Jei poezija būtų plačiai skaitoma ir savo sklaida prilygtų, tarkim, muzikai, tarp jaunų žmonių Aistis Žekevičius galėtų būti populiarus poetas, bet toks, kurio populiarumui neturėtų per daug prieštarauti vyresnės skaitovų kartos. Antrajame eilėraščių rinkinyje Atlaidžiai šypsosi bedugnė stengiamasi šiuolaikinti poetinę kalbą, atvirai išreiškiamas nerimas, apatija, nepasitenkinimas ir nusivylimas pasauliu (kaip galima atspėti iš juodo viršelio su dar juodesne bedugnės šypsena), nevengiama sentimentalumo. Tačiau atviraujant neužsižaidžiama išpažintine lyrika, o visi neigiami išgyvenimai neveda prie vertybių išnykimo (kad ir kaip nuvalkiotai tai skambėtų).
Debiutiniame autoriaus rinkinyje Maratonas (2019; toliau – M) patiko eilėraščių turinys ir idėjos, bet raiškos būdai nežavėjo. Vietomis trūko originalumo – kiek dar galima perfrazuoti tą patį Descarteso posakį (M, p. 54)? Erzino pasikartojimai: „tingiu ekrano brūkštelėjimu“, „prikaustyti prie ekrano / braukti nykščiu per organinį stiklą (M, p. 53, 57). Nepaisant to, jautėsi pastanga atnaujinti poetinę kalbą įtraukiant informacines technologijas, virtualų pasaulį („kaip apsitraukia / pikseliais dangus“; M, p. 54). Tai tęsiama ir naujajame rinkinyje. Technologijos ir virtualus pasaulis ne tik tampa kasdienybės ar jos fono dalimi („nors kantriai spoksai / į ekrano bedugnę“, p. 21; „spoksom į ekranus“, p. 24), bet ir panaudojami naujoms prasmėms kurti. Kaip į poeziją atėjo pramonė, taip ateina ir kompiuterija:
esi fragmentiškas kaip hardas
nurimk
jau niekas
niekas
neišgelbės
(„vidinė kompiuterija“, p. 28)
Tiesa, nežinau, kaip gerai išsilaikys šis eilėraštis bėgant metams, kai SSD diskai sparčiai keičia standžiuosius. Liks technologinės pažangos iliustracija poezijoje.
Rinkinyje išlieka pasikartojimų, kurie vis dar erzina. Kaip jau galima pastebėti iš kelių pacituotų vietų, abiejuose rinkiniuose daug ekranų ir kartais jie panaudojami panašiai minčiai perteikti: „ne kasdienės banalybės pamokos // sėdėjimas lotoso poza / plačiajame ekrane ganant / sausas simbolių išraiškas“ (M, p. 14) ir „tačiau įprastai / spoksom į ekranus / lubas / ar pro langą / pusiau abejingai / be ypatingo smalsulio“ (p. 24). Na, pasikartojimai erzins tik skaitant abu rinkinius vieną po kito, tai gal ir nieko baisaus.
Vieną pagrindinių knygos idėjų nusako rinkiniui parinktas epigrafas iš The Smiths dainos – „It’s so easy to laugh / It’s so easy to hate / It takes guts to be gentle and kind“. Rinkinyje Atlaidžiai šypsosi bedugnė ne kartą pasikartoja gerumo idėja: „kol laiko yra / turėtume būti [malonūs, atlaidūs, kantrūs, pakantūs, švelnūs, dėkingi, – M. P.]“ (p. 38), „bandau būti dėkingas“ (p. 53), lyrinis subjektas stengiasi būti geru žmogumi. Šias mintis būtų galima palaikyti naiviomis, jei ne eilėraščiuose kuriamas pasaulis ir perteikiamos būsenos – sąlygos, kuriomis lengva geru nebūti. Pasaulis tamsus ir atšiaurus. Toks jis yra ir dabar, toks buvo ir anksčiau: „saulelė / nebeatkopia / tik makabriškai skendi“ („1943“, p. 21), – pranešama „donelaitiškame“. Jame gyvenantys subjektai išgyvena ne pačias pozityviausias emocijas, dalis jų atvirai įvardijamos: nerimas, apatija, nusivylimas: „būna stveriuosi už galvos“ (p. 63), „sėdžiu ir laukiu / […] / kol vėl patikėsiu / kad viskas okei // […] // bet esu tuščias / lyg išsileidusi padanga“ (p. 52–53), tačiau beveik nesileidžiama į konkrečius nutikimus, smulkmenas, asmenines istorijas. Maratone bėgant pynėsi kojos, o Atlaidžiai šypsosi bedugnė bėgti nebesinori: eil. „apatiškas“, „gruodis“, eilutės iš „tolyn ir tolyn“: „kur kas patogiau būti / ant asfalto ištiškusia / apatiška vienaląste / niekaip neperprantančia / ko tas sukruštas finišas / nė velnio / neartėja“ (p. 18). Teisingai, kartais viskas pateikiama be jokių eufemizmų: „nes švelniai tariant / esi visiškai / užsipisęs“ (p. 21), – raskit man dabar jauną žmogų, kuris pataruoju metu nesijautė užsipisęs, kuriam sukruštas finišas neatrodė per toli. Sakau, Žekevičiaus eilėraščiai galėtų jiems patikti. Savotiškas ketvirčio amžiaus krizės manifestas. Tiesiogiai neminima (geras sprendimas), bet dalį būsenų galbūt būtų galima sieti su karantinu (eil. „kovas“).
Maratone socialinė kritika buvo nutaikyta ir į visuomenę, ir į save. Kaip matyti iš savęs prilyginimo išsileidusiai padangai, rinkinyje Atlaidžiai šypsosi bedugnė taip pat yra savikritiško žvilgsnio, todėl nekyla kritikos iš aukšto įspūdis, galintis atbaidyti skaitytoją. Eilėraštyje „babelio bokštas“, kuriame savitai perinterpretuota bokšto statymo istorija, kritiškai konstatuojama: „pakilus virš debesų / tiesiog nebėra prasmės / dergti dangų“ (p. 12). Prie apmąstymų apie užsipisimus tiktų eilėraštis „tamsioji materija“, atskleidžiantis kasdienybės ratą ir automatizmą, tuštybę, paviršutiniškumą jame (p. 48). Nors eilėraštis parašytas vienaskaitos antruoju asmeniu, suprantama, kad subjektas kreipiasi ir pats į save.
Eilėraštis „atsimylėjimas“ knygoje galėtų būti programinis tarp kitų meilės tekstų. Idėjiškai artimas filmui apie bandymus ištrinti mylimą žmogų iš atminties Eternal Sunshine of the Spotless Mind (rež. Michel Gondry, 2004), kuris Lietuvoje kažkodėl išverstas kaip „Jausmų galia“. Apie romantinius jausmus esantys eilėraščiai atviri, be subjekto baimės pasirodyti sentimentaliu. Ir gerai, būna jaunų poetų, kurie savo meilės eilutes taip ornamentuoja, kad norisi tiesiai paklausti: „Ką tu čia bandai paslėpti?“, ar nuo užgriozdinimo ornamentika ir metaforomis tekstai virsta paprasčiausiai nesklandžiais. O štai Žekevičius to nebando: „štai pažiūrėk / nerašau tau dieną / dvi / net tris // bet nerašau / nereiškia nesapnuoju“ (p. 57) – sentimentaloka, bet gražu, suvaldyta. Tiek ir užtenka. Arba: „tik kodėl vis dar skęstu tavo akyse / net puikiai suvokdamas / kad gelbėtis teks pačiam“ (p. 71). Taip atvira, kad toks savo jausmų ir silpnybių pripažinimas tampa kietas (cool prasme).
Šaunūs eilėraščiai, kuriuose poetas reflektuoja literatūrines veiklas. Vertimą prilygina lindimui į kito kailį, titaniškam darbui (p. 34–35). Nors literatūros kritika, kiek žinau, Žekevičius užsiima tik goodreadsuose (pasidalina išties taikliomis įžvalgomis), eilėraštyje „sparnuočiai“ smagiai nusako jos esmę: „gaižus sparnuočių [kritikų, – M. P.] kranksėjimas / bent minutei pritildo / gerklingą grafomanų gagenimą“ (p. 36). Kiek utopinė vizija, mat eilėraščio pradžią būtų galima pakeisti į „kritikai negali čiulbėti / tad rašo recenzijas / [kuriose vis tiek čiulba, – M. P. eilutė]“ ir vis tiek būtų gana tikslu. Na, o poezija, ji, kaip ir reikia tikėtis, gelbsti (p. 65). Kiek filosofiškesnio gilinimosi reikalaujantys reiškiniai aptariami eilėraščiuose „atmintis“, „viltis“. Apie atmintį pateikiamas įdomus paradoksas – „neretai ją prisiminsi / tik kažką pamiršęs“ (p. 11), tačiau vilties aptarimas atrodo kaip bendrų tiesų atrajojimas: „įprastai miršta paskutinė / bet kartkartėmis galì / jos netekti akimirksniu“ (p. 56). Atlaidžiai šypsosi bedugnė nėra storas rinkinys, tačiau pačiam knygos egzistavimui ironiškai prieštaraujantį eilėraštį „kalbos apoteozė“ būčiau linkęs laikyti tik savotišku užpildu. Tokia, sakyčiau, neišsiskirianti akivaizdybė:
ir iš tikrųjų
kam dar aušinti burną
malti liežuviu
pliaukšti ir tauzyti
pilstyt iš tuščio į kiaurą
ką bepridursi
kai viskas ir taip
jau seniai pasakyta (p. 40)
Tiesa, visai juokinga ir žaisminga, kad klausimas „kam dar kalbėti?“ pateikiamas šitaip daugžodžiaujant, bet, kažin, ar tekste be humoro yra ko daugiau. Prie tokių užpildų norėjau priskirti ir kosmogoniškąjį „alfa“, bet būdamas pirmuoju rinkinio tekstu jis atlieka prologo funkciją ir perinterpretuoja biblinį „pradžioje buvo Žodis“.
Beje, leidinio pabaigoje yra QR kodas, nuvedantis į knygos garso takelį (privatų „Spotify“ grojaraštį). Į jį pateko ir knygoje minėti The Smiths, Lana Del Rey. Keista, kad nėra Solo ansamblio, kurių eilutės kartą panaudotos kaip epigrafas (p. 55).
Taigi Aisčio Žekevičiaus rinkinys Atlaidžiai šypsosi bedugnė atitinka šiuolaikines lietuvių poezijos tendencijas atvirai perteikti vidinius išgyvenimus, tačiau kartu išlaiko ambiciją pasakyti kažką daugiau. Ne tik išsirašyti, bet ir perteikti idėją. Eilėraščių rinkinys šiuolaikina poetinę kalbą, pasiūlo žvilgsnį į neigiamas emocijas, niūrų pasaulį, tačiau turi pakankamai brandos, kad susilaikytų nuo visiškos apatijos ar moralinio reliatyvizmo. Lengva viskuo nusivilti, tačiau nelengva ištarti „štai ir vėl sveikas rudenėli / sveika tamsa / sena bičiule // sveika melancholija // nemalonės pilnoji“ (p. 46), žvelgti giliau į kultūrą. Daug kas suknista, bet reikia bandyti gyventi, lyg suknista nebūtų.
