William Shakespeare,
TITAS: Dviejų dalių degustacinė tragikomedija,
Menų spaustuvė, premjera 2022-05-25, trukmė: 2 val. 30 min.
Režisierius Gildas Aleksa, vakarienės šefas Tadas Eidukevičius, dailininkė Ugnė Tamuliūnaitė, kompozitorius Jokūbas Tulaba, pjesę vertė Aivaras Mockus.
Vaidina: Dalius Skamarakas, Vilma Raubaitė, Arnas Ašmonas, Milda Jonaitytė, Julius Žalakevičius, Mantas Pauliukonis, Milda Naudžiūnaitė, Karolis Kasperavičius, Laurynas Jurgelis, Kasparas Varanavičius.
Titas Andronikas – drama apie tragišką romėnų karvedžio likimą ir išdavystę artimojoje imperatoriaus aplinkoje, laikoma pirmąja Shakespeare’o tragedija. Titas taip pat laikytinas vienu iš keistesnių Shakespeare’o tekstų dėl jo recepcijos: amžininkai Titą labai mėgę, bet laikui bėgant jos vertė sparčiai kritusi – tekstas buvo laikomas nykios, blogai parašytos dramaturgijos pavyzdžiu. Iki pat šiol abejojama tragedijos autoryste – neva jos prastas stilius ir menkas turinys neatitinka britų dramaturgijos genijaus braižo. Tekstas iš dalies reabilituotas XX–XXI a. sandūroje, kai literatūros tyrinėtojai ir kritikai apie Titą Androniką rašė kaip apie „pjesę po Bosnijos“, tarsi kaip apie „poeziją po Aušvico“. Tokios interpretacijos atveju tekste esantys smurtas, žudymas, seksualinė prievarta ir kanibalizmas rezonuoja, kuria akistatą su istorine atmintimi. Titas ilgam tapo drama, kuria permąstomas žiaurumas – kritikas Jonathanas Foremanas 1999 m. recenzijoje New York Post citavo režisierę Julie Taymor: net žiauriausios tragedijos scenos neprilygsta tam, kas šiandien vyksta mūsų pasaulyje. Žiaurus sutapimas, kad dabar apie Gildo Aleksos Titą galima kalbėti kaip apie spektaklį po Bučios, Iziumo, Kramatorsko ir kitų Rusijos karo nusikaltimų Ukrainoje.
Šiuo atveju teigiamai suveikia ir šiuolaikinio Lietuvos teatro bruožas, kai nesiorientuojama į istorinių, kostiuminių dramų pastatymus kaip savaime vertus dėmesio (tam, tiesa, ir neturime tinkamos erdvės), todėl dažnai istorinė pjesė šiuolaikiniame Lietuvos teatre atsirenkama veikiau pagal tai, kaip pasakojimą galima išgvildenti iš senovės konteksto ir ieškoti jame laikui nepavaldžių motyvų. Laikas kaip aplinkybė vis dėlto svarbus: režisierių ir aktorius nuo statomo teksto skiria bent 400 metų, o Shakespeare’ą nuo tos epochos, kurią jis vaizdavo – senovės Romos imperijos – dar bene pusantro tūkstantmečio. Šis atstumas, pats tekstas savaime yra problemiškas režisieriui ir aktoriams, spektaklio sėkmė bent iš dalies priklauso nuo jų santykio su tekstu, nuo to, kaip užmezgamas pokalbis tarp statomos medžiagos ir žiūrovo. Tiesa, aktoriai kalba švaria, pompastikos ir senoviškumo turinčia Shakespeare’o kalba, kurios manieringumas sėkmingai išlaikytas vertėjo Aivaro Mockaus pastangų dėka.
Aleksos kūrybinė strategija yra orientuota į šiuolaikišką, tarpdisciplininį teatrą. Konceptualia spektaklio ašimi tampa maistas ir valgymo aktas – virtuvės šefas Tadas Eidukevičius spektaklio metu gamina maistą ir pateikia jį išskirtam žiūrovų ratui, tai veikia ir kaip kulinarinės teksto interpretacijos. Šie žiūrovai (įsigiję brangesnius bilietus) yra sodinami prie ilgo, balto padengto stalo priešais kitus žiūrovus salės sėdimosiose vietose, ir taip atsiduria scenoje kartu su joje veikiančiais aktoriais. Šia prasme vieta VIP ložėje ir šampano taurė pasiekė naują evoliucijos pakopą – dabar galima pavakarieniauti ir tapti spektaklio dalimi. Scenoje kuriamas ne tik spektaklis, o lyg ir „hepeningas“, kuriame veikia gastronomika ir teatras, nes žiūrovai prie stalo, mėgaudamiesi šefo parengta vakariene (ir gėrimais, už papildomą mokestį), iš tiesų tampa pasyviais spektaklio dalyviais. Jų nuolatinis, bet neįpareigojantis buvimas su aktoriais, gurkšnojimas, vos girdimas įrankių klaksėjimas kontrastuoja su besirutuliojančiu pasakojimu – juk kalbame apie Shakespeare’ą, kurio tekstuose gausu smurto, kūno žalojimo, prievartos, o tai, kad „visi miršta“, net tapo anekdotu. Šis sprendimas suveikė: kai prie to paties valgomojo stalo Titui Andronikui buvo nukirsta ranka kaip išpirka už jo sūnų gyvybes, kažkas iš salėje sėdinčių žiūrovų ėmė isteriškai juoktis. Kai jau berankis Titas gauna dėžę su išpirktų sūnų galvomis ir supranta esąs apgautas, kažkas pildosi taurę vyno ir mes girdime, kaip skystis atsimuša į stiklą. Taip atsiranda autentiškų (ir kas kartą skirtingų) absurdo ir tragikomedijos atvejų, kurie viršija paties teksto krūvį. Stebina tai, kaip Aleksos Titas išlaiko sveiką pusiausvyrą tarp spontaniško žiūrovų į(si)traukimo ir profesionalaus aktorių darbo – inovatyvi spektaklio forma netampa vienintele korta, ant kurios statoma spektaklio sėkmė.
Degustacinė vakarienė pasiekia kulminaciją kartu su spektakliu: kai Titas visai imperatoriaus svitai patiekia pyragą su Tamoros vaikų mėsa, aktoriams ir vakarieniaujantiems žiūrovams patiekiamas šefo šviežiai keptas pyragas. Buvo matyti, kad kai kurie dvejojo valgyti, bet galiausiai palūžo. Galbūt aktoriai kartu su žiūrovais pasineria į socialinį eksperimentą, kuris klausia, ar nesunku vienu metu mėgautis ir šlykštėtis, ar susigyvenome su smurtu kasdienybėje. Svarbu, kad ir pats Shakespeare’as tragedijoje išnaudojo valgymą kaip smurto aktą: aprašo nužudyto žmogaus kūno valgymą, į siužetą įtraukia ir panašaus pobūdžio bausmę, kai Aaronas baudžiamas įkasant jį iki krūtinės į žemę, paliekant mirčiai nuo bado ir troškulio. Todėl ir spektaklio metu vykstanti degustacinė vakarienė iškreipia patį mėgavimosi aktą, kai hedonizmas persipina su žiaurumu, be abejo, sustiprinant ir tradicinį „nuopuolio Romos“ vaizdavimą, kuris režisieriui rūpėjo ne mažiau nei dramaturgui.
Rašydamas tekstą dramaturgas tikriausiai rėmėsi skirtingais šaltiniais apie senovės Romą ir todėl jo sukurtas naratyvas veikia chronologiškai nenusakomu laikotarpiu. Pjesėje vaizduojama romėnų aplinka yra butaforiška, veikiau ne tikrasis tų laikų atvaizdas, o jo šešėlis. Čia režisierius sutinka su dramaturgu, mat nei vienam, nei kitam, panašu, istorinis tikslumas nėra svarbus. Todėl nors spektaklyje atsidūręs mobilusis telefonas ar kovinis pistoletas yra juokingi sprendimai (blogąja prasme), jie turi logikos. Visiškai pagrįsta ir tai, kad tekstu nepasikliaujama aklai – pavyzdžiui, Shakespeare’as rašo, kaip Lavinija apžioja ir dilbiais suima pagalį ir juo rašo ant smėlio, norėdama tėvui ir dėdei atskleisti vardus tų, kurie ją išprievartavo ir suluošino. Keistas ir nepatogus sprendimas, kai tą patį galima padaryti kojos nykščiu – Aleksos Lavinija mąsto praktiškiau. Dailininkės Ugnės Tamuliūnaitės dizainas, sukurtas pagal golfo, fechtavimosi, teniso aprangą – suprask, tai elito žaidimai, „švarus“ sportas – tikslingai skatina žiūrovą matyti žiaurią, smurtui abejingą aukštuomenę kaip nesenstantį konceptą. Vis dėlto mažiau atleistini anachronizmai vertime, kai, pavyzdžiui, Tamora liepia sūnums ieškoti Tito jo „kabinete“. Na, kokie ten kabinetai senovės romėnų rūmuose? Angliškame originale (Knock at his study, where, they say, he keeps) žodis reiškia kambarį kaip erdvę skirtą darbui, tačiau iš konteksto neiškrenta.
Ne visi Shakespeare’o tragedijos veikėjai yra vienodai sudėtingi ar reikalingi veiksmo plėtojimui. Tekstą galima skaityti kaip istoriją apie dviejų žiaurių asmenybių – romėnų karvedžio Tito Androniko ir gotų karalienės Tamoros – susidūrimą. Abu taip stipriai pasiduoda kerštui, kad pavirsta tikro blogio įsikūnijimais, kol galiausiai kerštas pasiglemžia ir jų, ir jų vaikų gyvybes. Tuo tarpu Lavinijos vaidmuo yra apgaulingai lengvas, mat nors ir anksti netenkama eilučių, personažas ir toliau lieka esminiu veiksmo dalyviu, tad buvimas scenoje reikalauja ypač intensyvios energijos. Aktoriai Dalius Skamarakas (Titas), Vilma Raubaitė (Tamora) ir Milda Jonaitytė (Lavinija) profesionaliai kuria nepakartojamus veikėjų portretus, kurie galėtų tapti atskaitos tašku tiems, kas ateityje imtųsi šio sudėtingo uždavinio. Bendrai nuvilia tik Lietuvos teatrui būdingos vis dar keistos ir nejaukios reivo scenos ir tas etiudiškas, vaidybos būrelį primenantis suvaikėjusio vyro ar veikiau berniukiško jaunuolio vaizdavimas. Spektaklio metu blaškė ir garso aparatūros zvimbimas, bet galbūt tai erdvės, o ne kūrybinės komandos klausimas.
Vakarienės dalyviai suvokia prieš akis vykstantį veiksmą kaip meno kūrinį, todėl nieko keisto, kad atsiradusi estetinė distancija sukuria saugią erdvę mėgautis maistu. Bet ar jie gali atsiriboti nuo aštrių pojūčių, kuriuos patiria kartu su kitais spektaklio žiūrovais? Spektaklio metu šis klausimas keliamas nuolat, o politinė tikrovė jį tik aštrina: kaip dera prabangi vakarienė su tragedija; koks santykis tarp mūsų kasdienybės ir visai netoli esančių Mariupolio, Chersono ar Bachmuto gyventojų kasdienybių? Kai kur gyvenime mūsų patirtys susikerta, tampa universalios, o kai kur prasilenkia, likdamos svetimam protui nepažiniomis žaizdomis. Negalime pretenduoti į visišką susitapatinimą patys to nepatyrę, galime tik įsivaizduoti tokią kančią ir tokį skausmą, kurio dar nežinome – tarp mūsų vaizduotės ir realybės atsiveria tuščia vieta. Bet ar toje tuščioje vietoje gali užderėti abejingumo sėkla? Ar visa tai tik nekintanti pasaulio taisyklė – kai kur gyvenimas sustoja, o kai kur tęsiasi? Juk tortą parduotuvėje išsirinkti vis tiek reikia, ar ne?
Režisierius ir jo komanda mezga dialogą su tekstu, žiūrovu, net žmogiškąja būkle. Vienareikšmiškai sėkmingas kaip šiuolaikinė Shakespeare’o teksto interpretacija, Gildo Aleksos Titas pasirodė kaip spektaklis, gebantis pakilti virš įprastų teatrinių konvencijų ir išsaugoti esmines pasirodymo savybes, dėl kurių žmonės vis dar eina į teatrą.
