Lietuvos Dainų šventės yra be galo įdomi vieta, kurioje, kaip ir daugelyje nacionalizmo reiškinių, susitinka ir susipina mitai bei tikrovė. Tarp mitų, supančių Dainų šventę, bene ryškiausias yra fundacinis – apie dainingą mūsų tautą.
Drovus ir nenorus (dabartinės visuomenės) pasidainavimas nereiškia, kad įvairiais su dainavimu susijusiais sąjūdžiais (tiek Dainų švente, tiek, pavyzdžiui, XX a. antros pusės etnokultūriniu judėjimu) nebuvo susidomėta nuoširdžiai, ir kad tie susidomėjimai negimdė gyvų tradicijų. Net tam tikrais XX a. laikotarpiais dainavimas buvo tapęs reikšminga kultūrine veikla. Dainuojanti revoliucija, tiesa, Lietuvoje dainavo menkai – kaip ir „miško brolių“ atveju, šis vardas po visas Baltijos šalis paplito iš Estijos, kurioje turėjo pagrindą, o Lietuvoje veikiau buvo poetiškas taikaus (taigi ne smurtinio) pasipriešinimo sinonimas. Tačiau, pavyzdžiui, pačių „miško brolių“ laikais dainavimas išties buvo integrali ir rezistencijos, ir atminties dalis. Dalis jaunosios, jau pokario kartos žmonių Sąjūdžio metais pirmą kartą sužinojo apie laisvės kovas būtent iš dainų. Tačiau kad ir kaip būtų, būtent Lietuvos Dainų šventės (lyginant kad ir su kitais Baltijos kaimynais) pasižymi būtent tuo, kad dainos dalis jose yra sąlyginai menka.
Nacionalinių valstybių formavimosi aušroje šiauriausias katalikiškas Europos regionas – Lietuva – buvo atsidūrusi dainuojančio etnolingvistinio nacionalizmo kultūros periferijoje. Įrėminti Rytprūsių vokiečių iš vienos pusės ir vokiškai-liuteroniškoje kultūroje užaugusių latvių iš kitos, lietuviai susižavėjo šiuo nacijos manifestacijos būdu. Pats nacionalizmas, ką tik iškilęs kaip naujas reiškinys, save grindė žilais, vaizduotėje kone laikų pradžią siekiančiais, „nuo seno per amžius“ reiškiniais, bet kartu stovėjo modernybėje. XIX a. progresyvistai, kuriems priskirtini ir nacionalistai, lieka nepranokti šviesiu, optimistišku požiūriu į ateitį, neatsiejamu nuo technologinės pažangos ir tikėjimu jos būtinai sukursimu geresniu pasauliu. Optimistiški, demokratiški, modernūs ir galingi savo sutelktumu – tokie buvo žmonės, ne tik „atradę“ save, bet ir išradę būdus greitai suvažiuoti į vieną vietą (didžiulis vaidmuo čia teko geležinkeliui), kur simbolinis nacionalizmo teritorinis užvaldymas galėjo tapti aiškesnis ir daug aiškiau jaučiamas per sinchronizuotas, kartu atliekamas veiklas, pavyzdžiui, sporto renginius ar dainavimą.
Mažojoje Lietuvoje lietuviai gana sklandžiai ir gyvai perėmė vokiškas dainavimo formas – radosi chorinės draugijos, „lietuviškųjų giedorių šventės“, pasidainavimai ant Rambyno kalno. Didžiojoje Lietuvoje mažesnes dainų šventes – jungtinius chorų pasirodymus, kartais sujungiančius vos du chorus – rengdavo ir miestai ar įvairios visuomeninės organizacijos, ypač pavasarininkai. Tačiau pirmosios visuotinės Dainų šventės Kaune (1924) vienas svarbiausių organizatorių Juozas Žilevičius, siūlydamas tokį renginį, pirmiausia kalbėjo apie tai, ką matė ir girdėjo Latvijoje, šventusioje savo dainų švenčių penkiasdešimties metų jubiliejų (in: Muzikos menas, 1924, Nr. 2), kur latviai, giedodami visi kaip vienas – ne tik choristai, bet ir žiūrovai – sudrebino apylinkę ir jo sielą. Anuomet chorų suvažiavimas buvo ne tik sueiga, tačiau ir fizinis bendrai sutelktos galios pojūtis – tūkstantiniai chorai skamba galingu natūraliu griausmu.
Lietuviams jaukinantis šią tradiciją, vis tik už buities ir kasdienybės išeinančioms kultivuotoms dainavimo formoms (šiuo atveju, choriniam dainavimui) sklandumo ir kokybės (lyginant su liuteroniškomis kaimynėmis ir Mažąja Lietuva) akivaizdžiai trūko. Antai pirmajai visuotinei dainų šventei parengtose taisyklėse buvo nurodymas „nerėkti“, o antrojoje užuot aplodismentais reikalavusi biso, po kai kurių kūrinių susiraukusi žiūrovų minia neplojo visai.
Kaip po karo visuotinės, tūkstantinius chorus sutelkiančios dainų šventės numirė savo tėvynėse, Šveicarijoje ir Vokietijoje, taip greičiausiai būtų numirusios ir savo periferijoje, Latvijoje ir Estijoje, bei periferijos periferijoje – Lietuvoje. Tačiau čia pasijungė galingas žaidėjas – totalitarinė Sovietų Sąjunga su savo ištekliais ir organizaciniais pajėgumais.
Čia mes susiduriame su antru galingu mitu, kuris, tiesa, pastaruoju metu susilaukė rimtos analizės ir dekonstrukcijos, tačiau vis dar yra sudėtingiausias, apeinamas ir nenorimas pripažinti momentas – tai, be abejo, Dainų švenčių, tų, kurias mes turime šiandien, sovietiškumas. Šiandien Dainų švenčių panaudojimas suvaldyti ir transformuoti autentiškus nacionalinius jausmus ir aspiracijas yra ne tik ištyrinėtas (žr., pirmiausia, Nerijos Putinaitės tyrimus), tačiau ir nuodugniai visuomenėje aptartas. Iš dalies sovietinė lietuviško tautiškumo transformacija pavyko – vis dėlto jėgos buvo mestos didžiulės (daugiapakopis valstybinis švenčių organizavimo aparatas, pagal vieną kurpalių masiškai kepami dainų ir šokių ansambliai, instrumentai, kostiumai, naujosios „liaudies muzikos“ gamyba, griežta repertuaro kontrolė ir priežiūra). Iš kitos pusės, pilnai perimti nacionalinių sentimentų kontrolės ir raiškos nepavyko. Antai sovietų Lietuvoje išsivystė pakankamai stiprus etnokultūrinis judėjimas (beje, atliepiantis panašius procesus Vakarų pasaulyje), kurio dalyviai puikiai žinojo, kad valstybiniai ansambliai dainuoja ir groja „netikrą liaudies muziką“, o 1985 m. Dainų šventėje net įvyko spontaniška dainuojanti manifestacija, kai dalyviai ir žiūrovai užtraukė lietuviškas karines dainas („Ant kalno mūrai“), kurias pirmąsias uždraudė sovietų valdžia, ėmusi tvarkyti repertuarą.
Tačiau kalbant apie dabartines Dainų šventes, reikia konstatuoti, kad jos mus pasiekė ne dėl atsparios tautinės tapatybės (didysis mitas), o iš esmės dėl sovietmečio ir iš dalies sovietiškos. Čia norisi užduoti du klausimus – ar tai yra blogai? Ir ar tikrai sovietiškumą turime iki šiol?
Kaip minėta, kryptingas ir galingas sovietinis dainų švenčių organizavimas ne tiek pratęsė Lietuvos prieškario švenčių tradiciją – jis ją sukūrė, suteikė dabartinį pavidalą: daugiadienę šventę, kur chorų pasirodymas yra apaugęs gausybe kitų dienų. Net ir toje erdvėje, kurioje dainų bei šokių veikla ir šventės vyko savaimingai – išeivijoje Sovietų Lietuvos įtaka, pirmiausia estetinė, buvo nemaža. Reikšmingas sąlytis įvyko jau per trumpą, bet reikšmingą pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpį, kai pagal Igorio Moisejevo, legendinio rusų baletmeisterio, pavyzdį buvo sukurtas Vilniaus filharmonijos liaudies ansamblis (Tarybų Lietuvos dvidešimtpenkmečio proga gavęs „Lietuvos“ vardą). Nemažai vėliau į Vakarus pasitraukusiųjų ir ten tautinę raišką vysčiusių asmenų su sovietine „liaudies meno“ raiška susidūrė ir ja susižavėjo būtent tada ir čia. O ir vėliau ryšiai buvo palaikomi, iš Tarybų Lietuvos imant tiek, pavyzdžiui, LSSR Kauno dailės kombinate gaminamus sovietinius tautinius kostiumus, tiek metodinę pagalbą, pavyzdžiui, rengiant šokių šventes. Antai stipriausi išeivijos šokių ansamblių vadovai asmeniškai susirašinėjo su pagrindiniu „Lietuvos“ ansamblio choreografu Juozu Lingiu, gaudavo iš jo šokių aprašymus, schemas ir patarimus. Mano asmenine nuomone, Lingio talentui Lietuvoje (ar išeivių tarpe) dar niekas neprilygo, o ir šiaip, pačios estetiškai pagaviausios ir techniškiausios masinės judesio kompozicijos visais laikais geriausiai atrodė totalitarinėse (ar wanna-be totalitarinėse) šalyse, net jei tai būtų tik Kinijos pradinės mokyklos mokinių numeris su krepšinio kamuoliais ar Šiaurės Korėjos atletus olimpinėse žaidynėse palaikančios salėje sėdinčios merginos.
Grįžtant prie išsikeltų klausimų, tenka pripažinti, kad tiek švenčių rengimo know-how, tiek konkretus daugiadienis Lietuvos Dainų šventės pavidalas yra sovietmečionuopelnas ir palikimas.Ar tai blogai? Nebūtinai – galbūt net galima žvelgti teigiamai. Ignoruodama kitus ir dažnai svarbesnius visuomenės poreikius, totalitarinė valstybė gali skirti beprotišką kiekį resursų kokiai nors sričiai, kuri ilgainiui gali tapti visuomenės turtu. Tik komunistinės šalys pokario metais galėjo priiminėti sprendimus masiškai atstatinėti karo nuniokotus miestus ir kartu organizuoti masines šventes.
Nuo posovietmečio Dainų šventės lengviausiai nukrito tas klodas (sudaręs, beje, reikšmingą dalį), kuris objektyviai turėjo mažiausiai vertės, dalies visuomenės pradėtas kritikuoti dar pačiu sovietmečiu (kaip tas „netikras folkloras“) – iš galvos traukiami ir masiškai kurti „liaudies instrumentai“, įkvėpti geriausiu atveju barbenimo į bačką, ir visokia gausi autorinė „liaudies muzikos“ kūryba. Daug ilgalaikiškesni ir atsparesni pasirodė tie elementai, kurie ir buvo siekiamos transformacijos tikslas, o ne priemonės, pavyzdžiui, pakaitinis, pakylėtas emocionalus dvasingumas, pseudopagonybės garbstymas – nė per nago juodymą ne senovinis, programiškai ir labai stipriai bruktas kaip sovietinės ateizacijos komponentas. Reikia pasakyti, kad šventės rengėjai, pasitelkę istorikų elitą, trumpai, bet gana aiškiai nusakė, kaip mato šventės santykį su sovietmečiu, ir tai yra gera bei pakankama formuluotė, bent šventės šventime: „Sovietinis režimas penkiasdešimt metų veikė mūsų visuomenę ir kultūrą, vadinasi, ir dainų šventę. Man, kaip istorikui, atrodo, kad mūsų visuomenės aistringose diskusijose apie tai trūksta dviejų labai aiškių ir sąžiningų „taip“. Ar sovietų valdžia kontroliavo dainų šventę ir jos repertuarą, ir jį pasitelkdavo ideologijos tikslams? Akivaizdu, taip. Ar žmonės gyveno, kaip išmanė, ir dainų šventėse visgi susitikdavo dainuoti, šokti ir patirti bendrystės jausmą? Ir dar vienas „taip“. Tačiau šie abu „taip“ atveria daugybę Lietuvos okupacijos ir sovietizacijos pasekmių“ (Aurimas Švedas, Dainų šventės (2024) „Šimtmečio vakaras“). Vis dėlto daugybėje mažesnių pristatymų, ypač reportažuose leidžiantis į pasakojimus po sovietinio laikotarpio prisiminimus, šis dvigubas dugnas ir toliau linkęs virsti į nostalgiškai švarų, tyrą ir pūkuotą laiką. Šis šen bei ten prasikišantis sąžiningo santykio su praeitimi nesuradimas, smulkus melavimas ir savirefleksijos stoka gali (galėtų) būti atlaidžiai pakenčiami, bet tokį vangstymąsi ir nutylėjimą aptikus oficialioje šių metų programoje, pakyla antakis. Antai prie dainos „Mūsų dienos kaip šventė“ autorių šventės rengėjai nurodė tik Vytautą Kernagį, visai nutylėdami eilėraščio „Kaip žydėjimas vyšnios“ autorę Salomėją Nėrį.
Vis dėlto ši šimtmečio tradiciją skaičiuojanti, iš liuteroniškų vokiečiakalbių šalių perimta, totalitarinėje valstybėje ištobulinta ir pavidalą įgavusi Dainų šventė buvo gyva, autentiška ir telkianti. Ne iki galo sėkmingai besikapstanti desovietizacijos vingiuose, vis tik, daugumos žiūrovų sutartiniais paliudijimais, „jau nebe sovietinė“. Dainų šventė pasirodė kaip gyvas savo laiko, iš visų savo šaknų išaugęs, naujus trendus absorbuojantis, įvairiausioms amžiaus, išsilavinimo, geografijos ir kitų pjūvių grupėms aktualus renginys.
Labiausiai šiemet maloniai stebinusi dalis – įvairių sričių laisvoje Lietuvoje užaugę profesionalai, kuriuos aiškiai vienija pirmiausia tikrenybių paieška, ar tai būtų tautinis kostiumas, rekonstruojantis prosenelės kaimo autentišką dėvėseną, ar raw folkloro įkvėptos modernios muzikinės kompozicijos (vien ko verta Sauliaus Petreikio ranka ir muzikinė vaizduotė – beje, žvalgant tikrenybes paminėtina ir praeitos Dainų šventės įkvėptas muzikanto projektas apie senuosius lietuvių instrumentus ltinstrumentai.lt), ar šventės įžanginis koncertas – istorinis pristatymas, nusikratęs dvasingų mantrų tautos dvasios motyvais dundenimo, paremtas kvalifikuotu istoriniu tyrimu ir pateikiamas sklandžiu ir pagauliu Aurimo Švedo pasakojimu. Galiausiai, į tą patį toną pataiko ir šventės režisierių sumanymas (nors ir laužant žanro kanoną) iš sutelktos masės ištraukti ir visų akims bei ausims išstatyti individus – įvairiausio amžiaus, įvairiausių vaidmenų, bet svarbiausia – tikrus žmones, su skirtingomis gyvenimo istorijomis ir refleksijomis, pasistengus suieškoti visų trijų epochų švenčių tų pačių šeimų dalyvius. Pasiūlytos istorijos buvo jaukios, simpatiškos ir tikros.
Atrodo, tauta bus radusi ir savo būdą susitelkti Dainų šventėje sėkmingai privengiant dainos. Kol latviai ir estai dainuoja patys – žiūrovai kartu su chorais, dažnai prašydami dainas pakartoti (ir chorai jas kartoja), taip visą reikalą ištęsiant iki paryčių – lietuviai ir toliau lieka sau ištikimi ir nedainuoja. Nedainuoja orkestro vadovui atsisukus į žiūrovus ir prašant dainuoti („Vario audra“), nedainuoja nei pakeliui į šventę, nei eidami iš jos. Tiesa, dalis truputį dainuoja kartu su chorais koncerto metu, ta dalis erzina kitą dalį, burbenančią, kad atėjo pasiklausyti ne žiūrovų. Dalyvavimas Dainų šventėje yra tikras ir autentiškas, tik – įdomi ironija – ne per dainą. Net ne visai per masišką buvimą toje pačioje erdvėje (šventės ištakų idėja), bet, kaip susidaro vaizdas po šios Dainų šventės, per televizijos ekraną.
Išties, darbas televizoriui šioje dainų šventėje erzino labiau nei veidmainiški sovietiniai atsidūsėjimai – pradedant koncerto vedėjais, įsitaisančiais žiūrovų auditorijoje (gražus kameros kadras, ale glumino tuščioje scenoje skambantys balsai, neaišku kieno skleidžiami), tęsiant šokių figūromis, kurias gali matyti tik paukščiai, dronai ir televizijos ekranų žiūrovai, baigiant nepabaigiamais televiziniais reportažais Dainų dieną, kai supranti, kad dabar tiesiog teks kažkuo užsiimti, kol koncerto, į kurį atėjai, metu bus linksminamas televizijos žiūrovas.
Turbūt tai tiesiog yra mūsų būdas „susitelkti dainoje“. O visokiems autentikos ir tikrenybių medžiotojams lieka vienas kitas būdas pergudrauti sistemą ir nuvogti autentiškos idėjos gabalėlį. Šiais galingai išplėtoto sceninio įgarsinimo laikais (iš tiesų turint mikrofonus, tai koks skirtumas, ar vienas choras, ar šimtas) galima, ištaikius momentą ir nutaisius atgailaujančią vėluojančio choristo miną, trumpam įsmukti į Vingio estradą ir toje vienintelėje vietoje pajusti, kas yra šimtų balsų jėga, nuo kurios tikrai per nugarą eina šiurpas.
