Kai kalbama apie plokščią pagrindą, ant kurio sudedamos ir vežamos prekės, tokia reikšme žodis „paletė“ nevartotinas. Tai – „padėklas“. Jeigu kalbama apie Europos standartus atitinkantį padėklą, tai galėtų būti „europadėklas“, tik ne „europaletė“ (iš: Ar vartotini žodžiai „paletė“, „europaletė“?, https://www.santaka.info/?sidx=39026, 2016-03-21).
Mano seneliai visada turėjo žaliai dažytą pavėsinę, su stogu, su sienomis iš dviejų dalių. Šio vasarinio pastato apatinis metras nuo žemės buvo uždaras, medinis, iš vertikalių lentų, o pusantro metro tęsinys aukštyn išdidžiai stovėjo iš kiaurų rombų rašto sutvertos sienos. Tas nepermatomas metras buvo svarbus vaikams, nes juos paslėpdavo žaidžiančius tarp stiklainių, sveriant ir pakuojant įsivaizduojamiems pirkėjams obuolius rudeniop senovinėse svarstyklėse, žaidžiant slėpynių, siaučiant per puotas, dėliojant daiktelius į atvirus indus ir skaitant knygeles.
Seneliai mirė, medis sutrūnijo, viskas pasikeitė, tamsiai žalias skylėtas pavėsinės kūnas atrodė lyg baisus vaiduoklis, vis žemėjo, krito ir pasidavė istorijos šluotai, buvo supjaustytas ir džiovintas malkoms. Taip, krosniai tiko ir dažytos lentos.
Dabar atlikusių ir naudotų daiktų rūšiavimui bei paskirties keitimui minioms žmonių reikia tvarumo dirbtuvių, o kadaise gyvenimus valdė aiški tvarka be latės kavos su ąžuolo žievės aromatu: išgyventi, išleisti vaikus į mokslus, išnaudoti gamtą šalia, turėti pajamų iš kelių šaltinių ir džiaugtis visų pasiekimais.
Labai ilgai norėjau naujo statinio būtent slėpynėms, dažniausiai nuo kaimynų akių ar garsų, bet pirmiausia be stogo, kad visada matyčiau dangų, nesvarbu, ką planavau naujoje pavėsinėje/slaptavietėje daryti – degintis, mankštintis, pusryčiauti, snausti pietų miegą, nuo ankstyvo pavasario skaityti knygas, ant stalo vidurvasary pjaustyti butelius būsimoms žvakidėms, kalbėtis su kuo noriu, švęsti Jonines prisikabinėjus girliandų ir prisistačius žvakių saugiose dangoraižių pavidalo metalo dėžutėse. Tačiau pirktinės pavėsinės visada turėjo stogą, tai reiškia, tamsą, o metalinės – grubios, primenančios žiemos sodus, – visada atrodė per brangios, ir permatomos rėksniams kaimynams ar praeiviams.

Ir tada atėjo Europos Sąjunga. Kaip kam – labdara, klestėjimas, perteklius, logistika, perdarymas, saugumas (mano kaime netoli sienos su Karaliaučiumi yra NATO karinė bazė, taigi ir saugu, ir pirmas taikinys, jei ką, galimoms bomboms). Logistikos pasaulis sustotų, jei nebeliktų europadėklų. O logikos pasaulis?
Europaletėstapo ištisas šalis sujungiančiais padėklais, iš mūsų perkat – prašom, gaunat. Vieni jas susipjaudavo malkoms, kiti darėsi terasas, baldus. Maximos jas kartais išmesdavo, kartais išdalindavo. Atsirado ištisas europalečių šešėlinis tinklas – „atiduodam“, „pasiimk šiandien“, „parduodu po 5 eurus, turiu 18 vnt.“, „parduodamos nenaudotos paletės“ (kas, žinoma, buvo melas, nes bent kartą jos siuntinius ir siuntėjus aptarnavo). Gaudžiau kiekvieną kaip brangenybę keletą metų aplink savo kaimą, nes buvau netipinė europietė – neturėjau mašinos, o visi draugai gyveno ne čia. Arba neturėjau draugų. Ir tik iš naujo atrastas vaikystės sūpynių draugas per kelis kartus suvežė atiduotas iš artimiausio didmiesčio, dar kelias – sutarti prašalaičiai.
Kaip jau būna tokiuose alternatyvaus dizaino projektuose, jei jau europaletės nekainavo nieko, tik silkės patiekalus vaikystės draugui, tai dažai jas paruošti būsimai pavėsinei buvo patys brangiausi, eksterjerui skirti, daniški, su specialiu gruntu pirmam sluoksniui. Juos pirkau ir su nuolaida, ir be. Beje, pavėsinės terminas čia visiškai netinka, vadinu tą statinį U, nes trys kraštinės apsaugo viduryje esantį kūną/balsą nuo visų dėmesio. Ketvirtoji – kaip teatre atviroji kraštinė – žiūri į mano malkinę. Medis pozuoja medžiui skirtingomis savo formomis – dažytas, nedažytas, grubus, siauras, platus, plokštė, lenta, – tiesiog medžio paradas.

Taigi treji metai vežiojimo, dažymo ir norėjimo. Keturi kalbinti inžinieriai šaipėsi iš tokio sumanymo, gąsdino neįsivaizduojamais paruošiamaisiais darbais, tokiais kaip duobių kasimas kampuose, betono liejimas, metalo strypų tvirtinimas, skaičiavo smėlio savivarčių talpas ir mane liūdino. Bet aš tyliai nepasidaviau, tik vasara po vasaros dėliojau savo sunkiai panešamas paletes, varčiau jas dažydama ir džiovindama, į pašiurpusį nenušvitrintą medį sunaudojau galybę storų teptukų, taškiau langus ir žolę. Ir kiekvieną rugsėjį, šąlant orams, išvykdavau iš plyno kiemo. Dar kartą impregnavusi ir brangiaisiais dažais du kartus nudažiusi brūselius būsimoms jungimo tiesėms ir kampams.
Tačiau kartą didmiesčio meistras, surastas internetu, gavęs išmatavimų planą, labai ramiai atsakė, kad viskas čia įgyvendinama net per kelias valandas, jokių druskos stulpų nereikia, nes U raidė laikysis pagal fizikos dėsnius. Vieną pavakarę, atvykęs po savo dienos darbų, per 3 valandas sustatė visą mano įsivaizduotą perimetrą. Keturios paletės, penkios ir vėl keturios. 1200 mm × 800 mm. 4,8 m plius 6 m plius 4,8 m. Reikėjo labai mažai mano pagalbos, nebent užkišinėjant keramines plyteles po kritiniais kojų taškais. Kainavo kiek kainavo ir nedvejodama mokėčiau vėl. Laimės buvo daug. Daugiau nei tą dieną, kai pakalnėn nusirito pakalnio galva vienoje sostinėje.

Dar po metų, kai U raidė šiek tiek pasimuistė ir pasikraipė, įdėjom skersinius brūselius, bet tik tiek. Žodį brūselis kompiuteris nori taisyti, bet jau net bijau tikrinti žodyne, kad nerasčiau nesąmonės. Nėra tokio žodžio, atseit, bet jūs žinote, apie ką šneku.
Tačiau statinys sau, o kiaurymės sau. Kaip spręsti šį klausimą? Ačiū paveldui, nes ko jau ko, bet sintetinių, bjauriai šiugždančių pusiau permatomų užuolaidų visi visada turėjo ir retai išmesdavo, nes „gal ateis blogesni laikai ir dar prireiks, nieko dar nežinai, vaikeli, ką žinai su tais rusais“.Kodėl gi negalima mano pavėsinės dengti tentu ar storais audiniais, kad ir gobelenais? Nes vėjo jėga įsiūbuos šiaip jau stabilią konstrukciją ir po lapkričio vėjų U gali sugarmėti į L. Taip pat situaciją kasmet gelbsti iš visų surinkti gipiūrai, sintetinės sovietinės užuolaidos, o dabar vėl turguje atsiradusios turkiškos jų sesės. Vieną maišą dieninių užuolaidų buvau davus vienam filmuotojui, tai negrąžino. Bet aš gera vadybininkė, kasmet iš kažkur susigraibau naujų. Keletą metų prieš Vėlines audinius atkabindavau ir nulupdavau, pavasarį vėl tuksendavau kaip genys kaldama. Pernai viską palikau, norėjau pamatyti natūralią saulės, vėjo, lietaus ir chemijos galią. Kai kas visiškai nudrisko, kai kas išliko gerai, vienas audinys net neišbluko. Geriausias artefakto testas – gamta, ar ne?
Esu vizualistė, ir tas lopytas, kartais labai geometrines sienas visada matau kaip paveikslus, fonus, taškytus gruntus, siuvinėtus margumynus, kuriuos visada jungia pasikartojantis raportas, abstraktus, schematiškas ir kasmet subtilėjantis UV spinduliuotės dėka. Tai beveik abstrakti tapyba, ir visada – asmeninė istorija. Vorai, skruzdės ir gražiausi vabalai slapstosi kampučiuose, iš apačios U pavėsinę apsikabina apyniai ir topinambai, o viršutinės lentos pažymėtos paukščių. Aukštyn – tik dangus su atitinkamais gyventojais.

Vos keli žmonės yra buvę mano pavėsinės viduje, fotosesijos retos, todėl svarbios. Daugiau nei kūnų mano nejudrus ir dėl savo svorio nepajudinamas šezlongas, taip pat padarytas iš baltai dažytų palečių, yra matęs knygų. Nes mano kaimo biblioteka apsirūpina naujausia literatūra vos trenkus vilniečių literatų vertinimo žaibams internete. Tik pasiimk nuo padėklo.
Visai pamiršau parašyti apie spalvotas dailininkų paletes.
Vilniaus fotografijos galerija įsileido mano parodą „Kai brangu tampa pigu, kai pigu tampa brangu“ 2023 m. rudenį. Keli fotografai domėjosi, kokia juostine fotokamera dariau nuotraukas. Tačiau tai buvo tiesiog mobiliuoju telefonu rinkta medžiaga, turėjau nuojautą, kad neužilgo prireiks. Galerijos galvosūkis pirmiausia buvo jos erdvė, kurioje, vos įėjus, po kairei žiūrovus pasitinka laiptai, ir kai eini kairėn, lipi, tai savaime judi prieš laikrodžio rodyklę. Tad ilgai galvojusi, pasirinkau tokį nuotraukų rodymų būdą, kad iš dešinės į kairę, priešingai nei Europos vizualinė kultūra įpratusi, papasakojau, kaip kaime nuo piešinio iki ilgai rinktų europalečių, keisdama jų išvaizdą, sukūriau U raidės formos pavėsinę be stogo, arba tiesiog paslėptinę. Iš dešinės į kairę žiūrovas apžiūri planą, pasiruošimą, palečių dažymą, skirtingus metų ir dienos laikus, mato keletą ten buvusių išrinktųjų, šerkšną ir ugnies šokius. Šalia dar daug svarstymų, kokia spalva dažyti, kiek kartų impregnuoti laikinas – amžinas paletes, nuo ko reikia slėptis, apipavidalinti įvairia tekstilės danga, medituoti, šokti, sportuoti, miegoti, degintis.
