Dailininkė Deimantė Rybakovienė
Auris Radzevičius-Radzius (1965–2019) labiau žinomas kaip dailininkas. Jam esant gyvam pasirodė tik viena poezijos knyga – rinkinys Ornamentas vietoj laivo (1990), išleista Pirmosios knygos serijoje. Bėgant laikui, rinkinys tapo bibliografine retenybe. Bandymų išleisti antrąją poezijos knygą būta, tačiau nesėkmingų. Ir štai Bazilisko ambasada išleidžia fotografijomis iliustruotą pomirtinę autoriaus knygą, kurioje perleidžiamas pirmasis rinkinys, pridedami daugiau nei 100 vėlesnių eilėraščių ir palydimieji tekstai (recepcija, interviu, atsiminimai).
Radzevičius priklauso poetų kartai, kuri paskutiniaisiais Lietuvos okupacijos metais išgyveno savo jaunystės pradžią. Kai kurie netgi spėjo debiutuoti. Apžvelgdamas šios kartos poetų eilėraščių rinkinius (tarp jų ir Radzevičiaus debiutą) Artūras Tereškinas kadaise apibendrino: „Aptarti jaunieji poetai – be galo skirtingi, tačiau juos suartina skausminga istorinė patirtis, neleidžianti nei sėdėti po balta akacija, nei šaukti tautą“ („Jaunųjų poezija: tarp istorijos ir ornamento“, in: Draugas, priedas Mokslas. Menas, Literatūra, 1991-12-28, p. 3). Ornamente vietoj laivo skelbti eilėraščiai, rašyti 1983–1987 m., atspindi to meto jauseną, santvarkos keliamą absurdą: „Nuo šiol mieste gyvena invalidai vaikai! / Nuo šiol klestės menas ir užsimirš mumifikacija! / Dėl šito džiaugsmo daužykime galvas į šiukšlių dėžes!“ (p. 54).
Kadangi eilėraščiai nėra grįsti tiesioginėmis nuorodomis į to meto įvykius, istorines realijas, o kelios pasitaikančios aliuzijos yra ornamentuotos („pribėga sanitarai ir sidabro trimitai / jų rankose švyti“, p. 37), eilėraščių atsparumas laikui vis dar veikia, kitaip, nei, tarkime, publicistinio ar politinio tipo poezijos, kuri lieka tik kaip epochos ženklas. Tuštumos duomenys perduoda įtampą, įmanomą bet kurioje santvarkoje. Knygoje publikuotame Ramūno Čičelio tekste „Neatšaukiamas menininko kelias“ teigiama, kad Radzevičiaus knygos „dabartinei jaunajai poetų ir skaitytojų kartai, tikėtina, iš dalies jau yra ir ateityje gali dar labiau tapti kultinėmis“ (p. 282). Sutinku su šiuo spėjimu. Šiuolaikinėje lietuvių poezijoje tamsos, savo tapatybės ir supančio pasaulio kvestionavimo apraiškų yra. Ir nepanašu, kad jos iš poezijos trauktųsi. O ir Tereškino apibūdinta tos kartos poetų pozicija, drįsčiau teigti, vis dar yra imponuojanti. Radzevičiaus aktualumą rodo ir tai, kad knygos leidyba pasirūpino būtent jaunosios kartos poetai, o ne jo bendraamžiai.
Grožiui priešingiems įvaizdžiams mene apibūdinti įsitvirtinęs terminas bjaurumo (arba šleikštulio) estetika. Manau, kalbant apie Radzevičiaus poeziją ir meną, puikiai tiktų „Vilkdujos“ dainoje „Ave, Caesar“ skambantis žodžių junginys „estetikos kastracija“ – kai bjaurumas atsiranda ne kaip grožio priešybė iš prigimties, o yra sukuriamas būtent iš paties grožio. Radzevičiaus poezijoje bjaurumas gimsta dvejopai. Iš natūraliai groteskiškų, nejaukių dalykų: „važiuojant per kraštą nusėtą skerdiena“ (p. 34), „Žvilganti gyvatės galva lenda jam iš burnos“ (p. 73), knygoje daugybė skenduolių ir lavonų. Tačiau kalbant apie bjaurumą, kylantį iš grožio (estetikos kastravimą), taikliai savo apžvalgą knygoje yra pavadinę Castor&Pollux – „Supuvusių lelijų estetika“. Tokios irgi yra Radzevičiaus eilėraščiuose. Autorius kuria tamsius, slogius, nepatogius vaizdinius per šiaip jau malonius dalykus. Grožis išsigimsta: „pūvančios vienatvės rožės“ (p. 110). Arba apsunkinama galimybė tam tikrus elementus sieti su grožiu: „štai, pražydo puvėsiuos lelijos!“ (p. 42).
Čičelis pabrėžia savarankiškos tikrovės, kito pasaulio kūrimą (p. 280–281). Tai vyksta ne tik kiekvieno eilėraščio, bet ir kūrybos kontekste. Nemažai įvaizdžių pasikartoja tiek pirmojo rinkinio, tiek vėlesniuose eilėraščiuose (pavyzdžiui, vis minimas ornamentas). Autoriaus arsenale nemažai poezijos (ir ne tik) tradicijoje įsitvirtinusių tropų: pilys, gėlės, ypač lelijos. Iš vienos pusės, tai yra autoriaus kūrybos vientisumo, konceptualumo apraiškos. Tačiau gan storos rinktinės kontekste tų pačių objektų išnaudojimas sukuria monotoniją. Ypač atsižvelgiant į jų paplitimą už autoriaus kūrybos ribų. Visgi yra ir keistesnių, retesnių įvaizdžių: ropliai ant veido, sraigės.
Eilėraščiais skaitytojas ištraukiamas iš pažįstamos tvarkos į nejaukią būtį. Radzevičiaus eilėraščių pasaulis (ypač pirmajame rinkinyje) yra atšiaurus, apleistas: tamsos ryjamus traukinius stumia neviltis (p. 35), „Kaukia šunys mieste. / Tuščiuose skersgatviuose, išbyrėjusiose arkose“ (p. 113). Pasaulis nėra tik nejaukus fonas, jis paveikia ir jame gyvenančius: žmogus maišosi su gyvūnija („bet iš kampų ima lįsti visas bestiariumas su mano veidais“ (p. 154), „su žuvytėm pilve / kirminais galvoje / ratilais akyse / ir gyvate vietoj liežuvio“ (p. 209), merginos gimdo šungalvius (p. 54), paukščių „seniai nebejaudina skęstančios bažnyčios / pūvantys tiltai / vaikai mirštantys pakrantėse / jie žvelgia lyg viską žinotų iš anksto“ (p. 25). Tvyro būsena tarp apatijos ir bejėgystės. Būtybės pasmerktos gyventi, tačiau kartu ir „gyventi yra neprivaloma, lygiai kaip ir mirti“ (p. 43) – oksimoroniška situacija.
Toje aplinkoje eilėraščio žmonės yra priversti ją liudyti apimti bejėgystės: „Aš pats esu tas, kuris rašo, kadangi neturi / Leidimo būt mesiju ar šiaip kokiu pranašu“ (p. 113). Nepaisant tamsos, meilės tema išlieka itin žmogiška. Siejasi su liūdesiu, ilgesiu, išnyra ir sentimentalumo apraiškų. Meilė pakartotinai siejama su mirtimi, nes sąlygos pernelyg nepalankios: „Mūsų kūnai arti, / bet rankos atšalę / Ir jau nebežinom, ką reiškia / Mylėti artimą“ (p. 104), lyrinis subjektas vis vaizduojamas akistatoje su mirusia mylimąja, viename eilėraštyje atimamas jos mumifikuotas kūnas (p. 79). Reikia pridurti, kad Ornamentas vietoj laivo nėra vien tik pasmerkto pasaulio steigimas. Yra užuovėjų, bet nedaug. Labiau eskapizminio pobūdžio: miego būsenai svetimi košmarai (p. 36), miestas sutramdo chaosą (p. 51), o vaikystės atsiminimuose šis dar nespėjo pasireikšti (p. 83). Kas leidžia numanyti, kad pasaulis nėra blogas iš prigimties. Jis tokiu tapo kažkuriame egzistavimo etape.
Iš jau aptartų ypatybių kyla dvi problemos. 1) Kadangi knygoje tamsos, grotesko ir kitų minėtų dalykų dažnis yra gan didelis, skaitytojas gali prarasti dalį savo jautrumo, atbukti šiems vaizdiniams – turbūt blogiausia, kas gali nutikti skaitant poeziją. 2) Knygą skaitant imanentiškai, neapmąstant to meto santvarkos poveikio jaunam žmogui, gali susidaryti šioks toks pozos, mėgavimosi tamsa įspūdis. Laimei, nuo to gelbsti kita knygos dalis.
Antrąją knygos dalį sudėliojo sudarytojai, ji eklektiškesnė. Vėlesniuose eilėraščiuose, rašytuose 1987–2019 m., sumažėjo slogios tamsos, tačiau padaugėjo eksperimentiškumo, groteskiški vaizdiniai tapo keistesni, sapniški. Situacijose yra komizmo apraiškų, kuriamų per netikėtus sugretinimus: „tą rytą mano buddha tapo panašus į apdegusį teletabį“ (p. 160), „o ten… / kažkoks nykštukas rodo savo b…“ (p. 153). Tai priimama kaip savaime suprantami dalykai, lyrinių subjektų alogiškumas nestebina ir negąsdina. Atsiranda daugiau savivokos: „gal pasigirs / mano / vidinis / balsas“ (p. 137), „ir apsiverkiu, bl“ (p. 145), emocijų, komplikuotos vidinės būsenos reflektavimo, susitaikymo su tuštuma ir beprasmybe.
Tarp siurrealistinių scenų atviriau nei debiute paliečiami egzistenciniai apmąstymai, tikslo ir prasmės paieškos: „grįžęs namo randu maištaujant / vazoninę rožę / ji atsisako eilinį kartą žydėti / […] / isteriškai kaltina / kad slepiu nuo jos gyvenimo prasmę“ (p. 130), „dabar net nelabai bežinau kokia paskirtis ir tikslas / mano ligtolinio buvimo“ (p. 154). Lyrinio subjekto sąmonė reiškiasi intensyviai beriamu žodžių srautu neatsižvelgiant į jų tvarką sakinyje: „apklotu po palindęs nematau tai visa sapnas pilnatis dabar kad / nes sapnuoju kad sakai mano sapnas yra sapne kvadratu / bet niekada ne matematikas labiau gaisrininkas“ (p. 148). Meilė vis dar siejama su mirtimi (pasikartoja savižudybės motyvas) ir prarastos mylimosios ilgesiu, bet ne visuose šios tematikos tekstuose. Skeptiškas žvilgsnis į verksmingus žodžius ir sentimentus (p. 174) nesutrukdo jautrioms eilutėms atsidurti eilėraščiuose: „kai tavęs nėra šalia tuščios tos dienos“ (p. 175).
Gerai, kad leidykla sugrąžino į lietuvių poezijos apytaką Aurio Radzevičiaus-Radziaus eilėraščius. Jo poezijos vaizdinius norisi įsivaizduoti be spalvų. Slogūs, subjaurinti, metaforizuoti, intensyvia kalba kuriami pasauliai išlaiko paveikumą (su sąlyga, kad skaitytojas neskaitys visos knygos vienu prisėdimu). Nenuspėjami vaizduotės polėkiai, žmogaus atspindys išorėje ir išorės atspindys žmoguje įtraukia. Žinoma, kai kurie tropai pernelyg įsišakniję poezijoje, skenduolių, lavonų ir mėsos knygoje taip pat daugoka, o pūvančios lelijos rėžia akį. Bet ką padarysi, jei visas kelias pakrante jais tenusėtas?
