Mielas Redaktoriau,
Mano mokykloje, kuriai jaučiau tyrą neapykantą, buvo toks laikas, kai mes neturėjome fizruko, užtat turėjome jauną, pilną energijos mergiotę su treningu, kuri nelipdavo laiptais, bet jais užšokuodavo (mums tai kėlė siaubą). Savo dalykui buvo atsidavusi iš pašaukimo, o gal iš giliai ir epochai visiškai nebūdingai suvoktos pedagogo pareigos, bet staiga mūsų klasė perėjo nuo „žaidžiam kvadratą“ į „sveika siela tik Romos atleto kūne“ režimą. Buvo labai baisu. Ji bėgdavo kartu su mumis – per stadioną, laukus, tris kalvas daržų (už Justiniškių buvo tikrai įdomus kultūrinis kraštovaizdis) ir aplink tvenkinius. Ką tik patikrinau Google Maps – keturi ar penki kilometrai. Sakysi, nieko čia tokio, bet jei nuo nulio ir aštuntoj klasėj, nu kokiais bent keturiais per daug. Pavasariniai pasisėdėjimai gamtoje (tik tie iš kašio būrelio bėgdavo toliau pirmos kalvos) virto sugriežtinto režimo sporto lageriu.
Ta siaubinga moteris be sąžinės graužaties man rėžė – žiopčiojant kaip žuviai ant kranto, spaudžiant smilkinius, temstant akyse ir kažkokiam jau visiškai neaiškiam mauduliui apėmus krūtinę – kad mano širdis tikrai nesprogs. Turėjo įžūlumo tvirtinti, esą nė nežinau, kokia mano širdis iš tikrųjų stipri.
Tada, vasario vidury po palme lengvabūdiškai pasižadėjus Tau „parašyti apie dalykus, kurie man rūpi“ (žinai, oi žinai, kaip paspęsti spąstus, Redaktoriau), o dabar niekaip nepavykstant įtikinamai atsižadėti, kažkaip vis prisimenu Aleksandravičiūtę (nuo Aleksandro Makedoniečio, kertu). Galvoju apie Tave, o akyse – tvenkiniai. Ir tobulai tuščias baltas lapas, kurio niekaip nepajėgiu Tau užpildyti. Tikrai ne dėl to, kad palaimingas nušvitimas mane išlaisvino iš pasaulio rūpesčių ar mintys apleido. Mintys laksto aplinkui ir dūzgia kaip avilys, tik, atrodo, jos visos ne mano. Faktai, įvykiai, kitų žmonių mintys liejasi per mane riaumojančiu kriokliu, o jei kas nors tikrai gero ateina į galvą, tai jau būna pasakęs kas nors kitas ir geriau. Tarp mūsų kalbant, Redaktoriau, maniau, išprotėjai, kovo pradžioje (viduryje ir gale) atkakliai tvirtindamas, kad nori išgirsti būtent mano mintis. Mes juk su Tavim suprantam, kad nuo pat pirmos šio teksto apie dalykus, kurie man rūpi, raidės kalbam apie Ukrainą?
Deja, informacijos kryptis yra į mane, bet ne iš manęs. Outputas nevyksta, aš tyliai sėdžiu ir klausausi, ir negaliu to pakeisti, tad abu esame situacijos įkaitai. O juk, kai pagalvoji, galėčiau, užuot čia kankinusis, tau atkeršyti ir smulkiai papasakoti savo jausmus. Nuo pat vasario 24 d. ryto.
Tas rytas tiesiog surakino. Išmušė iš vėžių, pavertė Mingailės pavidalo kiautu, kuris juda atsitiktine trajektorija, atlieka judesius, panašius į ėjimą, valgymą ir darbą, bet jų priežastingumas ir tikslingumas kažkoks susipainiojęs ir galiausiai vis tiek kyšo, kad čia tik labai pasimetęs žmogus bando imituoti pats save. Negali nieko daryti, negali ir nedaryti. „Negali“ yra bendras vardiklis, atimantis kvapą, vedantis į neviltį ir prislegiantis gėda. Nes negali negalėti, tik ne dabar. Bet asmeninio laiko ir erdvės struktūra neklauso ir vis tiek subyra. Laikas krečia pokštus – užkaiti vandenį ir pyksti, kodėl jis dar neverda. Erdvė nebe tavo – pirmą kartą visai nebegalėjau būti viena. Pasaulis baugiai neaprėpiamas, atstumas tarp to, kas gražu ir kilnu, ir to, kas baisu yra beveik nebepamąstomas. Gyvi žmonės po teatro griuvėsiais ir pilnas stadionas negyvėlių, besišypsančių akinančiai negyvomis šypsenomis, traukiančių guviai negyvais balsais „mano tėvynė – nuo Gruzijos iki Pribaltikos“. Šiurpas eina pagaugais, o nuosava širdis – antpirštis. Joje beveik niekas netelpa, tik kliukt – ir užsipildo. Svetimas skausmas vargina ir sekina, senų draugų tiesiog neapkenčiu. Antpirštis vandens – viskas, ką parūpinčiau ištroškusiam dykumoje.
Tą keistą karo, kurio pas mus nėra, pradžios nuotaiką bandžiau paaiškinti ką tik atvykusiems Erasmus studentams – gali būti, kad pajusite, kokie žmonės įsitempę. Tik nepainiokite su baime, mes nebijome – čia skausmas, sakiau. Nes tai, kas vyksta Ukrainoje, eina tiesiai per širdį.
Ne viską aš ir pati suprantu. Štai, žiūriu į minią su vėliavom Berdianske, Iziume (kada čia buvo? pirmą karo savaitę?), drąsius ir ryžtingus, skanduojančius „Berdiansk eto Ukraina“, „Odna, jedina, svobodna Ukraina“, ir pasimetusius, sutrikusius, negalinčius pravažiuoti rusų kareivius. Rodos, gerai, bet stebint ima toks siaubas, kad pratrūkstu rauda ir negaliu sustoti. Užtat išlaisvinus Bučią nevirpteli nė raumenėlis, pati stebiuosi, kol suprantu, kad Bučią jau apverkiau, nesupratau, kad žinau apie Bučią, kol jos dar nebuvo.
Vis tik jungiu žemėlapį ir žiūriu, kiek toli nuo Bučios iki Zojos namų – pirmąkart panūdau pasižiūrėti kilometrais. Velnias, visai šalia. Pirmomis karo dienomis sakiau, kad Vilniuje ji turi kur gyventi, radom jai darbą, atvažiuosiu iki sienos jos pasiimti. „Tikrai ne. Tai tu atvažiuok pas mus“, – gavau atsakymą. – „Atvažiuok, kai šita nesąmonė baigsis, aš tau parodysiu, kokia Ukraina graži.“
Parodėt, jūs bepročiai nutrūktgalviai, palikot be žado. Aš visada sau tyliai maniau – kokia gėda! – kad mes geresnė LDK tauta ir geresnė postsovietinė šalis, toks kaip ir didysis brolis, tik labiau simpatiškas už tą kitą, kukliai nutylintis savo pranašumą, džentelmeniškai priimantis skriejančius komplimentus – kaip mes sugriovėme SSRS, kaip mes desovietizavomės ir europeizavomės, ak, koks pavyzdys, mandagiai šypsojausi linkčiodama galva. Tikrai maniau, kad mes tiesiog stebėsime, kaip siaubinga galybė po gabaliuką jus ryja, lyg smauglys, o paskui lėtai virškina rusų pasaulio sultyse, kol mes neviltingai skėsčiojam rankom. Ne pirma šalis, kurios pralaimėjimą paskutiniu metu apgedėjome, tik skauda labiau.
O tada ukrainiečiai sukūrė stebuklą, savo rankom, savo kūnais. Ir galvažudys Putinas istorijos puslapiuose bus Vova Kvailys – och, koks saldus poskonis! Ukraina apsigynė, laimėjo pasaulio širdis ir beprecedentę solidarizaciją („pagaliau Amerikoje yra prezidentas, kuris patinka ir respublikonams, ir demokratams“), tapo gaivaus oro gurkšniu pačiam Vakarų pasauliui, lėtam ir surambėjusiam, prarandančiam savo žmonių pasitikėjimą, kumpstančiam po savo senatvės našta. Stebėjome visai ką kita, kaip Zelenskis, tarsi Mitrandiras Audronaša, pralėkė per pasaulio parlamentų sales, budindamas iš sąstingio, keliais žodžiais pataikydamas į dalykų šerdį. „Pasaulio valdovas yra taikos valdovas“, – sakė žmogus, vardu Volodimiras, JAV prezidentui Kongreso rūmuose, vienu sakiniu nušluodamas kito Vladimiro, Kremliaus pamėklės, istorijos uzurpacijos pretenzijas nelyg kortų namelį. Smauglys raitosi ir springsta. Sklando idėjos nominuoti Nobelio taikos premija ne tik Zelenskį, bet ir ukrainiečių tautą. Šeimoje priėjom sutarimo, kad šiuo metu pasaulyje nematome nieko gražesnio, nei Ukraina. Iš tiesų, tai mažai ką ir baisesnio. Panašu, kad šitoje įtampoje, šitam begaliniam dydyje ilgai netempsim.
Psichologai žadėjo, kad bus trys emociniai lūžiai, ir po trečio – praėjus 21 dienai – karo žinios ir vaizdai nustos jaudinti. Draugės akyse matau siaubą – jai žada, kad po dvidešimt vienos dienos ji pavirs nežmogum. Nemaloni perspektyva. O aš laukiau, Redaktoriau, aistringai, šitos man pažadėtos ramybės, kai galėsiu normaliai funkcionuoti ir pagaliau gal net padaryti ką nors naudingo. Ir išties, manęs neapgavo. Gal tik biški – vis dar turiu širdį, vis dar skauda, joje vis dar baisiai trūksta vietos, tačiau arbatą verdu be streso ir stengiuosi daryti tai, ką moku geriausiai, tiek, kiek siekia nuosavos rankos.
Kažkaip labai norėtųsi, kad šita mūsų visų įtampa, visos karingos, iš didelio skausmo kylančios iniciatyvos būtų nukreiptos link to pasaulio, kurį gina Ukraina, saugojimo ir klestėjimo. Ne į akmenis, o į žmones. Kad atsiliepdami į kvietimą pabusti ne pultume surasti kiekvieną tankisto bareljefą ir sudaužyt į šipulius visus betoninius karius ant kapų, bet su tokiu pat entuziazmu rautume sovietizacijos pasekmes žmonių santykiuose, viršininkų-pavaldinių bendravimo kultūroje, institucijų veikime. Kurie ne mažiau bado akis nei betoninės sovietinių karių stovylos, ramiai samanojančios kapinėse. Tarkim, siaubingas metų metais nepasibaigiantis vaikų darželių stygius, kurio neįmanoma išspręsti (tuo akivaizdžiausiu būdu – paimti ir įsteigti daugiau darželių, tarkim, savo įmonės pastate savo darbuotojų vaikams) dėl nusikalstamai perteklinio reglamentavimo. O didžioji ironija, kad atitikus visas higienos ir kitas atidžiai prižiūrimas vaikų gerovės normas, vaikai ten jaučiasi tikrai ne baisiai gerai, tose tikrosiose sovietijos salose, kuriose engiami pervargę darbuotojai, engiami vaikai ir plūsta finansinės dovanos vedėjai, kuri atsimena gyvą Brežnevą. Apie auklėjimo turinį nenoriu net pradėti. Iš karo zonos bėgant beveik išimtinai moterims su vaikais, problema tiesiog rėkia pati apie save. Įsivaizduok štai tokį išrišimą – 20 000 karo pabėgėlių vaikų iš Ukrainos ima ir priverčia iš esmės pertvarkyti sistemą.
Bet aš čia turbūt įsisvajojau. Socminas yra užrūgusi pelkė, tikėkimės, vaikai įgis pakankamai geras specialybes ir privačios terapijos metu išsinagrinės žalojančias vaikystės patirtis.
Galime gal imtis paprasčiau padaromų dalykų. Tarkim, pasidedam akmengriovių kūjus ir imamės Europos totalitarinių ir autoritarinių režimų tyrimų. Net yra toks vyriausybės programos projektas „Lietuva – laisvės ir demokratijos plėtros centras“, o jame – punktas, siūlantis „įsteigti komunizmo studijų, demokratijos ir šiuolaikinių grėsmių demokratijai studijų centrą“. Mums tikrai reikia suprasti ir paaiškinti ne tik tai, kodėl stalinizmas yra gabalas to paties pyrago, nuo kurio atriektas ir nacizmas, bet ir kas yra putinizmas. Ne tik kokios jo sąsajos su Europos totalitariniais režimais, bet ir kas jame yra unikalaus ir kokybiškai naujo. Vakarams šitaip stipriai pražiūrėjus tokio rimto agresoriaus Europoje iškilimą, atsiveria labai gera proga tarptautiniam bendradarbiavimui peržiūrint didžiuosius istorinius pasakojimus, stiprinant totalitarinių ir dabartinių režimų tyrimus. Ir kolegoms iš Ukrainos, tarp kurių – daugybė stiprių tyrėjų, kuriems kaip tik labai reikia darbo.
Vienas įdomesnių dalykų, ką Ukrainos žmonės aiškiai sako nuo pat karo pradžios, yra tai, kad vyksta ukrainiečių genocidas. Genocidas – toks įdomus žodis Rytų Europoje. Dažnai mūsuose jo griebiamasi bet kaip ir bet kada, kai skauda, norint įvardinti visas visų XX a. okupantų skriaudas – tikrai esu mačiusi tokių keistų dalykų, kaip kad „Armijos Krajovos lietuvių genocidas Vilniaus krašte“. Panašiai kaip „pampersai“ yra visos sauskelnės. Esama ir sudėtingesnių klodų – sena bėda yra tai, kad Rytų Europoje vykdyti komunizmo nusikaltimai nepateko į tribunolus, masiniai režimų vykdyti nusikaltimai buvo kodifikuoti praleidžiant Rytų Europos patirtis. Tarkim, iš genocido sąvokos kūrėjo Raphaelio Lemkino pasiūlytos sampratos į 1948 m. paskelbtą Jungtinių Tautų Genocido konvenciją pateko tik vienas punktas – fizinis grupės naikinimas. Pats Lemkinas siūlė kodifikuoti grupės kaip tokios sunaikinimą, omenyje turėdamas grupės tapatybę (žmonės lieka, bet jie jau nebesudaro ankstesniais kriterijais apibrėžiamos grupės), fizinį naikinimą laikydamas tik vienu ir rečiau pasitaikančiu grupės naikinimo būdu.
Miestų bombardavimas ir masiniai prievartavimai paskatino eilę pasaulio parlamentų priimti rezoliucijas dėl Ukrainoje vykdomo genocido. Tačiau ir vėl – ukrainiečiai apie genocidą prakalbo daug anksčiau, praktiškai iškart, teisės specialistams perspėjant: „Jūs klystate, kalbame apie kitokius nusikaltimus“. Šiuo atveju, galvoju, verta įsiklausyti į žmonių šauksmą – auka visada žino geriausiai, ką patiria. Juk jau puolimo išvakarėse Putino pasakytoje kalboje aiškiai skambėjo, kad Ukraina – netikra valstybė, o ukrainiečiai – netikra tauta, kas veda prie ukrainiečių kaip ukrainiečių naikinimo, ir kreipia žvilgsnį prie paties reiškinio pradžios. Sunku pasakyti kodėl, bet visoje karo klaikumoje vienas labiausiai mane sukrėtusių dalykų buvo pokalbis su mano minėta drauge Zoja, kuri karo pradžioje nuoširdžiai rimtai man iš rūsio ėmė dėstyti, kad ukrainiečiai yra tikrų tikriausia tauta su tikra istorija. Vos neišsprūdo: „Ar tu man dabar rimtai bandysi įrodyti, kad esi tikras žmogus?“
Bus matyt, Redaktoriau, kiek iš tikrųjų turėsim išminties. O aš sukuosi savo nuosavame kvadratiniame metre ir savo kiek atsigavusią galvą naudoju mažiems dalykams spręsti. O moku keistų ir netikėtų dalykų. Pavyzdžiui, gerai ir patogiai gyventi su labai mažai pinigų bei sukti smulkiaburžuazines NT schemutes. Nu ir kaip tyčia Vilniuje karo pabėgėliams siaubingai trūksta būstų. Jei kartais norėtum suteikti būstą nuo karo bėgantiems ukrainiečiams, bet tokio neturi, parašyk man žinutę FB (gali perduoti kvietimą ir savo skaitytojams). Turiu gerą ir veikiančią idėją kaip galime padėti.
Vilnius, 2022 m. gegužės 4 d.
