Knygas skaitančius, bet per daug literatūros pasauliu nesidominčius žmones kas kelis mėnesius gali ištikti déjà vu – ir vėl leidyklos bei autoriai dalinasi, kad jų knygos pateko į kažkokius sąrašus, pelnė premijas ar prizus. Nuo XX a. pabaigos Vakaruose literatūrinių premijų ir apdovanojimų gausėjimas įgavo pagreitį1. Lietuvoje apdovanojimų sprogimas truputį vėlavo – XXI a. įsteigtos Jono Aisčio, Augustino Griciaus, Antano Baranausko, Bernardo Brazdžionio, Liudo Dovydėno, Jurgos Ivanauskaitės, Jurgio Kunčino, Antano Miškinio ir kitos vardinės premijos. Prasidėjo ir naujesnis už premijas reiškinys – knygų rinkimai: 2003 m. pradėtas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto renkamas „Kūrybiškiausių knygų dvyliktukas“ ir premija, 2005 m. – akcija „Metų knygos rinkimai“, 2017 m. prisidėjo ir portalo 15min.lt organizuojami „15min metų knygų rinkimai“ – tarp pastarųjų pavadinimų galima ir susipainioti, kas ten žino, gal metų knyga renkama du kartus per metus… Literatūrines premijas diferencijuoti lengviau – pavadinimai įsimintinesni, kriterijus galima susieti su kuriuo nors klasiku, jo gimtuoju miestu ar regionu.
Motyvų steigti naujus apdovanojimus yra keletas: 1) įamžinti kokio nors rašytojo ar mecenato atminimą (dažniausiai premijų pavidalu), taip sutvirtinant jo poziciją literatūros kanone, 2) populiarinti literatūrą, atkreipti dėmesį į naujas kokybiškas knygas ir 3) atkreipti dėmesį į prizą steigiančią instituciją, turėti įtakos literatūros lauke. Kadangi prestižas yra ne tik gauti apdovanojimus, bet ir juos skirti, suinteresuotos yra visos pusės. Autorius pelno apdovanojimą, kurį sudaro piniginio prizo ir prestižo derinys (ekonominis ir simbolinis kapitalai), idealiu atveju tai pagerina pardavimus, tad leidyklos taip pat gauna ne tik simbolinio, bet ir finansinio kapitalo. Apie tai rašo naujienų portalai, kurie siekia pritraukti skaitytojus. Ir svarbiausia, reikalingi pasijaučia organizatoriai ir komisijų nariai, be kurių ši visiems lauko dalyviams atvira naudos puota neprasidėtų. Tam, kad literatūros tekstai būtų pripažinti kaip aukštos kokybės, įprastai jiems reikia praeiti pro tris kritikų grupes: apžvalgininkus, eseistus (Lietuvoje atitikmuo būtų kultūrinėje spaudoje rašantys kritikai) ir akademinius kritikus2 (literatūrologus). Pirmąją grupę galima papildyti neprofesionalia literatūros kritika (Bookstagram, Goodreads vartotojai). Ne paslaptis, kad profesionalaus kritiko vaidmuo mūsų laikais yra sumažėjęs ar net išnykęs3 – didesnę kultūrinę įtaką turi būtent neprofesionali literatūros kritika. Todėl premijos ir įvairūs apdovanojimai yra vienintelė teritorija, kur profesionalai išlaikė istoriškai turėtą vartų saugotojų (gatekeepers) funkciją4 ir savo įžvalgų apie literatūrą reikšmę. Ne veltui tiek Lietuvoje, tiek užsienyje profesionalūs kritikai tvirtina, kad jie užsiima kanono formavimu, o neprofesionalai – marketingu5. Gal tai viena iš priežasčių, kodėl kritikos vaidmeniui silpnėjant daugėja apdovanojimų?
Taigi ar yra tarp trijų6 šiuo metu vykstančių apdovanojimų kokie nors skirtumai, ar iš esmės tas pats prizas įteikiamas tris kartus per metus taip „atskiedžiant“ kiekvieno apdovanojimo vertę ir išskirtinumą, o profesionalams duodant darbo? Pirmiausia aptarsiu šiuos jų aspektus: organizatorius, vertinimo kriterijus, komisijas ir balsavimo tvarkas.
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premiją atskirti ir jos egzistavimą suprasti yra lengviausia – ja institutas priartėja prie skaitančiosios bendruomenės, kuri įprastai jo veikla nesidomi. LLTI nedeklaruoja savo tikslų ir apsiriboja gan miglotu „kūrybiškumo“ kriterijumi, komisiją sudaro 11 narių, dirbančių institute (kasmet rotuojami bent 3 nariai). Tai vieninteliai knygų rinkimai, kuriuose balsavimo metu neįtraukiami skaitytojai – mokslininkai neišlipa iš savo dramblio kaulo bokšto, kuriame juos mato skaitytojai7. Sunku įsivaizduoti daugiau kompetencijų turinčią komisiją, todėl rinkimų prestižas, mano galva, lenkia visas kitas premijas ir apdovanojimus. Mokslininkai siūlo ir išrenka 12 knygų, iš kurių išrenkama viena kūrybiškiausia. Nepaisant to, visi 12 autorių gali jaustis laimėtojais vien dėl patekimo į sąrašą. Laureatas skelbiamas Vilniaus knygų mugės metu vasario mėn., o apdovanojimas teikiamas Kovo 11-ąją.
Akciją „Metų knygos rinkimai“ organizuoja Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Ji prasidėjo kaip valstybinės „Skaitymo skatinimo programos“ dalis, todėl ir tikslai atitinkami: „skatinti Lietuvos rašytojus kurti, o leidėjus – leisti kokybišką literatūrą įvairaus amžiaus žmonėms, skatinti įvairaus amžiaus ir skirtingų socialinių grupių gyventojus skaityti, užtikrinti skaitymą skatinančios aplinkos kūrimą ir meniškai vertingos literatūros prieinamumą“. Kitaip nei LLTI „dvyliktuke“, „Metų knygos rinkimuose“ knygos suskirstomos į 5 kategorijas: knygos vaikams, knygos paaugliams, prozos knygos, negrožinės knygos ir poezijos knygos. Tiesa, pradžioje kategorijų būta mažiau. Įprastai kiekvienoje kategorijoje yra po 5 knygas (nebent komisija neranda tiek dėmesio vertų knygų), tad dėmesio sulaukia net 25-ios knygos. Trumpuosius (kandidatų į laureatus) ir neseniai pradėtus skelbti ilguosius (5 trumpojo sąrašo knygos + vertingi paminėjimai) sąrašus sudaro trys ekspertų komisijos (kiekvienoje po 5 žmones): prozos-poezijos knygoms, negrožinėms knygoms ir vaikų-paauglių knygoms. Ekspertus į komisijas siūlo Kultūros ministerija, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija bei Nacionalinė biblioteka, todėl kasmet jas sudaro vis kiti nariai, tačiau visuomet lauko profesionalai. Nuostatuose nurodyti išsamesni ir vertinimo kriterijai, pritaikyti vaikų-paauglių ir suaugusiųjų kategorijoms. Vienas įdomiausių kriterijų – „knyga reikšminga jos autoriaus kūrybos kontekste“. Tai iš dalies paaiškina, kaip šiemet į sąrašus nepateko Sigitas Parulskis ir Marius Ivaškevičius ir kodėl „Metų knygos rinkimuose“ sąlyginai daug debiutų. Paskelbus trumpuosius sąrašus, atsakomybė perleidžiama skaitytojams – vyksta internetinis balsavimas. Iš visų rinkimų šis gauna daugiausiai sklaidos – publikuojami pokalbiai su nominuotais autoriais, didžiuojamasi tiek didžiaisiais, tiek mažaisiais sąrašais, skaitytojai skatinami balsuoti, prie sklaidos prisideda informacinis rėmėjas LRT. Anksčiau nugalėtojas taip pat būdavo paskelbiamas mugės metu, tačiau dabar ten skelbiami tik trumpieji sąrašai, apdovanojimai vyksta gegužės 7 d. – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.
„15min metų knygų rinkimai“ yra vieninteliai, kuriuos organizuoja ne valstybės institucija ar mokslo įstaiga, o privatus verslas. Svarbus tampa prancūzų filosofo ir sociologo Pierre’o Bourdieu suformuluotoje kapitalų teorijoje esantis veiksnys – kapitalus galima konvertuoti. Simbolinį į ekonominį, ekonominį į kultūrinį ir t. t. Kultūros lauke sukauptą kapitalą netgi galima išsinešti į kitus laukus. Šią strategiją galima įžvelgti ir 15min.lt veikloje. Iš pirmo žvilgsnio, 15min.lt menkai kuo skiriasi nuo kitų portalų (Delfi, lrytas.lt), kurie asocijuojasi su greitai generuojamu, atmestinai išverstu turiniu, klikbaitinėmis antraštėmis, įžūliu reklamos kiekiu. Tačiau kultūros skiltimi 15min.lt lenkia kitus: publikuojamos recenzijos, apžvalgos, straipsniai, interviu, tinklalaidės ir pokalbiai studijoje (tiesa, originalus turinys dažnai pasimeta tarp tiražuojamų pranešimų spaudai). Nors deklaruojama, kad šių rinkimų tikslas „atkreipti dėmesį į vertus dėmesio tiek lietuvių autorių, tiek verstinius kūrinius, jų autorius ir vertėjus, skatinti skaitymą“ (primena „Metų knygos rinkimus“), galima įtarti ir esant kitų motyvų rinkimams rengti. Pirma, tai lankomumas: rinkimų metu portalas pritraukė ir skaitytojų, ir literatūros lauko dalyvių (autorių, vertėjų, leidėjų) dėmesį (lietuvių grožinių knygų kategorijoje balsavo, t. y. svetainėje apsilankė virš 5000 žmonių). Antra, kultūros skiltis veikia kaip savotiškas Trojos arklys, kuriuo bandoma įgauti skaitytojų pasitikėjimą ir gerinti viso portalo reputaciją. Kriterijai – „knygų išliekamoji, meninė, pažintinė vertė, verstinės knygos atveju vertinama ir jos vertimo kokybė“. Tai yra vieninteliai apdovanojimai, į kuriuos įtrauktos ir verstinės knygos. Jei ne šis išskirtinumas, juos būtų galima laikyti pertekliniais. Šiuo metu yra 6 kategorijos: lietuvių grožinių, negrožinių ir poezijos knygų bei verstinių grožinių, negrožinių ir poezijos knygų. Komisijos nariais kartu su kultūros skyriaus redakcija (dažniausiai Audriumi Ožalu) būti kviečiami rašytojai ir literatūros kritikai – jų kiekis lyginant skirtingų metų komisijas skiriasi, atrinkimas nėra paaiškinamas. Dažniausiai vienoje kategorijoje yra net 15 knygų – didelis kiekis kandidatų naudingas rinkimų organizatoriams, kuo daugiau kandidatų – tuo daugiau potencialių balsuotojų (reklamų matytojų), leidyklų įsitraukimo. Nesvarbu, kad 15 pozicijų vienoje kategorijoje ryškiai per daug, tai atsiskleidžia lyginant sąraše esančių knygų kokybę. Pasitikėjimo nekelia ir galimybė balsuoti neribotą kiekį kartų iš inkognito lango. Laureato atranka vyksta trimis etapais: ilgąjį 15-os sąrašą sudaro komisija, tada skaitytojai išrenka 5 knygas, iš kurių ir vėl komisija išrenka laimėtoją. Laimėtojai paskelbiami literatūros festivalyje „Open books“.
Žvilgsnis į visus trejus rinkimus parodo, kad profesionalai tikrai užima įtakingą vaidmenį vertinimo procese – visas komisijas sudaro literatūrologai, rašytojai, kritikai. Nors „Metų knygos rinkimai“ ir „15min metų knygų rinkimai“ įtraukia skaitytojus, jiems niekada neleidžiama iki galo „kontroliuoti situacijos“. Vyksta tik savotiška pasitikėjimo skaitytojais imitacija – kad ir ką jie nubalsuos, tai nebus netikėtas sprendimas. Vienu atveju skaitytojai išrinks 1 iš 5, tikėtina, kad laimėti vertų knygų (kitaip tariant renka tik tai, ką leidžia išrinkti profesionalai), kitu – iš 5 daugiausiai balsų sulaukusių knygų vieną išrinks komisija. Abiem atvejais atsijojami vien dėl savo populiarumo laimėti galintys autoriai, pavyzdžiui, Benas Lastaukas su knyga Tiems, kurie neskaito pateko tik į ilgąjį „Metų knygos rinkimų“ sąrašą (balsavimo etapo, kur galėjo laimėti gerbėjų dėka, nepasiekė), o 15min.lt rinkimuose surinko 54 % balsų, tačiau pralaimėjo Kotrynai Zylei, kurios romanas Mylimi kaulai buvo surinkęs vos 7 % – taip nusprendė komisija. Nėra nė vienų rinkimų, kuriuose reikšmingi būtų tik skaitytojų balsai. Jei tokie būtų – pretendentų sąrašai ir laureatai, tikėtina, gerokai skirtųsi. Sakyčiau, kad išlaikomas gudrus balansas – profesionalai atlieka vartų saugotojų funkciją ir populiarios, žemesnės kokybės knygų prie laureatų neprileidžia, tačiau įtraukia ją į sąrašus, taip padidindami rinkimų auditoriją.
Lietuvių literatūros rinka nėra milžiniška. Jei sudėsime visų apdovanojimų pozicijas, skirtas lietuvių rašytojų knygoms suaugusiesiems, iš viso susidarytų 72 pozicijos. Ar tiek gerų knygų per metus išvis pasirodo? Kadangi visas komisijas vienija lauko profesionalai, neišvengiamai atrenkamos knygos ima kartotis. Jurgitos Jasponytės Visata atsisėda netinkamoje vietoje, Austėjos Jakas Mėlynieji malonumai, Tomo Petrulio Daikto kūnas, Kotrynos Zylės Mylimi kaulai, Mykolo Saukos Kambarys, Dariaus Žiūros Diseris pateko į visų trijų apdovanojimų sąrašus. Kadangi 15min.lt rinkimai vyksta antroje metų pusėje, tikėtina, kad šis skaičius padidės – prisidės į LLTI dvyliktuką ir „Metų knygos rinkimus“ patekusios knygos (pvz., Mindaugo Nastaravičiaus Antra dalis). Ką tai reiškia? Lietuvoje (nors ir ne tik Lietuvoje) per mažai kokybiškos literatūros, kad skirtingų apdovanojimų sąrašai drastiškai skirtųsi. Net kai komisijas sudaro skirtingi asmenys. Ribotas dėmesio vertų knygų ir didžiulis apdovanojimų kiekis veda prie to, kad patekimas į sąrašus reiškia panašiai, kiek dalyvavimo medalis – vyksta prestižo infliacija, gerai knygai nepakliūti į vieną ar net visus rinkimus beveik nėra šansų. O stebėti kas kelis mėnesius besivaržančias tas pačias knygas tampa nuobodu. Tačiau galima įžvelgti ir teigiamų dalykų – per metus išeina tikrai ne viena apdovanojimo verta knyga, todėl kiekvienas konkursas – papildomas šansas autoriui gauti pelnytą įvertinimą. Taip pat kiekvieni rinkimai – papildoma reklama autoriams ir leidykloms, skaitytojai gali įsitraukti į diskusijas, džiaugtis ar piktintis, galiausiai per apdovanojimus suburiama bendruomenė, literatūros pasaulis ir jo procesai atrodo gyvesni.
Taigi visi apdovanojimai siekia atkreipti dėmesį į kokybišką literatūrą, tačiau skiriasi kategorijų skaičius ir knygų kiekiai, komisijų sudėtys ir organizatoriai, skaitytojai arba neįtraukiami, arba jiems kontrolė niekada iki galo neatiduodama. Prieš sureikšminant vienus ar kitus rinkimus, nepamirština, kas ir kodėl juos organizuoja, ir kad nauda visuomet abipusė (ypač „15min metų knygų rinkimų“ atveju). Nepaisant minėtų skirtumų, visi rinkimai suvienodėja, nes dėl mažos rinkos nemažai nominuojamų knygų dubliuojasi, kas gali dar labiau sustiprinti déjà vu efektą.
1 James F. English, The Economy of Prestige: Prizes, Awards, and the Circulation of Cultural Value, Harward University Press, 2008, p. 325–328.
2 Massimo Salgaro, „Literary value in the era of big data: Operationalizing critical distance in professional and non-professional reviews“, in: Journal of Cultural Analytics, 2022, t. 7, nr. 2, p. 5.
3 Ronn McDonald, The Death of the Critic, Bloomsbury Academic, 2007.
4 Massimo Salgaro, op. cit., p. 4.
5 Ibid., p. 5. Šią mintį iškėlė Andrius Jakučiūnas diskusijoje „Literatūros kritikai: kaip keičiasi jų vaidmuo knygų pasaulyje“, vykusioje festivalyje „Open books“ (2024-10-26).
6 Lietuvos leidėjų asociacijos rinkimų K.A.2.0.X.X į palyginimą neįtraukiu dėl jų išskirtinumo (apdovanojami ne tik pavienės knygos ir autoriai).
7 Ronn McDonald, op. cit., p. 27.
