Jonas Liniauskas, Vėjo akys: Eilėraščiai, Vilnius: Slinktys, 2023, 112 p., 300 egz.
Dailininkas Rokas Gelažius
Vėjo akys – aštuntasis poeto Jono Liniausko eilėraščių rinkinys, pasirodantis po aštuonerių metų pertraukos. Anotacijoje teigiama, kad naujosios knygos leitmotyvas yra laikas, tačiau žodis kaita geriau atskleidžia tematinį šios knygos lauką ir eilėraščių įvairovę. Mat fiksuojama ir visuomenės kaita interneto amžiuje, ir individo kaita gyvenimo eigoje. Einama nuo lokalių, žemiškų dalykų prie universalių, „amžinųjų“. Vienų pateikimas teigiamą palieka įspūdį, kitų – nelabai. Aštuoneri metai tarp rinkinių yra nemažas laiko tarpas, tačiau to, matyt, nepakanka, kad knyga būtų visiškai išbaigta.Vėjo akių knygos struktūra yra apgaulinga. Pradžioje sudėtì stambūs socialinės tematikos verlibrai leidžia tikėtis į mūsų dienų viešąją erdvę atvirai reaguojančios knygos, kurioje laiko pokyčiai būtų apmąstomi per visuomenės pokyčius: „praėjusio šimtmečio pranašai ant bačkos… / Tuomet įsijungė troliai ir blogeriai, / užvirė visas virtualusis pasaulis“ (p. 9). Autorius imasi rašyti apie poezijai tradiciškai gan svetimus dalykus. Kaip jis pats teigė knygos pristatyme Rašytojų klube, jam nėra temų, apie kurias bijotų rašyti. Paprastai mėgstu kritiškus eilėraščius, satyrą, tačiau tokio pobūdžio Liniausko tekstai nuvilia. Recenzuodama poeto knygą Voverės ir kitos būtybės (2007) Asta Plechavičiūtė pastebėjo, kad „[p]ernelyg socialiniai tekstai gali būti traktuojami kaip populizmo šiukšlės“ („Socialinės lyrikos salonas“, in: Literatūra ir menas, 2007-07-07). Kalbėdamas apie Vėjo akis ir jų socialinius aspektus, šiukšlių metaforos netaikyčiau, tačiau populizmą (nebūtinai sąmoningą) čia įžvelgti lengva. Kuo piktinamasi knygoje? Troliais ir blogeriais virtualiame pasaulyje, politikais. Viename eilėraštyje pateikiama ištisa nepasitenkinimų tirada: „Fotografai kiša į burną objektyvus / Internetas vietoj žinių siūlo papildus nuo impotencijos, / Dviratininkai keikia smarkiau už vežėjus / Ausinukuose – genetiškai modifikuotos melodijos, / Su visais E, dažikliais ir konservantais. / Ir visur politikai, išspausti kaip citrinos, / Rūgščiai šypsosi mano ateičiai“ (p. 12). Genetinės modifikacijos įvaizdis pritaikomas ir kalbai (p. 38).
Visas šis nepasitenkinimas suprantamas, kritikavimo sentimentui ir net pavienėms idėjoms neprieštarauju, tačiau pats pateikimas neatrodo svarus. Poetizuotai pateikti delfio lygmens komentarai ir lieka delfio komentarais. Paprasta išvardyti dalykus, kurie mus piktina. Bet čia nėra tik manipuliacija, kai kritiniai reiškiniai įvardijami eklektiškoje krūvoje, be rimtesnės refleksijos? Kai nėra savitų, tuos reiškinius dekonstruojančių įžvalgų? Galbūt rizikuoju į eilutes pažiūrėti pernelyg tiesmukai, bet paimkime kad ir autoriaus mintį apie muziką. Galima sakyti, kad muzika yra suprastėjusi ir technologinis progresas jai neišėjo į naudą. Bet mes patys renkamės, kokių grupių ar atlikėjų klausytis – lyrinis subjektas išsiduoda, kad pažįsta ir interneto platybes. Nėra jokios šūdinos muzikos klausymosi prievartos. Lygiai tas pat pasakytina ir papildų nuo impotencijos tema. Dažniausiai papildai nuo impotencijos reklamuojami atitinkamai pikantiškuose tinklalapiuose. Tiesa, esu kartą užmatęs tokią reklamą ir Literatūros ir meno svetainėje, virš publikacijos puikavosi didelis užrašas „Penis kietas kaip plienas“. Bet ar tokias reklamas reikia suvokti kaip privalomą žinių dozę? Ne. Internete turinį renkamės patys. Tad toks hiperbolizavimas, politikų, biurokratijos („Jūs dar neužpildėte savo gyvenimo formų“, p. 13), muzikos ir kt. dalykų sudėjimas į vieną eilėraštį atrodo kaip pigus populizmas, skirtas nepatenkintiems žmonėms, kurie pamiršta, kad kartais pasirinkimas yra jų pačių rankose. Žinoma, suplakant viską į vieną nepasitenkinimo srautą, galimybės rasti bendraminčių gerokai išauga – šią taktiką sėkmingai išnaudoja ir išpopuliarėjusios protesto akcijos, kai protestuojama prieš keletą nesusijusių dalykų iškart.
Nepasitenkinimo tikrove tirados veda prie lyrinio subjekto noro atsiriboti nuo kritikuojamų dalykų ir visuomenės. Nors ir su trukdžiais, bet gal pavyko? („Todėl pasitraukiau į girią“, p. 40). Gerai, kad tarp skundų atsiveria ir žmogus.
Universalesnės tematikos (laiko, gyvenimo, mirties) eilėraščiai knygoje daro didesnį įspūdį. Tai amžinos temos ir tikriausiai nieko naujo pasakyti nebeįmanoma, tačiau jas galima puikiai pateikti, o Liniauskas tai sugeba. Ypač kai susilaiko nuo daugžodžiavimo. Eilėraščiuose paveikiai perteikiama tragiška, bet neišvengiama žmogaus lemtis. Anksčiau ar vėliau tenka su ja susidurti, net jei kažkada šių apmąstymų pavykdavo nusikratyti: „Ačiū, angele sarge, tuomet juk pašnabždėjai, kur slėpti / Nesibaigiantį mano vaikystės košmarą apie žydraakę senatvę. / Tik ateitį savo pamiršęs, galėjau gyventi taip pat paprastai, kaip kiti / Matydamas vien tikrai svetimą, todėl neskausmingą senatvę“ (p. 49).
Eilėraštis „Staiga“ galėtų būti geras pavyzdys, kaip kūryboje perteikti visiems žinomus ir suprantamus dalykus. Kaip taupiai, gražiai ir liūdnai rodomas žmonių mirtingumas, paties mirties fakto nenuspėjamumas: „Mano kaimo kaimynai / Iš vakaro ravi daržus, / O naktį jau ravi žvaigždynus“ (p. 30), „Atkirpo moiros laiko dar metus, / Po jų ir vėl žiūrės, ko būsiu vertas“ (p. 20). Arba taiklus gyvenimo greičio perteikimas – „net gimimas kvepia senatve“ (p. 77). Ir visiškai nereikia sulaukti tam tikro amžiaus, kad šie eilėraščiai „būtų aktualūs“. Užtenka suvokti neišvengiamos savo mirties faktą. Būtų galima šią temą pritempti prie Martino Heideggerio filosofijos, tačiau tai paliksiu abstrakcijas mėgstantiems recenzentams. Bendrojo pobūdžio apmąstymus autorius papildo konkretesnėmis detalėmis. NVI (Nacionalinio vėžio instituto) paminėjimas pavadinime ir palata eilėraštyje („Saulėlydis jau eina palata – / Geltonos sienos, lova tik balta, / Keli mygtukai – gultis, atsikelti“ (p. 60) sustiprina eilėraščio (ir rinkinio) paveikumą, emocinį krūvį. Lyrinis subjektas reflektuoja ir savo paties jausenas: „Aš nebijojau, o tiktai jaučiau / Tą neviltį, kaip žvėrys jaučia spąstus“ (p. 67).
Yra ir šviesesnių vietų, kalbančių apie nuolatinę laiko tėkmę: „Esu svečias savo vaikystės kambaryje, kuriame dabar miega anūkai“ (p. 49) – žmogus anksčiau ar vėliau palieka bendruomenę, tačiau bendruomenė neišnyksta ir nuolatos atsinaujina. Įkvepia ori ir rami laikysena: „Kiek išvaikščiojau metų, išvaikščiojau miestų / Tuščios gatvės lyg valandos aidi ir aidi / Pilnos valandos kviečia sustoti, prisėsti / Pažiūrėt į kanalą, atspindį veido“ (p. 88). Būtent tokios orios akistatos su aprašomais reiškiniais trūksta kritinio pobūdžio eilėraščiuose. Liniauskas geba drąsiai pažvelgti į būtį myriop, tad blogeriai, internetas ir skliausteliai, taškeliai, brūkšneliai kvailose SMS (p. 38) tikrai neturėtų jo trikdyti. Šie eilėraščiai neišvengia smulkių trūkumų, kuriuos galima būtų pataisyti. Gyvenimo, laiko ir mirties apmąstymuose tam tikros abstrakcijos neišvengiamos, tačiau visko ir nieko dichotomija gal kiek pernelyg dėvėta: „Čia nieko nebuvo, – ar tik / Viskas jau buvo, bet vis“ (p. 24), „Kur nieko nebėra, ten viskas buvo“ (p. 61). Pasitaiko eilėraščių, kurie tarsi tepakartoja akivaizdybes: „Visi mes drėbti iš to paties molio, / Tik priemaišos kiekvienam teko kitos / […] / Net ir laiko esame minkyti skirtingai“ (p. 42). Turbūt toks eilėraštis nenukentėtų visą pirmą strofą tiesiog pašalinus. Liniauskas pasinaudoja klasikinėmis poetikos formomis, tačiau kartotė tokiuose eilėraščiuose pasirodo kaip patogus būdas tą formą užpildyti: „Į kitą, nematomą indą. // Į kitą indą – nematomą“ (p. 64), „Išėjo į lauką / o lauko nebuvo // […] // Įaudrintos lauko“ (p. 94). Vietomis norėtųsi ir kiek originalesnės minties (pavyzdžiui: „Kaip cigaretės dūmai blunka kambary / Taip visos dienos blunka vakarykštės“, p. 93) ar mažiau tiesmukos dviprasmybės: „Nuo ryto priskrenda zylių gniūžtėmis apmėtomi mano langai… / Nebesuprantu, ar namas stovi ant Paukščių tako“ (p. 12).
Primityvoki skundai šio pasaulio buitimi ir ori laikysena žvelgiant į amžinybę – Vėjo akys yra keistas, konstrastuojantis, kiek trikdantis rinkinys. Lyg per vieną akį gyvenimas būtų suvokiamas vienaip, o per kitą – kitaip. Knyga kažkuria prasme primena ką tik leidyklai pateiktą šviežią rankraštį. Truputį gaila, nes su atidesne atranka, griežtesniu redaktoriumi, skaidresne mintimi galėjo gimti išties solidus eilėraščių rinkinys.
