Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt

Iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius

PIRMASIS EILĖRAŠTIS

Dabar, sniegams ėmus tirpti,

skruzdėlynai vėl pasimato,

tikri statybos šedevrai, nepažeisti,

tik vos vos vilkų ir lapių pakrapštinėti.

Bet skruzdėlių nebematyti.

Dabar angelų stipriųjų ilgiesi,

tvarką kuriančių, kaip kitados jie Visatos

keturis kampus laikė prispaudę, kad nenuskristų.

Angelai neturi kaulinio smegenų kiaušo,

kamarėlėm suskaidyto atsiminimų sandėlio,

nenutuokia jie nieko apie mums žinomas begalines

karo skaitysenas. Jie tik kuopia tylėdami,

nebijodami susižeisti. Bijo tik Dievo rūstybės,

į mus nebedvelkiančios. Bet mes dar gyvi,

džiaugiamės, saulei virš kalno keteros tekant,

žiūrim nustebę, kaip rūpestingai upė

akmenukus pagal svorį ir dydį rūšiuoja, regime

vaiskią šviesą atšlaitėj, kur vėjas samanas 

gražiai sušukavęs, ir, žinoma, viliamės,

kad visa, kas mums už nugarų, tik priešaušrio

sutemos buvo, kaip sako poetai. Ar esama

kito žodžio vietoj „revanšas“, kad jo ir priešas

negalėtų suprast neteisingai?

Ko stinga, tai žodžių draugingų, kad būtų

jie kas daugiau už paguodą, už pažadą ir pasitikėjimą,

nes knygos, kuriose jie surašyti, nusprendė

jau tik pačios save skaityti. Mes, parsidavėliai žmonės,

laike, kurį turim, paliekame

pėdsaką atliekų, kurį, prieštaringų

jausmų apimti, grožiu vadiname.

ANTRASIS EILĖRAŠTIS

Ežerą dar vientisas sniego apklotas dengia,

bet jo dienos jau suskaitytos. Keli paukštukai

strikinėja aplink, nežinodami, ar per juos prasklendęs

šešėlis suopio ar vėjo keliamo vanago.

Negaliu įskaityti, ką jie ten rašo, bet ten

rašmenys kuo tikriausi, kažkas Babilono ženklais

ar net hebrajiška psalmė, tik iš viršaus paskaitoma,

ne nuo krašto, kur stoviu. Esu tenkintis priverstas

vertimu į šiurkščiąją varnų tarmę:

karas suprantamas tik kaip atpasakojimas.

Bet ką čia suprasti? Kaip įtikimai skamba viskas,

kai nieko beveik nežinai. Kuo būtų tapę tie žuvusieji?

O žuvusiųjų vaikai? Anksčiau Vakarų ir Vidurnakčio

kraštuose kalbėta, kad vandenį

rėčiu reikią iš šulinio semti;

taip, girdi, dera, nes tai, kas savaime

suprantama, lieka mįslė. Dabar štai didokas šešėlis

uždengia skurdžią saulę, laikas namų ieškotis,

kur ąsotis stovi ant stalo, jo šonu

lašas bėga žemyn, gražus ir bevertis. Sukrauti jau

lagaminai, pilni nuolankumo ir gausybės

maldingų linkėjimų, iš kurių praeitis susidėsto.

O kaipgi knygelė užrašų su lietaus enciklopedijos

apmatais, prirašyta lapas po lapo šelmiškų žodžių?

Už durų loja šuva, kiaurą naktį, paskui

vėjas, jo pagailėjęs, neša lojimą aplink pasaulį,

kol jis suprastas bus visose vienatvėse.

TREČIASIS EILĖRAŠTIS

Senovės Rusioje bojarai sėdėjo ant mėšlo krūvos

lyg Jobas ir sakė: čia mano imperija.

Kalbą išmanė, bet neišmanė širdies,

niekas nuo tol nepasikeitė. Oras anuomet

buvo pertekęs mitų, Mėnulis tamsus, žvaigždės

didžiai sumišusios, o sielvartas namų neberado.

Giriose žodžiai rinkti, sielai naudingi,

jie buvo džiovinami ir verdančiu vandeniu

užpilami. Naktimis po kaimą vilkai vaikštinėjo,

avių niekados negailėję.

Urvuose gyveno vienuoliai, jie upės vandenį

gėrė, niekados nemeluojančias lūpas

maldoje tol judindami, kol sakiniai šventieji

pavargę žemėn krito, ir žemė ėmė drebėti,

o kitą dieną toks badmetis stojo krašte,

kad taika kažin kur nulindo. Ir toliau Dievui melstasi,

per mažai apie jį žinota, kad galėtum jį neigti.

Mažakalbiai tapo senoliai, apsiblausė maldingos

jų akys, neturėdami nieko daugiau,

jie paveldo paliko piktybę ir neapykantą.

Mes nesiveržėm sergėti žemės, mes jau nebežinom

kaip sulenkti kelius ir kojas nuplauti,

net kraujui mes leidžiam nudžiūti

nuo peilio. Kol tas dar įmanoma, prižiūrim,

kaip debesys plaukia, o jie vis plaukia

į Vakarus, nebus iš to gero. Mat šiandien

jie užėmė mūsų kraštą, rytoj jie ateis

užkariauti jūsiškio.

KETVIRTASIS EILĖRAŠTIS

Atšilo, ilgiau šviesa užsibūna, tai nuotraukose

geriau įžiūrėti žuvusiuosius kraštovaizdy sužaliavusiam.

Vienas jų guli lyg po ilgų kankinimų nuo kryžiaus nukritęs,

rankos purve. Sunku suprasti, kaip tame susirietusiam kūne

viskas turėtų sutilpti, visa žmonijos istorija,

riksmas, tyla ir teisybės demonas, galiausiai

dar ir miglotas tikrumas, kad žmogus tai daugiau nei mėsos

gabalas išplėstomis akimis, kuriose tebeaidi šūvis.

Mirties jie sulaikyt neįstengė. Kraujas žemėje plinta

kaip rašalas sugeriamajam popieriuj, šit jis jau pasiekė

varnalėšas, erškėčius ir slyvas dygiąsias už jų.

Dievas atsistatydino 1941-aisiais, tai nuolat bėganti

neregimoji antraštė. Tą vietą užimti taikosi toks mėlynu kostiumu

ir kaklaraiščiu, tikrų tikriausio vis laiminamas

patriarcho švarutėmis rankomis, tam reikia daug kraujo

imperijos taurėms pripildyti. Kitas karūną ant praretėjusių

plaukų vainiko leidžiasi spaudžiamas, jos deimantai

šlifuoti prakaitu juodu, tai buvo laikais,

kai tauta dar rinkosi grožį.

Rytą negyvą paukštuką radau balkone, katė jį

sudorojo ligi plunksnelių. Likučius suvyniojau

į laikraštį su žuvusio kario nuotrauka, perlipau

per skarmaluotą benamį, kuris jau kelintą dieną

savo katedroj sėdi iš skurdo, skreplių ir sukepusio purvo,

balsingai pasaulio pabaigą skelbdamas, toks atmatų

metafizikas, aš jį kas dieną gausiai apdovanoju. Perkirtęs gatvę

atidaviau savo trapų paketą vienai iš tų švytinčių

plastiko dėžių, atsakingų už miesto švarą. Taip,

jų irgi esama, pasaulio švaros talpų,

to pasaulio, kuriame mes gyvenam ar kuris esame mes.

PENKTASIS EILĖRAŠTIS

Sodinom medžius, obelis, senųjų rūšių,

atsiradusių neva Rusijoj ir Kaukaze

ir ištaurintų Vakaruose, atgabentų romėnų ir visoj

Šventojoj vokiečių nacijos Romos Imperijoj pamėgtų

dėl rūgštumo. Obuoliai su istorija, saulės pusėj nuraustantys.

Šaknis turėjom apdengti maišu, kad kurmiai,

kurie nuo pat Plinijaus puola viską aklai, kas tik

jų kely pasitaiko, laikytųsi atokiau, o kamienus

raiščiais apraišiojom, kad stirnos medeliui leistų

augti ramiai. Jei bus viskas gerai… po penketo

metų skinsim pirmuosius obuolius. Praeitis 

apie amžinybes svajojo, mes viliamės obuoliuką

nokstant išvysti. Juodvarniai džiaugiasi,

kad žalumos padaugėjo, lyg tamsūs dronai

jie švilpia virš pienėm pasipuošusios pievos. Netrukus

skraidyklės ims kilti, ir bus ateitis pasiekta. Raminama

stovėti greta mažučių medelių, vaizduojiesi,

kas iš jų gali išeiti, jei klevas jiems vandens nenusiurbs.

Kiekvienas lapelis – didinga enciklopedija, vien kamienas

tiek tomų užima, kad per gyvenimą nė neperskaitysi.

Paskui dar meni paveikslus, kur atgyja numirėliai,

kaip tik čia palaidoti ar pakasti.

Voras pirmąją giją nuaudė tarp medžių,

virpantį tiltą, tokį plonytį, kad ant jo niekas nežengia;

nei mintis, nei paukštis, net nei mirtis, nesiliaujanti

svaigti savo didžiaisiais laimėjimais. Po tiltu auga

saulutės ir smulkios melsvos gėlytės,

į našlaites panašios, bet jau seniai ne našlaitės.

Paveikslas neišeina man iš galvos: seni generolai

gegužės aštuntąją Raudonojoje aikštėje, su tūkstančiais

ordinų prirakinti prie krėslų, odinės mumijos,

jų rūpesčiu aš dar tebesu šiam pasauly.

Boskopas, toks tų obuolių vardas, gražesnio nebuvo.

ŠEŠTASIS EILĖRAŠTIS

Metai pusiau praėję, praėjusi ir viltis,

kad karas patirs pralaimėjimą. Mano jaunystėje,

sakė vakar piemuo, tarp karo ir taikos būta skirtumų,

nors ne visi juos pripažinti norėjo. Pasaulio skonis

dabar jau kitoks, ir net jei saulėgrąžos apsimetinėja,

kad viskas kaip buvę, matyti, kaip jos sensta tikrai

pirma laiko. O jau apie žolę nė nekalbėsim.

Ar matei, kaip jie dangui odą nuo kūno plėšė,

kai degė miškai Toronte? Tikrumo nebėr.

Kitados buvai tikras, kad nuo kiekvieno

ištarto sakinio bent vienas žodis lieka karoti

kaip avikailio kuokštas tvoroj, koks gestas, koks

miktelėjimas, ką aš žinau, ir tas bemaž niekis

Pasaulį laikė daikte. Dabar jie bombarduoja

vaikų darželius, mokyklas, ligonines, nebežinodami

kaip be vaikų negyvų idėją imperijos gelbėti.

O popą, kaip regisi, džiugina kraujo pėdsakas,

matomas ligi pat Kyjivo, senosios Rusios širdies. 

Nebežinia, ką daryti, gija pamesta, aplink visur šlitinėja

viltys suluošintos, o vokiečių televizijoje

kelios dėžutės, vilkinčios didžiai elegantiškai, šneka,

girdi, tik jau prašom kalbėtis. Taip, mes pamaži

prarandam save iš akių. Vieni į šešėlį traukiasi

kitapus gatvės, kad niekas jų nematytų. Kiti skelbiasi

duris ir langus atversią tik po dešimtmečio, kai dvokas lavonų

bus išsisklaidęs ir iš pelenų nebesuprasim, koks žmogus ar koks daiktas

sudegintas buvo tiesiai mūsų sodelyje. Vienas mūsų kaimynas

viliasi gyvenimo po mirties, po biržos naujienų jis studijuoja

suras apie tai, Apreiškimą Jonui ir Ezros ketvirtąją knygą.

Gelmėms ištuštėjus, aukštybėms aptemus ir Saulei užgesus,

jis neslepia džiaugsmo. Kitais žodžiais tariant, graži

buvo vasara. Skaičiau, kaip ir Krappas, „akis pražiūrėjau skaitydamas

vėl „Efi Brist“, kas dieną po puslapį, vėl ašarodamas“, o vakare,

po saulėlydžio Leopardis mielasis užsukdavo, paliegėlis,

ir mes diskutavom, kokia mums nauda, kad smėlio laikrodis vėl

sugrąžintas. Kai jam pasakiau, kad naujamirių skaičius jau greit

naujagimių skaičių pranoks, jis irgi apsiverkė. Ir šitos

ašaros priklauso šiai vasarai, kuri gal jau greit.

SEPTINTASIS EILĖRAŠTIS

1.

Dega. Viskas dega aplink. Namai, laiptai,

stogas ir grindys, viskas liepsnoja. Melų

liepsnos iki dangaus. Dega vanduo, jūra,

net didžioji tyla tampa grobiu ugnies.

Ugnis leidžias nuo kalno ir krūmai

liepsnoja, dega net mūro akmenys.

Iš Atsimainymo katedros veržias ugnis.

Paskutinieji knygos metai virtę jau pelenais,

skystas dūmelis rodo, kur jų kitados stovėta,

kur jos skaitytos. Rusena, žioruoja ugnis

viršum parlamentų, gailestingumas seniai sudegintas,

kviečiai ir žirniai, viskas pragaišę ir dingę.

Ir jei tik neapsirinkam, liepsnos jau siautėja

ant liežuvio ir žodis po žodžio degina kalbą.

Mes, Visatos viršūnė, nykstame liepsnose.

2.

Vasarą dažnai buvom paežerėj, pakrantėj, dažniausiai

pavakary, mat norėjau matyti, kaip saulė kitapus ežero

leidžiasi. Prieš dingdama už Tucingo, ji

pusę atokvėpio sudelsia, lyg ketindama dar kartą

apsigalvoti. Kas dieną vis sudelsia, paskui nusileidžia.

Liepos senatvės pagraužtos, bet laikosi narsiai, vijoklį,

stipriai jas apkabinusį, tveria lyg sunkią priedermę.

Prieblandoj smulkios žuvytės verčias

vandens paviršiuje, jų žinia mus pasieka

bangelėmis. Bet Viešpats didelę žuvį pasitelkė

Jonai praryti. Taip tad ir netikrovei atviras

kelias prie ežero. Viena vertus, lyg vanduo darais

perregimas, pamiršęs save ir lengvas, o, antra vertus,

sunku atsikelti, nes jau šaknis suleidęs, kurios tave laiko.

3.

Dieve mieliausias, nenoriu tavęs trukdyti, ausys tau išūžtos,

bet lietų nors kartą atsiųsk, kad ugnys užgestų. Amen.

J.B. atminimui

AŠTUNTASIS EILĖRAŠTIS

Antraisiais karo metais beveik nėra grybų,

žemė per daug sausa arba, po didžiosios audros,

per šlapia ausiagrybiui ir baravykui,

pabėgti negalinčiam per amžiais ištroškusį smėlį.

Kartais dar pamatai rašalinių mėšlagrybių

pasiklydusį guotą pilkais, skylėtais šalmais, arba

žalsvą aksombaravykį, kuris savo odą, kad ir raukšlėtą,

sraigėms dar siūlo. Rūgščiuose lapuočių miškuos

anapus greitkelio ant gleivėtų kotų stovi gražiai apsirengę

nuosėdžiai, rausvasis ir violetinis, jų nuodai

dažnai suveikia tik po savaičių, kai mes jau

nebetikim epochų kaita.

Tačiau ir be valgomų grybų laisvę vis tiek pajunti

vasarą po mišką klajodamas, be atminties,

be laiko ir net nenujausdamas, kad šią štai akimirką

praeities istorija perrašinėjama, prie ateities

ją derinant. Senieji medžiai

ruošiasi mirti ir širšes vilioja, raudonajame

sąraše ilgai buvusias. Jų monarchijoje,

išdidžios karalienės valdomoje, per žiemą

išlieka tik darbininkės, tranai miršta mirtim ankstyva.

Jaunystėje mes bijojom tranų, mirtino

jų uolumo. Anuomet nedaug tetrūko,

kad būtume tapę protingais žmonėmis,

nes viskas skambėjo protingai, ypač puikusis

mūsų ateities projektas. Mokėmės daug kalbų,

kad daugmaž susikalbėtume. Tikėjom, jeigu tikėjom,

kad ne Dievas, bet velnias miręs. Kambarėly galiniam

savo rizika drįsom skaityti Pascalį, kol patys

nebesižinojom, kas esam. Būta daugel pagalbos,

bet nebūta paguodos. Tai dabar šit prasideda

epochų kaita, vartojimo instrukcija visuose laikraščiuose

kaip romanas su tęsiniais. Savo kelio per girią gale

vis dėlto suradau kelis rudkepurius aksombaravykius,

grybukų avantiūristus, mėginančius

atrodyti kaip baravykai.

DEVINTASIS EILĖRAŠTIS

Diena dar nebuvo prašvitus, o Atlasas jau savąją naštą

taip nusimetė, kad sprogo pasaulis, žmonės

apgaubti dulkių apsiaustų, ėmė dusti po savo

namų griuvėsiais. Tai buvo paskutinysis skyrius

mitologijos apie homo erectus, kuri ligi šiolei

šiose vietose pasakojama. Gyvenimas gimdo mirtį.

Paskui niokojamas tvanas Darnoje, ir Dievo nebuvo

Nojui paakinti arką statytis iš medienos tvirtos.

Užtvankos griuvo, atverdamos kelią susitvenkusiam vandeniui

Sirto įlankoj su sūriuoju poruotis. Kelių tūkstančių metų

pasakojimas, Herodoto pradėtas ir Flavijaus Juozapo, iš pradžių

rašytas krauju, paskui rašalu, vandeniu padažytu, plaukė ir nuplaukė

dviem apiplėštojo krašto vyriausybėm iš rankų, su juo

ir datulės, aliejus, šafranas ir prisiminimai apie Aleksandrą

Didįjį. Toliau į pietus kareiviai šviežiai išlygintom uniformom

stovi prie mikrofono ir skelbia nuo šiolei retąsias žemes

semsią be svetimųjų pagalbos. Kas tuo netikės, visą gyvenimą

smėlį turėsiąs skaičiuoti ar bus prabėgom nušautas.

Nušaunamas taipgi ir tas, šiek tiek į Rytus dar vis apvalainos Žemės,

kas šydą mėgina nuplėšti nuo pasaulio vargų.

Iš Mėnulio Darnos nebeįžiūrėsi, bet liulanti pliurzė pakrantėje

susiliejančiom savo spalvom yra lyg akvarelė, graži pažiūrėti:

riba tarp Dievo siųstosios negandos ir žmonių atsiųstosios

susilieja į dailią vienovę. Viską regi

didžiosios akys, sukančios aplink Žemę, pro jas neprasprūsta

ir Europa, kur erdvės vis traukiasi ir mūro mažutės

tvorelės statomos rytą, o vakare jau nugriautos.

Leviatanas kvatodamas bėga per rūkstančias griuvenas.

Bet avietės kaip ir pernai buvo tokios pat saldžios,

tik gervuogės galėjo būti saldesnės, nė nekalbant

apie grybus, savo nuodus be perspėjimų vis purškusius.

„Turit suprasti, kad mylim jus, – sakė rusų kareivis

Milanui Kunderai, anuomet, kai pasaulis kartą padalintas jau buvo, –

kaip gaila, kad su tankais turim jus mokyti,

ką reiškia mylėti.“ Klevo lapai dar laikosi,

o kelios bitės apsimeta, lyg Dievas jau būtų pasmaugęs Leviataną.

Viršum ežero šuorais juodais būriuojasi paukščiai,

netrukus paliks jie šį kraštą ir mus.

DEŠIMTASIS EILĖRAŠTIS

Tikrai bus praėjusios dvi dešimtys metų, mažasis

ponas Birgeris, gimęs Kaune, Siono sūnų įkūrėjas,

buvo dar gyvas. O Jeruzalėj dar nereikėjo dėl demokratijos

eiti į gatvę, nes ji ten buvo, kai aš vieną popietę,

su Nana Graham, Donu DeLillo ir kriminalų rašytoju

Walteriu Mosley Jeruzalės senamiestyje buvau

armėnų kvartale, kai staiga būrelis vienuolių giedančių,

plazdančiom drobėm vilkinčių, švelniai mus apsupę

nusivedė į Mišias. Niekados nepamiršiu, kaip baimė

paliko mane lyg senoji oda ir aš žodis žodin

supratau jųjų giesmę. Dideli tamsūs paukščiai

virš šventojo Jokūbo katedros suko ratus,

juodieji gandrai arba baisiai jau dideli varnėnai,

mostais aiškiais ir įmantriom kapriolėm armėnų

rašmenis braižė danguj. „Žmogus dar toli gražu nėra tai,

ką jis gali, ir jau tikrai ne tai, ką tariasi apie save žinąs.“

Paskui stovėjau armėnų spaustuvės kieme,

kur praamžis katolikosas, mažučių driežiukų padedamas,

iš suskeldėjusių medinių raidžių dėliojo Mesropo Maštoco

biografijos komentarų komentarus, ir kituose Jeruzalės

kvartaluose vertintus. Dabar regėdamas liūdesį

akyse armėnų, iš juodųjų Kalnų Karabacho sodų

su asilais savo turėjusių trauktis į Jerevano skurdynę,

nes istorija būtinai panoro parodyti, kokia jinai geba

būti pagedusi, klausiau save, ko dar visko gali nutikti,

kai netrukus gyvensim trečiuosius karo metus,

ir prisiminiau armėnų dailininką Aršilą Gorkį, kurio

šeima žuvo per genocidą ir kurio miestas per Pirmąjį

pasaulinį karą buvo nuo žemės nutrintas. Suvokęs,

kad žmogus – tai būtybė vienintelė, pati savęs bijanti,

jis mėgino savąją biografiją perrašyti ir tapti kitu

dvidešimtojo amžiaus reikšmingu dailininku.

Bet šimtmetis tūnojo jame, iš vidaus jį grauždamas,

tai jis ir – vos treji metai po karo – pasiėmė virvę

ir pasikorė Šermane, JAV, tarp savo paveikslų

dirbtuvėje. Beje, lapkričio pabaigoje nusiskyniau

paskutinį obuolį savo sode. Tarp lapų jis buvo

taip pasislėpęs, kad pamačiau tik tada, kai jau

nuogos šakos sielvartingąją maldą armėnų išrašė rūke:

„Tenudžiūva man dešinė, sako pranašas,

jei tave kada nors pamiršiu, Jeruzale“.

VIENUOLIKTASIS EILĖRAŠTIS

Baigėsi metai, o karai toliau niokoja, ir kalnai lavonų,

galime kliautis, kad toliau vis auga. Baigėsi sukčių,

driskių, lazaronių, mušeikų, sąmokslininkų ir chuliganų

metai? Ne. Smurto spiralė begalinė sukasi lyg koks

Brankušis pridėjęs ranką būtų. Mes nujaučiam,

kas esam ir kas mūsų laukia dar, jau greitai.

Viskas ūmai vien karas. Ir visi didžiai žavėjosi,

kad ir šimpanzė moka šaudyti, o ką jau ten

kalbėti apie varnas, jos lyg haubicos

aplinkui Žemę skraidė. O žudikai nusipelnę

nešiojos gražią rusų kalbą burnose

lyg durklą, Puškino, Tolstojaus kalbą

ir Gogolio. Kas sako, kad žmogaus

negalima dalinti? Su peiliu jį galima

per pusę perpjauti, pirštus nuo rankos

atkirsti, galima ir kūdikio galvytę

nuplėšti nuo liemens, jeigu Alachas mano,

kad tai teisinga. Valia prie šito darbo

dar ir filmuotis, amžinybei paliekant pažymą,

o filmais valia dykai dalintis. Esame ekranas, kuriame

vaizdai prilipę laikos. Kas per metai! Kiek

negandų pasaulis dar ištvers, kol pagaliau

jis atsisveikins su žmogum ir vėlei

žvaigžde liks tarp žvaigždžių? Mes skiriam

tik kraštus, kur galima pabėgti, nuo tokių,

kurių geriausia vengti, kur dar vis

spausdinama krauju, nes tai pigu, be to,

gražiau atrodo nei juodai baltai. Sakysime, Siono

išminčių protokolai iš istorijos nuodų spintutės

į dvidešimt ir pirmąjį štai amžių

vėl ištraukti, kaip blogio

sėkmės istorija, kuriai neleista baigtis.

Be priekaištų šis karas pasaulinis ir be priekaištų

jau ir dabar balansas jo. O kai pavasarinis polaidis ateis,

lavonų neįstengs visų pridengti

mirties drobulė per dvejus metus austa.

Ko čia stebėtis, kad prarado veidą grožis?

Kartais apylinkėse alkanų vilkų pėdas matei,

buvo atklydęs ir lokys rudasis, tarp prabėgusiųjų metų

griuvėsių kelią skynęsis. Tik apie mus sėkmės

istorijų papasakoti negaliu. O gal minėti

nerangųjį uolumą mūsų, mėginant išsisukti? Tą laukimą

kol neganda substancijos daugiau prikaups ir bus

sunki kaip riksmas, didis ir tamsus?

Per daug regėjome šiais metais, palydėti

juos galim tik tyla.

DVYLIKTASIS IR PASKUTINIS EILĖRAŠTIS

Sausis, sausis. Kasdien vis naujas vaidinimas

repetuojamas, kad visi pasirodyt galėtų. Tik skruzdės

bambuko krūme gyvenančios, nuolatinės statistės.

Šiandien didžioji lietaus drama, jos premjera balandį,

diriguoja nuogasis klevas, abudu beržai svyruokliai

vėjyje šoka, sušalę lazdyno krūmai sudaro chorą.

Ir visi išsiilgę naujų kostiumų. Centrinis šios pjesės

klausimas, keliamas choro, toks:

ar valia kalbėt apie pergalę, kol dar nepralaimėjom?

Kraštas visai nuniokotas, namai sugriauti,

ateitis paleista vien šukėmis, ten, kur anksčiau

bažnyčia stovėjo iš tvirto medžio, apie buvusį grožį

pelenų krūvelė byloja. Bet paskui, apypiečiu,

dangus prasiveria, kaip gražiai sakoma pasakoj,

akimirką išlenda saulė, ir ant lazdyno

tuščių stagarų lyg auksas sušvinta lašai.

Ir vienas toks, niekam 

čia nepažįstamas, liesas

vyrutis, išsukęs iš begalinių kančios kelių,

iš gilumos žengia į sceną ir ima giedoti

odę, tarytum Pindaras čia būtų

į mūsų sodą užklydęs. Odę grožiui

alkajinėm strofom jis linkęs mums pagiedoti,

ir ši dovana mums visai ir visai nepelnyta.

Muzika ataidės iš bambuko, kaip ir anksčiau visados.

Argi tai leistina? Choras, kaip įprasta, tuo abejoja,

bet paskui irgi įstoja. Ir aš čia, už lango klausydamas,

žinau, kad paukščiai sugrįžta, ir skruzdės

laikrodžius vėl nustatys, o tylos minutei

aukoms atminti kelerių metų prireiks.

Tokia buvo sausio diena, kurią prisiminti norėčiau.

Kas liko, tai, kaip dažnai šiais miglotais laikais,

tik tie angelai, smulkūs, gumbuoti vyručiai

murzinais chalatais ir šerpetotomis rankomis.

Jie iškuopė sceną ir, lėkštę sriubos dainininkui padavę,

į duris man paskambino pasikalbėti, kas bus kitą dieną.

Plačiai išskėtęs rankas aš juos įsileidau.