Sveikas, redaktoriau,
sėsdamas rašyti šio laiško iš pat ryto prisiskaičiau socialinių tinklų ekspertų šiurpių apie Rusijos karą su NATO. Pasak jų, mums liko dveji-treji metai sąlyginai ramaus gyvenimo. Norėčiau tuo netikėti, bet atmintyje tūnanti ištisa virtinė protėvių galvoja (yra įsitikinę), kad taip ir bus.
Aš, gerbiamas redaktoriau, nepateikinėsiu čia jums plačių ir drąsių politinių įžvalgų, neanalizuosiu situacijos frontuose (ten šiuo metu nelabai yra ką ir analizuoti – sekinantis, lėtas, kraupus apkasų karas), niekam negrūmosiu kumščiu ir nerūgosiu tautiečių, kad tam karui nesiruošia. Aš pats nepasakyčiau, kad jam ruošiuosi. Greičiau – kaupiuosi kažkokiam neišvengiamam didžiuliam perversmui, kai daug ko teks išsižadėti ir su daugeliu išsiskirti.
Mes jau pripratome prie žodžių karas ir Ukraina junginio, jis, deja, tapo kasdienybės dalimi, kaip kasdienybės dalimi tapo ir rosijanų beveik kasdien pramušinėjamas tikrovės ir tikimybių dugnas. Dabar mes iš jų tikimės visko – turbūt nebėra tokios niekšybės, apie kurią perskaitę eilinį rytą žiniose, tviteryje (t. y. „X“-e) ar Telegram kanaluose, nuoširdžiai nustebtume. Net baisėjimosi atsargos beveik išsemtos ir sužinoję apie taktinio branduolinio ginklo panaudojimą, tikriausiai atsidusę eitume namų vaistinėlėje ieškoti jodo tablečių.
Tai anaiptol nėra nuolankus susitaikymas su esama situacija, veikiau savotiškas psichologinės saugos mechanizmas. Tiesą sakant, karo pradžios niekas iš tikrųjų ir neįsivaizduoja. Jei jis prasidės, viskas bus kaip Ukrainoje – pabusime (jei pabusime) ankstų rytą nuo sprogimų ir lėktuvų gaudesio. Nereikia vengti apie jį kalbėti, tačiau nereikia ir pulti į isteriją, geriau, jei nesate karys ar savanoris, užsirašyti į taktinės medicinos kursus, eiti pinti maskuojamųjų tinklų ar paaukoti kokiam nors fondui.
Karą aš, nors ir važinėju į Ukrainą gana dažnai, matau labiau bičiulių ukrainiečių, jos rašytojų ir poetų akimis. Kariaujančių poetų. Poetų-savanorių. Ir matau dažniausia ne iš optimistinės ar viltingos pusės.
Nes karas yra taip pat ir nuovargis, ir kova su neviltimi. Pyktis. Šį lapkritį stoviniavome su poetu Arturu Droniu, grįžusiu trumpam iš fronto, prie Lvivo kavinės šeštadienį, rūkėm – žmonių minios, groja muzika, barai pilni. Jis mostelėjo ranka į pilną pėsčiųjų gatvę ir sako: „Va, kodėl dalis mano bendražygių net nenori grįžti iš fronto atostogų. Pažiūrėk, matai, kiek čia sveikų, įmitusių vyrų vaikštinėja? Kodėl jie ne apkasuose? O mums jau ėmė siųsti ir paliegusius, ir su negalia“.
Arturui – 23 metai. Ką tik pasirodė jo poezijos knyga Тут були ми (Čia buvome mes) – apie karo kasdienybę, apie žmones, gyvenančius karo zonoje, apie siaubą ir viltį, meilę, ir netektis. Velniškai talentingai parašyta knyga. Arturas – vienas iš fronte esančių rašytojų, sugrįžtantis tik trumpam, pavyzdžiui, pristatyti knygos. Jis taip pat užsiima ir paramos Ukrainos kariuomenei rinkimu. Kaip ir daugelis. O visas jo knygos pelnas keliauja labdaros fondui „Vaikų balsai“, kuris rūpinasi nuo karo nukentėjusių vaikų psichologine reabilitacija.
Nuolat prisimenu ir rašytojus, keliaujančius Ukrainos PEN autobusiuku po išlaisvintus regionus, po pafrontę ir vežančius knygas – sunaikintoms, išdarkytoms, apgriautoms, išplėštoms, okupantų prišiktoms ir paliktoms bibliotekoms. Vis dar apšaudomoms bibliotekoms. Bibliotekininkėms, dirbančioms be šildymo, dažnai ir šviesos, o kartais net ir sveikų langų. Skaitytojams, vis dar ateinantiems. Jiems biblioteka, knygos ir literatūra – dar vienas šiaudas, už kurio galima laikytis. Tie rašytojai veža ne tik knygas, bet ir viltį, kad pafrontės ir išlaisvintų regionų žmonės nėra pamiršti, jie žino, koks vertingas yra bendravimas ir palaikymas – pokalbiu, eilėraščiu, nauja knyga. Tiesiog išklausant.
Čia vėl pacituosiu Arturo žodžius iš vieno jo interviu: „Jei esu rašytojas, tai ne tik bendrabučio kambaryje prie kompiuterio. Mano, kaip kario, tapatybė dabar svarbesnė ir reikalingesnė. Tačiau būtina išsaugoti ir kitas mano asmenybės dalis. Kariaujant toliau mylėti Dievą reiškia būti tikru krikščioniu. Tad galbūt ir toliau rašyti poeziją kare reiškia būti tikru poetu. Iš pradžių to nesupratau, bet dabar man atrodo taip“.
Ukrainiečiai puikiai supranta kultūros vertę, naudą ir galią. Jos vienijančią jėgą. Deja, tą puikiai supranta ir į šalį įsiveržusi orda.
Tad apie karą aš kalbu kaip (tebūnie, pasinaudosiu tuo negrabiu žodžiu) kultūrininkas. Miniu tai, kas baisiausia man – literatūros, knygų, bibliotekų sistemingą naikinimą. Na ir, žinoma, tą literatūrą kuriančiųjų žūtis.
Vienas pirmųjų dalykų, ką padaro miestą, gyvenvietę, kaimą užėmę rusai – išima visas ukrainietiškas knygas iš bibliotekų ir stengiasi jas sunaikinti. O vietoj tų – atgabena savų, propagandinių. Ir visa tai atlieka stebėtinai operatyviai ir organizuotai. Jiems tai itin svarbus, beveik ritualinis veiksmas. Ištobulintas per ilgus agresijos prieš kaimynus šimtmečius.
Pateiksiu tik sausus skaičius: pernai metų rudens duomenimis, nuo 2022 m. vasario mėn. rosijanai Ukrainoje sunaikino daugiau kaip 220 bibliotekų ir apgadino 400 bibliotekų patalpų. Bibliotekos sudaro 40 procentų nuniokotos Ukrainos kultūros ir paveldo infrastruktūros.
Be to, siekdama ištrinti Ukrainos nacionalinį identitetą, šalis agresorė sunaikino beveik 200 milijonų egzempliorių Ukrainos knygų fondo. Tai sunkiai suvokiami skaičiai, rodantys sistemingą ir kruopštų „darbą“.
Knygų kova, žinoma, vyksta abiejose pusėse: vien per 2022 m., nuo karo pradžios, Ukraina iš savo bibliotekų išėmė 19 milijonų sovietmečiu leistų knygų, iš kurių 11 milijonų buvo rusų kalba. Aš pats savo akimis mačiau virtines tuščių lentynų su užrašu „Radianska literatura“ Černihivo Dovženkos bibliotekoje. Tiesa, vertėtų prisiminti dar ir tai, kad rusiškų knygų platinimo ir leidybos ribojimai buvo pradėti taikyti dar 2014 m., po Krymo aneksijos. Kad rusiškai leidžiamų ir parduodamų, taip pat į šalį įvežamų knygų dalis sistemingai mažėjo (ir buvo mažinama) nuo tų pačių 2014-ųjų. Kad iki tol leidybos ir spaudos padėtis buvo neproporcingai iškreipta ir didžiąją dalį knygų rinkos ne gimtąja kalba užėmė rusiškos knygos.
Ne mažiau stulbinantys ir kiti kultūros niokojimo ir naikinimo skaičiai: 2024 m. sausio 10 d. duomenimis UNESCO patvirtino, kad nuo 2022 m. vasario 24 d. padaryta žala 337 objektams: 126 religinėms vietoms, 148 istorinės ir (arba) meninės reikšmės pastatams, 30 muziejų, 19 paminklų, 1 archyvui. Neverta pamiršti, kad tai gana atsargūs UNESCO skaičiai, patys ukrainiečiai sunaikintų ar apgriautų paveldo ir kultūros objektų suskaičiavo gerokai daugiau. Daugiausia kultūros ir paveldo objektų nukentėjo Charkivo, Odesos, Donecko ir Chersono srityse. O kas dedasi laikinai okupuotose žemėse, baisu ir įsivaizduoti – visi esame matę trumpų vaizdo įrašų, kaip atrodo Bachmutas ar Avdijivka. Toliau nuo fronto okupuotoje pusėje gal ir ne taip baisu, bet pasidomėję, kas daroma su Mariupoliu ar kaip atrodo jau dešimtį metų okupuotas Doneckas, susidarytumėte apytikrį vaizdą, kaip atrodo užimta Ukrainos dalis – beveik be komunalinių paslaugų ir patogumų, jokios tvarkos, neatstatoma beveik niekas, Mariupolyje paskubomis renčiami abejotinos kokybės daugiaaukščiai, o butai juose parduodami sąžinės neturintiems Rusijos piliečiams, kurie džiaugiasi pigiai įsigiję butus „kurorte“. Ir dar būtinai pageidauja su vaizdu į jūrą.
Ši šliaužianti kolonizacija, deja, nieko nauja – Rusija (tada Sovietų Sąjunga) tą darė po Antrojo pasaulinio karo, okupavusi Baltijos šalis, lygiai taip pat ji elgiasi ir Ukrainoje.
Ukrainiečiai nuosekliai ir kiek įmanoma išsamiai dokumentuoja jų kultūrai daromą žalą – tuo užsiima muziejai, institucijos, specialistų komandos – išlaisvintose vietovėse dokumentuojama, fotografuojama, renkama viskas – tiek rusų palikti „trofėjai“, tiek nuniokotos kultūros likučiai – įrodymams ir atminčiai.
Praeitą pavasarį lankiausi Nacionaliniame Ukrainos istorijos ir Antrojo pasaulinio karo muziejuje Kyjive – apžiūrėjome profesionaliai parengtą jau šio, dabartinio karo (tiek trofėjų – nuo rusų uniformų iki įvairaus kalibro ginklų, tiek to, kas sunaikinta) ekspoziciją. Tačiau kraupiausia paroda lankytojų laukė rūsyje – perkelta ir kruopščiai atkurta Hostomelio namo požemiuose keletą savaičių okupantų laikytų ukrainiečių civilių – senukų, moterų, vaikų – buitis. Krosnelės, gultai, maisto atsargos, vaikų piešiniai, žibalinės lempelės, žibintuvėliai, žaislai, vystyklai. Po ekspoziciją reikia vaikščioti visiškoje tamsoje, pasišviečiant tik žibintuvėliais ar telefonais. Šykštus spindulys vis išplėšdavo iš tamsos kokią detalę: šventą paveikslėlį, ant sienos pieštuku skaičiuotas nelaisvės dienas, pliušinį kiškutį, butelį su vandeniu, vaikišką knygą. Visa tai buvo paveikiau už tūkstančius žodžių, tekstų ir filmuotų vaizdų. Viso to niekada nepamiršiu.
Ir dar šiek tiek sausų skaičių, už kurių slypi ne tik nutraukti gyvenimai ir gedintys artimieji, bet ir neparašytos knygos, nesugroti koncertai, nenufilmuoti filmai, nenutapyti paveikslai. Neįvykusios kultūros galimybės.
Žuvusių rašytojų ir vertėjų sąraše, kurį sudarė rašytoja, savanorių medikų bataliono „Hospitaljerai“ paramedikė Olena Herasimiuk – 48 pavardės. Projekto „Requiem“ sąraše – 70 per 2022–2023 m. nužudytų arba žuvusių Ukrainos ir užsienio žurnalistų pavardžių. Ukrainos PEN sudarytame 2023 m. liepos mėnesį paskelbtame žuvusių ir nužudytų menininkų sąraše – 41 pavardė. Visi šie sąrašai ilgėja beveik kasdien.
Štai čia ir yra ta didžiausioji karo neteisybė – kai iš Ukrainos pusės žūsta geriausieji, žūsta jos ateitis. Ir tuo pačiu mane stulbina, nors, regis, neturėtų, nes tai tikrai ne pirmas toks pavyzdys žmonijos istorijoje – meno, o ypač literatūros klestėjimas Ukrainoje. Mane, redaktoriau, stulbina ta kultūros kraujotaka, tas net baisiausiomis aplinkybėmis nesiliaujantis kultūros darbas. Stulbina ir teikia vilties. Taip, turbūt tai dabar ir yra pagrindinis mano vilties šaltinis.
Galvodamas apie dabartinę Ukrainos poeziją aš vis prisimenu Pirmojo pasaulinio karo britų „prarastosios kartos“ poetus: Wilfredą Oweną, Siegfriedą Sassooną, Robertą Gravesą, Ivorą Gurney ir kitus – dalis jų žuvo kare visai jauni, kiti nusižudė po karo, treti – neišeidavo iš beprotnamių. Kalbėdamas apie tai, aš nelyginu nei geopolitinės situacijos, nei rašomų eilėraščių tono ir adresato – man svarbus tik tas neįtikėtinas talentų suklestėjimas – eilinis įrodymas, kad bent jau poezija suklesti egzistencinio pasirinkimo akivaizdoje, mirties, pavojaus akivaizdoje. Ir vis labiau įsitikinu, kad per porą sočių ir ramių dešimtmečių ji virsta tuščiaviduriais lingvistiniais eksperimentais ir pūkų iš vaikystės traumų bambos rankiojimu.
Mano paties kasdienis kovos su baime ir nerimu, su graužiančiu bejėgiškumu ritualas (tiksliau, vienas iš jų) yra vertimas. Šiuo metu daugiausia verčiu tiek dabartinę Ukrainos poeziją, tiek fronte kariaujančius Ukrainos poetus. Tad ir šį laišką, redaktoriau, pabaigsiu vienos garsiausių Ukrainos poečių, Ševčenkos premijos laureatės Marijanos Kijanovskos poetine pranašyste-prakeiksmu (vertimas – mano):
…iš tiesų sakau jums sukilo didis saulės vėjas
nuplėšė didį šydą
ir štai atsidengė
ateis diena
ir sukils karšta kaip kraujas eliziejaus laukų geležis
ir sujudės karšta kaip kraujas mūsų mūšių laukų geležis
ir atsidus karšta kaip kraujas geležis žuvusiųjų žaizdose ir žaizdose
mūsų griuvėsių
ir ims kaukti šimtai milijonų rusų minų mūsų
soduose vaikų aikštelėse ir miškuose
lankose ir pievose
ir kils į beribę dangaus bedugnę
nes iš tiesų sakau jums
kraujo bioliuminescencija
turi savo kainą
savo tiesą
savo neišsenkančią atmintį
nes eliziejaus laukai turi ypatingą galią
meilės galią
ir atpildo galią
iš tiesų sakau jums
ateis diena
ir kris šimtai milijonų rusų minų
karštų kaip kraujas
ant mūsų žudikų galvų
ypač rusijoje
Vilnius, 2024 m. sausio 29 d.
