patys / pritaria / savo pačių pritarimui / šokimu ir varpeliais“.

Ši įspūdingai šviežiai ir tvirtai sumeistrauta monografija rodo, kad į gimtąją literatūrologiją įsijungia jauna, talentinga ir daug žadanti jėga. Akvilė Rėklaitytė Marcelijaus Martinaičio fenomeną naujai atveria ir nušviečia, o svarbiausia – leidžia pajusti, kas poeto gyvenime ir kūryboje sumeistrauta ilgam. Ir leidžia pasakyti, kaip apie Maironį kadaise sakė Vincas Mykolaitis-Putinas – jis mums daugiau negu poetas.

P. S. Šias mintis pradėjau ir nustojau rašyti vasario 24-ąją. Vėlesnėmis dienomis bandžiau joms suteikti recenzijos formą akomponuojant nuolat įjungtam svetimomis kalbomis dūzgiančiam televizoriui, tačiau sulig kiekvienu pranešimu iš Ukrainos formą prarasdavau (tekste tai atsispindi). Tada imdavau necenzūrine rusų kalba VALDYKPASAULĮ P. siųsti n…, dariau tai daug kartų. Labai norėjosi vietoj P. vartoti p., bet šitaip įžeistume niekuo dėtą sausmedinių šeimos krūmą – medelį Viburnun, suteptume nekaltą jo uogų raudonumą, įsigeriantį į Gyvačių salos smėlį… Keista recenzija gavosi… tak polučilos.