„Drg. Kaze, Tavo pasakėlė „Šuo ir arklys“ labai išgalvota ir neįdomi. „Genio“ skaitytojams tikrai ji nepatiks. Geriau parašyk į „Genį“, kaip sekasi mokytis“, – taip 1961 m. vienai mažųjų lietuviško vaikų žurnalo skaitytojų rašė žurnalo redaktorius Antanas Dulinskas. Tą pačią dieną Dulinskas parašė ir dar vienai Genio rašinėlių įkvėptai mažajai autorei: „Tau nepasisekė sukurti meniško eilėraščio. Rašai labai mandriai ir tikriausiai pati nesupranti, ką“.
Dulinskas neabejotinai suprato šį tą apie literatūrą ir poeziją, bet, šiandien pasakytume, apie vaikus išmanė gerokai mažiau. Ar bent tokia nuomonė vyrauja šiuos redakcijos šaltinius skaitančių lankytojų – priblokštų šiuolaikinių tėvų – pokalbiuose ties eksponatais, iškabintais parodoje „Pasaka“. Vaikystė vėlyvuoju sovietmečiu“.
Tai didžiulė paroda, eksponuojama per tris Kauno paveikslų galerijos (priklausančios Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui) aukštus. Parodos užmojį atskleidžia gausingas kuratorių (Auksė Petrulienė, Vaiva Mikelionytė, Karolina Jakaitė, Aidas Kulbokas), skirtingų sričių ekspertų ir konsultantų, partnerių ir bendradarbiaujančių institucijų būrys, taip pat ir įspūdį daranti pasitelktų materialių objektų gausa.
Reikia pasakyti, kad tai netipiška paroda dailės muziejui. Ar bent jau vis dar gerokai mažiau įprasta Lietuvoje, nors toks eksponavimo būdas pasaulyje (ir net mūsų artimiausiose kaimynėse) vis labiau pamėgstamas – antropologizuotas žvilgsnis, pereinantis nuo objektų prie žmonių ir jų istorijų, suteikiant balsą mažiems ir nesvarbiems. Panašus formatas prieš keletą metų buvo išbandytas kitame Lietuvos meno muziejuje – MO muziejaus didžiojoje parodoje „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“1. Andainykštis bandymas vis tik pavyko mažiau ir priežastis veikiausiai glūdi pačių fenomenų ištirtume. Nors devyniasdešimtieji vis dažniau atsiduria reflektuojančios visuomenės, meno ir popkultūros dėmesio lauke, mokslinių šio neseno ir ganėtinai trumpo laikotarpio tyrimų vis dar nelabai esama, tuo tarpu sovietikos laukas Lietuvoje yra platus ir gilus, pateikiantis tvirtą pagrindą atsispirti.
M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje ekspozicija. 2025.
Justės Mocevičiūtės ir Marijos Valasevičiūtės nuotraukos
Tyrimų, pasitelkiamų parodoje, fundamentas čia išties solidus. Tiek didelių, specialiai sovietmečio vaikams ir vaikystei skirtų istorikų darbų, kaip parodos eksperčių Godos Damaševičiūtės, VU Filosofijos fakultete rengiančios disertaciją apie vaikystę Lietuvai transformuojantis iš tarybinės į dabartinę2, ir Ievos Balčiūnės, neseniai pristačiusios monografiją apie sovietinės valstybės (ne)rūpestį pažeidžiamiausiais vaikais3, tiek tik užgriebiančių vaikystės sritį, kaip literatūrologo Rimanto Kmitos paaiškinimai, pavyzdžiui, esą Zuikis Puikis iš pradžių buvęs pasmerktas už savo apolitiškumą ir tik Atšilimas jam leidęs tapti vienu mėgstamiausių vaikiškų personažų, ar specialiai šiai parodai atliktų analizių, kaip Natalijos Arlauskaitės tyrimas apie mergaitės Raselės, kuriai Maskvos chirurgas Ramazis Datiašvilis sėkmingai prisiuvo kombaino nupjautas abi kojas, istorijos išnaudojimą sovietinėse medijose. Tad nieko keista, kad istorikui (šių eilučių autorei) paroda pirmiausia pasirodė tarsi gera kolektyvinė monografija, lydima pirminių šaltinių publikacijos – unikalių privačių asmenų surinktų daiktų, fotokadrų ar videomedžiagos, liudijančios apie sovietmečio vaikus ir vaikystę. O štai menotyrininko akiai paroda pirmiausia pasirodė tarsi vientisas meno kūrinys4. Išties, parodoje naudojama tikrai daug vizualiai istoriją pasakojančių objektų – dailės ir dizaino kūrinių, kasdienybės rakandų. Ir daiktai čia ne tam, kad iliustruotų akademinę mintį – daiktai ir meno kūriniai pasakoja istoriją kartu su istorikais, kurių komentarai padeda grįžti akimis prie daikto ir įžvelgti daugiau sluoksnių, niuansų, kad per daiktą prakalbėtų už daikto buvusi tikrovė, kuriai jis priklausė.
Tad tiksliausia būtų sakyti, kad paroda yra sudėta iš trijų lygiaverčių elementų: mokslinių tyrimų, meno kūrinių (įskaitant kelias šiuolaikinio meno instaliacijas) ir gausių daiktinių bei rašytinių šaltinių, surinktų tiek žvalgant tradicines saugyklas (muziejus ir archyvus, kaip pradžioje cituoti Genio žurnalo redaktoriaus laiškai, knygų rankraščiai, butelių etiketės ar ledų popieriukai), tiek atrastų privačių asmenų rankose, kaip kad didžiulė akušerio-ginekologo Tomo Biržiečio (beje, parašiusio ir nemažą dalį istorinių parodos komentarų apie medicinos ir akušerijos sritį) žaislų kolekcija.
Vis dėlto loginė vedančioji ekspozicijos linija – pagrindinė mintis ir ekspozicijos stuburas – čia yra klasikinė sovietologinė. Daugybė parodoje atsiskleidžiančių sovietinės vaikystės sluoksnių yra sukonstruota iš įprastinių dichotomijų: kontrolė versus laisvė, oficiozinis išoriškumas versus paslėpta vidujybė, sistemos varžtai ir inžinerinė disciplina prieš visas prieš/anapus/greta sistemos buvusias kasdienio gyvenimo apraiškas. „Vėlyvuoju sovietmečiu dvilypumas arba dvigalvystė tapo visuotinai priimta, normalia būsena“, – tetos Betos balsu pasakoja audiogidas, stovint priešais patį pirmąjį parodos eksponatą, dvigalvę medicininę P-4 lempą, skirtą „giliųjų kūno audinių tyrimams ir operacijoms“,lydimą Edmundo Saladžiaus vaiko su dviem galvom piešinio (Nr. 8 iš ciklo Zooparkas, 1989). „Operuojant dvi [lempos] „galvos“ nukreipiamos į vieną tašką, kad kuo ryškiau apšviestų giliai ertmėje esančius audinius. Šis principas naudojamas ir parodoje, – dėsto teta Beta, – priešybės atskiriamos tam, kad galiausiai vėl susijungtų, sukurdamos stereo patirtį.“ Tokią patirtį lankytojas vis tik paliekamas susikurti pakankamai savarankiškai. Kuratoriai pasitiki lankytojais, leidžia ir skatina patirčių, prisiminimų, atkūrimų ir perkūrimų įvairovę. Eksponuojamos lempos P-4 galvos žvelgia į priešingas puses, jau patį pirmą žingsnį į parodą paversdamos paties lankytojo pasirinkimu – į kurią pusę pasukti, ar kairėn, kur pristatomi restauruoti Filomenos Ušinskaitės vitražai iš Kauno vaikų kavinės, „nostalgiški vaikystės prisiminimai“, ar į dešinę, kur pateikiami kiemai ir žaidimų aikštelės, „atmintis, kurios norime nusikratyti“ šiandien renovuojamuose daugiabučių kiemuose? Judant per parodą tolyn (arba aukštyn nuo rūsio link trečiojo aukšto) vaikystės pasaulis vis skyla perpus. Be kiemo ir kavinės, pirmasis (rūsio) aukštas pasiūlo namų erdvę, apėmusią šeimos namus ir vaikų namus, prijungiant meninę pietų miego instaliaciją. Antrasis, pavadintas „disciplinos maršu“, išveda vaikus už namų ribų į labiausiai disciplinuojančią, tarybinius piliečius gaminančią mokyklą ir ją lydinčius papildomus formavimo įrankius: oficialias jaunimo organizacijas, popamokinius būrelius, vaikų žurnalus (ir tematiškai kiek pritemptą, tačiau labai įdomią gimdymo namų ekspoziciją). Trečiasis ir paskutinysis aukštas, pavadintas „Vaikas kaip laisvė“, išveda į laisvę „po pamokų“. Po pamokų vaikai skaito (savo pasirinktas knygas) ir/arba žaidžia. Iš esmės tam, žaislams ir knygoms (bei šiam tam daugiau), yra skirtos dvi viršutinio aukšto salės.
Tačiau pasakojimo forma yra meninė. Kuratoriai dėlioja daugiagijį naratyvą jungdami dokumentiką ir fikciją, į interpretacinį procesą įtraukdami ir lankytoją. Ten, kur baigiasi istorinė rekonstrukcija, prasideda meninė interpretacija. Antai „pietų miego“ kambarį papildo ne tik iš Leono Čerškaus (beje, sovietinio politinio kalinio) asmeninio archyvo – filmuotos jo vaikų vaikystės – sumontuotas begarsis, ant sienos virš lovų projektuojamas filmas (tarsi jaukus sapnas, kontrastuojantis su komandiniu pietų miegu kaip disciplinarine praktika), tačiau ir Dovilės Gudačiauskaitės meninė instaliacija: iš sovietinių dekučių pasiūti pagalvių dydžio meškinai. Arba ypač gausus meno kūriniais trečiasis aukštas – nuo tarybiniais metais sukurtų analaikių vaikų portretų iki žaislų garsus atkuriančios audioinstaliacijos ar menininkės Martynos Plioplytės-Zujienės išvirkščiai persiūtų minkštų žaislų, kviečiančių apmąstyti atsisveikinimą ir paleidimą.
Šis išties labai šviežiai ir novatoriškai skambantis kuravimo būdas iš tiesų yra kone dešimtmetį trunkančio pagrindinės parodos kuratorės Auksės Petrulienės sistemingo darbo rezultatas. Idėjos imtis bendruomenių, susitelkusių aplink Kauno fabrikus, įmuziejinimo menotyrininkė ėmėsi 2017 m., M. K. Čiurlionio dailės muziejuje inicijavus naują muziejaus tipą – vadinamąją bendruomenių galeriją (community gallery). Kaip tokią idėją komentuoja pats muziejus, bendruomenių galerija pirmiausia demokratizuoja muziejų kaip instituciją, žvelgdama į lankytojus ne kaip į „pamokymo reikalingą neišmanėlę“, o kaip į muziejuose saugomų vertybių bendrasavininkę ir dialogo kas ir kaip turėtų būti išsaugoma partnerę. Dažnai tokio tipo, paprastai muziejuose (ar prie muziejų) veikiančios bendruomenių galerijos kviečia pačias vietines bendruomenes inicijuoti ir organizuoti sau aktualias ekspozicijas ir savęs reprezentaciją. Petrulienės būdas kiek kitoks ir gan savitas – bendradarbiaudama su bendruomenėmis menotyrininkė pasitelkia ir ekspertų darbą, ir meno (menininkų) kalbą. Pirmoji paroda dirbant šiais principais – „Didžioji pramonė“, skirta Kauno „Drobės“ ir „Kaspino“ fabrikams – buvo surengta 2017 m. Joje istorinę rekonstrukciją, atliktą drauge su Petrašiūnų ir „Girstos“5 bendruomenėmis, papildė audiovizualinė instaliacija iš keraminių, socrealistiniais piešiniais dekoruotų vazų, gaudžianti žmogaus kūno garsais (širdies ritmo, kvėpavimo etc.), įrašytais į Didžiosios medicinos enciklopedijos 1960 m. išleistas vinilines plokšteles6. Nuo tų metų M. K. Čiurlionio dailės muziejuje bendruomenių galerijos idėją įgyvendinanti Petrulienės kuruojama platforma „Mažosios bendruomenės“ kasmet surengdavo po panašią nedidelę parodą, skirtą sunykusiems Kauno pramonės objektams, kuriuos rekonstruoti ir interpretuoti padėdavo aplink juos anuomet susikūrusių bendruomenių atmintis. Būtent šis metodas pagimdė ir „Pasakos“ parodą, ir paaiškina jos unikalumą. Juk pirmoji priežastis imtis parodos ir šįkart buvo vienas sunykęs Kauno objektas – pirmoji Sovietų Sąjungoje vaikų kavinė „Pasaka“, kurią uždarius išliko tik keturi vitražiniai langai, atgulę į M. K. Čiurlionio dailės muziejaus saugyklą. Būtent jų restauracija suteikė impulsą ne šiaip juos parodyti, o atkurti tą aplink buvusią ne visai bendruomenę, bet aiškią specifinę grupę – vaikus ir vaikų pasaulį.
Toks refleksijai ir interpretacijai atviros medžiagos eksponavimas įvelia į atminties darbą, tokį, kaip jį nusakė išpopuliarėjusio termino autorė Anette Kuhn7 – kaip artimųjų patirčių permąstymą. Tik šiuokart – nebūtinai konkrečių artimųjų, o visos visuomenės daugmaž universaliai tuo ankstyvu ir trumpu, bet itin reikšmingu gyvenimo etapu išgyventų patirčių.
Dera pridėti, kad pastaraisiais metais Kaunas pasižymi labai gyvybingu kultūriniu gyvenimu, kuriame gausu mažų, kokybiškų iniciatyvų, novatoriškų muziejinių ir kt. projektų, išaugančių į savarankiškus, nacionaliniu mastu pastebimus ir vertinamus reiškinius. Ir čia kaip tik vienas tokių. Neveltui ir šioje didžiojoje, universaliai temai skirtoje parodoje skleidžiasi Kauno lokalumas – viena įdomiausių parodos žmonių istorijų pasakoja apie paslaptingą Kauno „žaislų daktarą“, surinkdavusį ir pataisydavusį kiemuose žaidžiančių vaikų sulūžusius žaislus. „Daktaro“ asmenybės parodos rengėjams nustatyti nepavyko, tačiau į parodą pateko žaislai su daktaro parašu – adresu, kur turi sugrįžti sutvarkyta lėlė.
Kokius rezultatus, kokius įspūdžius, patyrimus ir supratimus išsineša lankytojas, raginamas leistis į darbu persunktą atminties kelionę? Turbūt pačius įvairiausius, nes įvairius giluminius audinius gali apšviesti skirtingai sufokusuoti keliagalvės lempos spinduliai. Manieji netyčia pasiekė kaulus. Knygų salėje radau visus savo mylimiausius vaikystės (lietuvių) rašytojus: Kosto Kubilinsko poemas, Vytautę Žilinskaitę su jos Kelione į Tandadriką (kurioje sužinojau, kad išdavystė gali iš tikrųjų sudaužyti širdį), Vytauto Petkevičiaus Gilės nuotykius Ydų šalyje. Šitą skaičiau Kaune, savo vaikystės mieste, pas senelius, prie didžiulio šilo palei Nemuną. Čia man buvo papasakota daugybė šviesių istorijų, kaip ir širdį veriančių, antai, apie partizanų gretose pražuvusius vaikystės draugus. Du mano mylimiausi rašytojai savom rankom laikė į partizanus nutaikytus šautuvus, pranešiau jaunajai naiviajai skaitytojai iš savo atminties. „Mes gyvenome ant kaulų“, – praeidama mestelėjau stendui, pasakojančiam apie paslaptis, laisvės paieškas literatūroje ir Ezopo kalbą.
Manoji šilta nostalgija yra persipynusi su prisiminimais, kuriuos (bent darželio) kvalifikuočiau kaip vienintelius tikrus iki šiol patirtus kankinimus, ir „Pasaka“ mano laikinės minčių kelionės atgal tikrai necenzūruoja, nenusaldina, bet ir nesubaisina, nesupaprastina. O tai išties yra parodos sėkmė.
1 https://mo.lt/ivykiai/rusiu-atsiradimas-90-uju-dnr/, (2025-03-04).
2 Goda Damaševičiūtė, Dviguba transformacija: Vaikystė Lietuvoje pereinamuoju laikotarpiu (1985–1999).
3 Ieva Balčiūnė, Augintiniai: Atsikratymas vaikais sovietmečio Lietuvoje, Vilnius: Aukso žuvys, 2024.
4 „Parodų rūmai. Verkėm, valgėm ledus, tikėjom pasakom. Paroda apie vaikystę vėlyvuoju sovietmečiu“, in: LRT klasika, in: https://www.lrt.lt/radioteka/irasas/2000389822/verkem-valgem-ledus-tikejom-pasakom-paroda-apie-vaikyste-velyvuoju-sovietmeciu?season=%2Fmediateka%2Faudio%2Fparodu-rumai%2F2025, (2025-03-04).
5 https://www.facebook.com/KaunoGIRSTA/, (2025-03-04).
6 Linara Dovydaitytė, „Kam bendruomenėms reikia muziejaus“, in: 7 meno dienos, in: https://www.7md.lt/daile/2017-12-22/Kam-bendruomenems-reikia-muziejaus, (2025-03-04).
7 Anette Kuhn, Family Secrets: Acts of Memory and Imagination, London, New York: Verso, 2002.
