Monika Šipelytė. Gabrielė Radvilaitė: princesė diplomatų pasaulyje (2025, NŽ-A nr. 2)

Istorijoje ieškodami moterų dažnai pasiduodame madoms ar aktualijoms, kad jas būtina ten surasti. Todėl dažnai persistengiame įsitikinę, kad šiais atradimais atpirksime visus tuos šimtmečius, kai buvo rašoma tik didžiųjų vyrų ir mūšių istorija. Kalbu ne apie lyčių studijas ar feminizmo tyrimus, o tik paprastą, klasikinę XX a. diplomatijos istoriją, kurioje (pelnytai?) visus laurus ir prakeiksmus galima skirti baltiesiems heteroseksualiems vidutinio amžiaus vyrams. Tačiau kartais iš smulkių, ilgametėje diplomatijos istorijos tradicijoje nepastebėtų detalių susidėlioja netikėtai nustebinantys vaizdai.

Galimybė atrasti lietuvę princesę (ir dar Radvilaitę!) pasitaikė ieškant su Lietuva ryšių turėjusių asmenų, susijusių su Tautų Sąjungos (TS) veikla tarpukariu, konkrečiai – vartant čia dirbusiųjų asmens bylas. Nors personalo registre net dešimt žmonių buvo įvardyti kaip „lietuviai“, tik penki buvo ne laikini bendradarbiai: dviem pavyko pakilti iki pirmojo – aukščiausiojo – laiptelio TS biurokratijos schemoje, trys dirbo kaip antrosios pakopos valdininkai¹. Nesiimant aprašinėti šios sudėtingos biurokratinės sistemos, reikėtų pasakyti tik tiek, kad TS sekretoriatas buvo nuolat veikusi administracinė struktūra, padalinta į kelias sekcijas, o Tautų Sąjungos Asamblėja ir Taryba susirinkdavo tik nustatytu laiku. Būtent sekretoriatas ruošė medžiagą Asamblėjos ir Tarybos posėdžiams, prižiūrėjo ir stebėjo priimtų sprendimų vykdymą šalyse narėse, užsiėmė vidine ir išorine komunikacija². Personalo registre aptinkama ir Gabrielė Radvilaitė – pirmoji moteris, tapusi tikrąja Informacijos sekcijos nare ir itin ilgai dirbusi TS sekretoriate, nuo 1920 iki 1938 m. Ne tik šaltinių gausa, bet ir atvejo iliustratyvumas ragina apie šios moters asmenybę kalbėti detaliau. Pirma, daugėjant tyrimų, vis daugiau sužinome apie moterų vaidmenį tarpukario diplomatijoje, o tai ragina kelti klausimą apie naujų atradimų santykį su senąja istoriografija: ar jie keičia bendrą, įsitvirtinusį istoriografinį pasakojimą, ar tik jį papildo? Antra, ši istorija atsiskleidžia tarptautiškumo (tikro ar menamo), įsiterpusio tarp tikrojo tarptautinio bendradarbiavimo ir minkštosios kultūrinės diplomatijos, galią. Trečia – šis pavyzdys svarbus Lietuvos diplomatijos istorijai, parodantis, kad dideli mažos šalies reikalai kartais buvo sprendžiami ne visai tų ir ne visai taip, kaip buvo tikimasi.

Tautų Sąjunga, įkurta po Pirmojo pasaulinio karo Versalio taikos sprendimu, buvo viena didžiausių tarptautinių organizacijų, siekusių tarptautiniuose santykiuose įtvirtinti bendros taikos ir gerovės politiką, užtikrinti savanorišką valstybių bendradarbiavimą ir komunikaciją. Netgi kaip (beveik) žlugęs projektas, ši organizacija buvo didelės anuometinio Vakarų pasaulio diplomatijos variklis, kūręs naujas bendravimo formas ir keitęs suvokimą apie diplomatijos bei politikos galimybes. TS sukūrimas istoriografijoje matomas kaip „naujos, daugiakalbės, į visuomenę orientuotos tarptautinių santykių formos“³ atsiradimas: neformalūs ryšiai, techninis ir ekspertinis žinojimas čia tapo ypač svarbūs. Moterų vaidmuo ir reikšmė tarpukario diplomatijoje šiuolaikinėje istoriografijoje vis dar dažniausiai matomi moterų organizacijų istorijos kontekste, nors jų įtaka TS spręstiems klausimams pastaraisiais metais sulaukia vis daugiau tyrėjų dėmesio⁴. Veikimo tarptautinėje erdvėje patirtis po Pirmojo pasaulinio karo tapo aktuali, kai tarptautinėms organizacijoms reikėjo kurti europinę, o vėliau – ir globalią tapatybę, nes buvo susidurta su kalbų, kultūrų, religijų, komunikacijos būdų įvairove. Formalūs ir neformalūs moterų ryšių tinklai, atsekami dar nuo XIX a., čia jau turėjo patirties, o jų propaguoti taikos ir intelektualinio bendradarbiavimo klausimai pagaliau atsidūrė politinių ir diplomatinių svarstymų centre.

Pagrindinė šios istorijos herojė – princesė Gabrielle Jeanne Anne Marie Radziwill (1877–1968) gimė Berlyne, Lietuvos aristokratų šeimoje. Jos šeima priklausė vis dar gyvuojančiai Nesvyžiaus Radvilų šakai. Pirmojo pasaulinio karo metu Radvilaitė dirbo Rusijos imperijos Raudonajame kryžiuje rusų-persų fronte ir ten vadovavo vietos ligoninei. Po bolševikų revoliucijos ji turėjo bėgti nuo persekiojimo, netekusi visų santaupų⁵. Kol kas neaišku, kaip ir kodėl Radvilaitei 1918 m. buvo suteiktas neseniai susikūrusios Lietuvos Respublikos pasas, bet tokia praktika buvo taikoma, ypač jei garsių giminių palikuonys norėjo priimti pilietybę. Tai jai leido persikelti į Londoną, vėliau – į Ženevą ir prisijungti prie TS dar jos kūrimosi stadijoje⁶.

Pati būdama pabėgėlė, Radvilaitė labai gerai suprato vaikų ir moterų apsaugos konfliktų atvejais būtinybę ir moterų įgalinimo per tarptautines organizacijas svarbą. TS ji savo karjerą pradėjo kaip sekretorė-asistentė 1920 m. rudenį vykusioje Asamblėjoje. Čia ji pateko per asmenines pažintis, draugus, kurie pažinojo serą Ericą Drummondą – pirmąjį generalinį TS sekretorių. Drummondo vizija buvo suburti savo personalą iš kuo daugiau skirtingų Europos ir pasaulio šalių ir pačiam vykdyti personalo atranką, neleisti šalims tiesiog nominuoti kandidatų. Radvilaitė puikiai tiko šiai vizijai – jos asmens byloje saugomi du rekomendaciniai laiškai, aprašantys aukštą princesės kvalifikaciją (kalbų mokėjimą, sekretorės kompetencijas, daugelio šalių pažinojimą) ir sudėtingą materialinę padėtį⁷. Su Drummondu ji užmezgė ilgus metus trukusią profesinę draugystę – nors išliko tik darbiniai jų laiškai, juose pastebimas draugiškas tonas, pagarba, pasitikėjimas teikiamais patarimais ar priimamais sprendimais. Kitas svarbus Radvilaitės kontaktas tik patekus į TS buvo Pierre’as Comert’as – ilgametis Informacijos sekcijos vadovas, pirmasis tiesioginis jos viršininkas, 1927 m. nominavęs ją šio skyriaus tikrojo nario pareigoms. Įdomus čia ir Radvilaitės (galbūt sąmoningai pasirinktos) lietuviškos pilietybės bei tapatybės faktorius: istoriografijoje minima, kad Radvilaitės situacija buvusi netipinė, nes ją ir jos karjerą Sekretoriate labai palaikė Lietuvos vyriausybė, o tai retas atvejis⁸. 1925 m. Lietuvos delegatas TS 6-ojoje asamblėjoje ir būsimasis užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius rašė generaliniam sekretoriui, kad Radvilaitės paaukštinimas į tikruosius Sekcijos narius būtų naudingas tiek Lietuvai, tiek Sekretoriatui, nes jos pagalba nepamainoma tarpusavio komunikacijoje⁹.

Informacijos sekcija TS buvo pagrindinis skyrius, turėjęs vykdyti „atvirosios diplomatijos“ misiją, t. y. veikti kaip priešingybė slaptajai diplomatijai ir žvalgybų žaidimams, vyravusiems Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse. Informacijos sekcija buvo jungtis tarp TS Sekretoriato, Tarybos ir Asamblėjų, atsakinga už šių institucijų sprendimų iškomunikavimą¹⁰. Radvilaitė ne tik prisidėjo kuriant šią sistemą, bet ir joje apjungė du komunikacijos kanalus: įvairių šalių diplomatų žinias ir iš moterų organizacijų tarptautinių tinklų gautą informaciją. Lietuvai ši moteris buvo svarbi, nes būtent ji vadovavo rengiant informacinius pranešimus ir rekomendacijas, susijusias su Baltijos šalimis. Mokėdama rusų, vokiečių, prancūzų, anglų, estų, latvių ir lietuvių kalbas (dėl kai kurių kalbų mokėjimo, tiesa, iki galo neaišku – ar vertė pati, ar naudojosi kolegų pagalba), ji parengė daugybę spaudos apžvalgų, rekomendacijų diplomatams ir sekretoriato nariams. Pavyzdžiui, 1929 m. ji parengė pranešimą apie tuometines politines aktualijas, skirtą TS generalinio sekretoriaus pavaduotojo Yotaro Sugimuros vizitui Lietuvoje. Šiame raporte Radvilaitė komentavo Lietuvos politikų biografijas ir nevengė asmeninių pastebėjimų bei jų elgesio vertinimų, daugiausia dėmesio skirdama galimoms būsimojo Lietuvos užsienio reikalų ministro kandidatūroms¹¹. Tai rodo ne tik gerą Lietuvos politinės aplinkos išmanymą, bet ir pasitikėjimą jos nuomone kitoje, aukščiausių TS sluoksnių pusėje.

Radvilaitės veikla taip pat jungia lietuviškąjį ir tarptautinį siužetus ir atskleidžia TS siekius gerinti komunikaciją tarp šios organizacijos šalių narių. Čia iškyla kita, nepolitinė TS dalis – Tarptautinis komitetas intelektiniam bendradarbiavimui, pramintas „Protų lyga“ (League of Minds), kuriam priklausė garsūs to meto mokslininkai, įskaitant tokias aukščiausios prabos žvaigždes kaip Albertas Einsteinas ar Maria Skłodowska Curie. Vienas „Protų lygos“ tikslų buvo skatinti informacijos ir žinių sklaidą tarp skirtingų šalių, kultūrinį bendradarbiavimą, siekti įtraukti iškiliausius mokslo, meno ir visuomenės veikėjus prisijungti prie šios struktūros¹². 1926 m. Paryžiuje šio komiteto iniciatyva buvo įkurtas Tarptautinis intelektinio bendradarbiavimo institutas (International Institute of Intellectual Cooperation), laikomas UNESCO pradininku.

Šios organizacijos rėmuose užsimezgė ir asmeninis bei profesinis Radvilaitės ryšys su Sofija Kymantaite-Čiurlioniene, kuri, be kitų įvairių visuomeninių veiklų, buvo viena pirmųjų Lietuvos diplomačių moterų, ketvirtajame dešimtmetyje atstovavusi savo šaliai TS asamblėjose. Ši veikla buvo itin svarbi, nes nuo 1927 iki 1937 m. Lietuva nuolatinio atstovo prie TS neturėjo: diplomatai, žurnalistai ir kiti URM atstovai kiekvienam renginiui Ženevoje buvo samdomi iš naujo – visiems jiems tai buvo ne tik vyriausybės pasitikėjimo ženklas, bet ir papildomas pajamų šaltinis. Čiurlionienė delegacijos nare buvo TS Asamblėjos sesijose 1929–1931 ir 1935–1938 m. Tiesa, Radvilaitė ir Čiurlionienė susipažino Kaune, ne Ženevoje: 1929 m. pavasarį tuometinis užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras rengė priėmimą TS atstovės Radvilaitės atvykimo proga ir į jį sukvietė Lietuvos intelektualus, tarp kurių buvo ir Čiurlionienė¹³. Vėliau ponios dar ne kartą susitiko Ženevoje: amžininkai prisimena, kad jų ryšys buvęs naudingas abiem pusėms, padėjo bendradarbiaujant tiek kultūriniais, tiek socialiniais klausimais¹⁴.

Vienas toks bendros veiklos pavyzdys – Čiurlionienė ir Radvilaitė drauge rengė dokumentus, kurių pagrindu 1932 m. buvo siekiama įteisinti prostitucijos draudimą Lietuvoje¹⁵. TS šį procesą stebėjo ir domėjosi, kodėl šių teisės aktų priėmimas taip stringa. Radvilaitė čia atliko tarpininkės vaidmenį, o Čiurlionienė stengėsi pakeisti Lietuvos sveikatos apsaugos ir socialinės rūpybos sektoriuose įsigalėjusią nuomonę, kad šis draudimas tik pablogins moterų padėtį – jos abi siekė Lietuvoje pritaikyti geriausias Vakarų praktikas ir naujoves. Nors įstatymas nebuvo priimtas, bet Radvilaitės nuomonė Lietuvos vyriausybei buvo svarbi ir iš tiesų padėjo aktualizuoti realias šalies problemas.

Tarptautinio bendradarbiavimo skatinimas po Intelektinio bendradarbiavimo komiteto ir instituto vėliava irgi buvo viena iš Radvilaitės veiklos sričių. Ji apskritai buvo viena daugiausiai TS veiklos komunikacija Lietuvoje užsiėmusių asmenybių: pagrindinis viešai prieinamas informacijos šaltinis apie Tautų Sąjungą buvo pačios organizacijos leidžiami ir verčiami žurnalai bei knygos, kurios pasiekdavo ir Lietuvą. Išskirtiniu atveju galėtume laikyti tai, kad 1934 m. visas žurnalo Naujoji Romuva numeris buvo skirtas Tautų Sąjungos pristatymui: ten svarstomiems klausimams, socialinėms Lietuvos ir Europos problemoms, ir, žinoma, tarptautinių kultūrinių ryšių stiprinimo svarbai. Be TS ir Lietuvos diplomatų įvadinių ir istorinių straipsnių, šiame numeryje buvo publikuoti ir keli princesės tekstai: vaikų rūpybos ir sveikatos sritys Radvilaitei buvo itin svarbios, ji buvo vienas ryškiausių autoritetų šiais klausimais, tai atspindi ir faktas, kad 1931–1934 m. ji dirbo TS Socialinėje sekcijoje. Straipsniuose „Tautų Sąjungos veikla vaikų globojimo srityje“ ir „Tarptautinė sveikatos apsaugos akcija“ atsiskleidžia kiek konservatyvios Radvilaitės pažiūros feminizmo klausimu – ji nepalaikė vyrų ir moterų teisių suvienodinimo ir tuo metu to siekusių tarptautinių projektų¹⁶. Tad ji buvo vadinamojo „socialinio feminizmo“ idėjų šalininkė, ir, kaip teigia tyrėja Carol Miller, „tikėjo, kad politinių ir pilietinių moterų teisių užtikrinimas yra ne mažiau tarptautinis klausimas negu vaikų gerovė, kuria rūpinasi Tautų Sąjungos komitetai“¹⁷. Radvilaitė rėmė sprendimus ir pokyčius, grįstus duomenimis apie moterų teisinę, socialinę, ekonominę ir politinę padėtį kiekvienoje šalyje, daromus atsižvelgiant į moterų padėties skirtumus jose¹⁸.

Grįžtant prie intelektinio bendradarbiavimo reikšmės Lietuvai – jis buvo svarbus mezgant politinius ir asmeninius ryšius su Vakarų valstybių atstovais, o kartu reiškė ir Lietuvos – mažos ir naujai susikūrusios šalies – pripažinimą. Tarptautinio intelektinio bendradarbiavimo institutas Paryžiuje siekė šalyse narėse įkurtuose komitetuose skatinti kiekvienos iš jų sociologinius, istorinius ir statistinius tyrimus bei jais pagrįstus idėjinius mainus su kitomis šalimis. Tuo tikslu prie Lietuvos universiteto buvo įsteigtas lietuviškasis instituto padalinys, tiesa, susidūręs su įvairiomis problemomis. Pirmiausia, ne visos institucijos, kurių veiklą siekė tyrinėti Paryžiaus institutas, Lietuvoje buvo sukūrusios savo veikimo struktūrą ar gaires: pavyzdžiui, kino teatrų ir muziejų tinklai valstybės mastu dar buvo tik pradėję kurtis ir veikė daugiausia asmeninių iniciatyvų pagrindu. Bet paraginus diplomatams, dar trečiame dešimtmetyje buvo stengiamasi bendradarbiauti ir rinkti Instituto prašomus duomenis apie Lietuvos kultūros ir mokslo būklę¹⁹. Antra problema, labiausiai išryškėjusi ketvirtajame dešimtmetyje, buvo pasikeitęs jau tuometinio Vytauto Didžiojo universiteto vadovybės požiūris: į šį bendradarbiavimą imta žiūrėti ne kaip į mokslinės ir kultūrinės veiklos stebėsenos lauką, o kaip į kontrolės ir politikos įrankį – taigi Švietimo ir Užsienio reikalų ministerijų atsakomybės sferą. Galbūt tai buvo Lietuvai svarbūs ir subtilūs klausimai, todėl Universitetas nenorėjo į juos veltis, arba kaip tik – tai vertinta kaip dar viena institucinės biurokratijos prievolė, kurios norėta atsikratyti, gaunant tik dividendus: Komitetas ir Institutas į Lietuvą siuntė prancūziškas knygas ir vadovėlius, jais aprūpinti šalis nares irgi buvo vienas iš organizacijų tikslų²⁰. Šis atvejis įdomus tuo, kad susidūrus dviem pusėms – universitetui siekiant uždaryti Komiteto šaką Lietuvoje, kaip jau nebeveiksnią ir išsisėmusią, o TS pareigūnams, atsakingiems už tarptautinio bendradarbiavimo vystymą, nenorint to leisti, – buvo kreiptasi į Radvilaitę. Tai rodo, kad princesė laikyta žmogumi, kuriam galima adresuoti visus „lietuviškus“ klausimus, net ir politinius, nes priimtas sprendimas ir buvo politinis – lietuviškojo komiteto šaka perkelta ministerijų žiniai, sutarus, kad universitetas prisidės nariais ir mokslu, o ministerijos – pinigais ir administravimu.

O tuo metu pati Gabrielė Radvilaitė greta lietuviškųjų reikalų sėkmingai kilo karjeros laiptais TS administracijoje. Tiesa, 1931 m. jai buvo siūloma užimti ir Socialinės sekcijos direktorės vietą, bet tam nepritarė moterų organizacijos, tikriausiai dėl minėto požiūrio į moterų teisių klausimus skirtumo²¹. Taigi princesė tęsė darbus intelektinio bendradarbiavimo srityje, kur rūpinosi švietimo, feminizmo, meno, politikos, biurokratijos efektyvinimo klausimais. Matydami ilgų darbo metų ataskaitas ir tik teigiamus vadovų atsiliepimus²², visgi turime sutikti, kad to nepakako, jog moteris užimtų aukščiausio lygmens postą tokioje organizacijoje: Radvilaitės vadove Socialinėje sekcijoje buvusi britų aktyvistė Rachel Crowdy buvo išimtis, o ne taisyklė. Tiesa, 1937 m. pabaigoje Lietuvos užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis svarstė galimybę ir siūlė Radvilaitei prisijungti prie darbo URM, jeigu ši dėl amžiaus toliau nebegalėtų dirbti TS sekretoriate²³. Pati Radvilaitė teigė, kad jos ryšiai ir įtaka Lietuvai būtų naudingiausi dirbant Lietuvos atstovybėje prie TS – tiesa, be diplomatinio rango savo šaliai galėtų tarpininkauti tik neoficialiai (nuolatiniu pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru tuomet visai neseniai buvo paskirtas Kazys Škirpa). Tačiau visgi gavus Lietuvos vyriausybės palaikymą ir Sekretoriato pritarimą, Radvilaitės kontraktas buvo pratęstas, argumentuojant, kad jos pareigas gali atlikti tik atstovas iš Lietuvos, o kito tinkamo kandidato tuo metu nebūta.

Radvilaitės pavyzdys rodo, kad XX a. trečiajame dešimtmetyje moterų, o ypač moterų organizacijų vaidmuo sprendžiant ne tik socialinius, bet ir politinius klausimus vis stiprėjo ir geras ryšių su jomis palaikymas buvo viena iš Tautų Sąjungos siekiamybių. Gabrielė Radvilaitė daug nuveikė šioje srityje: ne tik (ne)formaliai rinkdama informaciją ir ataskaitas, bet ir aktyviai įsitraukdama į debatus dėl skirtingų feminizmo koncepcijų ir jų taikymo sprendžiant teisinius bei politinius klausimus. Tiesa, aktyvizmas ne visuomet padėjo karjeros kelyje. Nors platus ryšių tinklas, aukšta kilmė, išsilavinimas ir ilgametis meistriškumo tobulinimas buvo svarbūs veiksniai siekiant aukščiausių postų TS, jie nebuvo savaime pakankami ar tiek išskirtiniai Europos ir pasaulio kontekste – asmeninė istorija taip pat lėmė daug. Radvilaitės atveju, ryšiai su Lietuva ir sėkmingas jų plėtojimas buvo viena stipriausių jos atramų siekiant daryti įtaką politiniams sprendimams, o ji Lietuvos diplomatams – realus kontaktas, per kurį buvo bandoma naudoti „minkštąją“, kultūrinę galią net tada, kai pastangos tiesiogiai lemti politinius sprendimus nebuvo itin sėkmingos. Tačiau tiek ši mintis, tiek visas ilgas Radvi-
laitės gyvenimas dar tik laukia savo tyrėjų ir atradėjų.

¹ Haakon A. Ikonomou, Yuan Chen, Obaida Hanteer, Jonas Tilsted, Visualizing the League of Nations Secretariat – A Digital Research Tool, Copenhagen: University of Copenhagen, 2023, in: https://visualeague-researchtool.com, (2024-10-28).

² „The role of Secretariat“, in: https://libraryresources.unog.ch/LONSecretariat/overview, (2024-11-12).

³ Madeleine Herren, „Gender and International Relations Through the Lens of the League of Nations (1919–1945)“, in: Women, Diplomacy and International Politics since 1500, edited by Glenda Sluga, Carolyn James, Abingdon: Routledge, 2016, p. 183.

⁴ Susan Pedersen, „Metaphors of the Schoolroom: Women Working the Mandates System of the League of Nations“, in: History Workshop Journal, 2008, t. 66, nr. 1, p. 188–207; Magaly Rodríguez García, „The League of Nations and the Moral Recruitment of Women“, in: International Review of Social History, 2012, nr. 57, p. 97–128; Regula Lugi, „Setting New Standards: International Feminism and the League of Nations‘ Inquiry into the Status of Women“, in: Journal of Women‘s History, 2019, t. 31, nr. 1, p. 12–36.

⁵ Henry‘io Wickhamo Steedo laiškas serui Ericui Drummondui, 1920-09-25, in: „Radziwill (Mlle) G. J. A. M.“, Personnel Files, United Nations Archives Geneva (UNAG), S861/166/2955; Myriam Piguet, „Employées à la Société des nations: carrières et conditions de travail, 1920–1932“, in: Monde(s), 2021, nr. 19, p. 61; Madeleine Herren, op. cit., p. 187.

⁶ Pilietybės turėjimo faktas ir šis Radvilaitės pasas yra minimi TS asmeninės darbuotojo bylos dokumentų registre: Renseignements demandes pour les passeports, etc., in: UNAG, S861/166/2955.

⁷ Sero Erico Drummondo laiškas Henry‘iui Wickhamui Steedui, 1920-09-28; Pierre‘o Comerto laiškas serui Ericui Drummondui, 1920-10-15; Dono Gregory laiškas serui Ericui Drummondui, 1920-09-27, in: Ibid.

⁸ Myriam Piguet yra apibūdinusi šį atvejį kaip sėkmingą išimtį iš taisyklės: „Gabrielle Radziwill buvo vienintelė lietuvė sekretoriate. Ji buvo kilminga, turėjo princesės titulą ir savo vyriausybės palaikymą. Pradėjusi nuo asistentės, ji buvo paaukštinta į tikruosius sekcijos narius po daugybės savo ir Lietuvos vyriausybės prašymų“ (Myriam Piguet, op. cit., p. 61).

⁹ Dovo Zauniaus laiškas serui Ericui Drummondui, 1925-12-18, in: UNAG, S861/166/2955.

¹⁰ Emil Seidenfaden, „The Information Section“, in: https://libraryresources.unog.ch/LONSecretariat/information, (2024-10-29).

¹¹ Gabrielles Radziwill laiškas Yotaro Sugimura, 1929-09-28, in: UNAG, R1851/1A/10697/10697.

¹² Martin Grandjean, „The International Bureaux and Intellectual Cooperation Section“, in: https://libraryresources.unog.ch/LONSecretariat/intellectual, (2024-12-20).

¹³ Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės laiškas dukrai Danutei Čiurlionytei, 1929-04-23, in: Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Raštai, t. 5: Laiškai, 1906–1944, sudarė Danutė Čiurlionytė-Zubovienė, Ramutis Karmalavičius, Dalia Palukaitienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011, p. 211; Eglė Kačkutė, „Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė“, in: Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje = Auf den Spuren litauischer Schriftsteller in der Schweiz: Sugrįžimų apybraižos, sudarytoja Jūratė Caspersen, Kaunas: Naujasis lankas, 2009, p. 184.

¹⁴ Valentinas Gustainis, Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus, Kaunas: Spindulys, 1991, p. 211–212; Valentinas Gustainis – lietuvių žurnalistas, prisijungęs prie Lietuvos delegacijos TS 10-ojoje asamblėjoje (https://lonsea.de/pub/person/5493, (2024-10-30).

¹⁵ Sofijos Čiurlionienės laiškas Gabriellei Radziwill, 1932-10-04; Gabrielles Radziwill laiškas Sofijai Čiurlionienei, 1932-10-12, in: Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, op. cit., p. 284–286; Eglė Kačkutė, „Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė – lietuvių visuomenės veikėja tarptautinėje erdvėje“, in: Lyčių studijos ir tyrimai, 2012, nr. 10, p. 12–13.

¹⁶ Kunigaikštytė Gabrielė Radvilaitė, „Tautų Sąjungos veikla vaikų globojimo srityje“; „Tarptautinė sveikatos apsaugos akcija“, in: Naujoji Romuva, 1934, nr. 190 (1), p. 588–590.

¹⁷ Carol Miller, „Geneva – the Key to Equality“: inter-war feminists and the League of Nations“, in: Women’s History Review, 1994, t. 3, nr. 2 (3), p. 253.

¹⁸ Marilyn Carr, Women, the League of Nations and the United Nations: A Story in Three Parts, Boston: UNESCO/UNITWIN Network on Gender, Culture & People-Centered Development, Buenos Aires: Global Network of UNESCO Chairs on Gender, 2020, p. 8.

¹⁹ Oscaro Haleckio laiškas Petrui Avižoniui, 1925-12-07, in: UNESCO Archives, FR PUNES AG 01-IICI-A-III-1.

²⁰ Igno Jonyno laiškas Julienui Luchaire‘ui, 1929-01-22, in: Ibid.

²¹ Myriam Piguet, op. cit., p. 69–70.

²² Massimo Pilotti, Certificate as to Grant of Annual Increment, Princess G. Radziwill, 1936-04-07, in: UNAG, S861/166/2955.

²³ Gabrielės Radvilaitės laiškas Stasiui Lozoraičiui, 1937-11-18, in: Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 668, ap. 1, b. 935, l. 6–8.