Dailininkas Rokas Bilinskas
Urbino liepsna – naujausias, savo geneze Gintaro Bleizgio bibliografijoje išsiskiriantis eilėraščių rinkinys. Jį poetas parašė dar 2014 m. viešėdamas Urbine, Italijoje, per vienuolika dienų. Atrinkti du trečdaliai kelionėje parašytų eilėraščių (62 – kas vis tiek poezijos rinkiniui yra daug). Rezultatas keistai įdomus – Urbino detalės, egzistenciniai išgyvenimai, paveikūs emociniai pliūpsniai, nuobodūs aprašymai, vos vos rasizmo ir šiek tiek pervertiško žvilgsnio.
Kaip nesunku nuspėti, lyrinis subjektas atvyksta į Urbiną ir visą kelionės laiką dokumentuoja savo jausmus, patirtis, pamatytus dalykus. Eilėraščiai nėra vien „turistiniai“, lyrinį subjektą supanti aplinka kreipia jo žvilgsnį į vidų, jį patį, prisiminimus, priveda prie egzistencinių samprotavimų apie žmogaus prigimtį, laikinumą, Dievą, tikėjimą, santykius su kitais. Pavyzdžiui, važiuodamas automobiliu susimąsto apie savo gyvenimo kelią: „kas gi žino / sakė naktis / kur yra tavo kelias // sakė pakeleiviai / krentant uždangai scenos gilumoje“ (p. 14), apmūrytas kalnas-tvirtovė nuveda į svarstymus apie sielą: „siela užmūryta kūne / lyg kalnas // argi / siela gali būti kalnas?“ (p. 16). Dauguma egzistencinių išgyvenimų ir samprotavimų paremti krikščioniška pasaulėžiūra. Ne kartą išryškinamas žmogaus menkumas prieš Dievą: „žmogus / nieko gero negali nuveikti / pats iš savęs nes / iš edeno išėjęs / jis tėra mėšlas – // visi tavo gerieji darbai / tik suplyšę skudurai – sako Dievas“ (p. 22). Įdomu, kad esant įspūdingame, pilname kultūros paveldo mieste – net jei ir daugiausiai skirto Dievo pašlovinimui – mąstoma ne apie žmogaus nuostabų gebėjimą kurti, bet būtent apie jo menkumą prieš dievišką didybę. Beje, su tokiu nusižeminimu žvelgiama ir į poetinę kūrybą: „kokios laikinos yra / mano raidės“ (p. 23). Nors nesu tikintis ir toks požiūris į žmogų man tolimas, rodos, kad būtent egzistenciją, metafizinius dalykus apmąstantys eilėraščiai yra vertingiausia knygos dalis. Jaučiama įtampa tarp aplinkos didybės ir nuosavo menkumo, ta įtampa paveiki.
Tiesa, yra ir keletas komiškų pamąstymų („šitos mažytės mašinytės / […] // nebūdingos lietuvai / kur mėgstam važinėti / didelėmis mašinomis // pagalvojau / ko gero italės / ir vaikus turėtų gimdyti tokius mažučiukus / tokius mini // ir kaip jie užauga“ (p. 85), arba kartojančių banalias tiesas („žmonės vaikšto vis sparčiau / o laiko vis tiek // aplenkti / nespėja“, p. 109).
Mažiau paveikūs yra turistiniai eilėraščiai, ypač kai aprašomas objektas arba įvykis lyriniam subjektui nesukelia papildomų apmąstymų, tiesiogiai nesusiejamas su universalesne tema. Tuomet eilėraštis tėra ant popieriaus perkelta situacija ar vaizdinys: „langas su grotom / balsai / pranciškus asyžietis / urbino gatvelės – pačios siauriausios“ (p. 15), būrys mokyklą baigusių merginų renesansiniu grindiniu kopia į kalną (p. 83), kalbantysis šlepsi per balas (p. 110), eina į prekybos centrą, kur jį įkalina audra (p. 108). Atrodo, kad norėta rašyti, bet pritrūko idėjų. Pasitaiko, kad ambicija pasakyti kažką daugiau yra, tačiau ją užgožia detalūs aprašymai: „aukštas ir žilas / vis dar lieknas ir sportiškas bet / jau ne pirmos / (veikiau paskutinės) / jaunystės / turistas iš olandijos“ (p. 24) ir jo žmona (pateikiamas tokios pat apimties apibūdinimas) palieka savo namelį ant ratų netinkamoje vietoje ir sankryžoje užstoja sferinį veidrodį. Tai susiejama su negailestinga laiko tėkme, artėjančia senatve, blėstančiu grožiu, spėjama, kad „tikriausiai todėl jie šiandien dangsto veidrodžius“ (p. 26). Tai, žinoma, daugiau pasako apie paties lyrinio subjekto, o ne jo stebimų olandų turistų santykį su amžėjimu, nors daugiau nei 3 puslapių eilėraštyje kalbama tik apie juos. Prieš jau aptartus emocinį krūvį turinčius eilėraščius šie nublanksta. Gausus eilėraščių rašymas turi savo trūkumų – kūrinių vertė, net ir tarp atrinktųjų, atrodo nelygiavertė. Tai veda prie kitos temos – impulso būtinai rašyti ir kuo daugiau patirčių paversti eilėraščiais.
Bleizgio poezijoje neretai kalbama apie kūrybos procesą. Iš rinkinio Procesija (2022): „anksčiau mokėjau rašyti eilėraščius / paskui išsisėmiau – ruduo / mane pagraužė nenoriu / tylėt“ (p. 37). Kadangi Urbino liepsnoje taip intensyviai kuriama, net ir tiesioginis to paminėjimas neišvengiamas: „šiandien per daug emocijų / per daug rašau“ (p. 61). Panašu, kad eilėraščiai yra būdas išlieti savyje susikaupusias mintis, galbūt netgi ne pramoga, o būtinybė: „ne iš proto rašau savo poeziją – iš / kunkuliuojančių emocijų“ (p. 92). Rašymas ne iš proto, o iš emocijos, paaiškintų ir kai kuriuos komiškesnius, keistesnius apmąstymus. Kitame tekste kalbantysis teigia: „nežinia kodėl tai sakau – / nežinau ką kalbu / rizikuodamas nusišnekėti“ (p. 114). Mano patirtis skaitant Procesiją ir Urbino liepsną parodė, kad prisibijoti nusišnekėti visai nebūtina, jei tik impulsyvaus rašymo rezultatas praeis griežtą atranką, kurios abiejose knygose pritrūksta. Gal impulsas publikuoti ne mažesnis, negu rašyti.
Iki šiol aptartos ypatybės nemaža dalimi yra „skonio reikalas“. Tačiau kelių knygoje esančių epizodų negalima priskirti tik skonio reikalui – vertinimą lemia vertybinė pozicija. Eilėraštyje apie turgų minimi prekeiviai kinai, jie apibūdinami taip: „vaisius pardavinėjo kinai – / tarsi kokie tilvikai / čiauškėjo / čingo čingo“ (p. 53). Po to seka komiškas incidentas su pusiausvyros neišlaikiusia itale (lyrinis subjektas netgi spėjo pamatyti jos apatinius ir juos mums apibūdino, ačiū labai), toks, nuo kurio „net čingu čingai nustojo čiauškėti“ (p. 54). Šie įvardijimai (galimai onomatopėja) yra tiesiog įprasti menkinamojo pobūdžio rasiniai apibūdinimai (angl. ethnic slur) ching chong, ching chang chong, chung ching, skirti įvardyti kinų kilmės žmones pamėgdžiojant jų kalbą. Net ir poetiniame kontekste jie neatrodo pagrįsti – veikiau jie vartojami kaip įprasti ir neva juokingi. Tokie įvardijimai tiesiog neturėtų būti vartojami, kaip ir kiti menkinamojo pobūdžio rasiniai apibūdinimai.
Kitas klausimas – kur poezijoje yra padorumo riba? Jei kas užduotų man šį klausimą nesiedamas jo su konkrečiu meno kūriniu, galbūt sakyčiau, kad tokios ribos nėra – tegu autoriai rašo kaip nori, kol dalykai yra išgalvoti. Urbino liepsną galima priskirti kelionių literatūrai, ši gali būti grožinė. Tačiau Bleizgio kūryba dažnai yra apie lyrinio subjekto patirtus įvykius, atsiminimus, kurie sutampa su paties autoriaus biografija (kalėjimo, šeimos temos). Rinkinio palydimajame žodyje autorius susitapatina su lyriniu subjektu, teigia, kad ieškantieji poezijos čia gali rasti dienoraštį. Visi eilėraščiai datuoti, minimos tikros gatvės ir pastatai – riba tarp fikcijos ir realybės sumažėja. Jei laikausi įsitikinimo, kad viskas, kas parašyta, tikrai nutiko kelionės metu ir tėra poetizuota empirinė patirtis, Urbino gyventojų vaizdavimas ima atrodyti neskoningas. Susidaro įspūdis, kad gyvos būtybės tampa nuo pastatų, grindinio ir gatvių pavadinimų nesiskiriančia dekoracija, medžiaga eilėraščiams kurti. Lyrinis subjektas ne tik stebi aplinkinius žmones ir juos išsamiai aprašo, jis tarsi koks telepatas įlenda į jų galvas, pradeda vertinti. Su motina stovintis „vyriškis yra dailiai aprengtas – / balti marškiniai su melsvomis / juostelėmis / (kaip ką tik matytos moters kelnaitės) // pats maždaug trisdešimties bet akivaizdu / kad gyvenimo įgūdžių / turi mažiau už vaiką – / nauji akiniai juodais rėmeliais / naujas odinis diržas / plieno sagtim – tvarkinga / šukuosena // tikriausiai net nemokėtų apsirengti“ (p. 57). Arba mano (ne)mėgstamiausias pafantazavimas apie anksčiau turguje matytą aukštą pirkėją (mot. g.) ir žemą pardavėją (vyr. g.): „ir pagalvojau – tai bent būtų meilė / tai bent būtų seksas – jai viskas / vis būtų per maža // privargtų / numestų daug svorio tas vargšas italas“ (p. 65). Nesinori kažkaip imti kaltinti autorių, mat piktų jo intencijų neįžvelgiu. Bet atsakomybę neša ir su knyga dirbę žmonės. Nežinau, ar šios vietos neužkliuvo redaktoriui Valentinui Sventickui, ar Bleizgys tiesiog nenorėjo jų taisyti. Jei apibūdinami autoriaus tikrai matyti žmonės, Italijos valdžios vietoje Bleizgio ten nebeįleisčiau. O pats pradėčiau marškinėlių verslą, ant kurių būtų užrašas „Aš nesu tavo eilėraštis“ (ne, tai neprieštarauja Women are poems idėjai).
Urbino liepsna man kelia dvejopus jausmus. Kai kurie vidinius lyrinio subjekto išgyvenimus reflektuojantys eilėraščiai išliekamosios vertės turi, įdomu skaityti apie pačius kūrybinius impulsus. Tačiau kartais iš tų impulsų gimsta ir nuobodesni ar primityvesni tekstai. Na, o galima rasizmo apraiška ir tiesmukas gyventojų vertimas eilėraščiais, detalūs ir ne visada padorūs jų aprašymai bei niekuo nepagrįstas neigiamas ar net menkinantis jų vertinimas yra didžiausi šios knygos trūkumai.
