Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Dovydas Pancerovas, Birutė Davidonytė, Pranešėjas ir prezidentas, Vilnius: Laisvės TV, 2023, 293 p.
Dizaineris Aivaras Lukošius

Kas paaiškina prezidentų elgesį? Į šį klausimą bando atsakinėti politikos mokslas – aiškinamasi, kada ir kodėl prezidentai vetuoja, konfliktuoja su vyriausybe, daro viešus pareiškimus. Šiam klausimui paskyriau dalį savo akademinės karjeros. Todėl žurnalistų Dovydo Pancerovo ir Birutės Davidonytės knygą Pranešėjas ir prezidentas suvirškinau kaip politikos mokslininkas. Norėjau geriau suprasti prezidento Gitano Nausėdos elgesį – ir knyga šiuo požiūriu gerai pasitarnavo. Manau, iš šio darbo galime pasisemti peno ir apmąstymų ne tik apie Nausėdą, bet ir pačią Lietuvos prezidento instituciją. Tai įdomus atvejis, kai žurnalistų tyrimas tampa pagrindu tolesnei prezidentų teorijos plėtrai. Ir gera proga pratęsti mano seną argumentą: neišeina kalbėti apie Nausėdą visiškai izoliuotai. Kai komentuojame jo elgesį, paliečiame ir prezidento instituciją. Ko norime iš jos, kodėl ji tokia, kas toliau? Su tokia nuostata ir skaičiau Pranešėją ir prezidentą. Neklydau: knygos implikacijos gerokai išlipa iš Nausėdos (ir pranešėjo) asmens. Iškart apibendrinu – tai geras, sklandžiai ir įdomiai parašytas darbas. Jį verta paskaityti nepaisant to, ar mėgstate Nausėdą, ar ne.

Pradžioje būtini keli vadinamieji disclaimers. Pirma, tekste bandysiu išvengti vertinimų, geras ar blogas prezidentas yra Nausėda. Manau, patys esate sau pasidarę išvadas. Antra, nežongliruosiu sofistiniais kamuoliukais „tikėkime ar netikėkime pranešėju“, kam tai naudinga ar ne. Trečia, nors tyrimas yra gerai pagrįstas faktais ir šaltiniais, visgi negalime žinoti, ar visi šaltiniai sakė tiesą, ar buvo objektyvūs.

Tačiau štai ką galime padaryti – užmesti ant žurnalistų tyrimo ir jame pateikiamų faktų, vertinimų teorinį tinklą. Kas įklius? Tyrimo apie tyrimą rezultatai pateikiami žemiau. Bet pradžioje – žiupsnis teorijos. Kaip gi be jos.

Tarp asmens ir institucijos

Prezidentų tyrimuose yra dvi konkuruojančios teorijų grupės, bandančios atsakyti į tą esminį klausimą – kas paaiškina prezidentų elgesį? Pirmoji grupė yra literatūroje įsitvirtinusi stipriau: įvairius prezidentų viražus – vetavimą, vyriausybės komentavimą – geriau paaiškina su prezidentūros institucija ir įvairiomis politinėmis aplinkybėmis susiję veiksniai. Pavyzdys su galiomis – pagal išsamų Philippo Kökerio (2017) tyrimą, tiesiogiai rinkti prezidentai Vidurio ir Rytų Europoje vidutiniškai dažniau vetuoja įstatymus nei prezidentai, kuriuos išrenka parlamentas. Tiesioginis mandatas duoda savarankiškumą.

Politinės aplinkybės įprastai apima santykius su vyriausybe. Tyrimai rodo, kad prezidentai tampa aktyvesni, kai susiduria su priešiška parlamentine dauguma. Arba tada, kai atsiranda galimybė – kai parlamentinė dauguma yra trapi. Ši teorija sako, kad nepaisant šalies vadovo asmens, skirtingos institucijos, politinės kultūros ypatybės ir aplinkybės prezidentus skirtingose šalyse verčia elgtis skirtingai. Nesvarbu, kas tu – Dalia Grybauskaitė, Gitanas Nausėda ar Valdas Adamkus – veiksi ribojamas ir skatinamas lietuviškos prezidentūros apibrėžties, aplinkybių.

Antra teorija akcentuoja konkrečias paties prezidento savybes. Ji literatūroje iki šiol susilaukė mažesnio tyrėjų palankumo ir dėmesio. Išskiriami pagrindiniai su prezidento asmeniu susiję veiksniai – charakterio bruožai, politinė patirtis ir prezidento institucijos įsivaizdavimas. Įdomu tai, kad buitinėje politologijoje yra atvirkščiai – prezidentų elgesį visų pirma aiškiname per konkretų asmenį. Aukštas ir gražus. Rašydamas savąją knygą Mums reikia vado? atsižvelgiau į šį paaiškinimą: teigiau, kad skirtingi prezidentai formavo Lietuvos prezidento instituciją, ypač neformaliąsias, įstatymais tiksliai neapibrėžtas galias. Tačiau kodėl tada politikos moksle šie veiksniai nuvertinami?

Manau, viena iš priežasčių – juos labai sunku moksliškai užčiuopti. Kaip išmatuoti skirtingų prezidentų charakterius, į skaičius paversti jų politinę patirtį? Veto dar suskaičiuosi, o čia – jau sudėtingiau. Todėl atsiranda didelė niša, kurią gali padėti užpildyti prezidentų biografijos ir žurnalistų tyrimai. Knygoje Pranešėjas ir prezidentas nupaišomas gana išsamus Nausėdos asmens ir prezidento paveikslas. Aišku, yra ta pati problema, tik kitu rakursu – kaip įvertinti objektyviai. Veto yra veto. Prezidento reitingas yra skaičius. Tačiau ar šaltinis sako tiesą apie prezidento motyvus – čia su liniuote nepamatuosi. Skaitant knygą susidėlioja išvada, kad norint suprasti prezidentus, taip pat ir Nausėdą, mums reikalingos abi teorijos.

Nausėda kaip Nausėda

Knyga man dar kartą patvirtino – Nausėda yra mažiausiai politinės patirties iki šio posto turėjęs Lietuvos prezidentas. Pranešėjas ir prezidentas iki galo neatsako, ar dėl jo artimos aplinkos patikrinimo į Vidaus saugumo departamentą (VSD) Nausėda kreipėsi pats, ar VSD vadovybė pateikė pasiūlymą, kuriam būsimasis prezidentas negalėjo atsispirti. Nepaisant pirminio judintojo mįslės, pačiai istorijai paaiškinimas per asmenį teoriškai puikiai tinka – taip padaryti galėjo tik su prezidento institucija ir su jos konstitucinių įgaliojimų ribomis menkai susidūręs žmogus. Patyręs aukšto rango politikas šios klaidos nesirinktų.

Įdomu tai, kad įsiklampinimas į saugumo struktūrų reikalus yra vienas bendras vardiklis su kitu prezidentu, nelabai supratusiu Lietuvos prezidento institucijos veikimą – Rolandu Paksu. Norėčiau akcentuoti, kad apskritai nelyginu Nausėdos su Paksu, bet šiuo konkrečiu pjūviu, deja, yra panašumo. Kadangi Lietuvos prezidentūros konstitucinė apibrėžtis turi pilkų zonų, su jos veikimo lauku gerai nesusipažinęs (būsimas) prezidentas galėjo taip elgtis nesuvokdamas implikacijų ir galvodamas, kad tai yra norma. Tai nėra Nausėdos pateisinimas – bet mokslininkui pirmiausia yra svarbu suprasti. Nežinojimo versija yra suderinama su knygos medžiaga.

Knygoje (p. 187) keliama tolesnė hipotezė: Nausėda galimai nenorėjo Žvalgybos kontrolieriaus įstatymo todėl, kad priėmimas grasino kelti į viešumą VSD duomenų rinkimo faktą. Jeigu ši prielaida teisinga, turėtume įdomų atvejį, kai asmens savybių padiktuota klaida vėliau nulemia savanaudišką politinį elgesį su įstatymais.

Nausėdos kaip pradžioje prastai institucinėse rogėse besiorientuojančio prezidento būklę paremia kitas epizodas, minimas knygoje (p. 74). Nausėda be ginčų patvirtino tris naujus Sauliaus Skvernelio ministrus, viešai nesiginčijo dėl jų. Tai buvo klaida, kainavusi Narkevičiaus skandalais. Ką sako teorija ir paremia kiekybinis mūsų su kolega Luku Pukeliu (2021) tyrimas – prezidentai yra stipriausi savo kadencijų pradžioje. Nausėda to, atrodo, nesuprato.

Sujungus taškus, knygoje gerai matosi ir įsivaizdavimo apie prezidento vaidmenį kitimas, blaškymasis. Karantino metu prezidentas iš viešumos dingo – kaip teigiama knygoje iš vidaus šaltinių (p. 126–128), tada prezidentūroje kilo diskusijų dėl konstitucinės prezidento rolės (taigi ji nebuvo gerai suprasta). Prezidentas vėliau jau nusprendė įsitraukti į politinius debatus ir ėmėsi aktyviai komentuoti vyriausybės darbą. Toks vairavimo mokymasis jau minant pedalą autostradoje.

Yra viena gija, kuri padeda suprasti Nausėdą ir tada, ir dabar. Du knygoje aptariami dalykai – galima neformalios paramos iš verslo paieška ir polinkis kartais prisiderinti prie apklausų – gali būti paaiškinamas ilgamečiu darbu SEB banke ir komentavimu viešoje erdvėje. Yra toks teorinis modelis – verslo įmonės principais veikianti partija (Hopkin ir Paolucci, 1999). Tai partija, kurioje svarbiausia yra privatūs lyderio interesai, o jos veikla grindžiama marketingo technikomis: ieškoma populiarių dalykų ir jie parduodami. Skaitant knygą ryškėja įspūdis, kad iš verslo atėjęs ir SEB atstovu viešoje erdvėje ilgai buvęs Nausėda į prezidento kampaniją ir postą atsinešė marketingo stilių. Viešoji politika, ideologijos, vertybės tokiame modelyje tampa tik šalutiniu produktu. Gal neatsitiktinai, kaip pabrėžia autoriai, Nausėdos prezidentūroje susirinko įvairiausių pažiūrų žmonės (p. 76). Neatrodo, kad prezidentas turėjo savo liniją – nebent tikėtume knygoje pateikiama versija, kad link konservatyvumo ir priešiškumo Stambulo konvencijai jį stūmė žmona (p. 202). Tačiau čia mokslas mažai pajėgus kažką paremti ar atmesti.

Lietuviškos prezidentūros mokinys

Į  Pranešėjo istoriją galima pažiūrėti iš institucinio kampo. Viena iš prezidento galių yra aukštų pareigūnų nominavimas, įprastai su Seimo pritarimu. Mūsų institucinė sistema suteikia svertus prezidentui daryti įtaką tam, kas užims generalinio prokuroro, VSD vadovo ir kitus svarbius postus. Retas vadovas šių svertų nenaudojo. Galima prisiminti, kaip Grybauskaitė su kairiaisiais stumdėsi dėl generalinio prokuroro, kuris buvo paskirtas tik trečiu bandymu. Tokių istorijų būta daugiau.

O dabar pagalvokime, kad (būsimi) institucijų vadovai apie tai gerai žino ir skaičiuoja savo šansus būti paskirtiems. Su prezidentu sutarti yra lengviau nei su valdančiąja dauguma, kurią sudaro kelios partijos ir daugybė parlamentarų. Atrodo racionalu ieškoti prezidento – vienasmenės institucijos – užuovėjos. Atsižvelgiant į šias paskatas nenustebčiau, jeigu pradinė iniciatyva „padėti“ Nausėdai per rinkimų kampaniją atėjo iš VSD vadovo. Ir nenuostabu, kad konservatoriai, kurių vienas partietis pagal knygą irgi siekė VSD „pagalbos“, būdami opozicijoje ir turėdami mažai svertų vangiai reagavo į pranešėjo pastangas. Knygoje matyti, kad institucinė struktūra ir aplinkybės ne tik Nausėdą, bet ir konservatorius stūmė į politinius išskaičiavimus (p. 105–108). Vėlgi, sunku atpinti institucines paskatas nuo asmens. Iš knygos medžiagos atrodo, kad Lietuvos atstovo ES skyrimo istorijoje Nausėda ne šiaip sau prieštaravo Seimo pasiūlymui, o norėjo tame poste matyti artimą žmogų (p. 133–134).

Skaitant Pranešėją ir prezidentą peršasi tiesiogiai neišsakoma išvada, kad Nausėda prezidentavimo eigoje mokėsi iš to, kaip prezidento instituciją apibrėžė buvę prezidentai – Adamkus ir Grybauskaitė. Pavyzdys numeris vienas yra pats akivaizdžiausias: tai, kad prezidentas Lietuvai atstovauja Europos vadovų taryboje (EVT), nėra reglamentuota teisiškai. Šią neformalią praktiką, pasinaudojusi vyriausybės sunkumais (politinės aplinkybės) ir pasirėmusi savo patirtimi Europos komisijoje (asmens veiksnys), įtvirtino Grybauskaitė. Nausėda iš esmės paveldėjo šią praktiką – šiuo požiūriu tiesiog buvo savo pirmtakės produktas.

Antras pavyzdys. Iš knygos medžiagos akivaizdu, kad Nausėdos priekabumas sudarant Ingridos Šimonytės vyriausybę buvo paremtas ankstesnių prezidentų praktika: „Planas buvo maždaug toks, – pasakojo vienas dalyvis: – išbraukim keturias pavardes, daugiau nei paprastai išbraukdavo Grybauskaitė, ir taip parodysim, kad esam kieti“ (p. 161). Toks noras pademonstruoti savarankiškumą per nesavarankiškumą – iš pirmtakų mokantis „braukyti“ ministrus. Čia paskatas kuria ir konstitucinis reguliavimas – jame ir po 1998 m. Konstitucinio teismo išaiškinimo nesame garantuoti, kiek prezidentas gali kištis į ministrų kabineto sudėtį tvirtinimo metu. Nepaisant asmens – ar tai bus Nausėda, ar nebe Nausėda, – kiekvienas prezidentas Lietuvoje yra statomas į institucines, neformalia alyva teptas roges, kuriose per vyriausybės sudarymą bandys kažką nuveikti. Beje, autoriai mini, kad Nausėda net pats ieškojo kandidatų į ministrus, „nors tai jo galiose ir pareigose nenumatyta“ (p. 162). Konstitucija nenumato, bet iš buvusių prezidentų praktikos jis galėjo susidaryti įspūdį, kad yra neformalus kelias – aktualus 2016 m. precedentas, kai „valstiečiai“ tiesiog atidavė kelias ministerijas Grybauskaitei.

Trečias pavyzdys. Autoriai kaip vieną esminių priežasčių, kodėl tarp prezidentūros ir vyriausybės greitai neliko pasitikėjimo, nurodo skambučius iš prezidentūros į Sveikatos apsaugos ministeriją, nuolatinius klausimus apie ministrą Arūną Dulkį, uždaruose vyriausybės susitikimuose sužinotų planų pateikimą kaip viešus prezidento nurodymus (p. 165). Tai atrodo kaip negrabus Grybauskaitės neformalios praktikos, kai prezidentės patarėjai nuolat bendravo su ministerijomis ir ministro pirmininko kanceliarija, taikymas. Nekokybiška imitacija? Galbūt. Tačiau institucinės prezidentūros vėžės šviečia per visus knygos puslapius. Taip pat su Nausėda pasitvirtina dėsnis, dažnai akcentuojamas prezidentų tyrimuose – prezidento nesuprasi, nepažiūrėjęs į jo santykius su dauguma. O Lietuvoje, einant laikui, visų prezidentų santykiai su visomis daugumomis parūgsta. Tiesiog tokia institucinė santvarka. Klausimas, tik kiek greitai raugas persmelkia tuos santykius.

Galiausiai – ketvirtas pavyzdys. Knygos autorių šaltiniai patvirtino anksčiau susidariusį įspūdį, kad Nausėda užmezgė gerus asmeninius santykius su Ukrainos ir Lenkijos prezidentais Volodymyru Zelenskiu ir Andrzejumi Duda (p. 273–274). Pasirodo, kontaktas su pastaruoju netgi padėjo Lietuvai įvykdyti Kabulo vienuoliktuko misiją. Čia galima įžvelgti sėkmingą mokymąsi iš Adamkaus, kuris irgi palaikė labai gerus asmeninius santykius su tuometiniais Lenkijos ir Ukrainos prezidentais. Jeigu Nausėda tęs šią liniją – Lietuvos valstybei ji gali būti labai svarbi.

Paskatos ir čekiukai

Ar išmoktas Nausėdos pamokas vertinsime neigiamai, ar teigiamai, principas tas pats: prezidentas mokosi vairuoti vežėčias autostradoje, bet tų vežėčių parametrus nustatė (arba paliko neapibrėžtus) Konstitucijos kūrėjai ir buvę prezidentai.

Kaip dėl antros ryškios knygos linijos – neatitikimo tarp Nausėdos oficialių rinkimų kampanijos išlaidų ir kiek ji realiai galėjo kainuoti? Pagal autorių medžiagą, prezidentūra tikriausiai ieškojo verslo paramos. Be to, kai kurie kampanijos specialistai (p. 140–142) galimai suteikė paslaugas už dyką, paimdami labai nedidelį atlygį. Čia ateina į galvą šviežiausias  –čekiukų – skandalas, kuris aiškiai parodė: kad ir iš kokios partijos ateini, kairės, dešinės, nuteistos, skaidrios, progresyvios – jeigu operuoji ydingų paskatų ir normų sistemoje, nemaža tikimybė, kad elgsiesi ne visai dorai.

Jeigu buvo dalis nedeklaruotų lėšų ir nenurodytos paramos, tai yra Nausėdos ir jo komandos atsakomybė. Tačiau būtina pasakyti ir kita: jie susidūrė su tam tikra paskatų sistema. Prezidento kampanijoje dalyvauja nepartiniai ir partiniai kandidatai. Abu negali gauti paramos iš juridinių asmenų, verslo, tik individualias aukas. Bet partinius kandidatus gali paremti partijos, kurios kiekvienais metais gauna valstybės dotacijas. Taigi lėšų atžvilgiu partijų kandidatai turi pranašumą. Ar su tuo susidūrę žaisite pagal taisykles, o gal bandysite kompensuoti nelygų lauką kitais metodais? Galiausiai, žinoma, tai yra asmens pasirinkimas. Buvo savivaldybių tarybų narių, kurie viską deklaravo skaidriai.

Bet reikia žiūrėti į institucijas, neformalias praktikas ir paskatas, jei norime suprasti žmonių elgesį. Prezidentų irgi. Juk prezidentas irgi žmogus…