Praėjusių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje tarp Vilniaus Universiteto (VU) humanitarų ir socialinių mokslininkų nuskambėjo VU Orientalistikos Centro Konfucijaus Instituto Audriaus Beinoriaus istorija. Bent jau kaip buvo pranešta žiniasklaidoje, jis, neapsikentęs žeminančių darbo sąlygų, išvyko į Estijos Tartu universitetą, kuriame dirba dvigubai mažiau, o uždirba 2,5 karto daugiau nei Lietuvoje (https://www.delfi.lt/news/daily/education/profesorius-jau-susikrove-lagaminus-prasideda-akivaizdus-universitetu-tustejimo-metas.d?id=76406409). Tarp kolegų ir bičiulių pradėjo sklisti eilinė nuvilianti žinutė: Lietuvos aukštojo mokslo sistema pasiekė tokį degradacijos lygį, kad mūsų mokslininkus jau sugeba persivilioti net estai.
Turbūt ne vieno galvoje šios kalbos dar labiau sustiprino jau ilgokai tūnojusį Tartu universiteto kaip naujojo Baltijos akademinio Eldorado įvaizdį, mat teko prisiklausyti iš bičiulių ir prisiskaityti internete, kad jis ir reitinguose aukščiau stovi, ir atlyginimai ten didesni, ir geros stipendijos podoktorantūros stažuotėms, ir infrastruktūra gera, ir parūpina nemažai kokybiškų mokslinių tekstų. Apibendrinus: mokslininkai ten gyvena sočiau, jų perspektyvos geresnės ir atmosfera nepalyginti malonesnė nei ta, kurią matome Lietuvoje. Tokią nuomonę galima susidaryti pabendravus su ne vienu Lietuvos mokslininku.
Nebloga proga bent kiek patikrinti Eldorado mitą ir patyrinėti, kaip kolegos Estijoje rengia konferencijas, pasiūlė trečioji metinė Tartu Rusijos ir Rytų Europos studijų konferencija, vykusi birželio 10–12 d. Tartu universitete, tema Reflecting on Nation-Statehood in Eastern Europe, Russia and Eurasia.
Visas tris konferencijas 2016–2018 m. organizavo Tartu, Upsalos (Švedija) ir Kento (Jungtinė Karalystė) universitetų konsorciumas, o organizavimo kaštus padengė ES Horizon 2020 programa. Verta pabrėžti, kad bent jau mūsų regione ši konferencija jau yra gana žinoma ir turi neblogą reputaciją. Galima teigti, kad tarp politikos mokslininkų ir ši konferencija bent iš dalies prisideda prie mano minėto teigiamo Tartu universiteto įvaizdžio.
Šiųmetinėje konferencijoje dalyvavo virš 200 mokslininkų, tačiau šioje apžvalgoje susitelksiu ties pranešimais iš tarptautinių santykių disciplinos. Taigi ar iš jų bent įmanoma kiek užčiuopti, kas lemia Tartu universiteto sėkmę?
Dalyvaujant susiklostė įspūdis, kad Tartu Rusijos ir Rytų Europos studijų konferenciją sudaro penki ingredientai. Pirmasis – mokslininkai iš Vakarų, dažniausiai gerų, bet nelyderiaujančių universitetų. Sprendžiant iš jų pranešimų, atrodo, kad tai buvo Putinversteheriai, kurie gavo progą Tartu pristatyti savo idėjas. Štai Derekas Averre‘as iš Birmingamo universiteto nusiskundė, kad Londono idėjų kalvė „Chatham House“ gamina šlamštą; Erikas Shiraevas iš George’o Masono universiteto ragino atsisakyti Rytų–Vakarų perskyros tarptautinėje politikoje; Camille‘is Merlenas iš Kento universiteto pristatydamas savo pranešimą apie ginklavimosi kontrolę taip pat padejavo ir dėl didelės įtampos dabartinėje tarptautinėje politikoje tarp Vakarų ir Rusijos. Tuo tarpu Stefanas Hedlundas iš Upsalos universiteto ragino nustoti užsiiminėti moralizavimu ir atšaukti sankcijas Rusijai. Anot jo, jeigu jau Vakarai nusprendė kovoti dėl Ukrainos, tuomet jie turi būti pasirengę eiti į totalinį karą prieš Rusiją. Dabartinės sankcijos yra beprasmės, nes Rusija joms esanti atspari.
Taip pat šios grupės mokslininkai stengėsi savo pranešimais suprasti Rusiją, o tam buvo „analizuojama“ Rusijos naudojama retorika ir naratyvai. Minėtas Averre‘is pristatė Rusijos „strateginius naratyvus“ apie Arabų pavasarį. Balki Begumhanas Baylanas iš Londono University College pristatė Rusijos legitimizavimosi strategijas tarptautinėje politikoje. Žodis „pristatė“ vartojamas sąmoningai – daugybė tokių pranešimų peržvelgdavo Rusijos naudojamą retoriką, tačiau neužsiėmė jos gilesne analize. Vienas retesnių bandymų tą daryti buvo Okke‘s Guerto Lucasseno iš Kento universiteto pranešimas apie Rusijos strateginį atgrasymą. Jis teigė, kad Rusijos veiksmams negalima taikyti hibridinio karo termino, nes Rusija, anot Sergejaus Lavrovo, tik ginasi, o terminas hibridinis karas suponuoja puolamuosius veiksmus. Nors šio pranešimo autorius pripažino, kad „Rusijos strateginis atgrasymas“ iš esmės niekuo nesiskiria nuo hibridinio karo, jis vis tiek mano, kad reikia daryti šią skirtį. Tam pagrįsti buvo pasitelkta tai, ką Nerija Putinaitė pavadino wholeworldizmu: juk visame pasaulyje vyksta hibridinis karas, jį naudoja visos didžiosios valstybės – štai JAV naudoja privačias karines kompanijas Irake (suprask, čia yra JAV žaliųjų žmogelių atitikmuo), todėl mes turime atsižvelgti į Rusijos argumentus, kad ji ginasi ir todėl vartoti „Rusijos strateginio atgrasymo“ terminą.
Gan daug panašaus pobūdžio pranešimų sklisdavo iš Kento universiteto, vieno iš Tartu universiteto partnerių organizuojant konferenciją, mokslininkų lūpų. Tai nėra atsitiktinumas. Būtent Kente dirba vienas iš žinomiausių Jungtinės Karalystės Putinversteherių, profesorius Richardas Sakwa. Panašu, kad profesorius augina neblogą kartą savo pamainai.
Šiai pristatytai mokslininkų grupei buvo parūpintas antras konferencijos ingredientas – didelis mokslininkų desantas iš Rusijos. Kaip buvo galima spręsti iš minėtų Vakarų mokslininkų pranešimų ir jų replikų per diskusijas, jie ypač vertina kontaktus su Rusija ir mėgsta jais girtis. Zachary Paikinas iš Kento po sekcijos diskusijos pasakojo apie savo susitikimą su Artiomu Malginu (Maskvos valstybinio tarptautinių santykių instituto dėstytoju) Vladivostoke, kur pastarasis išdėstė, kad artimiausius 10 metų Rusijos santykiai su Kinija klostysis puikiai. Kitas kolega po minėto Hedlundo pranešimo apie sankcijų Rusijai nereikalingumą per diskusijas teigė, kad Sankt Peterburgo forume jam vienas Rusijos biurokratas pasakojo, jog sankcijos sustiprino Rusiją, nes visas į Vakarus eksportuotas kapitalas sugrįžo namo. O šias įžvalgas iš Rusijos reikia tausoti ir analizuoti lygiai taip pat, kaip Vilniaus senamiestyje atkastą Viduramžių laikų batą, nes jos pataiso mūsų, vakariečių, iškreiptą perspektyvą. Shiraevas reklamuodamas savo naujausią knygą apie Rusijos užsienio politiką gyrėsi ją parašęs kartu su Rusijos mokslininku, kad skaitytojai negautų vienpusiško pasakojimo.
Sprendžiant iš konferencijos pranešimų ir diskusijų, bent dalis Rusijos mokslininkų noriai atsako į šį kvietimą diskutuoti. Štai Tatjana Romanova iš Sankt Peterburgo valstybinio universiteto komentuodama vienos sekcijos pranešimus skundėsi, kad fake news etikečių klijavimas yra išankstinis nenoras eiti į dialogą su kita puse. Kita dalis Rusijos mokslininkų konferencijoje savo pranešimais tęsė „bandymus suprasti“ Rusijos argumentaciją įvairiais tarptautinės politikos klausimais, per daug į ją neįsigilindami ir neanalizuodami. Pavyzdžiui, Natalija Morozova iš Žemutinio Naugardo Nacionalinio tyrinėjimų universiteto aukštosios ekonomikos mokyklos pristatė Rusijos diskursą apie humanitarines intervencijas po Krymo okupacijos.
Trečiasis estiškos konferencijos ingredientas yra kviestinės akademinės žvaigždės iš užsienio. Pirmą dieną paskaitą skaitė Grzegorzas Ekiertas iš Harvardo. Jis bandė paaiškinti pastarųjų metų demokratijos regresą Vidurio ir Rytų Europoje, ypač Vengrijoje ir Lenkijoje (tiesa, bent jau kalbėdamas apie pastarąją, jis sugebėjo pasiklysti Lenkijos politikos detalėse, todėl pateikė labai iškreiptą vaizdą apie Lenkiją, iš esmės atkartojantį visiems jau žinomas liberalų klišes). Sekančią dieną paskaitą skaitė Catriona Kelly iš Oksfordo, kuri bandė nupasakoti Rusijos imperinio centro mažesnių tautų ir etninių grupių valdymą bei identiteto formavimą Rusijoje/SSRS 1881–2018 m., derinant lokalius, nacionalinius ir imperinius tapatybės elementus. Paskutiniąją konferencijos dieną savo knygas pristatinėjo Rusijos istorikas, žurnalistas ir publicistas Sergejus Medvedevas iš Maskvos aukštosios ekonomikos mokyklos ir Alexanderis Etkindas iš Europos universiteto instituto Florencijoje. Pastarasis konferencijoje pristatė savo parašytą Williamo C. Bullitto intelektinę biograiją. Tiesa, po pristatymo taip ir liko neaišku, nei kodėl jis ėmėsi rašyti šią knygą, nei ką jis ja norėjo pasakyti.
Ketvirtasis konferencijos ingredientas yra likę mokslininkai, tarp kurių dominavo svečiai iš Suomijos ir Rytų Europos, tarp kurių buvo šeši Lietuvos mokslininkai. Šios grupės darbus yra labai sunku apibendrinti. Pranešimų tematika buvo labai plati. Kokybės požiūriu dalis jų reiškė pretenzijas į mokslą, dalis labiau priminė referatus.
Galiausiai būtina paminėti paskutinę estiškos konferencijos formulės ingredientą – gerą organizaciją. Sklandi komunikacija, patogios ir erdvios auditorijos su gerai veikiančia infrastruktūra, daugybė pasiruošusių savanorių, aiški programa, sočios vaišės, o po sekcijas nuolatos vaikščiojo Tartu universiteto atstovai, kurie, atrinkę geriausius pranešimus, juos vėliau siūlydavo publikuoti. Kitais žodžiais tariant, viskas vyko taip, kaip ir turi vykti gerose tarptautinėse konferencijose.
Taigi ką galima pasakyti apie Baltijos akademinį Eldoradą po šios konferencijos? Viena vertus, matosi nemažai pastangų kurti mokslą sekant pasauliniais akademiniais standartais ir tam neblogai sekasi rasti pinigų. Kita vertus, tų pastangų vaisiai yra bent jau nevienareikšmiai. Tarptautinių santykių srityje Tartu nepavyko prisikviesti stiprių pranešėjų, o didžioji dalis nuskambėjusių pranešimų savo lygiu priminė referatus ir buvo labiau aprašomojo pobūdžio.
Ar po šios patirties autoriaus galvoje subliuško Baltijos akademinio Eldorado įvaizdis? Taip, susidarė įspūdis, kad už Tartu universiteto sėkmės slypi nemažai mitologijos ir viešųjų ryšių. Ar dėl to verta pykti? Ne, estai daro tai, ką gali, ir daro tai neblogai. Tuo tarpu Lietuvos potencialas organizuojant tokius renginius vien dėl istorijos ir geografijos yra didesnis nei Estijos. Todėl pykti galima nebent ant savęs, kad Lietuvos politikos mokslininkai nesugeba organizuoti net tokio lygio kasmetinių konferencijų.
