Monikos Radžiūnaitės paroda „Ir aš tik žmogus“ Kazio Varnelio namuose-muziejuje (2024-01-31 – 10-02) prasideda britų atlikėjo Rag’n’Bone Man dainos, grojusios visose radijo stotyse, „Human“ žodžiais. Priedainio eilutė „Ir aš tik žmogus“ (I’m only human after all) atkartoja parodos pavadinimą, arba yra pavadinimo inspiracijos šaltinis. Dainą atpažinau ne iš karto, tik nejučiomis pradėjusi niūniuoti atmintyje užsilikusią melodiją. Tai daina apie žmogaus menkumą prieš gyvenimo sunkumus, atlikėjas vis kartoja prašymą jam atleisti, atleisti jį nuo atsakomybės. Apsižvalgius parodoje, žmogus tikrai neužima galios pozicijos. Žmogaus figūra, regis, palikta demoniškų ar dieviškų galių malonei – jam telieka melstis ar aklai paklusti jų įtakai. Tačiau, pasirodo, kad suklydau. Autorė interviu atskleidė, kad pavadinimas kildinamas iš vieno jos darbo pavadinimo – „Aš juk tik gyvūnas / Ego Justus Est Animal / Aš nesu gyvūnas“ (https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/2183870/kazio-varnelio-namuose-muziejuje-paroda-pristatanti-dailininke-radziunaite-klaidos-skatina-augti). Pavadinimu kvestionuojama, kas valdo žmogaus prigimtį. Jis pats, racionalus protas ar gamtiški instinktai? Šis klausimas sprendžiamas ir pačiame darbe. Vaizduojamas grobį sugavęs skorpionas, tačiau plėšrūno akyse ašaros. Jis gaili aukos, tačiau žudo sekdamas instinktais.
Paveikslai ratu apsuka trečio aukšto salės centre eksponuojamą tuščią monstrancijos dėklą. Jis vos pravertas, kad matytųsi, ko jame trūksta. Vietoj, menamai prabangaus, ostijos indo matyti švelnus aksominis, violetinės spalvos pamušalas. Jis klostuojasi lyg teatro užuolaidos, tačiau už jų tik tamsuma. Kaip skelbia parodos anotacija, būtent šis objektas ir jungia Radžiūnaitės kūrybą su namų-muziejaus šeimininko Kazio Varnelio kūryba. Nors tai nėra akivaizdžiai aišku, Varnelio kūryba artimai susijusi su religine daile. Didelėse drobėse atsiveria su giliu tikėjimu besisiejanti begalybė, susimąstymas, refleksija. Kiekviena forma ištapyta su didžiausiu atsidavimu ir susikaupimu. Taip pat Varnelis piešė bažnyčių interjerų, vitražų ir apeiginių indų eskizus. Verta prisiminti, kad prieš kelerius metus čia vyko būtent šios tematikos Varnelio piešinių paroda.
Radžiūnaitės santykis su religine daile aiškus ir ryškus. Pasiskolindama viduramžišką vaizdo plokštumą, vienuolių ir šventųjų figūras, religinius simbolius, tapytoja kuria naujoviškus ir ne visai teisingus vaizdus, papildytus šiuolaikiniais simboliais. Viduramžių reliktai nepraranda savo simbolinio svorio, bet pakreipiami tiek, kad sukurtų netikėtą, neretai humoristinį vaizdą. Ši klaidinga meninė prieiga minima ir parodos anotacijoje. Taip pat ji atsiskleidžia ir kūrinių pavadinimuose, kurie, kaip paminėta toje pačioje anotacijoje, su Google vertėju iš lietuvių kalbos išversti į lotynų, o tada vėl į lietuvių. Šokinėjant tarp kalbų, pavadinimo reikšmė kinta, gilėja, antroji lietuviškoji dalis tampa lyg pirmosios tęsiniu. Lotynų kalba, likusi akademinio pasaulio ir bažnyčios erdvėse, sukuria rimties ar, kitu atveju, paslapties įspūdį. Tačiau dvikalbių Radžiūnaitės pavadinimų kalba šnekamoji. Kai kuriais atvejais pavadinimų formuluotės labiau primena žinutes draugui ar prie artimo staliuko nugirstą pokalbį. Tačiau kartais perimanti ar bandanti atkartoti posakius ir patarles. Taip sukuriamas paslapties šydas, bandomas žiūrovo pasitikėjimas kūrėju, keliami klausimai, ar teisingai prisimenami paveiksluose perkurti vaizdai – kas iš tikrųjų vyksta drobėse, o ką išgalvojai pats.
ekspozicijos fragmentai. LNM. Augustino Bėkštos nuotraukos
Radžiūnaitės darbuose persipina rojaus ir pragaro vizijos. Neįmanoma susilaikyti nuo palyginimo su Varnelio abstrakcijomis – jis tapo monumentaliai, kuria linkstančias, besiriečiančias, pasidauginančias, mažėjančias ir didėjančias kompozicijas. Taip atsiskleidžia jo begalybė, kad ir kaip ją varžo žemos salių lubos. Radžiūnaitės kūriniai mažesnio mastelio ir labai detalūs, pakabinti ant tamsiai dažytų sienų ir apšviesti taškine šviesa jie įveikia ekspozicijos salės suvaržymus ir perkelia žiūrovą į sapninę, neaiškią ir bauginančią alternatyvią gotikinę realybę. Smulkiai raštuoti paveikslų elementai sukelia lengvą galvos svaigulį. Regis, jie kovoja, tuomet pinasi, liejasi ir atsiskiria, nors iš tikrųjų tėra dvimačiai dažų lopinėliai. Kituose darbuose smulkų raštą pakeičia didesni lygūs pereinančių spalvų plotai. Tačiau vis tiek liekama prie plokštumo, jei atsiranda perspektyva, tai ji vieno taško, o raštai nepaklūsta nei audeklo bangavimui, nei erdvių susiaurėjimui.
Įspūdingiausias parodos eksponatas – triptikas salės gale. Arkinė drobių forma subtiliai atliepia tokios pačios formos monstrancijos dėklą, paliktą žiūrovo užnugaryje. Taip pat tai tiesioginė nuoroda į trijų dalių altorinį paveikslą. Priešais triptiką suoliukas prisėsti ir patogiai aprėpti Boscho sodų reinterpretacijas. Boschas čia neatsitiktinai – tarp Radžiūnaitės ir senojo meistro darbų iš tiesų yra panašumų. Triptiko atveju tai sodo tematika, viduramžių vizualinės raiškos priemonių panaudojimas, daugybės atskirų, bet ir su viena kita susijusių scenų vaizdavimas. Kaip Boschas preciziškai atkuria kiekvieną augaliuką, varliagyvį, žmogeliukus ir velniūkščius bei vaiskiai mėlyna nutapo horizonte kylančius kalnus, taip Radžiūnaitė ištapo raštuotas grindis ir audinius, palmes, po kuriomis ilsisi raudoni raguoti velniai. Tokiame palyginime atsiskleidžia svarbiausia Radžiūnaitės kūrybinė strategija – naudoti gerai atpažįstamus krikščioniškus simbolius, veikėjus bei siužetus – ir pridėti šiuolaikybės ženklų.
Pirmoji triptiko dalis iš kairės – „Ko tik aš dėl tavęs nepadaryčiau / Quod non faciam tibi / Aš tau to nedarysiu“ – vaizduoja porelę, velniui-apsauginiui duodančią bilietus praeiti pro vartus, kurie lyg ir veda link į pramogų parką supanašėjusio rojaus. Įsižiūrėjęs pamatai, kad vieninteliai pramogautojai ten – tai velniūkščiai aštriais ragais ir smailianosiais batais. Jie pliuškenasi oazėse, įnikę skaito romanus, drybso ant paplūdimio rankšluosčio ir deginasi, nuleidę ilgas uodegas nuo aukštų kalvų stebi aplink juos vykstantį chaosą. Tarp kalnų, vaivorykščių ir ryškiai žalios augmenijos pasimato smurto scenos – kankinimai, žmogžudystės, kanibalizmas. Bet čia smurtauja ne velniukai, o patys žmonės. Kaip ir porelė prie vartų, susimokėjusi galimai laukia savo eilės kurti ir priimti nepakeliamą skausmą kito žiūrėjimo malonumui.
Viduriniosios triptiko dalies – „Oi, pasižiūrėk koksai išminčius atsirado / Oh vide quid sapiens visus est / O, išmintingas žmogau“, – kaip ir sufleruoja pavadinimas, centre nuoga raito žmogaus figūra iškeltose rankose laiko išminties simbolį pelėdą ir tuštybės simbolį veidrodį. Po žirgo kanopomis esančių grindų margumas, trimatiškumas ir kartu absoliutus, per veidą (ir akis) pliaukštelėjantis plokštumas primena sumažintas Varnelio optines kompozicijas. Už lėkšto išminčiaus matyti gotikinių bažnyčių vitražus atkartojantys langai. Jų naratyvinės scenos varijuoja nuo buitinių – kuratorius pasakoja apie paveikslą, scena lovoje su viduramžišku baldakimu, iki humoristinių – nuogas žmogus rodo žiūrovui savo sėdynę, o kitame vitraže šelmiškai krauna iki paprasčiausio, visiems atpažįstamo simbolio supaprastintą krūvelę ar moko asilą skaityti. Visuose siužetuose dalyvauja tas pats nuogas belytis personažas. Nors be veido bruožų ar skiriamųjų ženklų, kiekviename siužete jis mano vaizduotėje priima kitokį charakterį, atitinkantį scenos nuotaiką.
Trečioji trilogijos dalis – „Na, tai aš čia taip ir norėjau šiaip / Bene est, quod usquam hic volui / Na, aš vis tiek norėjau čia būti“. Čia pagrindinės figūros – pro vartus žengianti susigūžusi pora – asocijuojasi su Adomo ir Ievos išvarymo iš Rojaus ikonografija. Beveidėms figūroms lytį ir vardus priskiriu pagal ilgus oranžinius pirmosios figūros plaukus – sakykime, tai Ieva, o tariamam Adomui ne taip pasiseka – jis neturi jokių skiriamųjų ženklų – nuplikęs ir nuogas, kaip ir kiti Radžiūnaitės veikėjai. Pora už savęs palieka augmenija turtingą sodą. Augalų žiedai, lapai, stiebai atrodo gąsdinančiai, lyg kėsintųsi pulti. Tačiau aršiausiai čia puola angelas, nuožmiai skrendantis link jų su degančiu kardu. Pasižiūrėjus atidžiau matyti, kad sode slepiasi kelios žmonių poros. Gal jie dar nenusidėję, o gal čia pavaizduota išvaromųjų praeitis: kaip jie stebi sodą, jame dūksta ir šnekučiuojasi su vaivorykštine gyvate žmogaus torsu.
Monika Radžiūnaitė savo parodoje veda žiūrovą už rankos per tyčia neteisingus paveikslus, vis šelmiškai atsisukdama per petį pasižiūrėti, ar jis dar nesuklupo interpretacijų pinklėse.
