Mingailė Jurkutė. Tuščia tautinė puodynė (NŽ-A nr. 7)

Iš šono Nerijos Putinaitės knygos Skambantis molis: Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai objektas galėtų pasirodyti net kaip visai neblogas pokštas – parašykime apie tai, dėl ko visuomenė irzta labiausiai. Prisipažinsiu – aš jau kurį laiką laukiau šitos knygos. Nors, iš tiesų, laukiau kurios nors iš dviejų – apie dainų šventes arba apie Justiną Marcinkevičių, nežinodama, kuri pasirodys pirmiau. Nesitikėjau sulaukti abiejų kartu. Susimąsčius bent truputį giliau, sudėtinis knygos objektas stebina mažiau, juk iš esmės tai yra ilgos sovietinių kultūros reiškinių refleksijos rezultatas. O perskaičius įvadą supranti, kodėl abu (nors iš tiesų – bent trys, o gal ir daugiau) fenomenai sugula greta ir pasakoja apie tą patį. Ne, knyga nėra apie dainų šventes ir/ar Marcinkevičių. Knyga yra apie savitą, gilesnį, sudėtingesnį ir iki šiol nepastebėtą daiktą – sovietinį tautiškumą. Bent taip, kaip jį pamato ir parodo autorė.

Tiek užsienio, tiek lietuviškoje istoriografijoje nėra susiklosčiusi unifikuota terminologija sovietiškumui ir nacionalumui, juolab jų santykiui nusakyti, nors nacio­nalumo egzistavimas, instrumentiškas elgesys su juo tiek centrinės administracijos, tiek „respublikų“ vadovybių elgsenoje buvo ir pastebėtas, ir analizuotas, taip pat ir lietuviškoje istoriografijoje (aptariama ir autorės įvade). Buitiškai kalbant, jis kyšo už komunistų nenuoseklumo (lyg iš esmės neigiant nacionalinį klausimą, lyg įvairiais lygmenimis jį leidžiant ar net skatinant). Tačiau ne terminas, o pats sovietinis tautiškumas, konk­reti jo forma yra didysis autorės atradimas, prie kurio ateita per daugelį metų ir tekstų. Nors knygoje nagrinėjami reiškiniai – tautiškumas, sovietų Lietuvos valdžios mąstysena ir elgsena, sovietinės visuomenės sovietizavimas(is) (arba, sekant nepasenstančia Kęstučio K. Girniaus pasipriešinimo-kolaboravimo-prisitaikymo schema – prisitaikymas) analizuoti jau trijose ankstesnėse monografijose, šiuokart nagrinėjami reiškiniai yra teorine ir empirine prasme įrašomi į nacio­nalumo tyrimų Sovietų Sąjungoje istoriografiją. Joje lig šiolei „sovietinis“ ir „nacionalinis“ buvo traktuojami kaip priešingi įvairių įtampų poliai (tarp centrinės ir vietinės administracijos, tarp prievarta diegiamos komunistinės ideologijos ir slapta puoselėjamų tautinių sovietizuojamos visuomenės idealų). Tuo tarpu autorė aptinka abiejų dėmenų simbiozę, neišardomą, organiškai besivysčiusią visumą, kurioje „sovietinis“ ir „nacionalinis“ glaudžiai suauga į naują daiktą.

Atsispyrusi nuo vietinės sovietų valdžios galios didinimo siekių, Putinaitė išskiria dvi Lietuvos SSR egzistavusias nacionalizmo atmainas, jas pavadindama „administraciniu nacionalizmu“ ir „kultūriniu nacionalizmu“. Administracinis yra paprastutis – dėl pačios federacinės SSRS prigimties atskirose respublikose susiformavo nacionaliniai komunistų valdžios elitai, suinteresuoti didinti savo administruojamos teritorijos autonomiją centro atžvilgiu. Ši atmaina gyvavo tik vietinio politinio elito tarpe, kurios raiška – ūkinio savarankiškumo siekiai.

Kultūrinis nacionalizmas – tarsi kita tos pačios monetos pusė. Jam pagrindą paklojo ta pati federacinė sovietinės valstybės prigimtis, arba, kaip sako autorė, „ta aplinkybė, kad administraciniai elitai valdė konkrečios etninės daugumos dominuojamas teritorijas“ (p. 30). Tai buvo vietinio valdžios elito ir valdomų gyventojų santykių išdava – tam tikra suskliausta nacionalizmo raiška, tvėrusi dėl nedidelės kultūrinės autonomijos. Tai nebuvo administraciniam nacionalizmui priešinga forma, nes apėmė ir gyventojų masę, ir politinės valdžios elitą – formavosi valdžios ir visuomenės santykyje siekiant užsitikrinti valdomųjų paramą. Kultūrinis nacionalizmas buvo administracinio elito ir visuomenės sandora, o dainų šventės ir Marcinkevičiaus istorinės dramos – ryškiausios aptinkamos jos raiškos formos.

Elitui reikėjo, kad valdomieji nebruzdėtų, o valdomie­ji turėjo savų aspiracijų. Valdantiesiems rūpėjo, kad valdomųjų aspiracijos neperžengtų jų valdžiai pavojingų ribų, kurių svarbiausioji buvo politinis matmuo. Rasti tokį subtilų balansą – užsitikrinti valdomos visuomenės lojalumą, atliepti jos kultūrinius poreikius, suvokiamus per nacionalumo prizmę, tačiau išvengti nepageidaujamų formų ir manifestacijų – buvo nemažų pastangų, didžiulių organizacinių, finansinių ir kūrybinių resursų reikalaujantis procesas. Jis detaliai rekonstruojamas pirmajame knygos skyriuje, kuriame kalbama apie programiškai transformuojamą etnolingvistinį nacionalizmą,jam suteikiant sovietinės dainų šventės formą. Kaip rodo istorinis tyrimas, nacio­nalinių jausmų vadyba nesiliovė visą sovietmetį: savaiminiai reiškiniai ir sąjūdžiai, kitaip tariant, naujos kylančios grėsmės buvo pastebimos ir suvaldomos pasitelkiant naujus įrankius, tokius kaip Rumšiškių muziejaus erdvė, susiurbusi dalį „iš apačios“ kilusio folk­lorinio judėjimo.­

Antrajame skyriuje nagrinėjama nacionalistinės tapatybės interpretacija, užgimusi sovietinės visuomenės gelmėse. Jei valdantysis elitas dainų šventes kūrė prog­ramiškai (bent jau ta prasme, kad jos radosi vykdant konkrečius centro užduotus planus, visų pirma – masinės meno saviveiklos), tai Marcinkevičius įsijungė į sovietinės tapatybės gamybą kaip „iš apačios“ kilęs ideo­logas, pasiūlęs originalias formules, kurių valdantysis elitas laukė išskėtęs rankas. Tokių liaudies ideo­logų, atradusių būdus esant norui sovietizuotis „iš apačios“, vaidmenį istorikė išryškino jau ankstesniajame savo tyrime (Jonas Ragauskas, netikėtai atsiradęs ir tapęs pagrindiniu realiai veikusios ateizacijos programos auto­riumi), tačiau Marcinkevičiaus atvejis ypatingas. Atrodo, tai būta kūrėjo, apdovanoto dvigubu talentu – ne tik gabaus poeto, tačiau ir asmens, pasižyminčio fantastiška socialine nuovoka, gal net jam pačiam to nesuvokiant. Kaip parodo Putinaitė, Marcinkevičius rinkosi ne drąsias ir nepaliestas, bet saugias, jau įvestas į viešąjį sovietinį diskursą temas (p. 279). Iš kitos pusės, dramų pasirodymo laikas sutapo su naujų poreikių atsiradimu visuomenėje – septintame dešimt­metyje prasidėjusiomis autentiškos egzistencijos, naujų dvasinių atramų paieškomis (p. 337–338). Ir Marcinkevičiaus talentas pasiūlė produktą, ilgiems metams tapusį kultiniu, atliepusį ir suderinusį įvairius poreikius, suvienijusį valdančiuosius ir valdinius.

Tokio triuko sėkmės formulė – gebėjimas išsitekti oficialiuose rėmuose, neperžengiant neleistinų ribų, tačiau išnaudojant visą suteiktos autonomijos erdvę. Naujojo tautiškumo statinio medžiagą išliejus ant soc­realistinės armatūros, Marcinkevičiui pavyko patogiame būste įkurdinti tarybų Lietuvos visuomenę su visomis viršūnėmis ir apačiomis. Putinaitė dekonstruoja jo naudotą istorijos schemą, atskleidžia jos totalitarinę logiką (ji glaustai nusakyta p. 282, o plačiai analizuojama visame II dalies 2 skyriuje). Iš esmės čia istorijos ratus suka tas pats komunizmo klasikų sugalvotas istorinis būtinumas, tiesiog „komunizmą“ pakeičia „Lietuva“. Nelygstamu gėriu skelbiamas „Lietuvos likimas“ yra ne kuriamas (kaip kažkas naujo, asmeniškai ar kolektyviai sumanyto), tačiau – kadangi, kaip ir komunizmas, „Lietuva“ čia yra pranašystė ir pažadas – gali būti tik suvoktas ar atspėtas. Suprastas „Lietuvos likimas“ pajungia individą darbui vardan pažadėtosios ateities, priversdamas traukyti žmogiškuosius ryšius, atsisakyti bet kokio asmeniškumo, visiškai atomizuotis nuo ateities projektui trukdančių žmogiškų santykių, net aukoti dabartinę tautą vardan būsimosios. Naikindamas žmogiškuosius ryšius veikėjas patiria didžiulę kančią, kuri kartu yra ir jo išteisinimas, ir pavertimas tikruoju herojumi.

Įdomu tai, kad šios beveik nepakeliamos kančios buvo ne tik originalus komunistinės istorijos interpretacijos elementas, papildantis totalitarinio istorijos dėsningumo schemą (ir, pasak autorės, iliustruojantis vietinės valdžios autonomiją kuriant nacionalinę kultūrą), bet ir, kaip atskleidė Putinaitės tyrimas, sulaukė tikro susidomėjimo ir buvo perskaitomas taip, kaip poetas norėjo, tik sovietų Lietuvoje. Kaip gerai žinoma, LSSR šios dramos buvo fantastiškai populiarios, leidžiamos milžiniškais tiražais, dramos teatrai ir poezijos vakarai lūžo nuo lankytojų, itin vertinti tie pastatymai, kuriuose emocijos liejosi dramatiškai ir per kraštus. Nei kitose Sovietų Sąjungos respublikose, nei išeivijoje niekas nesuprato tokių kančių taurumo, Mindaugo asmenyje įžvelgė tironą ir diktatorių, pelnytai kenčiantį už kreivus pasirinkimus ir nedorus darbus, apskritai mažai simpatišką asmenybę. Tuo tarpu Lietuvoje kančia rezonavo. Ir čia Putinaitė neria giliai ir interpretuoja drąsiai – dekonstruotame kentėjime dėl totalitaristiškai perdirbtos Tėvynės idėjos ji užčiuopia valdančiojo elito savęs pateisinimo mechanizmą, o Mindaugo personaže aptinka Antaną Sniečkų ir Justą Paleckį. Aptartoji totalitarinė istorijos schema įgalina ypatingą mentalinę akrobatiką, ją pasitelkusi integrali sovietų režimo dalis – vietinė valdžia – galėjo skelbtis, paskutiniojo LKP CK pirmojo sekretoriaus žodžiais tariant, net „tyliąja rezistencija“. Visuomenė (kuri, nereikėtų pamiršti, buvo išgyvenusi itin dideles traumines patirtis ir dar sovietiniais metais iškopė į pirmąją vietą pasaulyje pagal savižudybių rodiklį) tokį vaizdinį priėmė, juo įtikėjo ir, panorėjusi, galėjo sau prisimatuoti Mindaugo karūną. Pasak tyrėjos, Marcinkevičiaus dramos pasiūlė būdą, kaip nieko nekeičiant, „būti lietuvių pat­riotu tarybinėmis sąlygomis“ (p. 305).

Emocijas (emocinį režimą) kaip interpretacinį įrankį autorė pasitelkia nebe pirmą kartą. Bet šiuokart nepap­rastai įdomus yra ne tik fokusas į emocijas, tačiau ir atrastųjų emocijų paletė, kurią iš esmės sudaro dvi grynos spalvos – per dainų šventes brukamas euforijai prilygstantis džiaugsmas ir Marcinkevičiaus pabrėžiama kančia. Tokia juodai balta tėvynės meilė nejaukiai rezonuoja su posovietinėje visuomenėje išryškėjusiomis trauminių patirčių pasekmėmis, kurių viena (kaip parodė Danutės Gailienės tyrimai) – supaprastintas istorinis mąstymas primityviomis dichotominėmis schemomis.­

Knyga, pamėgtu sovietiniu ideologų terminu, yra negailestingai demaskuojanti. Po jos tvirtinti, kad buvusi nomenklatūra dirbo kažkam kitam, o ne sau, jau bus labai sunku. Kitaip tariant, jei dirbo Lietuvai – tai sovietų Lietuvai, kurią patys ir valdė, ir jos sovietiniam tvarumui. Rumšiškių muziejaus kūrimo pavyzdys tiesiog nejaukiai apnuogina LKP CK pirmojo sekretoriaus atvirą melą apie neva slaptą jo steigimą, kuris gražiai dera prie paplitusio klaidingo įsivaizdavimo, esą Marcinkevičiui pavyko „apeiti“ budrią cenzūros akį. Putinaitės tyrimas atskleidžia, kokie pageidaujami ir proteguojami kūriniai buvo jo istorinės dramos.

Kas lieka už tyrimo fokuso?

Visų pirma, viena sandoros, taigi ir kultūrinio nacionalizmo kūrėjų pusių – visuomenė. Net ir autorės apibendrinimuose kažkaip nežymiai nubyra ir lieka tik „totalitarinis nacionalizmas, parankus respublikos administracinei nomenklatūrai“ (p. 379). Visuomenė lieka mažai prakalbinta. Kaip ir kuo tiksliai Marcinkevičius taip žavėjo ir traukė plačiąją publiką (tarkime, kiek tiksliai svėrė galimybė viešumoje išskiemenuoti „Lie-tu-va“, o gal daugiau veikė trauminių patirčių terapija, regint ir kartu išgyvenant kentėjimą), nėra aišku.

Taip pat svarbu pasakyti, kad didele dalimi už tyrimo ribų lieka patys į sovietinio tautiškumo tyrimą kaip jo raiškos formos patenkantys fenomenai: pavyzdžiui, vizualinė nacionalizmo vaizduotė, septinto dešimtmečio folkloro sąjūdis, net ir pačios dainų šventės per se autorei mažai rūpi. Detaliai juos aptariant, įsivelia nemažai smulkių netikslumų (pavyzdžiui, valstietiškos kultūros idealizacija buvo ir yra būdinga visam etnolingvistiniam nacionalizmui, o autentiško–stilizuoto įtampa yra integralus jos dėmuo, kurio vienas ar kitas elementas stiprėja pagal savitą logiką), ar net klaidų (pavyzdžiui, Antanas Tamošaitis buvo radikalus vietinių medžiagų naudojimo tautiniame kostiume šalininkas, o tai puikiai žinantis Klemensas Čerbulėnas į Vakarus pabėgusį Tamošaitį „kaltino“ perspaustomis šilkinėmis stilizuotėmis ne diskutuodamas dalykinėje sferoje, o žaisdamas seną gerą ideologinį žaidimą „surask objektyvų priešą stumdamas savo paties projektą“). Pastarasis pavyzdys vėl grąžina prie  tyrime išbliurusios, antrame plane atsidūrusios visuomenės, kuri, ypač vėlyvojo sovietmečio, buvo labai įvairi, o kiekvieno paliesto lauko apačioje veikė daugiau nuomonių, veiksnių, įtakų etc., negu atsispindi oficialiuose dokumentuose, kuriais darant tyrimą remtasi daugiausia.

Vienas žmogus nei gali, nei turi būti visa ko išmanytoju, o minėti smulkūs netikslumai negadina autorės teksto. Tačiau svarbu pasakyti du dalykus. Pirma, į tyrimo fokusą patenkantys reiškiniai turėjo platesnį kultūrinį kontekstą, į kurį pasigilinus, dalis tų fenomenų tampa nebe specifiškai sovietiniai, o platesnių, moderniosios Europos (ar apskritai modernybės), nors ir savita, reiškinių dalimi. Tai ne tik dainų šventės (kurių genezės kultūrinį kontekstą, beje, autorė puikiai atseka ir net atranda lietuvišką istorinį specifiškumą – teatrinę kultūrą) ar kiti iki sovietinės okupacijos susiformavę kultūriniai fenomenai, tačiau ir Sovietų Sąjungos laikais užgimę reiškiniai, pavyzdžiui, folkloro sąjūdis. Autorė tiksliai pastebi, kad tai buvo pasaulėžiūrinis ieškojimas, vykęs visoje Sovietų Sąjungoje, bet iš tiesų ieškoma buvo bent jau visoje Europoje ir JAV (jei ne dar plačiau), o liekamieji šio sąjūdžio reiškiniai, pavyzdžiui, tuo metu atsiradęs pagoniškas New age‘o sparnas, iki šiol gyvuoja ir pas mus – ne kaip sovietinės kultūros kūdikis, o globalaus reiškinio dalis. Kas iš to? Atsiveriantis platesnis kultūros istorijos laukas, kuriam priklauso palikimas, siūlomas (kartais tiesiai, kartais implikatyviai) laikyti specifiškai sovietiniu. Taip pat ir galimybė tyrinėti Sovietų Sąjungos kultūrą kaip struktūriškai nulemtą modernybės raidos procesų, kaip specifinę, tačiau bendros modernios Vakarų kultūros dalį.

Antra, plastiniai ir audiovizualiniai objektai turi ir savo formą, ir tos formos skaitymo įrankius. Knygoje pateiktasis yra vienas iš galimų perskaitymų, tačiau ne vienintelis ir tikrai, kaip jau buvo minėta, iki galo neaprėpiantis minimų reiškinių.

Tai yra puiki idėjų istorijos knyga, pateikianti išbaigtą lietuviško sovietinio tautiškumo modelį, plečianti ir gilinanti mūsų supratimą apie sovietinę tikrovę, pasikasanti po pačiais sovietinės mąstysenos ir jos implikacijų praktiniam gyvenimui pamatais, pateikianti aptariamus reiškinius bendrame Sovietų Sąjungos kultūros politikos kontekste. Toliau tiriant ne tik pagrindinį šios knygos objektą (nacionalumo ir sovietiškumo santykį), tačiau ir bet kuriuos joje paliečiamus fenomenus, be Putinaitės atradimų bus neįmanoma verstis. Vis dėlto skaitant, remiantis bei naudojantis svarbu gerai suprasti ir tai, ko ji ne(iš)tiria.