Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Wolfgang Petz, Zuflucht auf Zeit: Lageralltag in Kempten 1945 bis 1949 aus der Sicht des litauischen Fotografen Kazys Daugėla, serija Kataloge und Schriften der Museen der Stadt Kempten (Allgäu), t. 29, Friedberg: Likias Verlag, 2023, 128 p. Dizaineris Volker Babucke

Naujas karas Europoje, įtikėjusioje, kad pavyko prigyventi tikrų karų pabaigą žemyne, sukrėtė jos visuomenes. Tiesa, ne vienodu mastu, priklausomai nuo savosios XX-ojo amžiaus istorinės patirties. Antai Vokietijoje, turinčioje itin sudėtingą santykį su karu, politinė valdžia reagavo atsargiai ir vangiai, o gilesnį šalies įsitraukimą ir paramą išjudino visuomenė.

Beprecedentė karinė parama ginkluote ir amunicija, sulaužiusi ilgametes Vokietijos nuostatas, buvo (ir yra) tik vienas įsitraukimo ir reakcijų į karą Ukrainoje sluoksnių. Jų daug, tarp kurių ne paskutinėje vietoje – gausios ir įvairios, naujos ir naujai aktualios atožvalgos į savo pačių praeitį. Tokioms priklauso ir nedidelio Kempteno miesto (Bavarija) muziejaus projektas, pristatantis istorinę karo pabėgėlių stovyklą, veikusią nuo 1944 m. iki šešto dešimtmečio pradžios, kurioje daugiausia glaudėsi Rytų Europos gyventojai – lenkai, ukrainiečiai ir pabaltijiečiai. Sumanymas prasidėjo nuo 2022 m. muziejuje surengtos parodos, kurią lydėjo čia aptariama publikacija, pranokstanti parodos katalogą. Kaip leidinio įvadiniame žodyje pažymi Kempteno miesto muziejaus direktorė Christine Mueller Horn, „Pabėgimas ir išstūmimas yra ne vien tik dabartinio karo tema, šie reiškiniai yra pristatomi ir Kempteno muziejuje“.

Istorinio komentaro autorius Wolfgangas Petzas, patyręs lokalios istorijos tyrėjas, gausiai naudodamas archyvus, publikuotus atsiminimus, kontekstinę ir siauriems lokaliems klausimams skirtą istoriografiją bei interviu medžiagą (tyrėjas net pasivargino atvykti į Vilnių) rekonstruoja keletą metų veikusią karo pabėgėlių stovyklą statistiniu, socialiniu ir kultūriniu pjūviais, objektyvioje tyrėjo ir subjektyvioje stovyklos gyventojų ir vietinių kempteniečių perspektyvose. Kempteno stovykla buvo gana unikali, įkurta ne kokioje nors nuošalioje ir izoliuotoje vietovėje, tačiau urbanistiniame karo destrukcijos beveik nepaliesto miesto audinyje. Sužinome ne tik apie bendrą šio didžiulio darinio struktūrą (kaip nedidelį miestelį, prieškaryje turėjusį 27 500 gyventojų, iki 1946 m. užplūdo 13 500 išeivių iš savo labai sudėtingose situacijose atsidūrusių tėvynių, kokį vaidmenį vaidino Jungtinių Tautų Pagalbos ir atkūrimo administracija (UNRRA), kokį – Kempteno miesto valdžia ir pabėgėlių savivalda, kokiuose pastatuose gyveno nuo karo ir okupacijų pasitraukę žmonės, kuo jie rengėsi, ką ir kiek valgė, kaip gydėsi ir t. t.), tačiau ir daugybę labai specifinių smulkių detalių. Pavyzdžiui, kad sunkiais ir bjauriais pirmaisiais pokario metais vietinę juodąją rinką kontroliavo pabaltijiečiai. Vietinių tvarkos priežiūros institucijų nuomone, taip nutiko, nes dažnas jų pasitraukė pasiėmęs santykinai daug daiktų, tinkamų mainams, kitaip, nei perkeltieji iš koncentracijos, priverstinių darbų ar karo belaisvių stovyklų, taip pat pirmaisiais pokario metais pabėgėliai iš Rytų Europos gaudavo ženklesnę paramą, nei, pavyzdžiui, vokiečiai, kas prisidėjo prie tokios jų pozicijos sustiprinimo.

Santykiai tarp atskirų nacionalinių grupių yra vienas įdomesnių tyrimo pjūvių – ne tik nieko nestebinantis klasikinis vietinių gyventojų įtarumas migrantų atžvilgiu, tačiau ir netikėtas skurdžiausių vietinių vokiečių šelpimas iš pabėgėlių pusės ar abipusis vietinių ir atvykėlių kaltinimas antrai pusei išsaugotomis nacionalsocialistinėmis pažiūromis, metamas ką tik pasibaigusio pagrindinių karo nusikaltėlių identifikavimo ir nuteisimo Europoje fone. Pabaltijiečiai, jausdami nepasitikėjimą ir nesimpatijas savo atžvilgiu, tai siejo su „vis dar gyvomis“ rasinėmis vokiečių pažiūromis. Tuo tarpu vokiečiai į išeivius iš Baltijos šalių išties žiūrėjo įtariai, vadindami juos „netikrais“ pabėgėliais, pirmiausia dėl į akis krentančio šių skirtumo nuo išlaisvintųjų iš koncentracijos ir karo belaisvių stovyklų, tačiau taip pat prisimindami ir pabrėždami jų „neseną ir stiprų“ palaikymą nacionalsocializmo idėjoms ir okupacinei nacių administracijai savo tėvynėse. Pastarasis momentas vertas gilesnio patyrinėjimo – vargu bau, ar nedidelio pietų Vokietijos miestelio gyventojus buvo pasiekusios kokios nors žinios apie gyventojų nuotaikas tolimuose šiauriniuose kraštuose, tuo tarpu, ypač vėlesniais metais, tai buvo viena svarbiausių žinučių, kurią kryptingai ir sistemingai platino sovietų propaganda. Taip plačiai ir giliai paprastų vietinių vokiečių tarpe pačiais pirmaisiais pokario metais paplitusio įsitikinimo prigimtis yra įdomi ir tyrinėtina giliau.

Vis dėlto panašu, kad pirmiausia tiek parodos, tiek leidinio sumanymą diktavo ir formavo turėta vizualinė medžiagą. Publikacijos centre – Kazio Daugėlos, lietuvių fotografo, su šeima pasitraukusio į Vakarus ir iki 1949 m. gyvenusio Kempteno DP stovykloje, nuotraukos, sudarančios apie pusę leidinio. Matyt, dėl to pagrindiniu ne tik nuotraukų, bet ir istorinio Petzo komentaro herojumi buvo pasirinkta lietuvių tautinė grupė. Petzo straipsnį lydi du iš lietuviškų leidinių perpublikuoti anksčiau parašyti tekstai (juos gan stipriai sutrumpinant) – Antano Skaisgirio atsiminimai apie dėdę Kazį Daugėlą, parašyti 2018 m. (Antanas Skaisgiris, „Biografijos štrichai“, in: Kazys Daugėla, Vaizdai ir veidai, sudarė Antanas Skaisgiris, Vilnius: Meno rinkos agentūra, 2018, p. 10–35), ir paties Daugėlos 1992 m. paskelbti prisiminimai apie laiką Kemptene (Kazys Daugėla, Išeiviai iš Lietuvos, Vilnius: Mintis, 1992).

Daugėla, gimęs 1912 m., pirmiausia buvo inžinierius geodezininkas, ir tik po to – fotografas. Jis buvo gana tipiškas prieškario jaunasis specialistas, po mokslų užsienyje grįžęs kurti jaunos Lietuvos Respublikos gerovės. Tad ir DP stovykloje jo gyvenimą žymėjo visai išeivių inteligentijai būdingas nuoširdus rūpestis visuomeniniu gyvenimu, įsitraukimas į bendruomenės telkimą per įvairias nacionalinės tapatybės puoselėjimo formas ir veiklas. Vienoje albumo nuotraukoje matome Daugėlos surengtą stovyklos foto mėgėjų parodą (kurioje savo paties fotografijų, beje, jis neeksponavo). Matyt, dėl to jo darytos nuotraukos mažai teprimena fotokorespondenciją, pirmiausia tai yra ne žurnalisto, o menininko su stipriu visuomeniniu užtaisu kadrai, diduma – ne spontaniški, tačiau iš anksto vykusiai sukomponuoti pagal tuometines fotografijos meno tendencijas (centrinė kompozicija, pagrindinis veiksmas pirmame plane, etc.). Daugėlai labiausiai rūpėjo du dalykai – atskleisti jo fotografuojamųjų vidujybėje išgyvenamų jausmų spektrą, išsidriekusį nuo nevilties iki šviesiausių tonų, bei pagauti ir parodyti DP stovykloje atsidūrusių lietuvių „kultūros profilius“. Tai beveik švelniai propagandinė (prieškarine prasme) ar pijarinė (šiuolaikiniais terminais) fotografija. Lietuvių grupės kultūrinė manifestacija reiškiasi ne tik kadre gausiai atsiduriančiais iškiliais asmenimis (pavyzdžiui, Feliksas Kapočius, Antanas Škėma), kultūros kronikos kadrais (artistų trupių apsilankymai, sporto ir šachmatų varžybų kadrai), tačiau ir jau minėtu „buitinių“ kadrų išankstiniu reprezentatyviu sukomponavimu (į objektyvą stebinčiojo akiai patogiai atsukti skaitomi leidiniai, dirbami tradiciniai rankdarbiai, ant sienų kabantys ir ant stalų stovintys negožiami tokie simboliniai atributai kaip vytis, etc.). Išskirtinį reprezentatyvumo siekį pastebi ir Petzas, atkreipiantis dėmesį, kad ne tik šių labai vargingose sąlygose atsidūrusių žmonių kultūrinis gyvenimas buvo stebėtinai gyvybingas ir turtingas, tačiau būtent lietuviai vieninteliai jiems priskirtus pastatus buvo pavadinę kultūrinę žinutę nešančiais vardais (Vyčio, Vytauto, etc.).

Karo pabėgėliai Kemptene glaudėsi ne itin ilgai. Iki šešto dešimtmečio pradžios didžioji dalis jų emigravo, daugiausia į Jungtines Amerikos Valstijas. Petzas paseka tiek ištuštėjusių stovyklos pastatų, tiek šių žmonių kelią – pasitraukusiųjų ir negausios dalies likusiųjų. Apskritai pasitelkiama mikroperspektyva – istorinį pasakojimą nuolat papildantys ir iliustruojantys liudininkų pasakojimai, aprėpiantys laiką nuo pasitraukimo iš tėvynės iki naujo įsišaknijimo kur nors pasaulyje – leidžia artimai ir žmogiškai pajusti ne tik koncentruotą vietos (nedidelio Kempteno miestelio) kelių metų istoriją, tačiau ir platesnę vienos tautinės mažumos istoriją pasaulyje keleto dešimtmečių perspektyvoje. Tokie tyrimai, derinantys struktūrinį ir mikroistorijos pasakojimą, yra ne toks dažnas reiškinys lietuviškoje istoriografijoje, vis dar, kalbant apie Antrojo pasaulinio karo istoriją, linkusioje pasakoti arba skaičių ir didelių anonimiškų procesų, arba individualizuotas, introvertiškas biografines istorijas.

Su leidiniu galima susipažinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro bibliotekoje.