Iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius
PIRMASIS EILĖRAŠTIS
Dabar, sniegams ėmus tirpti,
skruzdėlynai vėl pasimato,
tikri statybos šedevrai, nepažeisti,
tik vos vos vilkų ir lapių pakrapštinėti.
Bet skruzdėlių nebematyti.
Dabar angelų stipriųjų ilgiesi,
tvarką kuriančių, kaip kitados jie Visatos
keturis kampus laikė prispaudę, kad nenuskristų.
Angelai neturi kaulinio smegenų kiaušo,
kamarėlėm suskaidyto atsiminimų sandėlio,
nenutuokia jie nieko apie mums žinomas begalines
karo skaitysenas. Jie tik kuopia tylėdami,
nebijodami susižeisti. Bijo tik Dievo rūstybės,
į mus nebedvelkiančios. Bet mes dar gyvi,
džiaugiamės, saulei virš kalno keteros tekant,
žiūrim nustebę, kaip rūpestingai upė
akmenukus pagal svorį ir dydį rūšiuoja, regime
vaiskią šviesą atšlaitėj, kur vėjas samanas
gražiai sušukavęs, ir, žinoma, viliamės,
kad visa, kas mums už nugarų, tik priešaušrio
sutemos buvo, kaip sako poetai. Ar esama
kito žodžio vietoj „revanšas“, kad jo ir priešas
negalėtų suprast neteisingai?
Ko stinga, tai žodžių draugingų, kad būtų
jie kas daugiau už paguodą, už pažadą ir pasitikėjimą,
nes knygos, kuriose jie surašyti, nusprendė
jau tik pačios save skaityti. Mes, parsidavėliai žmonės,
laike, kurį turim, paliekame
pėdsaką atliekų, kurį, prieštaringų
jausmų apimti, grožiu vadiname.
ANTRASIS EILĖRAŠTIS
Ežerą dar vientisas sniego apklotas dengia,
bet jo dienos jau suskaitytos. Keli paukštukai
strikinėja aplink, nežinodami, ar per juos prasklendęs
šešėlis suopio ar vėjo keliamo vanago.
Negaliu įskaityti, ką jie ten rašo, bet ten
rašmenys kuo tikriausi, kažkas Babilono ženklais
ar net hebrajiška psalmė, tik iš viršaus paskaitoma,
ne nuo krašto, kur stoviu. Esu tenkintis priverstas
vertimu į šiurkščiąją varnų tarmę:
karas suprantamas tik kaip atpasakojimas.
Bet ką čia suprasti? Kaip įtikimai skamba viskas,
kai nieko beveik nežinai. Kuo būtų tapę tie žuvusieji?
O žuvusiųjų vaikai? Anksčiau Vakarų ir Vidurnakčio
kraštuose kalbėta, kad vandenį
rėčiu reikią iš šulinio semti;
taip, girdi, dera, nes tai, kas savaime
suprantama, lieka mįslė. Dabar štai didokas šešėlis
uždengia skurdžią saulę, laikas namų ieškotis,
kur ąsotis stovi ant stalo, jo šonu
lašas bėga žemyn, gražus ir bevertis. Sukrauti jau
lagaminai, pilni nuolankumo ir gausybės
maldingų linkėjimų, iš kurių praeitis susidėsto.
O kaipgi knygelė užrašų su lietaus enciklopedijos
apmatais, prirašyta lapas po lapo šelmiškų žodžių?
Už durų loja šuva, kiaurą naktį, paskui
vėjas, jo pagailėjęs, neša lojimą aplink pasaulį,
kol jis suprastas bus visose vienatvėse.
TREČIASIS EILĖRAŠTIS
Senovės Rusioje bojarai sėdėjo ant mėšlo krūvos
lyg Jobas ir sakė: čia mano imperija.
Kalbą išmanė, bet neišmanė širdies,
niekas nuo tol nepasikeitė. Oras anuomet
buvo pertekęs mitų, Mėnulis tamsus, žvaigždės
didžiai sumišusios, o sielvartas namų neberado.
Giriose žodžiai rinkti, sielai naudingi,
jie buvo džiovinami ir verdančiu vandeniu
užpilami. Naktimis po kaimą vilkai vaikštinėjo,
avių niekados negailėję.
Urvuose gyveno vienuoliai, jie upės vandenį
gėrė, niekados nemeluojančias lūpas
maldoje tol judindami, kol sakiniai šventieji
pavargę žemėn krito, ir žemė ėmė drebėti,
o kitą dieną toks badmetis stojo krašte,
kad taika kažin kur nulindo. Ir toliau Dievui melstasi,
per mažai apie jį žinota, kad galėtum jį neigti.
Mažakalbiai tapo senoliai, apsiblausė maldingos
jų akys, neturėdami nieko daugiau,
jie paveldo paliko piktybę ir neapykantą.
Mes nesiveržėm sergėti žemės, mes jau nebežinom
kaip sulenkti kelius ir kojas nuplauti,
net kraujui mes leidžiam nudžiūti
nuo peilio. Kol tas dar įmanoma, prižiūrim,
kaip debesys plaukia, o jie vis plaukia
į Vakarus, nebus iš to gero. Mat šiandien
jie užėmė mūsų kraštą, rytoj jie ateis
užkariauti jūsiškio.
KETVIRTASIS EILĖRAŠTIS
Atšilo, ilgiau šviesa užsibūna, tai nuotraukose
geriau įžiūrėti žuvusiuosius kraštovaizdy sužaliavusiam.
Vienas jų guli lyg po ilgų kankinimų nuo kryžiaus nukritęs,
rankos purve. Sunku suprasti, kaip tame susirietusiam kūne
viskas turėtų sutilpti, visa žmonijos istorija,
riksmas, tyla ir teisybės demonas, galiausiai
dar ir miglotas tikrumas, kad žmogus tai daugiau nei mėsos
gabalas išplėstomis akimis, kuriose tebeaidi šūvis.
Mirties jie sulaikyt neįstengė. Kraujas žemėje plinta
kaip rašalas sugeriamajam popieriuj, šit jis jau pasiekė
varnalėšas, erškėčius ir slyvas dygiąsias už jų.
Dievas atsistatydino 1941-aisiais, tai nuolat bėganti
neregimoji antraštė. Tą vietą užimti taikosi toks mėlynu kostiumu
ir kaklaraiščiu, tikrų tikriausio vis laiminamas
patriarcho švarutėmis rankomis, tam reikia daug kraujo
imperijos taurėms pripildyti. Kitas karūną ant praretėjusių
plaukų vainiko leidžiasi spaudžiamas, jos deimantai
šlifuoti prakaitu juodu, tai buvo laikais,
kai tauta dar rinkosi grožį.
Rytą negyvą paukštuką radau balkone, katė jį
sudorojo ligi plunksnelių. Likučius suvyniojau
į laikraštį su žuvusio kario nuotrauka, perlipau
per skarmaluotą benamį, kuris jau kelintą dieną
savo katedroj sėdi iš skurdo, skreplių ir sukepusio purvo,
balsingai pasaulio pabaigą skelbdamas, toks atmatų
metafizikas, aš jį kas dieną gausiai apdovanoju. Perkirtęs gatvę
atidaviau savo trapų paketą vienai iš tų švytinčių
plastiko dėžių, atsakingų už miesto švarą. Taip,
jų irgi esama, pasaulio švaros talpų,
to pasaulio, kuriame mes gyvenam ar kuris esame mes.
PENKTASIS EILĖRAŠTIS
Sodinom medžius, obelis, senųjų rūšių,
atsiradusių neva Rusijoj ir Kaukaze
ir ištaurintų Vakaruose, atgabentų romėnų ir visoj
Šventojoj vokiečių nacijos Romos Imperijoj pamėgtų
dėl rūgštumo. Obuoliai su istorija, saulės pusėj nuraustantys.
Šaknis turėjom apdengti maišu, kad kurmiai,
kurie nuo pat Plinijaus puola viską aklai, kas tik
jų kely pasitaiko, laikytųsi atokiau, o kamienus
raiščiais apraišiojom, kad stirnos medeliui leistų
augti ramiai. Jei bus viskas gerai… po penketo
metų skinsim pirmuosius obuolius. Praeitis
apie amžinybes svajojo, mes viliamės obuoliuką
nokstant išvysti. Juodvarniai džiaugiasi,
kad žalumos padaugėjo, lyg tamsūs dronai
jie švilpia virš pienėm pasipuošusios pievos. Netrukus
skraidyklės ims kilti, ir bus ateitis pasiekta. Raminama
stovėti greta mažučių medelių, vaizduojiesi,
kas iš jų gali išeiti, jei klevas jiems vandens nenusiurbs.
Kiekvienas lapelis – didinga enciklopedija, vien kamienas
tiek tomų užima, kad per gyvenimą nė neperskaitysi.
Paskui dar meni paveikslus, kur atgyja numirėliai,
kaip tik čia palaidoti ar pakasti.
Voras pirmąją giją nuaudė tarp medžių,
virpantį tiltą, tokį plonytį, kad ant jo niekas nežengia;
nei mintis, nei paukštis, net nei mirtis, nesiliaujanti
svaigti savo didžiaisiais laimėjimais. Po tiltu auga
saulutės ir smulkios melsvos gėlytės,
į našlaites panašios, bet jau seniai ne našlaitės.
Paveikslas neišeina man iš galvos: seni generolai
gegužės aštuntąją Raudonojoje aikštėje, su tūkstančiais
ordinų prirakinti prie krėslų, odinės mumijos,
jų rūpesčiu aš dar tebesu šiam pasauly.
Boskopas, toks tų obuolių vardas, gražesnio nebuvo.
ŠEŠTASIS EILĖRAŠTIS
Metai pusiau praėję, praėjusi ir viltis,
kad karas patirs pralaimėjimą. Mano jaunystėje,
sakė vakar piemuo, tarp karo ir taikos būta skirtumų,
nors ne visi juos pripažinti norėjo. Pasaulio skonis
dabar jau kitoks, ir net jei saulėgrąžos apsimetinėja,
kad viskas kaip buvę, matyti, kaip jos sensta tikrai
pirma laiko. O jau apie žolę nė nekalbėsim.
Ar matei, kaip jie dangui odą nuo kūno plėšė,
kai degė miškai Toronte? Tikrumo nebėr.
Kitados buvai tikras, kad nuo kiekvieno
ištarto sakinio bent vienas žodis lieka karoti
kaip avikailio kuokštas tvoroj, koks gestas, koks
miktelėjimas, ką aš žinau, ir tas bemaž niekis
Pasaulį laikė daikte. Dabar jie bombarduoja
vaikų darželius, mokyklas, ligonines, nebežinodami
kaip be vaikų negyvų idėją imperijos gelbėti.
O popą, kaip regisi, džiugina kraujo pėdsakas,
matomas ligi pat Kyjivo, senosios Rusios širdies.
Nebežinia, ką daryti, gija pamesta, aplink visur šlitinėja
viltys suluošintos, o vokiečių televizijoje
kelios dėžutės, vilkinčios didžiai elegantiškai, šneka,
girdi, tik jau prašom kalbėtis. Taip, mes pamaži
prarandam save iš akių. Vieni į šešėlį traukiasi
kitapus gatvės, kad niekas jų nematytų. Kiti skelbiasi
duris ir langus atversią tik po dešimtmečio, kai dvokas lavonų
bus išsisklaidęs ir iš pelenų nebesuprasim, koks žmogus ar koks daiktas
sudegintas buvo tiesiai mūsų sodelyje. Vienas mūsų kaimynas
viliasi gyvenimo po mirties, po biržos naujienų jis studijuoja
suras apie tai, Apreiškimą Jonui ir Ezros ketvirtąją knygą.
Gelmėms ištuštėjus, aukštybėms aptemus ir Saulei užgesus,
jis neslepia džiaugsmo. Kitais žodžiais tariant, graži
buvo vasara. Skaičiau, kaip ir Krappas, „akis pražiūrėjau skaitydamas
vėl „Efi Brist“, kas dieną po puslapį, vėl ašarodamas“, o vakare,
po saulėlydžio Leopardis mielasis užsukdavo, paliegėlis,
ir mes diskutavom, kokia mums nauda, kad smėlio laikrodis vėl
sugrąžintas. Kai jam pasakiau, kad naujamirių skaičius jau greit
naujagimių skaičių pranoks, jis irgi apsiverkė. Ir šitos
ašaros priklauso šiai vasarai, kuri gal jau greit.
SEPTINTASIS EILĖRAŠTIS
1.
Dega. Viskas dega aplink. Namai, laiptai,
stogas ir grindys, viskas liepsnoja. Melų
liepsnos iki dangaus. Dega vanduo, jūra,
net didžioji tyla tampa grobiu ugnies.
Ugnis leidžias nuo kalno ir krūmai
liepsnoja, dega net mūro akmenys.
Iš Atsimainymo katedros veržias ugnis.
Paskutinieji knygos metai virtę jau pelenais,
skystas dūmelis rodo, kur jų kitados stovėta,
kur jos skaitytos. Rusena, žioruoja ugnis
viršum parlamentų, gailestingumas seniai sudegintas,
kviečiai ir žirniai, viskas pragaišę ir dingę.
Ir jei tik neapsirinkam, liepsnos jau siautėja
ant liežuvio ir žodis po žodžio degina kalbą.
Mes, Visatos viršūnė, nykstame liepsnose.
2.
Vasarą dažnai buvom paežerėj, pakrantėj, dažniausiai
pavakary, mat norėjau matyti, kaip saulė kitapus ežero
leidžiasi. Prieš dingdama už Tucingo, ji
pusę atokvėpio sudelsia, lyg ketindama dar kartą
apsigalvoti. Kas dieną vis sudelsia, paskui nusileidžia.
Liepos senatvės pagraužtos, bet laikosi narsiai, vijoklį,
stipriai jas apkabinusį, tveria lyg sunkią priedermę.
Prieblandoj smulkios žuvytės verčias
vandens paviršiuje, jų žinia mus pasieka
bangelėmis. Bet Viešpats didelę žuvį pasitelkė
Jonai praryti. Taip tad ir netikrovei atviras
kelias prie ežero. Viena vertus, lyg vanduo darais
perregimas, pamiršęs save ir lengvas, o, antra vertus,
sunku atsikelti, nes jau šaknis suleidęs, kurios tave laiko.
3.
Dieve mieliausias, nenoriu tavęs trukdyti, ausys tau išūžtos,
bet lietų nors kartą atsiųsk, kad ugnys užgestų. Amen.
J.B. atminimui
AŠTUNTASIS EILĖRAŠTIS
Antraisiais karo metais beveik nėra grybų,
žemė per daug sausa arba, po didžiosios audros,
per šlapia ausiagrybiui ir baravykui,
pabėgti negalinčiam per amžiais ištroškusį smėlį.
Kartais dar pamatai rašalinių mėšlagrybių
pasiklydusį guotą pilkais, skylėtais šalmais, arba
žalsvą aksombaravykį, kuris savo odą, kad ir raukšlėtą,
sraigėms dar siūlo. Rūgščiuose lapuočių miškuos
anapus greitkelio ant gleivėtų kotų stovi gražiai apsirengę
nuosėdžiai, rausvasis ir violetinis, jų nuodai
dažnai suveikia tik po savaičių, kai mes jau
nebetikim epochų kaita.
Tačiau ir be valgomų grybų laisvę vis tiek pajunti
vasarą po mišką klajodamas, be atminties,
be laiko ir net nenujausdamas, kad šią štai akimirką
praeities istorija perrašinėjama, prie ateities
ją derinant. Senieji medžiai
ruošiasi mirti ir širšes vilioja, raudonajame
sąraše ilgai buvusias. Jų monarchijoje,
išdidžios karalienės valdomoje, per žiemą
išlieka tik darbininkės, tranai miršta mirtim ankstyva.
Jaunystėje mes bijojom tranų, mirtino
jų uolumo. Anuomet nedaug tetrūko,
kad būtume tapę protingais žmonėmis,
nes viskas skambėjo protingai, ypač puikusis
mūsų ateities projektas. Mokėmės daug kalbų,
kad daugmaž susikalbėtume. Tikėjom, jeigu tikėjom,
kad ne Dievas, bet velnias miręs. Kambarėly galiniam
savo rizika drįsom skaityti Pascalį, kol patys
nebesižinojom, kas esam. Būta daugel pagalbos,
bet nebūta paguodos. Tai dabar šit prasideda
epochų kaita, vartojimo instrukcija visuose laikraščiuose
kaip romanas su tęsiniais. Savo kelio per girią gale
vis dėlto suradau kelis rudkepurius aksombaravykius,
grybukų avantiūristus, mėginančius
atrodyti kaip baravykai.
DEVINTASIS EILĖRAŠTIS
Diena dar nebuvo prašvitus, o Atlasas jau savąją naštą
taip nusimetė, kad sprogo pasaulis, žmonės
apgaubti dulkių apsiaustų, ėmė dusti po savo
namų griuvėsiais. Tai buvo paskutinysis skyrius
mitologijos apie homo erectus, kuri ligi šiolei
šiose vietose pasakojama. Gyvenimas gimdo mirtį.
Paskui niokojamas tvanas Darnoje, ir Dievo nebuvo
Nojui paakinti arką statytis iš medienos tvirtos.
Užtvankos griuvo, atverdamos kelią susitvenkusiam vandeniui
Sirto įlankoj su sūriuoju poruotis. Kelių tūkstančių metų
pasakojimas, Herodoto pradėtas ir Flavijaus Juozapo, iš pradžių
rašytas krauju, paskui rašalu, vandeniu padažytu, plaukė ir nuplaukė
dviem apiplėštojo krašto vyriausybėm iš rankų, su juo
ir datulės, aliejus, šafranas ir prisiminimai apie Aleksandrą
Didįjį. Toliau į pietus kareiviai šviežiai išlygintom uniformom
stovi prie mikrofono ir skelbia nuo šiolei retąsias žemes
semsią be svetimųjų pagalbos. Kas tuo netikės, visą gyvenimą
smėlį turėsiąs skaičiuoti ar bus prabėgom nušautas.
Nušaunamas taipgi ir tas, šiek tiek į Rytus dar vis apvalainos Žemės,
kas šydą mėgina nuplėšti nuo pasaulio vargų.
Iš Mėnulio Darnos nebeįžiūrėsi, bet liulanti pliurzė pakrantėje
susiliejančiom savo spalvom yra lyg akvarelė, graži pažiūrėti:
riba tarp Dievo siųstosios negandos ir žmonių atsiųstosios
susilieja į dailią vienovę. Viską regi
didžiosios akys, sukančios aplink Žemę, pro jas neprasprūsta
ir Europa, kur erdvės vis traukiasi ir mūro mažutės
tvorelės statomos rytą, o vakare jau nugriautos.
Leviatanas kvatodamas bėga per rūkstančias griuvenas.
Bet avietės kaip ir pernai buvo tokios pat saldžios,
tik gervuogės galėjo būti saldesnės, nė nekalbant
apie grybus, savo nuodus be perspėjimų vis purškusius.
„Turit suprasti, kad mylim jus, – sakė rusų kareivis
Milanui Kunderai, anuomet, kai pasaulis kartą padalintas jau buvo, –
kaip gaila, kad su tankais turim jus mokyti,
ką reiškia mylėti.“ Klevo lapai dar laikosi,
o kelios bitės apsimeta, lyg Dievas jau būtų pasmaugęs Leviataną.
Viršum ežero šuorais juodais būriuojasi paukščiai,
netrukus paliks jie šį kraštą ir mus.
DEŠIMTASIS EILĖRAŠTIS
Tikrai bus praėjusios dvi dešimtys metų, mažasis
ponas Birgeris, gimęs Kaune, Siono sūnų įkūrėjas,
buvo dar gyvas. O Jeruzalėj dar nereikėjo dėl demokratijos
eiti į gatvę, nes ji ten buvo, kai aš vieną popietę,
su Nana Graham, Donu DeLillo ir kriminalų rašytoju
Walteriu Mosley Jeruzalės senamiestyje buvau
armėnų kvartale, kai staiga būrelis vienuolių giedančių,
plazdančiom drobėm vilkinčių, švelniai mus apsupę
nusivedė į Mišias. Niekados nepamiršiu, kaip baimė
paliko mane lyg senoji oda ir aš žodis žodin
supratau jųjų giesmę. Dideli tamsūs paukščiai
virš šventojo Jokūbo katedros suko ratus,
juodieji gandrai arba baisiai jau dideli varnėnai,
mostais aiškiais ir įmantriom kapriolėm armėnų
rašmenis braižė danguj. „Žmogus dar toli gražu nėra tai,
ką jis gali, ir jau tikrai ne tai, ką tariasi apie save žinąs.“
Paskui stovėjau armėnų spaustuvės kieme,
kur praamžis katolikosas, mažučių driežiukų padedamas,
iš suskeldėjusių medinių raidžių dėliojo Mesropo Maštoco
biografijos komentarų komentarus, ir kituose Jeruzalės
kvartaluose vertintus. Dabar regėdamas liūdesį
akyse armėnų, iš juodųjų Kalnų Karabacho sodų
su asilais savo turėjusių trauktis į Jerevano skurdynę,
nes istorija būtinai panoro parodyti, kokia jinai geba
būti pagedusi, klausiau save, ko dar visko gali nutikti,
kai netrukus gyvensim trečiuosius karo metus,
ir prisiminiau armėnų dailininką Aršilą Gorkį, kurio
šeima žuvo per genocidą ir kurio miestas per Pirmąjį
pasaulinį karą buvo nuo žemės nutrintas. Suvokęs,
kad žmogus – tai būtybė vienintelė, pati savęs bijanti,
jis mėgino savąją biografiją perrašyti ir tapti kitu
dvidešimtojo amžiaus reikšmingu dailininku.
Bet šimtmetis tūnojo jame, iš vidaus jį grauždamas,
tai jis ir – vos treji metai po karo – pasiėmė virvę
ir pasikorė Šermane, JAV, tarp savo paveikslų
dirbtuvėje. Beje, lapkričio pabaigoje nusiskyniau
paskutinį obuolį savo sode. Tarp lapų jis buvo
taip pasislėpęs, kad pamačiau tik tada, kai jau
nuogos šakos sielvartingąją maldą armėnų išrašė rūke:
„Tenudžiūva man dešinė, sako pranašas,
jei tave kada nors pamiršiu, Jeruzale“.
VIENUOLIKTASIS EILĖRAŠTIS
Baigėsi metai, o karai toliau niokoja, ir kalnai lavonų,
galime kliautis, kad toliau vis auga. Baigėsi sukčių,
driskių, lazaronių, mušeikų, sąmokslininkų ir chuliganų
metai? Ne. Smurto spiralė begalinė sukasi lyg koks
Brankušis pridėjęs ranką būtų. Mes nujaučiam,
kas esam ir kas mūsų laukia dar, jau greitai.
Viskas ūmai vien karas. Ir visi didžiai žavėjosi,
kad ir šimpanzė moka šaudyti, o ką jau ten
kalbėti apie varnas, jos lyg haubicos
aplinkui Žemę skraidė. O žudikai nusipelnę
nešiojos gražią rusų kalbą burnose
lyg durklą, Puškino, Tolstojaus kalbą
ir Gogolio. Kas sako, kad žmogaus
negalima dalinti? Su peiliu jį galima
per pusę perpjauti, pirštus nuo rankos
atkirsti, galima ir kūdikio galvytę
nuplėšti nuo liemens, jeigu Alachas mano,
kad tai teisinga. Valia prie šito darbo
dar ir filmuotis, amžinybei paliekant pažymą,
o filmais valia dykai dalintis. Esame ekranas, kuriame
vaizdai prilipę laikos. Kas per metai! Kiek
negandų pasaulis dar ištvers, kol pagaliau
jis atsisveikins su žmogum ir vėlei
žvaigžde liks tarp žvaigždžių? Mes skiriam
tik kraštus, kur galima pabėgti, nuo tokių,
kurių geriausia vengti, kur dar vis
spausdinama krauju, nes tai pigu, be to,
gražiau atrodo nei juodai baltai. Sakysime, Siono
išminčių protokolai iš istorijos nuodų spintutės
į dvidešimt ir pirmąjį štai amžių
vėl ištraukti, kaip blogio
sėkmės istorija, kuriai neleista baigtis.
Be priekaištų šis karas pasaulinis ir be priekaištų
jau ir dabar balansas jo. O kai pavasarinis polaidis ateis,
lavonų neįstengs visų pridengti
mirties drobulė per dvejus metus austa.
Ko čia stebėtis, kad prarado veidą grožis?
Kartais apylinkėse alkanų vilkų pėdas matei,
buvo atklydęs ir lokys rudasis, tarp prabėgusiųjų metų
griuvėsių kelią skynęsis. Tik apie mus sėkmės
istorijų papasakoti negaliu. O gal minėti
nerangųjį uolumą mūsų, mėginant išsisukti? Tą laukimą
kol neganda substancijos daugiau prikaups ir bus
sunki kaip riksmas, didis ir tamsus?
Per daug regėjome šiais metais, palydėti
juos galim tik tyla.
DVYLIKTASIS IR PASKUTINIS EILĖRAŠTIS
Sausis, sausis. Kasdien vis naujas vaidinimas
repetuojamas, kad visi pasirodyt galėtų. Tik skruzdės
bambuko krūme gyvenančios, nuolatinės statistės.
Šiandien didžioji lietaus drama, jos premjera balandį,
diriguoja nuogasis klevas, abudu beržai svyruokliai
vėjyje šoka, sušalę lazdyno krūmai sudaro chorą.
Ir visi išsiilgę naujų kostiumų. Centrinis šios pjesės
klausimas, keliamas choro, toks:
ar valia kalbėt apie pergalę, kol dar nepralaimėjom?
Kraštas visai nuniokotas, namai sugriauti,
ateitis paleista vien šukėmis, ten, kur anksčiau
bažnyčia stovėjo iš tvirto medžio, apie buvusį grožį
pelenų krūvelė byloja. Bet paskui, apypiečiu,
dangus prasiveria, kaip gražiai sakoma pasakoj,
akimirką išlenda saulė, ir ant lazdyno
tuščių stagarų lyg auksas sušvinta lašai.
Ir vienas toks, niekam
čia nepažįstamas, liesas
vyrutis, išsukęs iš begalinių kančios kelių,
iš gilumos žengia į sceną ir ima giedoti
odę, tarytum Pindaras čia būtų
į mūsų sodą užklydęs. Odę grožiui
alkajinėm strofom jis linkęs mums pagiedoti,
ir ši dovana mums visai ir visai nepelnyta.
Muzika ataidės iš bambuko, kaip ir anksčiau visados.
Argi tai leistina? Choras, kaip įprasta, tuo abejoja,
bet paskui irgi įstoja. Ir aš čia, už lango klausydamas,
žinau, kad paukščiai sugrįžta, ir skruzdės
laikrodžius vėl nustatys, o tylos minutei
aukoms atminti kelerių metų prireiks.
Tokia buvo sausio diena, kurią prisiminti norėčiau.
Kas liko, tai, kaip dažnai šiais miglotais laikais,
tik tie angelai, smulkūs, gumbuoti vyručiai
murzinais chalatais ir šerpetotomis rankomis.
Jie iškuopė sceną ir, lėkštę sriubos dainininkui padavę,
į duris man paskambino pasikalbėti, kas bus kitą dieną.
Plačiai išskėtęs rankas aš juos įsileidau.
