Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Agnė Gintalaitė. Pingvinų planeta. 2023. Promptografija (generuotas vaizdas)

Romėnai daug kariavo*. Jų garbintas dviveidis dievas Janas mieste turėjo dvejus vartus, kurie buvo uždaromi tik įsivyravus taikai. I a. pr. Kr. buvo užfiksuoti tik du tokie vartų uždarymo atvejai – menkas skaičius tuo metu jau daugiau nei 700 metų egzistavusiam miestui (Liv., 1.19.3). Romėnai jėga užėmė teritoriją nuo Maroko iki Sakartvelo, nuo Škotijos iki Šventosios Žemės. Visgi nėra vieningos nuomonės, kodėl būtent Romos valstybės lopinėlis nuosekliai išaugo iki mums žinomo begemoto. Vergilijus romėnų sėkmę karyboje aiškintų per dievišką Romos kilmę, Livijus – per tautos dorybę ir moralumą. Karybos aiškinimas per kultūrinio determinizmo prizmę turi pasisekimą net tarp šiuolaikinių tyrinėtojų, tačiau susilaukia ir kritikos1. Istorikas Arthuras M. Ecksteinas kalba apie išskirtinį romėnų atvirumą ir ekspansinę integraciją, leidusią nesustojamai plėsti piliečių bazę ir nuolatos turėti karui reikalingų žmogiškųjų išteklių2. Kitaip tariant, nors Hanibalas išpjovė kelias romėnų kariuomenes iš eilės, bet romėnai vis suformuodavo naują.

Nepaliaujamas karo praktikavimas suponuoja ir romėnų karo teorijos egzistavimą. Raštą, mokslą turinčioje kultūroje karo fenomenas turėjo susilaukti bandymo teoriškai jį aprašyti, sukurti karininkui skirtą vadovėlį ar paaiškinti karybos principus, kuriuos sėkmingai būtų galima panaudoti ateityje. Galbūt romėnų karinis dominavimas buvo nulemtas išskirtinio karybos principų suvokimo, jų karo teorijos? 

Kita vertus, galime prisiminti ir tokius karo teoretikus kaip Sun Tzu ar Carlas von Clausewitzas. Abu jie skirtingais keliais integravosi į vakarietišką kultūrą ir savimonę. Pirmasis įsitvirtino kartu su XX a. užgriuvusia orientalizmo banga, domėjimusi Rytų religinėmis praktikomis ar kultūrinėmis paradigmomis. Sun Tzu vaizdinys sutampa su literatūriniu Rytų išminčiaus archetipu, randamu kažkur toli, ant aukšto kalno ir dalinančiu aforizmais užšifruotą išmintį; tokį vaidmenį Vakarų popkultūroje jis ir atlieka. Prūsijos karininkas Clausewitzas modernią karo teoriją sukūrė keli dešimtmečiai prieš Prūsijai tampant didžiausia Europos karine galybe. Jo įtaka šiandienos akademijai akivaizdi – politologai jį skaito bandydami suteikti savo rašiniams konceptualumo, tiesa, ne visada sėkmingai. Nuolat susidurdami su šiais autoriais galime pagrįstai ieškoti jų analogų Antikoje – juk ir Vakarai galėjo turėti ant vienos iš kalvų randamą karybos išminčių ar raštingesnį karininką. Pusę pasaulio užkariavusi Roma būtų pirma vieta, kur ieškotume kokios nors karo teorijos tradicijos. 

Nors nė vienas romėnų karo teoretikas neįgijo tokio statuso kaip minėti klasikai, vis dėlto žanro praktikų būta, ypač čia išsiskiria keturi Principato (I a. pr. Kr. – III a. po Kr.) laikotarpio veikalai: Seksto Julijaus Frontino Strategemos, Onasandro Karvedys, Elijano Taktiko Taktikos teorija ir Liucijaus Flavijaus Arijano Taktikos menas. Negausiai išlikę (kaip ir visa Antikos karo teorijos tradicija) ikiimperiniai graikų autoriai nėra nuosekliai tarpusavyje susiję, nesudaro vieningos, vienas į kitą referuojančių tekstų tradicijos. Principato laikotarpiui priklausęs autorius Polijanas galėtų būti priskirtas karo teorijos žanrui, tačiau jo tekstai panašūs į Frontino, be to, neturėjo didelės įtakos3, kaip ir Apolodoras iš Damasko, parašęs inžinerijos (nors ir karinės) veikalą. Nė vieno šių autorių nagrinėjimas geresnio Romos imperijos karo teorijos vaizdo susidaryti nepadės. Vienintelis autorius, kurio čia pagrįstai galima pasigesti, yra Flavijus Vegecijus Renatas, kurio įtaka Viduramžių karybai ir karo teorijai yra milžiniška, tačiau tai – jau dviem šimtmečiais vėlesnis, Dominato, o ne Principato laikotarpio autorius4.

TEORIJOS SANTYKIS SU PRAKTIKA

Karo teoriją suvokiame kaip pamatinius karo principus atskleidžiančius tekstus, karo vadovėlius ar karui skirtus veikalus, kurie nėra karo istorijos veikalai. Šia prasme karo istoriją galime suvokti ir kaip kariavimo praktikos užrašymą. Karo istorikas elgiasi kaip kino operatorius: užfiksuoja karo įgyvendinimą, realizaciją. Tuo tarpu teoretikas bando atskleisti karo esmę, paaiškinti jį per jo principus. Čia karo istorija pravarti negatyviam karo teorijos apibrėžimo suformavimui. Nors, pavyzdžiui, iš Tukidido ar Livijaus daug sužinome apie antikinę karybą, jų veikalai nebuvo sukurti kaip karybos vadovėliai ar karybą teoriškai aprašantys veikalai. 

Su karo teorijos ir praktikos santykio klausimu susijusi ir auditorijos problema. Pagrindinis šio žanrinio lauko auditorijos klausimas – ar karybos vadovėliai buvo skaitomi karių-praktikų, ar veikiau su karyba nesusijusių žmonių, „sofos generolų“. Deja, tinkamas sprendimas šiai problemai nėra surastas. Brianas Campbellas taip apibendrino auditorijos klausimą: „svarbu yra galbūt ne tai, ar karvedžiai iš tiesų skaitė karybos vadovėlius tik prieš žygiuodami į mūšį, bet kad visas žanras atspindi visuomenės požiūrį į vado vaidmenį, jo pareigas mūšyje ir, galbūt, taip pat į charakterio savybes, kurios būtinos spręsti gyvenimą ir mirtį lemiančius klausimus“5.

Elijanas savo veikalo „Prakalboje“ nurodo, kad jo aprašomas karo mokslas jau pamirštas (Ael., Tact., praef. 2), šia prasme jo vadovėlį galime pavadinti taktikos istorijos veikalu. Arijanas taip pat teigia kalbėsiantis apie „senųjų laikų“ makedoniškas rikiuotes (Arr., Tact., 32). Karo istorikas Everettas L. Wheeleris teigia, kad Arijano ir Elijano atvejais jų traktatų tikslas nebuvo praktinis, tai esą pavyzdžiai stoikų retractio tradicijos kompiliuoti ir apibendrinti senesnius mokslinius darbus naujuose6. Tokiu atveju šiuos du traktatus galėtume gretinti su retoriniais kūriniais, jei retoriką suprastume platesniąja prasme, kaip įtikinėjimo meną, leidžiantį rašyti bet kuria tema. Tačiau retorikos apibrėžimas netiktų, tarkime, anekdotų rinkinį parašiusiam Frontinui. Juo labiau kad ir pats Arijanas buvo romėnų generolas, karyba užsiiminėjęs praktiškai.

Prieš imantis konkrečių veikalų analizės, svarbu aptarti ir kai kuriuos praktinius Antikos karų aspektus. Net ir šiandien puikiai žinomų graikų sunkiųjų pėstininkų – hoplitų – vaidmuo Graikijos karuose iškyla kartu su polio institucijos susiformavimu. Polio viešajame gyvenime dominavę turtingi (bet nebūtinai stambieji) žemvaldžiai vaidino lemiamą vaidmenį ir polio karuose. Iš dalies tai galima paaiškinti ir dideliais hoplito šarvų bei ginkluotės kaštais. Jie būdavo įsigyjami asmeninėmis lėšomis, dažnai perduodami iš kartos į kartą. Ypatinga hoplitų reikšmė karo istorijoje yra ir dėl to, kad graikų polių karai buvo sprendžiami trumpomis, dažnai iš anksto sutartomis hoplitų kautynėmis. Lengvieji pėstininkai ir kavalerija atlikdavo minimalų vaidmenį, įmantri taktika ar gudrybės nebuvo praktikuojamos. Mūšiai išsispręsdavo susidūrus dviem hoplitų rikiuotėms – falangoms.

490 ir 480 m. pr. Kr., nepavykusių persų invazijų į Graikiją metu, graikai turėjo progos susipažinti su kitokia, ne vien sunkiaisiais pėstininkais paremta karyba. Į persų kariuomenės sudėtį įėjo ir lengvieji pėstininkai, ir kavalerija, o antroji invazija nebūtų buvusi atremta be graikų laivyno. Tačiau tai esmingai nepakeitė graikų karybos: kaip teigia istorikas Victoras Davisas Hansonas, hoplitas, kovojęs VI a. pr. Kr., nebūtų matęs esminio skirtumo atsidūręs ir IV a. pr. Kr. graikų karuose (daugiausia tarp Spartos ir Tėbų)7. Nors kavalerija ir lengvieji pėstininkai ilgainiui ėmė vaidinti reikšmingesnį vaidmenį, mūšio baigtis buvo nulemiama sunkiųjų pėstininkų. Net IV a. pr. Kr. Makedonijoje Pilypo II įvykdyta karinė reforma buvo tos pačios graikiškos falangos ištobulinimas ir dalinių jai iš šonų remti sukūrimas, sunkiosios ir lengvosios kavalerijos integravimas ir kliovimasis įvairiomis kariuomenės rūšimis. Trumpai sakant, vėlesnė helenistinio laikotarpio graikų karyba buvo paremta pergalingu makedoniškos kariuomenės modeliu.

Tuo tarpu kalbant apie Romą reikia turėti omenyje, kad jos istorija tęsėsi daugiau nei tūkstantį metų. Tad ir Romos kariuomenė Imperijos laikotarpiu nebuvo tokia pati, kaip valstybės gyvavimo pradžioje; čia galime kalbėti apie skirtingus ir daugmaž apibrėžtus Romos kariuomenės raidos etapus. Iš pradžių kariuomenėje tarnauti galėjo turintieji žemės, romėnų falanga priminė etruskų falangą, o šioji savo ruožtu buvo įkvėpta graikiškosios, tad apie romėnų kariuomenę neišeitų kalbėti atsiribojus nuo graikų karybos. 

Ilgainiui romėnai pradėjo teikti pirmenybę kariuomenės mobilumui ir takumui. Ankstyvesniuoju Respublikos laikotarpiu, iki Gajaus Marijaus reformų, romėnų legionieriai buvo ginkluoti svaidomąja ietimi (pilum) arba ilgąja ietimi (hasta), stačiakampiu skydu (scutum) ir dviašmeniu kalaviju (gladius). Legioną sudarė 4500 legionierių (4200 pėstininkų ir 300 raitelių) arba 30 saujų (manipulus) po 120–140 karių (vieną saują sudarė dvi centurijos). Mūšyje legionas išsidėstydavo trim eilėm po 10 saujų, šachmatine tvarka. Pirmoje eilėje stovėdavę ietininkai (hastati) su svaidomosiomis ietimis, antrą eilę suformuodavo taip pat svaidomąsias ietis turėję principes, o ilgosiomis ietomis ginkluoti triarijai (triarii) – trečiąją. Pro tarpus, paliktus tarp triarijų saujų, šiems dengiant, kitų rūšių kariai galėdavo atsitraukti. Triarijais būdavę labiausiai patyrę legionieriai, tiesiogiai mūšyje dalyvaudavę tik kai to nebūdavo galima išvengti. Todėl posakis res ad triarios rediit (liet. padėtis pasidarė kritiška) lotyniškai nurodo triarijų įsitraukimą į mūšį. 

Su tokios struktūros legionais romėnai nugalėjo Kartaginą. Tačiau Romos respublikai išsiplėtus anapus Italijos, karinių kampanijų sezonai pradėjo tęstis ištisus metus ir legionieriai nebeturėdavo galimybių grįžti namo ūkininkauti. Kita vertus, ir didžiuliai turtai, suplaukę į Romą ir dažniausiai atitekdavę turtingiausiems piliečiams, suardė tradicinę smulkesnių žemdirbių sistemą, kuria rėmėsi legionų sistema.

Visa tai privedė prie žymiųjų Gajaus Marijaus karinių reformų: po jų pėstininkams nebebuvo būtina turėti nuosavybės, legionierius imta ginkluoti valstybės lėšomis, įvesta 16 metų (vietoje neapibrėžto laiko) karo tarnyba. Svarbiausiu sudedančiuoju legiono vienetu tapo kohorta, susidedanti iš 480 karių; legioną sudarė 10 kohortų, susidedančių iš trijų saujų. Trys mūšio linijos dabar buvo sudarytos iš keturių kohortų priekyje, trijų viduryje ir trijų užnugaryje. Kiekviena kohorta galėjo veikti kaip atskiras dalinys, kaip atskiras mažas legionas. Triarijai turėjo nebe ilgąją ietį, bet, kaip ir pirmąsias dvi eiles užėmę hastati ir principes, svaidomąją ietį. Pati ietis kiek modifikuota: jos antgalį prie koto tvirtinanti vinis buvo pakeista medine, kad po metimo sulūžtų. Tokiu būdu priešai negalėjo nukritusios ieties paimti ir sviesti atgal į romėnų rikiuotę. Bendra Marijaus reformos esmė buvo viską standartizuoti. Atliktas ir simbolinis pakeitimas: nuo šiol visi legionai turėjo žymųjį legiono erelį, „o nebe vilką, žirgą, šerną ar minotaurą“8, – taip su profesionalia samdinių kariuomene siejamas erelis išstūmė labiau su agrarine kultūra siejamų gyvūnų simbolinį modelį.

Kitos svarbios romėnų kariuomenės reformos bus atliktos Diokletiano laikais (284–305), taigi vėliau nei mūsų aptarsimi autoriai, rašę būtent Marijaus reformų suformuotos romėnų kariuomenės, išstūmusios Pilypo II helenistinę graikų karinę struktūrą, kontekste. 

ONASANDRO KARVEDYS

Pirmasis aptarsimas Romos imperijos karo rašytojas – graikiškai rašęs Onasandras (I a. po Kr.), palikęs veikalą Karvedys (Στρατηγικός), pasakojantį apie tai, koks turi būti idealus kariuomenės vadas – kokiomis moralinėmis sąvybėmis jis turėtų pasižymėti, kokias pareigas turi gebėti atlikti. Iš bizantinės Sudos žinome, kad Onasandras buvo parašęs ne vieną, o du veikalus apie karybą, tačiau išliko tik vienas, parašytas tarp 49 ir 57/58 m. po Kr. Tyrinėtojai pabrėžia Onasandro filosofinį bei retorinį išsilavinimą ir kartu karinės patirties neturėjimą9.

Keturiasdešimt dviejuose skirtingo ilgio skyreliuose Onasandras pateikia daugybę patarimų karvedžiui, pavyzdžiui, kad reikia atsižvelgti į karo psichologiją, baimę (Onos., XIII.1). Onasandro siūlomos gudrybės prioritetizuojamos pagal tai, kiek jos gali apsaugoti karius nuo panikos, arba pagal tai, kiek drąsos gali jiems įkvėpti. Moralinis karybos dėmuo pasireiškia ne tik karvedžio šaunumo ar drąsos dėmens akcentavimu, bet ir teisingai vykdomo karo efektyvumu (XXXVIII.1).

Kaip teigia Williamas A. Oldfatheris, „[Onasandro] traktatas aprėpia etiką, moralę ir bendruosius karybos sėkmės principus. Dėl to gera jo dalis neišvengiamai skambės niekuo neypatingai, kai kas net nuvalkiotai, mat karybos sėkmės principai ekspertų dažnai buvo apibūdinami esą labai paprasti, o sunkusis dalykas kare, kaip ir daugybėje sporto rūšių bei profesijų, yra ne principai, o jų pritaikymas“10. Taigi Onasandras pakartoja bendrinius savo meto karybos principus, tačiau daro tai rašydamas beveik moralinį traktatą, akcentuodamas karvedžio moralines savybes ir jų sąsajas su teisingu karybos vykdymu.

Pasak Onasandro, karvedį reikia pasirinkti ne dėl jo kilmės ar turtų, o dėl dorybių. Ypač svarbi karvedžiui narsa pavojaus akivaizdoje – visą kariuomenę užklupus baimei ar sunkumams, karvedys turi atrodyti linksmas ir drąsus, nes tai įkvėps karius (XIII), taip pat karvedžiui nepriklauso daug ilsėtis, jis turėtų mažai miegoti (tuo metu vadovavimą pavedęs savo patikimiausiam karininkui) (XLIV.5). Po apgulties sėkmingai paėmus miestą, rekomenduotina nežudyti neginkluotų jo gyventojų, nes jei gyventojai manys, kad paimti į nelaisvę bus nužudyti, norės prieš mirtį įvykdyti kokį nors drąsų žygdarbį (XLIV.8).

Onasandras itin daug dėmesio skiria psichologijai: pataria, kaip neišprovokuoti priešo elgtis didvyriškai, kad draugai rikiuotėse turėtų stovėti šalia (XXIV), kad moralei pakelti reikia paskelbti kariams geras naujienas mūšio viduryje (XXIII). Tai, esą, suteikia pranašumą, net jei tos naujienos netikros. Psichologinėmis įžvalgomis remiasi ir daugelis kitų knygos strategemų: bėgimas į mūšį ir rėkimas sukelia priešui baimę (XXIX), naktį visos baimės yra išpučiamos, todėl reikia saugotis panikos tamsiu paros metu (XLII.1). Vedant kariuomenę siauromis perėjomis nuo kalno į slėnį, reikia saugotis, kad priekiniai daliniai toli nusidriekusio ariergardo nepalaikytų besivejančiomis priešo pajėgomis (VII). Neturėtų būti imamasi jokių veiksmų, jei iš būrimo perskaityti ženklai nėra palankūs (X.10). Užsimenama, kada paties karvedžio kariuomenė turėtų būti paskatinta bijoti priešo, kaip padrąsinti išsigandusią kariuomenę ir t. t. Būtent baimė Onasandrui yra viena esminių emocijų, jo pasikartojantis leitmotyvas11.

Nors vietomis veikalui stinga gebėjimo teoretizuoti, tačiau autorius šį trūkumą kompensuoja praktinių patarimų įvairove. Pavyzdžiui, Onasandras pataria šiltuoju metų laiku pernelyg ilgai neužsibūti vienoje vietoje ir dažnai keisti stovyklą, nes „neišvengiamos išmatos, sukaupiamos toje pačioje vietoje, skleisdamos sugedusius kvapus, kartu pakeičia ir aplinkui tvyrantį orą“ (IX.1). Veikale akcentuojama būtinybė muštruoti kariuomenę žiemojimo metu (kai dėl klimato nekariaujama), nes atsipalaidavimas ir malonumai sugadina net drąsiausius vyrus (IX.2). Lygiai taip pat pabrėžiama būtinybė užsiimti treniruotėmis ir pratybomis taikos metu apskritai (X.1), nes treniravimasis nejaučiant realaus mūšio pavojaus kariams yra pakankamas poilsis. Onasandras pateikia palyginimą, kaip pradedantiesiems groti fleita iš pradžių painiojasi pirštai, kaip jie grodami daro klaidas. Vėliau patyrę fleitininkai nebesirūpindami pereina nuo vienos natos prie kitos. Panašiai yra ir su kariuomenės muštru. Išsitreniravę kariai gavę komandą daug sklandžiau ir greičiau suformuoja kitą rikiuotę ir suranda savo vietas joje, taip sukurdami „gražų ir harmoningą reginį“ (ἐναρμόνιόν καὶ καλὴν ὄψιν; X.3).

FRONTINO STRATEGEMOS

Sekstas Julijus Frontinas (apie 35–103) buvo Romos imperijos laikų valstybininkas bei karvedys ir tuo aiškiai skiriasi nuo karą daugiau įsivaizduoti turėjusio Onasandro. Be Frontino iš imperijos laikų karo vadovėlių autorių vienintelis Arijanas turėjo vadovavimo kare patirties. Kaip ir Onasandro atveju, Strategemos nėra vienintelis Frontino kūrinys: aptariamas veikalas yra papildymas, deja, neišlikusio karybos vadovėlio De re militari.

Lotynų kalba parašytos Strategemos susideda iš daugiau nei penkių šimtų trumpų anekdotinių istorijų. Kiekviena jų pasakoja apie konkretaus karvedžio sėkmingą manevrą ar veiksmą – strategemą. Jos veikale išdėstytos ne pagal istorines sąsajas, o pagal vaizduojamos strategemos pobūdį (pavyzdžiui, pasalą, apsuptį). Veikalą sudaro keturios knygos, suskirstančios kūrinį tematiškai: 1) veiksmai iki mūšio; 2) veiksmai mūšio metu ir iškart po jo; 3) veiksmai apgulties metu; 4) kiti veiksmai. Kiekviena knyga, savo ruožtu, turi poteminius skyrius, pavyzdžiui, antroji knyga skirstoma į skyrius apie mūšio laiko pasirinkimą, mūšio vietos pasirinkimą ir karių išdėstymą mūšiui. Svarbi veikalo ypatybė – Frontinas strategemoms nepateikia savo komentarų, pasakojimai nėra analizuojami.

Strategemos priklauso specifiniam istoriografiniam žanrui – exempla tradicijai, kuriai priskirtini Polijanas, Valerijus Maksimas ir kiti. Frontinas rašo, kad norėjo sutaupyti skaitytojui laiko, mat sunku rinktis pavyzdžius iš nesuskaičiuojamų istorinių šaltinių (Fron., Str., 1. praef. 2). Jam įtaką darė ir pagrindinis romėnų karo teoretikas Katonas vyresnysis, aprašomas pirmojoje strategemoje – joje pagrindinis veikėjas Katonas vyresnysis užsiima ne kuo kitu, o kaip tik rašymu. 

Kiekvienas Frontino pasakojimas vaizduoja situaciją, kaip aptariamas karvedys pasinaudoja strategema – gudrybe ar apgaule, konkrečiu strateginiu ar taktiniu veiksmu po platesniu strategijos skėčiu, leidžiančiu įgyti pranašumą, sunaikinti priešą ar išsigelbėti iš pavojingos situacijos. Pavyzdžiui, pasakojama apie romėnų pasiuntinius:

Legati Romanorum, cum missi essent ad Antiochum regem, qui secum Hannibalem victis iam Carthaginiensibus habebat consiliumque eius adversus Romanos instruebat, crebris cum Hannibale colloquiis effecerunt, ut is regi fieret suspectus, cui gratissimus alioquin et utilis erat propter calliditatem et peritiam bellandi.12

Kai buvo pasiųsti pas karalių Antijochą, kuris jau po kartaginiečių pralaimėjimo pas save laikė Hanibalą ir pasinaudojo jo patarimais prieš romėnus, romėnų pasiuntiniai dažnai susitikdavo su Hanibalu tartis, taip, kad jis karaliui pasidarė įtartinas, nors kitais atžvilgiais jo buvo vertinamiausias ir jam naudingas dėl klastingumo ir patyrimo karyboje.

Iš šio fragmento galima susidaryti įspūdį apie visą kūrinį. Alice König pateikia filologinį strategemos struktūros pjūvį13: 1) karvedys pastebi/pajaučia/supranta/pamano/baiminasi (animadverto, sentio, intellego, compero, didico, vido, scio, credo, timeo, vereor); 2) tada jis greitai sugalvoja/nusprendžia/planuoja/siekia (arbitror, statuo, constituo, peto); ir galiausiai: 3) imasi kokio nors veiksmo, kuris visada baigiasi sėkmingai. Pastarasis aspektas yra viena didžiausių mįslių apie Strategemas – kodėl Frontinas surinko tik sėkmingai besibaigiančius istorinius pavyzdžius? 

Veikalas kultūriškai įdomus ir tuo, kad parodo, kiek chronologiškai ir geografiškai platus buvo romėnų karo istorijos ar karinės minties akiratis. Vėlyviausiose strategemose kaip veikėjus sutinkame patį Frontiną ir jo amžininkus, ankstyviausiose – net Romulą ir Remą. Nors veikale sutinkami karvedžiai dažniausiai yra graikai ir romėnai, tačiau sutinkame ir pūnų (Hanibalą, jo tėvą, brolius), persų (Kyrą, Autofradatą) ir kitų. Be abejo, dažnai pasirodo Periklis, Temistoklis, Aleksandras, Scipijonas, Cezaris, Pompėjus, nors dažniausiai, net 45 kartus, minimas karvedys – tai Hanibalas14.

 Frontino Strategemų esminis pamokymas – būtinybė karvedžiui pasižymėti sollertia – sumanumu. Nenuspėjamame mūšio lauke pergalę užtikrina karvedžio nepasimetimas ir greita reakcija. König teigia, esą taip atsiskleidžia tradicinis romėnų požiūris į karybos ir karo teorijos santykį. Sėkmei kare svarbesnės individualios karvedžio savybės, jo praktinė patirtis ar net socialinė padėtis, negu susipažinimas su karo mokslu15. Κönig cituoja Cicerono Pro Fonteio, kur giriami karvedžiai, karinį išsilavinimą įgiję ne iš sausos teorijos ar knygų (non litteris homines ad rei militari scientiam), o per praktiką, t. y. savo žygiais ir pergalėmis (sed rebus gestis ac victoriis eruditos). Taip ir istoriniai Frontino pavyzdžiai bando perteikti praktinį, o ne teorinį karinio lavinimo aspektą.

ELIJANO TAKTIKOS TEORIJA IR ARIJANO TAKTIKOS MENAS

Paskutiniai aptartini autoriai – graikiškai rašę Elijanas, parašęs Taktikos teoriją (Τακτική θεωρία), ir Arijanas, parašęs Taktikos meną (Τέχνη τακτική). Jie abu paliko techninius karo teorijos tekstus, aprašančius graikiškas helenistinio laikotarpio kariuomenes, jų teorinį modelį ir pristatytini kartu dėl itin ryškaus abiejų tekstų panašumo ir tarpusavio persidengimo.

Apie Elijaną (I a. po Kr. – II a. po Kr.) žinome vos porą smulkių biografinių nuotrupų – jo paties paminėtą susitikimą su Frontinu, taip pat kad karinės patirties jis neturėjo, o veikalą, tikėtina, užrašė tarp 106 ir 113 m.16 Tuo tarpu apie Liucijų Flavijų Arijaną (apie 86 m. po Kr. – apie 160 m. po Kr.), arba Arijaną iš Nikomedijos, žinių turime kiek daugiau. Buvęs Epikteto mokiniu, Arijanas labiausiai žinomas dėl savo Anabasio / Aleksandro žygio (Ἀλεξάνδρου ἀνάβασις) – veikalo, aprašančio karinę Aleksandro kampanijos prieš Persiją pusę. Mūsų aptariamas Taktikos menas (parašytas vėliau už Elijano veikalą) yra vienas mažiau žinomų Arijano kūrinių, dažnai aptariamas kartu su kitu jo veikalu Išsidėstymas prieš Alanus (Ἔκταξις κατὰ Ἀλανῶν). Šis trumpas rašinys buvo rastas rankraštyje greta Taktikos meno ir liudija apie praktinę Arijano kaip karvedžio patirtį – tik Arijanas ir Frontinas iš Romos imperijos laikų karo teoretikų buvo vadovavę kariniams daliniams.

Elijano ir Arijano vadovėlius galėtume apibūdinti kaip techninius, vietomis beveik matematiškus. Techniškas graikiško-makedoniško kariuomenės modelio aprašymas primena mechaninio įrenginio instrukciją, besikoncentruojančią į kiekvienos detalės paminėjimą ir aprašymą, ir tik po to pereinančią prie bendresnių mašinos veikimo principų. Aprašius kariuomenės organizavimą ir suskirstymą, pereinama prie rikiuotės išdėstymo mūšiui. Tada kalbama apie rikiuočių manevrus ir judėjimą, apie visos kariuomenės išsidėstymą žygio metu ir įsakymų davimo būdus.

Pirmasis Elijano ir Arijano tekstų rengėjas šiuolaikiniam skaitytojui Hermannas Köchly17 dėl abiejų tekstų panašumo manė juos esant dviem bandymais perrašyti vieną ir tą patį tekstą. Publikacijoje Taktikos teorija ir Taktikos menas buvo pateikti kartu, paraleliose skiltyse18. Abiejuose veikaluose periodiškai kartojasi tos pačios frazės, sakiniai su pakeista struktūra ar žodžių tvarka. Neįmanoma iki galo nustatyti, kiek autentiški ir savarankiški buvo abu šie tekstai, tačiau tikrai galima kalbėti apie Elijano ir Arijano priklausymą karo teorijos veikalų tradicijai, prasidėjusiai ne vėliau kaip su Polibijumi. Dėl dalies šių autorių asociacijos su stoicizmu, kalbama apie „stoiškųjų karybos traktatų“ tradiciją19.

Į egzistuojančią tradiciją referuoja ir Elijanas. Tarp daugelio kitų apie taktiką rašiusių autorių jis mini ir Poseidoniją su Polibijumi (Ael., Tact., 1.2), Taktikos teorijos prakalboje pasakoja ir apie susitikimą su Frontinu (praef. 3). Esą pokalbio metu Frontinas atskleidė vertinantis graikų karo teoriją ir taip paskatinęs Elijaną užsiimti šiuo veikalu. Toks epizodas įrodytų perskyrą tarp romėniškosios ir graikiškosios karo teorijos tradicijų. Elijano prakalboje graikiška karo teorija įvardijama kaip užmiršta (praef. 2), atskirumas nuo romėniškos teorijos žymimas ir semantiškai. Kaip nurodo König, „žodynas, kurį Elijanas naudoja Romos karinei veiklai nusakyti (δύναμις, ἐμπειρία, διδασκαλία), pabrėžia jos iš esmės praktinę, neteoretizuotą prigimtį ir padeda pagrindą implicitiškam palyginimui su graikų karybos mokslu (apibūdinamu skirtingai, kaip μάθημα ir θεωρία)20.

Elijano ir Arijano veikalų žanras yra techninis vadovėlis (Lehrbuch21). Tai daugeliui sričių priklausanti žanrinė kategorija: vadovėlių būta ir apie žemės ūkį, ir apie architektūrą, inžineriją. Taktikos teorijoje ir Taktikos mene ieškoma preciziškai idealaus karių skaičiaus, aptariamas standartinis ieties ilgis ir tai, kiek iečių išsikiša iš pėstininkų rikiuotės priekio. Pavyzdžiui, pateikiamas net idealus hoplitų skaičius – 16 38422. Prie detalių rikiuotės aprašymų ir kiekvieno kario vietos joje pridedamos grafinės rikiuočių schemos. Taip vadovėliai karo teoriją savotiškai priartina prie architektūros ar inžinerijos mokslų. 

Elijanas dėstymą pradeda nuo griežto kariuomenės rūšių apibrėžimo ir suskirstymo, skrupulingai aprašomas 16 falangistų išsidėstymas voroje veidu į priešą, kiekvieno kario vaidmuo rikiuotėje (4–6). Tuomet kalbama apie bendrą šių vorų masės junginį – falangą. Aprašomi jos dalių pavadinimai, kur falangos atžvilgiu išsidėstę lengvieji pėstininkai (7). Prieinama prie vadovėlinio helenistinės kariuomenės dydžio: 28 672 kariai: 16 384 sunkieji pėstininkai, 8192 lengvieji pėstininkai ir 4096 kavaleristai. Tekste seka preciziškas kariuomenės padalinimo į smulkesnius vienetus aprašymas (9.1–10), pradedant 16 karių vora, kiekvienam didesniajam daliniui esant dvigubai didesniu, aptariama ir vadų išsidėstymo falangoje tvarka (10.1–4). Elijanas aptaria falangos išsidėstymo mūšiui specifiką, netgi kiek standartinio ilgio iečių ir kokiu ilgiu išsikiša į priešo pusę iš rikiuotės (14.4). Toliau seka lengvųjų pėstininkų (15–17), kavalerijos (18–21), vežimų su drambliais (22–23) specifika, daug dėmesio skiriama skirtingoms vado komandoms, duodamoms rikiuotei, jų privalumams ir trūkumams (24–35). Galiausiai Elijanas aptaria žygio rikiuotes (36–39), pakartoja visas pristatytas komandas ir pateikia patarimų, kaip jas perduoti (40–42). Čia paminima tylos rikiuotėje svarba, kad įsakymas nebūtų neišgirstas ir praleistas, pacituojama kaip tylą rikiuotėje aprašė Homeras Iliadoje.

Turinio požiūriu abu tekstai skiriasi nedaug, tiesa, Arijano tekstas yra kiek mažiau sistematiškas. Taktikos menas atrodo sklandesnis už Taktikos teoriją, tačiau ir čia daug dėmesio skiriama skaičiams bei detalėms. Pagrindinis skirtumas tarp Elijano ir Arijano tekstų – Arijano tekste įterptas jo laikų romėnų kavalerijos manevrų (greičiausiai paradinių) aprašymas (Arr., Tact., 33–44).

ĮTAKOS

Pakankamai akivaizdu, kad romėnų karo teorija paaiškinti ypatingą Romos karinę galybę, pavergusią beveik visą tuomet žinotą pasaulį, neįmanoma – teorija pernelyg nesusisteminta, neišbaigta, vietomis beveik anekdotiška. Vien santykinis šių tekstų nežinomumas liudytų apie toli gražu ne esminį jų vaidmenį antikinėje karyboje. Nors aptarti tekstai ir yra tarpusavyje susiję, tačiau prie karybos jų autoriai artėja remdamiesi daugiausia savo asmenine patirtimi ir prielaidomis – nė vienas netampa magnum opus, universaliu karybos vadovėliu, užimančiu centrinę poziciją karo teorijos žanriniame lauke, į kurį kitiems beliktų referuoti ir mėginti atrasti vietą šalia. Čia iš dalies vėl sugrįžtame prie teorijos ir praktikos santykio. Iš vienos pusės negalime atmesti, kad mūsų aptarti veikalai buvo skaitomi Principato laikotarpio karvedžių ir karininkų. Tačiau labiau tikėtina būtų tai, kad romėnai karyboje, kaip ir teisėje, daugiausia vadovavosi praktiniais precedentais ir pavyzdžiais, o ne susistemintais principais ir teorijomis23

Kaip turintys ribotą įtaką savo dienų karybai apibūdintini ir iki Romos imperijos parašyti karo teorijos veikalai. Jie sudaro palyginti fragmentiškos ir nevieningos tradicijos vaizdą. Ikiimperiniai autoriai nereferuoja vienas į kitą, neturi jokios vienijančios mokyklos. Nepaisant neabejotinos kai kurių tekstų vertės, juos menkina specializuotas jų pobūdis. Pavyzdžiui, Ksenofonto Kavalerijos vadas kalba iš esmės tik apie raitelių karybos specifiką, o Enėjo Taktiko veikale aptariami miesto gynybos iššūkiai apgulties metu. Išimtimi laikytinas tik konceptualiausiai, nors jau imperijos saulėlydyje rašęs Vegecijus. Jo tekstas yra karinės reformos siūlymas, paremtas tuo metu jau nebeegzistuojančia keliais šimtmečiais senesne romėnų karybos tradicija, dėl ko jis turi būti skaitomas ne Antikos, o Viduramžių kontekste.

Principato laikotarpio autoriai nuo ikiimperinių išsiskiria savo tarpusavio sąsajomis. Onasandro ir Frontino veikalų struktūriniai panašumai rodo jų veikalų tarpusavio sąsajas. Elijanas vardydamas jam įtaką padariusius autorius mini ir Frontiną kaip davusį lemiamą paskatinimą parašyti Taktikos teoriją. Neabejotina ir aiškiai matoma sąsaja tarp Elijano ir Arijano.

Nereikėtų nuvertinti mūsų aptartų autorių įtakos vėlesnei karybos praktikai. Frontino Strategemos Vakarų Europoje buvo plačiai skaitomas kūrinys – Viduramžiais tai buvo vienas dažniausiai perrašomų ir verčiamų kanoninių tekstų, jis dažnai minimas Vegecijaus, cituotas kryžiuočių vadovėliuose ar Niccolò Machiavellio veikaluose24. Renesano laikotarpiu Olandijoje Elijano traktatas ir detalus makedoniškos pėstininkų rikiuotės aprašymas, manoma, įkvėpė olandų pėstininkų karybos modernizaciją, kuri, savo ruožtu, padėjo pagrindus moderniai sausumos karybai beveik iki Pirmojo pasaulinio karo.

* Straipsnis parengtas remiantis 2023 m. birželį Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Klasikinės filologijos katedroje apgintu bakalauro darbu, vadovautu Manto Adomėno. Už pakartotinius išvedimus iš aklaviečių, nenuilstamą rūpestį ir (kur reikėjo) negailestingą kritiką vadovui esu nepaprastai dėkingas.

1 Siniša Malešević, The Sociology of War and Violence, Cambridge: Cambridge University Press, 2010, p. 64–70.

2 Arthur M. Eckstein, Mediterranean Anarchy, Interstate War and the Rise of Rome, Berkeley, Los Angeles, London: University of California Press, 2006. 

3 Oliver L. Spaulding Jr., „The Ancient Military Writers“, in: The Classical Journal, 1933, t. 28, Nr. 9, p. 665.

4 Nicholas P. Milner, „Introduction“, in: Vegetius, Epitome of Military Science, translated with notes and introduction by Nicholas P. Milner, Liverpool: Liverpool University Press, 2011, p. xviii.

5 Brian Campbell, „Introduction: Warfare in the Greek and Roman World“, in: Greek and Roman Military Writers, edited by Brian Campbell, (ser. Routledge Classical Translations), London: Routledge, 2004, p. 17.

6 Everett L. Wheeler, „Aelianus Tacticus: A Phalanx of Problems“, in: Journal of Roman Archeology, 2016, t. 29, p. 576.

7 Victor Davis Hanson, „The Age of Massed Infantry“, in: The Cambridge History of Warfare, edited by Geoffrey Parker, Cambridge: Cambridge University Press, 2020, p. 15–62.

8 Ibid.

9 Christopher Smith, „Onasander on How to Be a General“, in: Modus Operandi: Essays in Honour of Geoffrey Rickman, edited by Michel Austin, Jill Harries, and Christopher Smith, London: Bulletin of the Institute of Classical Studies, 1998, p. 161.

10 William A. Oldfather, „Introduction“, in: Aeneas Tacticus, Asclepiodotus, Onasander, translated by Illinois Greek Club, (ser. Loeb Classical Library, 156), Cambridge, MA: Harvard University Press, 1923, p. 350.

11 Christopher Smith, op. cit., p. 158.

12 Fron., Str., 1.8.7; lotyniškas tekstas čia ir kitur iš: Frontinus, Stratagems. Aqueducts of Rome, translated by Charles E. Bennett, Mary B. McElwain, (ser. Loeb Classical Library, 174), Cambridge, MA: Harvard University Press, 1925.

13 Alice König, „Conflicting Models of Authority and Expertise in Frontinus’ Strategemata“, in: Authority and Expertise in Ancient Scientific Culture, edited by Jason König and Greg Woolf, Cambridge: Cambridge University Press, 2017, p. 162.

14 James T. Chlup, „Defeat as Stratagem: Frontinus on Cannae“, in: Greek and Roman Military Manuals: Genre and History, edited by James T. Chlup and Conor Whately, (ser. Routledge Monographs in Classical Studies), London: Routledge, 2021, p. 190.

15 Alice König, op. cit., p. 164.

16 Andrew M. Devine, „Aelian’s Manual of Hellenistic Military Tactics: A New Translation from the Greek with an Introduction“, in: The Ancient World, 1989, t. 19, p. 31.

17 Hermann Köchly, Wilhelm Rüstow, Griechische Kriegsschriftsteller, t. 2.1, Leipzig: Engelmann, 1855.

18 Andrew M. Devine, op. cit., p. 32.

19 Everett L. Wheeler, op. cit., p. 575.

20 Alice König, „Tactical Interactions: Dialogues Between Greece and Rome in the Military Manuals of Aelian and Arrian“, in: Literature and Culture in the Roman Empire, 96–235: Cross-Cultural Interactions, edited by Alice König, Rebecca Langlands, James Uden, Cambridge: Cambridge University Press, 2020, p. 135.

21 Philip. A. Stadter, „The Ars Tactica of Arrian: Tradition and Originality“, in: Classical Philology, 1978, t. 73, Nr. 2, p. 117.

22 16384 = 214, skaičius reikalingas dėl kariuomenės skirstymo į smulkesnius, tarpinius dalinius, kiekvienam iš jų esant dvigubai mažesniam už kitą.

23 Cf. Harold J. Berman, Teisė ir revoliucija, iš anglų kalbos vertė Arvydas Šliogeris, Vilnius: Pradai, 1999, p. 178.

24 Alice König, op. cit., p. 153–154.