Kristina Sabaliauskaitė (g. 1974) – ne tik garsi, vertinama lietuvių rašytoja, bet ir meno istorikė. 2008 m. ji debiutavo istoriniu romanu Silva rerum, kuriuo pelnė didžiulį pripažinimą savo šalyje ir užsienyje. Romanas išverstas į lenkų, anglų, latvių ir kitas kalbas. Tai – bajorų Norvaišų giminės saga, atskleidžianti jų likimą barokinio Vilniaus aplinkoje. Rašytoja išleido keturias jo dalis. Visos išleistos ir Lenkijoje. Mūsų šalyje jos sulaukė itin didelio populiarumo1.
Pasidairykime atidžiau, kaip Sabaliauskaitės tetralogija buvo sutikta Lenkijoje. Šiame straipsnyje laikausi tokio metodo: aptariu daugumą šalyje išėjusių straipsnių ir publicistinių bei mokslinių recenzijų, publikuotų periodiniuose Lenkijos leidiniuose ir interneto puslapiuose. Didžioji jų dalis – žinomų lenkų žurnalistų, kritikų ir literatūros tyrinėtojų tekstai, tiesiogiai susiję su Silva rerum recepcija. Pirmojoje dalyje sutelkiu dėmesį daugiausia į lietuvių prozininkės pasisakymus, papildydamas lenkų kritikų komentarais apie jos kūrinius, kuriuose jos opus magnum vertinamas, siejant jį su bendru lenkų ir lietuvių paveldu. Antroje dalyje daugiausia nagrinėju Sabaliauskaitės skaitomumo fenomeną. Trečioje dalyje apibendrindamas pakartoju anksčiau suformuluotas pastabas ir teiginius apie šią žymią lietuvių rašytoją. Ji – autorė, kuriai pavyko šeimos sagoje apjungti dvi tautas, susieti du etnosus, kurių bendra istorija per daugelį amžių buvo itin sudėtinga. Atliko tai, meistriškai pasitelkdama literatūrą.
DAUGIAU NEI ROMANAS
Sabaliauskaitė viename interviu aiškiai pažymėjo, kad Lenkijoje jaučiasi lyg sugrįžusi į savos kultūros namus. Juk, pasak rašytojos, jos mama juokavo, kad verčiant romano tomus į lenkų kalbą, jie buvo perversti atgal. O populiarumą Lietuvoje, jos žodžiais, lėmė tai, kad mūsų istorija čia papasakota šiek tiek kitaip nei iki tol, modernesniu būdu. O gal, kaip mažumėlę provokuodama teigia autorė, „tai – tiesiog įdomi istorija, ir tiek. Amalgama. Neatskirsi, kas joje lietuviška, kas lenkiška, žydiška, vokiška, prancūziška. Šioje įvairovėje, daugiakultūriškume ir glūdi grožis. Štai ką labiausiai myliu mūsų kultūroje“2. Sunku būtų nepritarti Sabaliauskaitės išvadai. Juk į rašytojos prozą įsigėręs daugiakultūriškumas, o labiausiai – lenkų ir lietuvių paveldas, išaugęs dar iš LDK ir Abiejų Tautų Respublikos laikų.
Mariuszas Cieślikas pastebi, kad jei Henrykas Sienkiewiczius (1846–1916) gyventų šiandien, tikriausiai rašytų panašiai kaip Kristina Sabaliauskaitė, beje, mėgstanti prisistatyti lenkų skaitytojams kaip Krystyna Sobolewska. Kritikas priduria ir tai, kad Silva rerum yra daugiau nei romanas, tai – tikras politinis, žiniasklaidos dėmesį patraukiąs įvykis, mūsų rytinių kaimynų kultūros cezūra. Jis – ryškus paminklas Abiejų Tautų Respublikai, sukurtas Vilniuje gyvenančios, lietuviškai rašančios autorės, laikančios save lietuve3. Cieślikas įsitikinęs:
Galima suprasti, kad tauta, vos ketvirtį amžiaus besidžiaugianti nepriklausomybe, mėgina sulietuvinti savo istoriją, bet tai nedaug ką teturi bendra su faktais. Lietuvių kultūrai būdinga lenkiška istorija, nes daugiau kaip 400 metų kūrėme vieną valstybę, o žymiausias lenkų poetas Mickiewiczius laikė save lietuviu. Sabaliauskaitės knyga įtaigiai pasakoja iš Žemaitijos kilusios bajorų Norvaišų giminės likimą. Tai – nuotykių ir meilės romanas, dar ir atskleidžiantis šiandieninio Vilniaus istorines lenkiškas šaknis. Autorė plėtoja kūrinio siužetą neramiais laikais po švedų tvano, XVII a. viduryje, kai suklesti puikusis Vilniaus barokas. Pirmame tome pasakojimas sutelkiamas ties dviejų Norvaišų kartų meilėmis – senstančių Jono Motiejaus ir Elžbietos bei jų dukros Uršulės, lengvabūdiškai nutariančios stoti į vienuolyną. Pabaigus knygą, lenkų skaitytojui kyla akivaizdus klausimas: kodėl prie Vyslos gyvenantys autoriai nerašo tokių knygų?4
Negalėtume visiškai pritarti Cieśliko mintims, juk nemažai sąsajų su Sabaliauskaite rasime ir Dienos namų, nakties namų (1998) autorės kūryboje. Sabaliauskaitė, be kita ko, teigia:
2014 m. vasarį Lietuvoje išėjo Silva rerum III, o 2014 m. rudenį Lenkijoje – Jokūbo knygos. Kalbėjausi apie tai su Olga Tokarczuk, ir abi sutarėme, kad kartais susidaro toks savitas Zeitgeist, išryškėja tai, kuo žavimasi tuo pat metu, šiuo atveju tai – XVIII amžius, žydų istorijos ir kultūros gija. Stebėtina, kad dvi autorės gali visiškai atsitiktinai susižavėti panašiais dalykais.5
Piotras Kępińskis savo ruožtu teigia, kad Silva rerum yra polifoniška knyga: ir veikėjų tautybių, ir pasakojimo požiūriu. Būtent dėl savitos polifonijos ji nesužiba iškart savaime ir nebando įtikti galimam skaitytojui, bet užkrauna jam konkrečius reikalavimus. Tačiau vėliau ji sugrąžina mums kur kas daugiau. Kaip tik todėl, kritiko manymu, verta ją skaityti ne vien ištraukomis ar nuosekliai, bet ir daug kartų: kaip Adamą Mickiewiczių (1798–1855), Józefą Ignacą Kraszewskį (1812–1887) ar Gabrielį Garcia Márquezą (1928–2014)6.
Lietuvių prozininkė viename interviu taip pat teigia, kad domėjimasis baroko ir apšvietos amžiumi išaugo ir dėl jos knygos sėkmės. Šitaip atmintis darosi polifoniškesnė. Rašytoja entuziastingai stebi vis labiau plintantį žavėjimąsi Vilniaus, Lietuvos žydų ar kitų mažumų istorija. Kūrėja priduria, kad dabarties įvykiai palankūs lietuvių ir lenkų santarvei. Ji prisimena, kad kalbantis „su Lenkijos žurnalistais, pasirodžius pirmojo Silva rerum tomo vertimui, bemaž visi pradėdavo nuo klausimo apie pagedusius Lenkijos ir Lietuvos santykius. Dabar taip nebėra“7. Tai patvirtina ir Justyna Sobolewska iš žurnalo Polityka:
Pasirodė, kad literatūra gali keisti stereotipus. Kai prieš aštuonerius metus pasirodė pirmasis Silva rerum tomas, pasigirdo daug pasipiktinusių balsų. Pirmiausia – dėl kalbos. Lietuvoje yra vykdoma restrikcinė kalbos politika, ir archaizmų (polonizmų) perteklius kiekviename knygos puslapyje regėjosi baustinas. O Sabaliauskaitė, rašydama apie XVIII a. Vilnių, išties vartoja daug archaizmų. Juk kitaip neatkursi senojo Vilniaus atmosferos. Literatūros kritikai ir skaitytojai ėmėsi ginti ją. Tiesa, nuo tų laikų šis tas pasikeitė – dalis polonizmų išbraukta iš draudžiamų žodžių sąrašo, pvz., kaldra.8
Laimė, pasak Sabaliauskaitės, viskas apsiėjo geruoju. Rašytoja pareiškė nenusileisianti ir rašysianti kaip nori. Pavyzdys – senas žodis broma, reiškiantis miesto namo vartus. Po dešimties metų, užsispyrus lietuvių rašytojai ir jos skaitytojams, žodis broma buvo išbrauktas iš kalbos klaidų sąrašo. Panašiai nutiko ir su žodžiu, reiškiančiu kailiadirbį, gaminantį baltus, aukščiausios kokybės kailius, kitados lietuviškai vadintą baltušniku9. Kaip matyti, polonizmų vartojimas Lietuvoje susidūrė su savotiška cenzūra, kuri ten, laimė, pamažu iškeliauja į sąvartyną. Sabaliauskaitė savo kūriniuose peržengė taisyklingos kalbos ribas ir pasiekė pelnytą pergalę.
Tomaszas Orwidas rašo, kad Sabaliauskaitės romanas subtiliai vedasi skaitytoją į kelionę prie Respublikos šaknų, į jos klestėjimo ir galios laikus, parodo audringų religinių konfliktų ir kivirčų užuomazgas. Kritikas teigia, kad didžioji politika visais laikais naudojosi religija kaip ginklu, o laisvamanių konfliktas su konservatyviais fundamentalistais mūsų šalyje tapo ilgaamže tradicija. Sabaliauskaitė kruopščiai aprašo bendrą mūsų istoriją, gausiai imdama medžiagą iš lietuvių ir lenkų tradicijos. Pasirūpino istoriniu tikslumu, daugiausia remdamasi gausiais epochos šaltiniais, tarp jų – memuarais ir laiškais. Turtinga kalba, darniai pritaikant to meto lenkišką, lotynišką, lietuvišką ir vilnietiško žargono žodyną, parašytas […] monumentalus tekstas. Taip pat puikiai pavyko autorei perteikti XVII a. realijas ir dvasią, vykusiai parenkant to meto miestiečių, bajorų ir studentų gyvenimo detales“10. Pritariu Orwido vertinimui. Ji įstabiai vaizduoja tų laikų atmosferą ir panoramą. Rašytojos dėka Silva rerum pasakojami įvykiai tampa artimi mums net praėjus šimtams metų. Jie veikia mus išties metafiziškai. Tyrinėtojas daro taiklią išvadą:
Silva rerum – pirmoji ciklo knyga – tai pasakojimas apie bendrą mūsų, Lenkijos ir Lietuvos, o tiksliau Abiejų Tautų Respublikos istoriją. 1659 m., kai prasideda knygos veiksmas, kaip tik sukako šimtas metų nuo Liublino unijos pasirašymo, kai susijungė Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Tie šimtas metų – tai Lenkijos klestėjimo amžius, kai, neskaičiuojant carų Rusijos, Respublika buvo didžiausia Europos žemyno valstybė, pačioje to klestėjimo viršūnėje apėmusi beveik milijono kvadratinių kilometrų plotą. Žlugus Unijai, ji niekad nebesusigrąžino buvusių XVII a. sienų, o jos spindesys negrįžtamai išblėso. XVII amžius – tai ir audringas didelių religinių karų bei konfliktų šimtmetis. Romano pasakojimas užsimezga, kai Respublika stojasi ant kojų po švedų tvano, tuo pat metu pietuose gindamasi nuo Turkijos ir totorių. Rytiniuose paribiuose irgi buvo neramu – susiremta su Rusijos valstybe, tęsėsi tikybinis konfliktas su stačiatikybe.11
Šiame fone, teigia kritikas, rašytoja pasakoja apie audringą bajorų Norvaišų giminės likimą ir XVII a. įvykius Vilniuje – studentų riaušes, universiteto augimą, pražūtingą kazokų įsiveržimą. Orwidas, be kita ko, mano, kad autorės kūrinys yra neprarandantis aktualumo pasakojimas apie bandymą nesuklupti kelyje tarp gyvenimo ir mirties, šventumo ir aistros, apie didelę meilę ir neišsipildžiusias viltis, išdavystę ir puikybę, goslumą ir šventumą, fanatizmą ir laisvės troškimą. Jis skendi daugiakultūriame XVII a. Vilniuje, papildomas religinių, egzistencinių ir mistinių motyvų, tvyrant dramatiškai prieštarai tarp išganymo troškimo ir žmogaus nuodėmingumo. Per natūralistiškai pateiktas „egzistencines veikėjų dilemas – charizmatiško maištininko, jaunutės nepavykusios šventosios ir paklydusio jaunuolio – autorė užduoda provokuojančius metafizinius klausimus: gyvenimo prasmės, gėrio kovos su blogiu, nuodėmės ir šventumo, proto ir širdies santykio“12. Išplėtosiu tyrinėtojo mintis: ji atlieka tai su būdingu jai virtuoziškumu, į literatūrinius apmąstymus romane Silva rerum vis įpindama ontologinius klausimus apie dalykus, nepasiekiamus žmogiškajam patyrimui ir juslėms, nepažinius ir paslaptingus.
Taip pavyko – Orwido žodžiais – per vienos eilinės šeimos istoriją ir kelių pavienių žmonių likimus nupasakoti Europos ir kresų praeitį. Kasdieniame svarbiausių šio kūrinio veikėjų gyvenime, jų emocijose ir mintyse atsispindi visą šalį tuo metu draskiusios aistros. Didžioji politika vyksta čia pat, šalimais, „politikos vėjai herojams vos dvelkteli – tačiau skaitytojas suvokia, kad tie likimai neliks nepaveikti jų“13. Istorijos poslinkiai lems veikėjų gyvenimo pasirinkimus, nukreips juos į naujus žemynus, paskatins mėginti suprasti tikrovę.
Kritiko nuomone, barokiškai puošnus, bet kartu realistiškas pasakojimas, elegantiškos, lengvos frazės, visiškas dialogų atsisakymas, istorinių detalių gausa, taip pat darniai susietos istorinės realijos ir išmonė – pamatiniai lietuvių rašytojos ir jos romano stiliaus bruožai. Būtent dėl to kūrinys „įtraukia ir verčia skaityti užgniaužus kvapą, patiriant ypatingą malonumą“14. Nors visas tas sumanymas, grindžiamas – pasak Marcino Kube’s – XVII a. filosofija, baroku ir gaivalų samprata, skamba gana rimtai, Sabaliauskaitę vargiai galėtum apkaltinti pretenzingumu. Juk jos romanai neperkrauti istorinėmis ir intelektualiomis temomis. Pirmiausia čia susiduriame su pagauliomis, puikiai papasakotomis, realistiškomis žmonių istorijomis15. Įdėmiai skaitydami Silva rerum, plečiame savo akiratį. Mūsų analizuojamas kūrinys įstengia sujudinti giliausias mūsų dvasios kerteles, atverdamas skaitytoją plačiausiai žmogiškų patirčių erdvei ir kito žmogaus kančiai.
SKAITOMUMO FENOMENAS
Januszas R. Kowalczykas teigia, kad romanų ciklas Silva rerum, nenusileidžiantis geriausiems skandinavų sagų pavyzdžiams ir pasakojantis apie žemaičių Norvaišų giminės likimus, Baltijos šalyse pelnė fenomenalų skaitomumą. Kūriniui būdinga ypatinga, daugeliu požiūrių novatoriška proza. Ilgi „barokiniai“ sakinių ciklai, dažnai po kelis knygos puslapius, anaiptol nepabosta. Neužkliūva ir „tai, kad visiškai apsieinama be dialogų, kurių, beje, originaliose bajorų giminių kronikose, vadinamose silvomis (nuo lot. silva rerum – daiktų miškas) beveik visai nepasitaiko. Veikėjų santykius nusako visažinis pasakotojas“16. Tai – labai taikli tyrinėtojo pastaba, atskleidžianti lietuvių autorės knygos pasakojimo ir siužeto konstrukciją. Silvinis tetralogijos pobūdis skiria ją nuo nereto tarp dabartinių rašytojų efekto siekimo ir rinkodarinių triukų (žr. populiarius Roberto Ludlumo nuotykių romanus arba Annos Rice seriją Vampyrų kronikos). Tai – savotiška šiandieninės prozos naujovė. Kowalczykas taip pat rašo:
Autorei būdingas pasakotojos talentas padeda švelniai prakišti skaitytojui istorijos žinias. Ji parodo Vilnių, formuojamą įvairių gaivalų: lenkiško, lietuviško, žydiško, armėniško, rusiško, vokiško, itališko, prancūziško. Aprašo miestą ne vienas kitą keičiančių valdovų akimis – per jų ambicijas ir vykdomus karus, – bet nepalyginamai platesniu požiūriu, žmonių, tuo metu buvusių tos žemės druska: miestiečių, statybininkų, amatininkų, mokslininkų.
Gerą įspūdį palieka pozityvi knygos energija, įteigianti, kad niekas iš tiesų nesikeičia. XVII a., lygiai kaip XX a. ir dabartinis, buvo toks metas, kai susidūrė įvairios įtakos – politinės, ekonominės, intelektualinės – ir įvairios frakcijos kovojo dėl valdžios. Tik nuo individualaus kiekvieno žmogaus pasirinkimo priklauso, kur jis atsidurs, pasirinkdamas gėrio arba blogio pusę.17
Lietuvių rašytojos knyga tapo universaliu epu apie žmogiškąją būklę, apie žmogiškumo esmę, apie tai, kaip neprarasti jo brutaliuose istorijos vingiuose. Kritikas pažymi, kad Sabaliauskaitė yra meno istorijos daktarė, lietuvė su lenkiškomis šaknimis, nuo 2002 m. gyvenanti Londone. Dėl lenkiškų Silva rerum motyvų ir to, kad Abiejų Tautų Respublikos epocha šioje knygoje sugrąžinama masiniam suvokimui, romanas Lietuvoje sukėlė daug prieštarų ir kartu tapo Baltijos šalių bestseleriu. Jo takais Vilniuje vedžiojamos ekskursijos. Už miesto portretą Sabaliauskaitė pelnė Šv. Kristoforo premiją18. Jos kūriniuose atsiskleidžiantis literatūrinis potencialas gali atvesti ją į prestižiškiausius literatūros apdovanojimus, taip pat ir į Nobelio premiją. Anna Szawerna-Dyrszka pastebi:
Romano įkvėptas pasivaikščiojimas geriausiai liudija, kad literatūra yra skaitoma performatyviai. Juslinis patyrimas tikrina kūrinyje vaizduojamą pasaulį, o pokalbiai apie tai, „kas sužinota“, skatina mąstyti apie Vilnių ir jo atmintį. Miesto medžiagoje glūdinti praeitis prabyla ir tampa kieno nors, kai jos imasi tam tikras „atminties subjektas“. Svorio centrui pasislinkus nuo atminties objekto prie jos subjekto, galime kalbėti apie miestą kaip „atminties kraštovaizdį“, kuriame sutinkame daug įvairių – dažnai viena kitai prieštaraujančių – atminčių, „norimų“ ir „nenorimų“, dar visai neseniai buvusių išstumtų ideologizuotos sovietinės istorijos. Kristina Sabaliauskaitė, 1974 m. Vilniuje gimusi lenkiškų šaknų rašytoja, dalyvauja naujos istorijos kūrime, sugrąžindama lenkišką miesto (ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) atmintį.19
Parodydama lenkišką ir lietuvišką Vilnių, ji galynėjasi su daugybe miestą apaugusių mitų, bet puikiai susidoroja su užduotimi. Jarosławas Czechowiczius teigia, kad tokie romanai kaip Silva rerum sugrąžina tikėjimą literatūros ištikimybe Istorijai ir gebėjimu regzti pasakojimus apie kartos likimą, atskleidžiant vienos giminės istoriją. Tai – kūrinys apie tai, kas išliko po kazokų žiaurybių (ištraukę kunigaikščių Sapiegų palaikus iš kriptoje stovinčių karstų ir „nesugebėję nuo suragėjusių pirštų nutraukti brangakmeniais nusagstytų žiedų, paprasčiausiai nukapojo plaštakas“20), taip pat apie žmones, kuriems neretai tekdavo per vargus rinktis naują gyvenimo kelią. Čia aptinkame istorijoje įsispaudusius opius praėjusių metų pėdsakus ir ryškėjančias svarbiausių knygos veikėjų sąmonės traumas, ženklinančias tolesnį jų egzistavimą21. Pritariu čia pateiktai Czechowicziaus nuomonei. Sabaliauskaitės prozos herojams tenka susidurti su savo baimėmis ir esmingai apmąstyti jas, kad įstengtų rimtai svarstyti, kaip toliau eiti savo nusibrėžtais „takais“.
Įdomiai apie Silva rerum pasisakė Czesławas Matusiewiczius:
Autorės apmąstymai, išskleidžiami vaizduojamų personažų konkrečių gyvenimo įvykių fone, nėra abstrakčių samprotavimų pobūdžio, jų šaknys glūdi veiksmo kontekste, jie kyla iš tikrų situacijų, kurias patiria įvykių herojai. Šis pateikimo būdas puikiai padeda suprasti ir permąstyti išsakomus teiginius.22
Taigi mano suvokimu, literatūrinis įvykių konstravimo aiškumas yra dar viena fenomenalaus lietuvių rašytojos skaitomumo priežastis. Sabaliauskaitė pagrindžia bei pabrėžia priimamų sprendimų svarbą ir ragina stebėti tų sunkių pasirinkimų pasekmes. Ji piešia pasaulį, kuriame bajorai yra evoliuciją patiriantys pažangūs herojai. Jie atviri audringo XVII a. permainoms, bet ir suvokia savo ribas. Tai – istorija giminės, kurios praeitis susipynusi su sprendimais, įrašytais šeimos galvos saugomuose dokumentuose. Susiduriame su pasakojimu apie slaptas aistras, dėl kurių paskiri veikėjai ryžtasi daug ką paaukoti. Tas jaudinantis pasakojimas apie kylantį iš griuvėsių Vilnių, „pamirštantį žudomųjų riksmus, kad sukurtų gyvybę ten pat, kur ji buvo atimta, kartu yra istorija apie mirties prisijaukinimą, susitaikymą su ja, darant išvadas iš skaudaus suvokimo, kaip menkai tebesame nuo jos nutolę“23. Rašytojos santykis su žmogiškąja egzistencija humoristiškai ironiškas, šitaip ji išlaiko atstumą nuo aprašomų istorinių įvykių. Mano galva, dėl to jos kūrinys skaitomas sklandžiai, ir neprireikia nuolat tikrinti paskirų faktų enciklopedijose bei žinynuose.
Pasak Czechowicziaus, lietuvių rašytoja romane vientisu, nuosekliu stiliumi sumaniai pateikia pažiūrų daugybę. Ji įtaigiai, spalvingai piešia abejojančių savo verte, tūžmingų, nusivylusių ar sutrikusių žmonių portretus. Šiame kūrinyje „dera tarpusavyje […] magija, transcendencija ir detalių realizmas. Tai – ištisa panorama išgyvenimų ir jausmų, kurių patirtis daugiau ar mažiau susijusi su Istorija“24. Tai, kad veiksmas vyksta konkrečiu laiku ir konkrečioje vietoje, leidžia ne tik aiškiai sieti jį su faktais, formavusiais Vilniaus pavidalą nuo XVII a. pradžios. Tai – ir atidumas tiems miesto užkampiams, kurių jau nebėra žemėlapyje25. Tęsiant tyrinėtojo samprotavimą, Lietuva ir Vilnius čia atgimsta tarsi feniksas iš pelenų, atverdami laiko palaidotus sluoksnius ir žmones – atrodytų, kitokius nei mes, bet kartu ir tokius panašius.
Atrodo, kad Sabaliauskaitė čia nori pasakoti neįprastą istoriją, kritiškai pažvelgdama į stereotipus, kylančius ne tiek iš istorijos žinių, kiek iš paties nusistatymo. Tačiau rašytoja nesiūlo aiškių sprendimų. Ji nepateikia juoda ir balta spalvomis piešiamos gerų ir blogų personažų galerijos. Labiausiai ji gilinasi į tų, už kuriuos niekas nebegali liudyti, asmeniškiausių jausmų visatą. Taigi Silva rerum ciklą verta suprasti kaip fantaziją apie gyvenimo ir kiekvienos skirtingos jo detalės įsiminimą. Tai – romanas apie išsipildymą, apie meilės ieškojimą ir amžiną nerimą.
Annai Kazior Sabaliauskaitės tetralogija – tai kūrinys, pakerintis kalba ir pasakojimo ritmu, idealaus istorinio romano pavyzdys, kurį ji skaitė be galo susidomėjusi nuo pat pirmo tomo. Į lietuvių prozininkės knygą ji pažvelgia moterų teisių požiūriu. Tačiau labiausiai ją žavi aprašomasis knygos lygmuo. Pasakojimo melodija nepakartojama. Kazior itin vertina išsišakojusius, margaspalvius sakinius ir juose slypinčias emocijas26. Vargiai galėtume nepritarti šiems tyrinėtojos teiginiams. Be galo spalvinga Sabaliauskaitės kalba ir emancipacijos motyvai – tai du jos kūrybą išskiriantys dalykai.
Kamila Dzika-Jurek iš žurnalo Polityka pastebi, kad mokykloje per istorijos pamokas neretai glumina užtikrintas kalbėjimas apie praeities laikus. Faktų ir datų gausa „užantspauduoja viską, palaidoja bet kokią abejonę, tačiau nejučiomis pametamas svarbus dalykas – istorijos veikėjų gyvybiškumas. Laimė, šią temą geba sumaniai pasisavinti literatūra. Istorinių romanų autoriai gali vienu sakiniu atpirkti didžiules istorijos vadovėlių spragas, suteikdami faktams emocijų prieskonį“27. Puikiai tai pavyksta lietuvių rašytojai, tetralogijoje Silva rerum pasakojančiai vienos šeimos istoriją Abiejų Tautų Respublikos istorijos tėkmėje28. Ji atskleidžia veikėjų emocijų pasaulį, siedama jį su istorinio pobūdžio įvykiais, su kuriais jis sugyvena lygiomis teisėmis ir net iš dalies juos nustelbia.
Jędrzejus Winieckis atsispiria nuo aplinkybės, kad šis literatūros ciklas Lietuvoje pelnė didžiulę sėkmę, tačiau buvo pastebėtas ir prie Vyslos: „Parašytas lietuviškai ir atitinkamu požiūriu, bet ir užgaunantis mums beveik mitinių prarastų rytinių kraštų bei tradicijų stygas, jis nuskamba tarsi kūrinys iš lenkų literatūros lentynos“29. Toks, sprendžiant iš visko, buvo ir pačios rašytojos ketinimas: susieti lenkišką ir lietuvišką Abiejų Tautų Respublikos istoriją, suartinti per literatūrą abi tautas. Šis sumanymas kūrėjai pavyko įstabiai.
Agnieszka Smarzewska teigia, kad ciklo Silva rerum knygas geriausia skaityti laikantis chronologinės tvarkos, bet į kiekvieną iš jų verta pažvelgti ir kaip į atskirą kūrinį. Sabaliauskaitė pripažįsta – į tai ypatingai atkreipia dėmesį žurnalistė, – kad tetralogijos principas sietinas su barokine keturių gaivalų samprata, ir kiekvienas rašytojos romanas „susijęs su vienu iš jų. Pirmąjį, pasakojantį apie privačią Arkadiją – Norvaišų sodybą Milkantuose, – globoja žemės gaivalas, antrąjį, pasakojantį apie maro epidemiją, – „maro“ oras, o trečiąjį, prasidedantį nuo Vilniaus gaisro, – ugnis“30. Ketvirtoje dalyje viešpatauja vandens gaivalas. Čia jis, Smarzewskos manymu, simbolizuoja paslaptį ir mirtį, bet kartu ir svarbiausio kūrinio herojaus Pranciškaus Ksavero Norvaišos, antrosios dalies veikėjo Petro Antano sūnėno, laukiančios kelionės pažadą31. Prisiminkime, ką apie paskutiniąją tetralogijos dalį mano pati autorė:
tai – pasakojimas apie vienatvę, apie artumo ilgesį, bet labiausiai – apie metafiziką, apie suvokimą, kad esi vienui vienas po žvaigždėtu dangumi. Svarbiausias veikėjas, filosofas ir mokslininkas, vis sugrįžta prie vandens temos: per keliones vandeniu, per samprotavimus apie būtį kaip srauniai tekančią upę arba sustingusią lyg ežeras. Kalbėdamasi su fizikais išgirdau, kad vanduo – išties mistiška substancija, nes vis dar nėra galutinai aišku, kas vyksta, kai jis užverda. Tai – pasakojimas ne tik apie mokslą, bet ir apie meną. Menas yra labai svarbi gija. Kalbamuoju laikotarpiu kūrėjo samprata kito, ypač jei kalbame apie teatrą. Galiausiai – muzika. Rašant ji visuomet man yra labai svarbus įkvėpimo šaltinis, rašydama aš klausausi muzikos. Skiriu dėmesio ir kalbos muzikalumui.32
Metafizinė kalba, jos muzikalumas, ritmas, ypatingas frazių skambesys, mano suvokimu, paverčia
Sabaliauskaitės kūrinį ypatingų potyrių opera, magišku skaitiniu, įkvepiančiu paties skaitytojo dvasios paieškas. Leszekas Szaruga daro išvadą, kad Silva rerum tapo puikiu pasakojimu ne tik apie istoriją, bet ir apie dabartį. Tai, savo ruožtu, yra svarbu dėl mūsų minėto siekio savotiškai perinterpretuoti nusistovėjusius stereotipus apie Lietuvą ir Vilnių, mėginant giliau „apmąstyti lietuvių tapatybę. Galime surizikuoti teigti, kad tapatybės klausimas yra viena svarbiausių šiuolaikinės lietuvių humanitarikos gijų“33.
APIBENDRINIMAS
Kritikai labai menkai dėmesio skiria Sabaliauskaitės prozos trūkumams. Czechowiczius, be kita ko, atkreipia dėmesį į būdingą – be dialogų – barokinę Silva rerum sintaksę. Ji gali kliudyti kai kuriems skaitytojams, nepratusiems prie tokio teksto. Be to, kalbame apie knygą, kuri, sužadindama vaizduotę, kartu kelia „estetinį malonumą bendrauti su šiaip jau sunkaus romano gražia kalba“34. Būtent siužeto vingrybės, rašytojos pasitelkiamas būdas konstruoti tetralogijoje vaizduojamą pasaulį atrodo vieninteliai, jei tokių apskritai yra, sunkumai skaitant kūrinį.
Anna Piwkowska pastebi, kad tai – be galo šiuolaikiškas romanas. Juk XVII a. Vilnius – tai veidrodis, kuriame galime atidžiai pažvelgti į save. Per jį ritasi kruvini karai, susiduria religinės ir intelektualinės srovės, o viso to sūkuryje atsiduria žmogus, turintis laisvą valią rinktis ir galintis padaryti pasaulį šiek tiek geresnį, palankesnį jam, kasdien klajojančiam egzistencijos bekelėmis35. Tai savotiškai primena masonų puoselėjamus idealus.
Milena Schefs pastebi, kad lemtingi sprendimai ir karštos aistros lydi Sabaliauskaitės herojus, persiduodami ir skaitytojams, kurie pakerėti stebi paskirų veikėjų likimo vingius ir bravūriškus XVIII a. Lietuvos aprašymus. Taigi pravartu, pasak tyrinėtojos, pasidomėti visu tetralogijos ciklu36. Skaitydami jį, ne tik įsijaučiame į paskirų lietuvių prozininkės epo veikėjų likimą, bet ir sužinome šį tą apie save pačius.
Katarzynos Trzeciak manymu, kalbame apie ypatingą knygą, kurioje susiduriame su daugeliu krizės akimirkų, vis dėlto įveikiamų per atgimstantį tikėjimą visatos – bent jau savos, kamerinės – stabilumu. Net jei tikėjimas reikalauja, kad paskiri herojai skausmingai suvoktų esantys tik viena iš amžinos kartų grandinės grandžių, tęsiančių savo niekingą egzistenciją37. Taigi bandymas susigrumti su lemtimi, įveikti dialektinės tikrovės aplinkybes yra vienas svarbiausių Sabaliauskaitės kūrybos motyvų. Krzysztofo Żwirskio manymu:
Sabaliauskaitės tetralogija – tai pasakojimas apie visos Mitteleuropa atmintį […]. Taip yra todėl, kad čia susiduriame su literatūra, pakylančia virš dalinių skirčių ir pasakojančia apie pamatines kultūros patirtis, suprantamas visiems buvusios Respublikos gyventojams.38
Tačiau ji siekia dar toliau, tapdama universaliu pasakojimu apie likimą žmogaus, kovojančio su egzistencijos kliūtimis, bandančio suprasti pasaulį, priešinantis savo paties patirčiai, daugeliu atvejų paženklintai pikta lemiančių įvykių. Schefs, be kita ko, užsimena, kad lietuvių prozininkės tetralogija apima beveik šimtą penkiasdešimt Abiejų Tautų Respublikos istorijos metų. Per tą laiką pasaulis smarkiai pasikeitė, bet taip gražiai Sabaliauskaitės aprašoma ir nusakoma žmogaus prigimtis liko tokia pati: gebanti griebtis didelės niekšybės ir kupina tokio pat didelio altruizmo, žavi ir kupina prieštarų. Kūrėja vaizduoja herojus su visa jų žmogiškumo pilnatve, su jų nusivylimais, iliuzijomis ir ūmiais jausmais. Norvaišos – tai žmonės iš kūno ir kraujo, su savo gyvenimo nuostatomis ir nelengvais sprendimais, kurių kartais imasi impulsyviai ar vedami kintančios nuotaikos.
Tyrinėtojos nuomone, skaitytojai puikiai jaučia, kokie tie veikėjai įtikimi: „galbūt būtent todėl taip daugelis jų įvertino Silva rerum ir apgailestavo sužinoję, kad ketvirtasis romano tomas bus paskutinis“39. Taigi verta skaityti šį kūrinį daug kartų ir laukti tolesnių rašytojos romanų. Tegu rafinuotos literatūrinės prozos pavyzdžiu mums bus maro aprašymas iš Silva rerum antrojo tomo:
Tad visgi, atrodo, būtent tądien, o ne vėliau, ne po dvejų metų ir ne po trejų, kai smogė didžiulėm mirties bangom, ne oru, kaip manė medikai, o pažeme, ir ne iškilmingai skelbiamas kometų ir pranašingų pragaištingų ženklų, o tiesiai pro miesto vartus, gatvėmis, kaip ir dera atvykusiam prašalaičiui, ketinančiam pasilikti ilgam, į Vilnių atkeliavo maras – tyliai sau, be pavojų skelbiančio varpų gaudesio, be Paskutiniojo teismo trimitų, be iškilmingų procesijų, tarsi paliudydamas amžiną tiesą, kad kartais didžiausios nelaimės prasideda nuo mažiausių niekų.40
Tas menkniekis pasirodo besąs maro užkratą nešiojanti žiurkė, kurios nespėja pačiupti katinas, pats sugaunamas miesto sargo. Taip epidemija pamažu ima plisti po visą Vilnių41. Kokia kupina ironijos ir sarkazmo frazė iš kitos Silva rerum dalies, nusakanti svarbiausią veikėją: „bet Petrui Antanui Norvaišai jokie gaisrai buvo nė motais: kartą išmokęs stovėti ant savo dviejų kojų, jis atsitiesti galėjo bet kada, kaip ir bet kada galėjo užsakyti naują antkapį savo tėvui“42. Šmaikšti ir paskutinio lietuviškos epopėjos tomo ištrauka, kuriame iškyla prabangių daugiadienių Petro Antano Norvaišo šermenų paveikslas:
Pranciškus Ksaveras tąkart padaugino vyno: jei pirmąsias dienas dar šiek tiek paminė, tai ketvirtą ir penktą – jau lyg pro miglas, bet, regis, buvo ir prakalbų, ir įkaušusių tostų ir net šokių, regis, jo tėvas Mykolas, visiškai girtas ir ūmai pritvinkęs jėgų, trečią dieną mažne pakilo iš vežimėlio šaukdamas, jog jo vyriausias brolis Petras Antanas visą gyvenimą tebuvo zasranas šūdo gobšuolis, visad laikęs save geresniu už kitus šeimoje, mylėjęs tik kurvas ir žydus, regis, teta Placida Amelija susikirto su Aleksandru Vladislovu, regis, svečių ir susimušta keliskart, ir susiporuota, ir galbūt, tų iškilmingų laidotuvių proga – net pradėta vaikų…43
Ši citata šiek tiek primena Márquezo rezgamą istoriją. Pasakojimo kalba abiem atvejais parodijuojanti, iracionali, groteskiška, absurdiška iš pašaknų. Sabaliauskaitės kūryba išties kongeniali su Šimto metų vienatvės (1967) autoriaus proza44. Tokių pat sutampančių bruožų – daugiausia per mistines ir metafizines gijas – rasime lietuvių kūrėjos ir Olgos Tokarczuk knygose45. Tačiau Sabaliauskaitė nieko nemėgdžioja. Jos proza visais požiūriais originali, nusipelnanti didžiausio pripažinimo.
Kupina neįtikėtinų nuotykių, spalvingų, nekasdieniškų kadainykštės Abiejų Tautų Respublikos istorijos aprašymų ir įtraukiančių, nors ne visuomet dinamiškų siužeto vingių Sabaliauskaitės šeimos saga – ne vien plati tų laikų istorijos panorama, mėginanti demitologizuoti ją, subtili lenkų ir lietuvių santykių analizė ar kūrėjos vaizduotės žaismo bei ypatingos jos iškalbos ir erudicijos viražai. Jos tetralogija – tai patvirtina mūsų aptarta rašytojos prozos recepcija Lenkijoje – yra meistriškas žanro pavyzdys ir skaitytoją stulbinantis XVII ir XVIII a. Rytų ir Vidurio Europos pasaulio paveikslas. Tokio masto kūrinio tikriausiai neturėjome nuo Kraszewskio ir Sienkiewicziaus laikų. Sabaliauskaitė pažymi:
Norėjau parašyti rimtą romaną, tačiau tokį, kurį būtų įmanoma skaityti keliais lygmenimis. Kad jį įstengtų skaityti ir profesorius, ir jaunuolis, ne itin daug išmanantis apie XVIII a. Labai mėgstu tai, kas kine ir literatūroje vadinama storytelling – gebėjimą papasakoti gerą istoriją. Deja, mūsų laikais šis menas šiek tiek apnyko.46
Be to, pasak mūsų aptartų lenkų tyrinėtojų, kritikų, žurnalistų, tai yra laiko ribas peržengiantis, išskirtinis, itin originalus pasakojimas apie meilę ir mirtį, apie sunkius sprendimus, kurie, deja, pasirodo besą didžiausios klaidos, ir apie jų tragiškas pasekmes. Rašytojos tetralogija užduoda ir klausimus, kas yra gėrio ir blogio sąvokos, bet daro tai ne visai įprastu būdu. Tai – ir ypatingas kūrinys apie nepaprastą tikėjimo išbandymą, laisvės troškimą, nevaržomą pasaulio smalsumą ir apie, regis, svarbiausią kiekvieno žmogaus kelionę – į slapčiausias savojo „aš“ gelmes.
MICHAŁ SIEDLECKI – dr., Palenkės Łukaszo Górnickio bibliotekos Filologijos ir bibliografijos tyrinėjimų skyriaus darbuotojas, monografijos Metafizinis Myśliwskis. Samprotavimai apie romanus „Akiratis“ ir „Traktatas apie pupelių gliaudymą (2015) autorius. Straipsnį iš lenkų kalbos („Polska recepcja prozy Kristyny Sabaliauskaitė. Rekonesans“, in: Bibliotekarz Podlaski, 2025, t. 69, nr. 4, p. 143–160) vertė Vytas Dekšnys.
1 „Silva rerum“ – opowieść odsłaniająca tajemnice wielokulturowego Wilna“, rozmowa Justyny Giedrojć z Kristiną Sabaliauskaitė, in: Kurier Wileński, 2015-12-30, in:kurierwilenski.lt/2015/12/30/ kristina-sabaliauskaite-silva-rerum-opowiesc-odslaniajaca-tajemnice-wielokulturowego-wilna, (2025-11-03); „Interesują mnie historyczne szczegóły, ale przede wszystkim to, co ci ludzie czuli, ich emocje“, rozmowa T. Drozda z Kristiną Sabaliauskaitė, in: onet.pl, 2024-08-21, in: onet.pl/styl-zycia/wydawnictwo-literackie/interesuja-mnie-historyczne-szczegoly-ale-przede-wszystkim-to-co-ci-ludzie- czuli-ich/3pkn0py,30bc1058, (2025-11-03).
2 „Kto ty jesteś? Dwa narody“, rozmowa Małgorzaty Kąkiel z Kristiną Sabaliauskaitė, in: Przegląd, 2018, nr. 40, p. 46.
3 Mariusz Cieślik, „Pani Sienkiewicz“, in: Wprost, 2015-09-20, in: www.wprost.pl/521289/ksiazki.html, (2024-08-07).
4 Ibid.
5 „Zmagania z historią i wiecznością“, rozmowa Marcina Kube z Kristiną Sabaliauskaitė, in: Rzeczpospolita, 2021, nr. 66, p. 10.
6 Piotr Kępiński, „Barokowy poemat z historią w tle“, in: Nowa Europa Wschodnia, 2016, nr. 1, p. 169.
7 „Wierzę w siłę mikrohistorii“, rozmowa Mikołaja Rajkowskiego z Kristiną Sabaliauskaitė, in: Nowe Książki, 2023, nr. 5, p. 6.
8 Justyna Sobolewska, „Pisarka obojga narodów“, in: Polityka, 2016, nr. 24, p. 89.
9 „Chwała nadmiaru“, rozmowa M. Wójcika z Kristiną Sabaliauskaitė, in: Tygodnik Powszechny, 2018, nr. 45, p. 82; „Jestem z Wilna, to widać“, rozmowa Ewy Wołkanowskiej-Kołodziej z Kristiną Sabaliauskaitė, in: Gazeta Wyborcza, 2015, nr. 213, p. 30.
10 Tomasz Orwid, „Ferment w Wilnie“, in: Dobre książki: Magazyn o literaturze, 2015-09-09, in: www.dobreksiazkimag.pl/?p=26724, (2024-08-07).
11 Ibid.
12 Ibid.
13 Ibid.
14 Ibid.
15 Marcin Kube, „Super-Litwinka z barokowym zacięciem“, in: Rzeczpospolita, 2018, nr. 262–263, p. 31.
16 Janusz R. Kowalczyk, „Kristina Sabaliauskaitė „Silva rerum“, in: culture.pl/pl/dzielo/kristina-sabaliauskaite-silva-rerum, (2024-08-07).
17 Ibid.
18 Ibid.
19 Anna Szawerna-Dyrszka, „Siedemnastowieczna Litwa w najnowszej prozie litewskiej: O powieści „Silva rerum“ Kristiny Sabaliauskaitė“, in: Śląskie Studia Polonistyczne, 2017, nr. 2, p. 183–184.
20 Žr. Kristina Sabaliauskaitė, Silva rerum, Vilnius: Baltos lankos, 2008, p. 13.
21 Jarosław Czechowicz, „Silva rerum“ Kristina Sabaliauskaitė“, in: krytycznymokiem.blogspot.com/2015/09/silva-rerum- kristina-sabaliauskaite.html, (2024-08-07).
22 Czesław Matusewicz, „Saga obfitych darów“, in: Res Humana, 2015, nr. 6, p. 30–31.
23 Jarosław Czechowicz, op. cit.
24 Ibid.
25 Ibid.
26 Anna Kazior, „Silva rerum IV“ – recenzja książki Kristiny Sabaliauskaitė“, in: writerat.pl/m-f-silva-rerum-iv-recenzja–ksiazki-kristiny-sabaliauskaite, (2024-08-07).
27 Kamila Dzika-Jurek, „Nikt nigdy się nie dowie“, in: Polityka, 2021-04-13, in: www.polityka.pl/tygodnikpolityka/kultura/ksiazki/2112407,1,recenzja-ksiazki-kristina-sabaliauskait-silva-rerum-iii.read, (2024-09-02).
28 Ibid.
29 Jędrzej Winiecki, „Księstwo detali“, in: Polityka, 2022-12-06, in: www.polityka.pl/tygodnikpolityka/kultura/ ksiazki/2192180,1,recenzja-ksiazki-kristina-sabaliauskait-silva-rerum-iv.read, (2024-09-02).
30 Agnieszka Smarzewska, „Barok w płomieniach“, in: Przegląd Bałtycki, 2021-03-06, in: przegladbaltycki.pl/17193,barok-w-plomieniach-recenzja-trzeciej-czesci-tetralogii-silva-rerum-kristiny-sabaliauskaite.html, (2024-09-02).
31 Agnieszka Smarzewska, „Uśmiech Wilna“, in: Przegląd Bałtycki, 2023-02-04, in: przegladbaltycki.pl/20459,usmiech-wilna-recenzja-czwartej-czesci-sagi-silva-rerum-kristiny-sabaliauskaite.html, (2024-09-02).
32 „Wileńska saga podbija świat“, rozmowa Anny Kiełczewskiej z Kristiną Sabaliauskaitė, in: Książki. Magazyn literacki, 2022, nr. 12, p. 26.
33 Leszek Szaruga, „Pro / za i przeciw. 8“, in: Elewator, 2015, nr. 4, p. 168–169.
34 Jarosław Czechowicz, op. cit.
35 Anna Piwkowska, „Holenderskie pudełko“, in: Nowe Książki, 2015, nr. 12, p. 28.
36 Milena Schefs, „Rodzinna kronika przemilczanych wydarzeń“, in: Nowe Książki, 2019, nr. 2, p. 85.
37 Katarzyna Trzeciak, „Kronika zdarzeń nie tak wyjątkowych“, in: Tygodnik Powszechny, 2016, nr. 42, p. 67.
38 Krzysztof Żwirski, „Sylwa obojga narodów“, in: Tygodnik Powszechny, 2018, nr. 43, p. 18.
39 Milena Schefs, „Franciszek Ksawery, poddany zaginionego państwa“, in: Nowe Książki, 2023, nr. 5, p. 8.
40 Kristina Sabaliauskaitė, Silva rerum II, Vilnius: Baltos lankos, 2011, p. 8.
41 Ibid., p. 8–9.
42 Kristina Sabaliauskaitė, Silva rerum III, Vilnius: Baltos lankos, 2014, p. 15.
43 Kristina Sabaliauskaitė, Silva rerum IV, Vilnius: Baltos lankos, 2016, p. 21.
44 Plg. kad ir lietaus Makonde aprašymą – jis trunka ketverius metus, vienuolika mėnesių ir dvi dienas.
45 Čia ypač žr. Olga Tokarczuk, Knygos žmonių kelionė, iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025.
46 „Przemyśleć historię na nowo“, rozmowa Malwiny Wapińskiej z Kristiną Sabaliauskaitė, in: Dziennik Gazeta Prawna, 2015, nr. 187, p. K6.
