Labas, redaktoriau,
dėkui, kad pakvietei pasidalinti mintimis apie kultūros spaudos reikalus, nors, mano nuomone, padėtį puikiai ir subalansuotai jau surašė Tomas Daugirdas (NŽ-A, 2024, Nr. 1). Labai džiaugiausi, kad jis apie nemalonų erzelį sugeba kalbėti taip dalykiškai, išmintingai ir oriai. Bendresniame, karo prieš Ukrainą kontekste mūsų sunkumai, kaip vaizdžiai išsireiškė Marius Burokas (NŽ-A, 2024, Nr. 1), primena „pūkų iš vaikystės traumų bambos rankiojimą“. Kita vertus, Burokas taip pat rašė, kad „ukrainiečiai puikiai supranta kultūros vertę“, nupasakojo, kaip organizuotai ir operatyviai rusai siekia ją naikinti, tad ir mūsų bendras rūpestis savo kultūros reikalais, nors ir bukai buitinis (ačiūdie, neegzistencinis), turi savo vertę. Perklausiau, ar bereikia manųjų, Daugirdą antrinančių minčių, man neva jau kiek nutolus nuo kultūros spaudos reikalų, nes 7 meno dienų redaktorės pareigas perdaviau Agnei Narušytei dar vasarą. Džiaugiuosi, kad palikai progą išsisakyti, nes tikrai daug apie tai galvojau, daug dalykų stačiai negaliu suprasti (kartais naktimis širdis eina būgnais), bet yra keli pasvarstymai, kuriais visgi norėčiau pasidalinti.
Man pačiai naujesnės įžvalgos apie kultūros leidinių padėtį nušvito iš esmės trys: apie auditorijų vertę, apie kentaurišką mūsų prigimtį, kuri sukuria dvigubus (mums nepalankius) standartus ir bendresnius kultūrinius kompleksus. Atidžiau pagalvojus, kultūros spauda yra labai keistas reiškinys, tiksliau – keistai suvokiamas. Čia kalbu ne tik apie tai, kad ji yra mišrios prigimties, kaip kentauras, – yra ir žiniasklaida, ir kultūra vienu metu – todėl vedžiojama tai į aptvarą, tai į svetainę, bet ir tai, kad kultūrinei spaudai keliami nerealūs, kone iš mitologijos kylantys lūkesčiai, fantazijos. Mums priskiriama stebuklinė funkcija viską pakeisti: kaip Pelenės istorijoje krikštamotei, Karlsonui – Mažylio gyvenime, mecenatams su Giorgio Vasari – Renesanse ir taip toliau. Įsivaizduojama, kad ateis kažkas iš šono, protingas, išmanantis ir ims byloti, sustatys viską į savo vietas: apreikš proveržius ir spindesį, bloguosius (banaliuosius) nuteis, o kūrėjus – išgirs ir iškels. Tačiau fantazija neįgalinama, galintieji bent jau kokybiškai aptarti ir padiskutuoti, profesionaliai pasidomėti vis labiau išsivaikšto, nebesijaučia įpareigoti. Seni jų plotai mažėja, nauji – dar nepatrauklūs.
Kultūrinės spaudos auditorijos dydis lyginamas su masinės žiniasklaidos (kuri turi daug kitų rubrikų, visai kitus pajėgumus, finansus, net mums negirdėtą reiškinį – pelną), o ne su, pavyzdžiui, tikrai sėkmingos parodos lankytojų skaičiumi. Apie aktualumą sprendžia pagal buką kiekybinį paspaudimų (arba – clickų – „unikalūs svetainės lankytojai“) skaičių, nors dalis kultūros periodikos yra pirmiausia popieriniai leidiniai. Egzistuoja mitas, kad mūsų turinio specifiškumas, atsirandantis ir dėl vadybinių pajėgų stokos, negali sudominti platesnių auditorijų. Tačiau net visuomeninio transliuotojo portale kultūros skiltis tegali pasvajoti (ir, kaip girdėjau Knygų mugės diskusijoje, – svajoja) apie didesnį ar bent panašų profesionalų, o ne viešųjų ryšių atstovų parengtų autorinių tekstų skaičių, kiek per savaitę įvairių sričių menams parengia, pavyzdžiui, 7 meno dienos. Tiesą pasakius, dažnai ir tie geresnieji portaluose atsiduriantys tekstai yra parašomi autorių, „pasiskolinamų“ iš kultūros spaudos nuolatinių bendradarbių.
Ilgą laiką spaudimas kultūros leidiniams tik didėjo. Pavyzdžiui, Lietuvos kultūros tarybos ekspertai (palaikant tarybai) redakcijų finansuotuose projektuose vis nubraukdavo projekto administravimui skirtą eilutę, teigdami, kad redakcijos darbą turi finansuoti tam skirtas fondas, lyg papildomi tekstai nereikalautų atskiro darbo. Kitais atvejais, redaktorius galima samdyti tik paslaugų ar autorine sutartimi atskirai projektui – ir tik tuos, kurie darbo sutartimi nėra įdarbinti redakcijoje. Kitaip tariant, redaktorių papildomas darbas su autoriais nefinansuojamas, nors turbūt girdėta ir tai, kad tas kitas fondas toks nusigyvenęs, jog nuolat kalbama apie išgyvenimo strategijas. Dėl to ypač keista paskui girdėti, kaip kultūros leidiniams priekaištaujama už tai, kad šie neva pirmiausia mažina honorarus autoriams, kai situacija yra priešinga, juolab visi redaktoriai kultūrinėje spaudoje patys yra ir autoriai – šis supriešinimas tiesiog nelogiškas. Projektinėje veikloje apskritai nėra galimybės „atimti“ iš autorių, nes viskas reglamentuota procentais, tad dėl susidariusios padėties labiausiai apiplėšiamos autorius aptarnaujančios redakcijos, o kartu – ir patys autoriai.
Už tai, kad turi mažai pinigų, garsiausiai baramos kažkodėl būtent kultūros redakcijos, kurios metų metus bandė priminti, kad pagrindinio jų paramos fondo finansavimas beveik nekilo (o tik mažėjo, nes paramos gavėjų ratas vis didėjo) nuo Brazausko laikų! Ar gerai suvokiame infliacijos mastą? Kodėl kritikos strėlės lekia ne, pavyzdžiui, LRT, kuri nors gyvena pakankamai saugiai (finansiškai), tačiau lygiai taip pat negali pasiūlyti reikšmingai didesnio honoraro nei tie patys kultūros leidiniai, nebent išskirtinis autorius išsireikalauja daugiau? Tuo pačiu LRT tikisi, kad jų laidose menotyrininkai ir kiti kultūros profesionalai viską komentuos ir dalyvaus išvis nemokamai. Lyg tai būtų savaime suprantama. Aišku, jeigu pristatinėji savo paties nuveiktus darbus, projektus – motyvacija bus, tačiau kitais atvejais man entuziazmo gerokai stinga. Šlovė, atpažinimas visuomenėje, atsakomybė, sklaida, viešumas yra žodžiai, kuriais mūsų profesijoje tarsi siūloma pakeisti pinigus – atlygį už atliktą darbą. Bet kai dėl susidariusios biurokratinės krizės, kai vienas spaudos rėmimo fondas nustoja veikti, o kitas laiku nepradeda, redakcijos lieka be pagrindinio finansavimo, būtent kultūros periodiniai leidiniai viešumoje kaltinami, kad neva nebemokės honorarų autoriams (tai, beje, netiesa). Šie priekaištai kultūrinei spaudai nėra hipotetiniai ar išsigalvoti – jie periodiškai vis ima cirkuliuoti Lietuvos viešojoje erdvėje. Bene paskutinioji juos Menų faktūroje išsakė Aušra Kaminskaitė, vėliau jos tekstą perpublikavo ir LRT.
Norima, kad redakcijos į premjeras ir naujus įvykius kultūros lauke reaguotų tučtuojau, bet neatsižvelgiama, kad rašymui reikia laiko, gylio, brandos. Kritikuojamas neatsinaujinantis leidinių dizainas, bet čia pat pasiūloma atpiginti popierių, jeigu leidinius ištiko sunkmetis. Bodimasi per mažai ribojamu viešųjų ryšių pasaulio įsiveržimu į kultūros rubrikas, kai, imituojant kultūrinės analizės procesus, masinėje žiniasklaidoje publikuojami iš esmės reklaminiai tekstai. Tuo pačiu artikuliuojamas vertinimo ilgesys, bet turinio grynuoliai tuojau pat nusodinami dėl menko prisitaikymo (per mažai šventės ir pramogos) ir perdėto rimtumo. Kultūros spauda menkinama kaip išlaikytinė, o iš ko kuria LRT ir visas kultūros laukas? Kad ir kaip žiūriu, man galai nesueina.
Visas šis gulinčio spardymas man priminė lėktuve matyto filmo Barbė bene svarbiausią monologą, įgarsintą aktorės Americos Ferreros: „Būti moterimi tiesiog neįmanoma. Tu esi tokia graži ir tokia protinga, ir mane žudo, kad nemanai, jog esi pakankamai gera. Tarsi mes visada turime būti nepaprastos, bet kažkodėl visada tai darome neteisingai. Tu turi būti liekna, bet ne per liekna. Ir niekada negali sakyti, kad nori būti liekna. Turi sakyti, kad nori būti sveika, bet taip pat turi būti liekna. Turi turėti pinigų, bet negali jų prašyti, nes tai grubu. […] Turi būti karjeristė, bet taip pat visada rūpintis kitais žmonėmis. […] Turi išlikti graži vyrams, bet ne tokia graži, kad pernelyg juos gundytum arba kad grasintum kitoms moterims, nes turi būti seserų brolijos dalis. […] O iš tiesų paaiškėja, kad ne tik viską darai neteisingai, bet ir viskas yra tavo klaida“. Filme kenams teko eiti patiems ieškoti savo tapatybių, nes jų savivertės bėdų barbės neišspręs, kad ir kaip stengtųsi. Kontekstas kitas, feministinis, bet mintis ta pati – apie kaltų ieškojimą kai nesiseka, kai svajonės pačios nesipildo. Manau, kad ir Lietuvos kultūrai, aktyviausiems jos veikėjams ir formuotojams dar tik teks ieškoti savo tapatybių, išrasti savo sričių klestėjimo formas, tačiau mes, kultūros periodinių leidinių buvę ar esami kūrėjai, savąją seniai žinome. Kultūros leidiniai yra tik (bet žiniasklaidos kontekste – net!) vertybėmis ir kultūriniais prioritetais grįsta platforma, kurią užpildome mes patys – kultūros profesionalai. Tiesa ir tai, kad ši platforma yra nustekenta. Kai kurių leidinių kokybe abejoju ir aš, tačiau svarbu visko neapibendrinti iš kelių pavyzdžių. Yra eilė leidinių, kurie sėkmingai buria ir atnaujina savo bendruomenę, prisideda prie demokratinių nuostatų sklaidos, puikiai žino kas yra ir dėl ko dirba, nepaisant aplinkybių. Didžiuojuosi jais. Vienas jų – ir Naujasis Židinys-Aidai.
O kad jau tokie vargtelėję ir redukuoti, gal reikėtų visus kultūros leidinius uždaryti ir perkrauti sistemą? Jogintė Bučinskaitė, neseniai viešėjusi LRT studijos rengtoje diskusijoje „Kokia yra kultūros žurnalistikos prasmė šiandien?“, šį pasiūlymą reaktualizavo: pažiūrėkim, ar iš viso yra tokios spaudos poreikis. Hipotetiniai scenarijai – kas būtų, jeigu būtų – dabar madingi. Man kaip autorei būtų keblu, nes kultūros leidinių auditorijos yra rinktinės, čia nereikia kiekvieno reiškinio paaiškinti ar kiekvieno kultūros asmens pristatyti, lyg kalbėtum su nauja, nesusipažinusia publika. Man labai patinka dirbti su profesionaliais redaktoriais, kurie vertybiškai orientuoti į kultūrą, ne į peržiūrų skaičių, kurie turi profesionalius kriterijus ir žino, kada tikrai pavyko. Leidinius uždarius, auditorijos liktų be savo apmąstymų ir dialogų erdvės. Autoriai be savo publikų ir bendraminčių redaktorių, be savo ekosistemų. Daugeliui intravertų, kuriuos pirmiausia domina idėjos ir kurie sukuria daugybę visuomenei svarbių dalykų, erdvė būtų uždaryta. Ekstravertai (ir komisijų ekspertai, kuriems reikia kuo nors remtis) prarastų savo specialaus žvilgsnio galimybę. Masinės žiniasklaidos priemonės turėtų pačios augintis savo autorius, kas užtruktų ilgai ir pareikalautų visiškai kitokio darbo. Humanitariniai mokslai Lietuvoje liktų be itin svarbaus lango į platesnę auditoriją – dauguma mokslinių tyrimų teliktų itin smulkaus mokslininkų rato reikalu, o naujos idėjos vargu ar lengvai pereitų į kultūros erdvę – šios funkcijos atlikti masinė žiniasklaida yra tiesiog nepajėgi dėl savo gyvenimo tempo.
Bet labiausiai simptomiška šitoje situacijoje tai, kad šis minties eksperimentas yra išskirtinai negatyvus. Man kur kas įdomesnė priešingo eksperimento idėja – o kas būtų, jei kultūros žiniasklaida būtų deramai remiama? Jeigu galėtų atnaujinti savo redakcijas ir portalus, dizainus, pasamdyti komunikacijos, marketingo žmones, turėti žmogų, užsiimantį tik administraciniais reikalais, jeigu redaktoriams tai būtų vienintelis gerai apmokamas darbas, jeigu vyktų konkurencija tarp autorių, jeigu būtų sunku patekti į leidinį, vyktų talentingiausių atranka, rengiamos mentorystės programos, bendradarbiavimo su jautriomis grupėmis projektai, akademiniai, tarptautiniai projektai, autoriai būtų siunčiami į komandiruotes, redakcijose būtų fotografas, vertėjas, užsienio žinių skyrius, papildomas sveikatos draudimas darbuotojams. Jeigu redakcija turėtų resursų tapti vieta, į kurią būtų smagu kviestis svečius, rengti atviras diskusijas, renginius ir t. t.
Deja, kol kas mačiau, kad buvo pasipiktinta naujojo Medijų rėmimo fondo programos konkurso nuostatose įrašyta sąlyga, reikalaujančia, kad pretenduojančiame į finansavimą leidinyje bent vienas žmogus būtų įdarbintas darbo, o ne paslaugų ar autorine sutartimi. Net ir toks kuklus reikalavimas daliai leidinių pasirodė esantis našta. Grįžtame į žemę, bet nepamirškime svajoti. Pabandykime labiau palaikyti vienas kitą, nes ką nors uždarius ar atidarius, kultūros bendruomenė liks daugmaž iš tų pačių veidų. O jei seksis, laimėsim visi. Solidarumas kuria solidarumą.
Vilnius, 2024 m. kovo 7 d.
