Tautų Sąjungos šeštoji asamblėja. Delegacijos 54 valstybių, sudarančių Tautų Sąjungą, jau šešti metai renkasi pradžioj rugsėjo mėn. gražiajam Ženevos mieste. Oras paprastai Rugsėjo mėn. Šveicarijoje labai gražus ir malonus. […] Ženeva, be abejo, yra vienas gražiausių pasaulio miestų: įrėmintas Savojos ir Juros kalnuose, išsidriekęs abipusiai Lemano ežero, vieno gražiausių pasauly, toj vietoj, kur iš čia tarytum spjauja iš savo milžiniško rezervuaro upę Roną. Skaisčiai mėlynas dangus ir žalsvai mėlynas tyras ežero vanduo, apsuptas kalnais, apvilktas lengvučiais tartum šydo rūkais, apšviestas švelnučiais dar nenuslopusiais savo kaitros Rugsėjo mėnesio saulės šviesuliais. Žalumynuos ir gėlėse paskendę vilos, meilučiai palace’ai, blizgantys savo marmurais, bronzais, atidaro plačiai savo duris, viliodami savo šeimininkų mandagumu iš viso pasaulio kampų svečius. Ar reikia tatai stebėtis, kad viso pasaulio diplomatai, mokantys jungti malonumą su naudingumu, kartu su savo žmonom ir ne žmonom, taip veržiasi į Ženevos T[autų] S[ąjungos] Asamblėją, duodančią jiems begalę progų aux frais de la pricesse, t. y. savo valdžios leidimu, turėti mėnesį „atostogų“. Žinoma, mūsų diplomatijos asai neatsilieka nuo kitų.1
Šis vaizdingas, romantiškas Ženevos, kaip to meto pasaulio diplomatijos centro, pristatymas, rodo, kad jau 1926 m. Juozas Gabrys ketino pradėti spausdinti savo „Laiškus iš Ženevos“ lietuviškoje spaudoje. Cituotas laiškas, pažymėtas Nr. 2, taip ir liko tik juodraštyje. Tačiau šis Ženevos aplinkos aprašymas itin tinka skirtingų pasaulių susidūrimo vietos dekoracijoms, tampa pretekstu kalbėti apie žmones ir jų laikus.
Rašant istorinius tekstus, vis intriguoja klausimas apie herojus, kuriuos mums sukuria istorija – ar tikrai visi didvyriai buvo tokie didingi, kokius mes mėgstame prisiminti? Ar tikrai visi niekšai nenuveikė nieko naudingo? O tie milijonai tarp jų – paprasti, neišsiskiriantys, nuobodūs? Juk iškart aišku, kad šie klausimai, netgi retorine forma, vos paklausti netenka savo galios – žinome, kad atsakymai yra „ne“. Tas „ne“ daugumoje situacijų iš tiesų guodžia, labiausiai dėl to, kad galbūt tada yra bent mažytis šansas, jog kiekvienas iš mūsų jau yra herojus kokioje nors būsimoje beprotiškoje istorijoje, tik dar to nežino, pagrindinis veikėjas būsimame gyvenimo nuotykyje, tik kol kas dar nenusipirkęs į jį bilieto.
Toks, iš pažiūros, atrodo ir Juozas Gabrys – įvairiais mitais apipintas ir tarpukario Europoje vienas labiausiai pažįstamų Lietuvos diplomatų. Didžiai mažas ar mažai didis, herojiškas niekšelis ar niekšiškas herojus. Imdamasi tirti Gabrio gyvenimą, neturėjau tikslo kovoti su mitais apie šį veikėją. Tiesiog norėjosi papasakoti, kaip galėjo būti. Kartais realybė pasižymi savybėmis, kai nebereikia jokios alternatyvios ar kontrafaktinės istorijos – ji tiesiog pati sau prieštarauja, neigia, iškreipia ir žavi vienu metu. Mitai apie Gabrį geriausiai atskleidžia šią prieštaringumo perspektyvą. Galų gale, o kas, jei šie mitai – tiesa?
Atrodytų, Pirmojo pasaulinio karo metai – aktyviausias Gabrio veiklos epizodas, kai jis kūrė ir vadovavo organizacijoms, realiai prisidėjusioms prie modernios Lietuvos valstybės projektų ir jų įgyvendinimo. Tačiau tarpukariu dar labiau išryškėjo jau patikrinti jo veiklos metodai ir ambicijos, nesėkmės bei lūkesčiai, kuriuos jis kėlė ne tik sau, bet ir visai Lietuvos valdžiai, diplomatams, net valstybei kaip žmonių bendrijai. Ir štai, perėjimas iš vieno žinomiausių lietuvių užsienio prancūzakalbėje aplinkoje į keistą, apsimestinai nepolitinį veikėją be mandato, besiblaškantį tarp Paryžiaus ir Ženevos, iš Gabrio pusės turėjo būti skaudus. Žinoma, tai nė kiek nenumalšino jo noro dalyvauti Lietuvos politikoje, diplomatijoje ir daryti tam įtaką, tačiau po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo pasitraukęs iš vienintelio oficialaus savo kaip diplomato posto – konsulo Karaliaučiuje – Gabrys viešai save pozicionavo kaip žurnalistą. Jis akylai sekė Lietuvos delegacijos veiklą Tautų Sąjungoje ir apie tai pranešinėjo krikščionių demokratų dienraščio Rytas skaitytojams – čia buvo spausdinami jo „Laiškai iš Ženevos“. Tačiau greta buvo siunčiamos telegramos ir laiškai ministrui pirmininkui Augustinui Voldemarui, vėliau – Juozui Tūbeliui, dažniausiai piktinantis dviem dalykais: arba blogu Lietuvos delegatų prie Tautų Sąjungos darbu ir netinkamu šalies atstovavimu Ženevoje, arba priešiškais Lenkijos ir Vokietijos veiksmais, kurie netrukus sukels naują pasaulinį karą. Ir motyvas, žinoma, buvo tas pats – kodėl niekas neklauso jo patarimų ir niekas nėra daroma su jo pasiūlymais. Viešos ir privačios kritikos sulaukdavo ne tik delegacijos nariai Dovas Zaunius, Vaclovas Sidzikauskas ar ambasadoriai Berne, Paryžiuje, Berlyne, bet ir užsienio reikalų ministrai, anot Gabrio, neadekvačiai pasirinkdavę Lietuvos užsienio politikos kryptis ir ne ten matydami didžiausią pavojų šaliai.
Tad trečias-ketvirtas dešimtmetis Gabrio gyvenime neatrodo buvęs nuobodus. Lygia greta šalia aršios kritikos Lietuvos vyriausybės atžvilgiu niekada nenustojo plaukti ir bendradarbiavimo pasiūlymai – Ženevoje atkurti Lietuvių informacijų biurą, veikusį Pirmojo pasaulinio karo metais, ar čia kurti bendrą propagandos organizaciją kartu su baltarusiais ir ukrainiečiais. Įsiklausyta buvo tikrai ne į viską, nebent į lietuviškojo biuro veiklos būtinybę, kurią tikrai finansavo Užsienio reikalų ministerija. Tarptautinį leidinį Le Revue des Nationalités Gabrys leido kitomis (greičiausiai asmeninėmis) lėšomis, nors žurnalas iš tiesų daugiausia orientavosi į Vidurio ir Rytų Europos teritorines bei tautines problemas2.
Tokia veikla tikrai neatsipirko. Išgyventi ir užsiimti leidyba Šveicarijoje nebuvo pigu, juolab gyventi reprezentacinį aukštuomenės ir diplomatų gyvenimą, neturint nuolatinio finansavimo šaltinio. Tad Gabrys griebėsi to, kas buvo labiau pelninga – verslo, konkrečiau – prekybos įmonių steigimo ir nekilnojamojo turto nuomos. Įmonių vystymą pradėjo kaip tarptautinio bendradarbiavimo projektą, ieškodamas, ką būtų galima iš Lietuvos importuoti į Šveicariją ir atvirkščiai. Prekybos objektai buvo itin įvairūs – javai, odos, kailiai, dirbtinis šilkas, arkliai, aprangos ir įrangos detalės kariuomenei, netgi ginklai. Nekilnojamojo turto verslas neblogai sekėsi ne tik Šveicarijoje, kur netoli Lozanos, Vaud kantone, Gabrys buvo nusipirkęs kelis ūkius ir pats viename jų gyveno, bet ir Klaipėdoje – čia nuomojo namus, butus, sandėlius netoli uosto, užmiesčio sodybas. Gaunamų lėšų ir bankams atiduodamų paskolų balansas nuolat svyruodavo, o trūkinėjanti leidybinė veikla ir, žinoma, nuolatiniai Gabrio skundai dėl pinigų trūkumo tai patvirtina. Tačiau šaltiniuose randamos užuominos apie jo nešiotus laikrodžius, pirktus automobilius, nuolatines keliones, rengiamus priėmimus ir norą mėgautis visais perkamais gyvenimo malonumais tarsi įrodo, kad pinigų labiausiai trūksta tiems, kurie žino, kaip juos išleisti.
Gabrio prekybiniai interesai ir lankstumas tarpukariu garsiausiai nuskambėjo būtent ginklų pirkimo Lietuvai byloje: siūlydamas tarpininkavimo paslaugas vienai šveicarų kompanijai, vėliau jis pareikalavo atlygio, nors Lietuvos vyriausybės po kelerių metų įvykdytas ginklų pirkimas niekaip nebuvo susijęs su Gabrio firma. Istorija nebuvo itin išskirtinė kitų pavykusių ir nepavykusių sandėrių kontekste, iki teismo ji nukeliavo dėl siekio išsiaiškinti moralinius, ne materialinius nuostolius: Gabrys, pavadintas „palūkanų medžiotoju“, įsižeidė, o šveicarai pasipiktino reikalavimu mokėti daugiau negu sandėrio suma. O kaltas čia pasirodo tik nutekintas diplomatų susirašinėjimas: nei Gabrio aplinka, nei lietuvių diplomatai nevengė aštrių žodžių vieni kitų atžvilgiu, o šiai informacijai patekus į spaudą, kilo atitinkama reakcija. Gabrys stipriau pyko už netaktą laikraščiuose, o ne gyvenime: jis sekė daugumos šalių spaudą ir daug dėmesio skyrė savo įvaizdžiui joje, ryšiams su kitais leidėjais. Su dauguma „aršiausių“ savo kritikų spaudoje jis dažnai susitikdavo, bendraudavo tiek Šveicarijoje, tiek Lietuvoje.
Išimtis gal tebuvo Augustinas Voldemaras, su kuriuo teismas dėl garbės šiek tiek užsitęsė: Gabrys 1925 m. bandė atsiteisti už, jo nuomone, neteisingus kaltinimus jam valstybės išdavyste 1918 m. ir apeliavo, kad nevykdoma bausmė oponentui, kuris visgi buvo pripažintas kaltu. Tačiau nuosprendis nesukliudė abiem veikėjams susitikti Ženevoje 1927 m. ir vėliau, kai Tautų Sąjunga ėmė svarstyti lietuvių-lenkų konfliktą dėl Vilniaus krašto, o Voldemaras buvo užsienio reikalų ministras ir ministras pirmininkas.
Iš šių pareigų pašalintas 1929 m., Voldemaras pasitraukė į opoziciją, o Gabrys vėl suskubo keisti savo naratyvą iš „antismetoninio“ į „antivoldemarinį“. Gabrys šiek tiek taikėsi prie bendros krikščionių demokratų pozicijos valdančiųjų atžvilgiu, bet (ne)meilė Smetonai iš Gabrio pusės buvo įgavusi keistą pobūdį. Noras dirbti kartu ir dirbti Lietuvai po menkiausios žiežirbos, teksto ar veiksmo, staigiai persijungdavo į sąmokslo teorijų apie liberaliosios masonijos valdymą ir Lietuvos engimą, kurio priešakyje Tautos Vadas stovi nuo 1918 m., skleidimą. Skausmingas ir bene lemtingas lūžis Gabriui įvyko dar pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais, kilus konfliktui tarp jo ir Valstybės Tarybos, kai Šveicarijos lietuvių organizacijos buvo pripažintos tik kaip Tarybai patariančios, o ne vadovaujančios lietuvių veikimui užsienyje. Taip Gabrio svarba nors ir nebuvo užginčyta, jam leista ir toliau veikti valstybės labui, visgi jo svarba buvo gerokai sumenkinta, siekusi tik tam tikras partijas ar konkrečius politikus. Bet valdžios troškimo Gabrys niekada nepamiršo – savo laimei ir nelaimei vienu metu.
Todėl tie pora dešimtmečių Ženevoje žymi itin aktyvų Gabrio gyvenimą visose srityse, bendravimą su keisčiausiais veikėjais iš įvairiausių visuomenės sluoksnių ir šalių. Kai kuriais atvejais atrodo, kad Gabrys juos šelpia, išlaiko, siunčia su lietuviškomis užduotimis ten, kur dirba lietuvių diplomatai arba vyksta įvairūs tarptautiniai renginiai. Kitais atvejais, tie patys žmonės tampa Gabrio fundatoriais, jį įvedinėja į savo aplinką ir patarinėja kaip elgtis, norint grįžti į politiką. Tad ryšių greičiausiai būta dvipusių – tas, kam tuo metu geriau sekdavosi statyti tarptautinės diplomatijos ruletėje, ir diktuodavo sąlygas, ką dabar veikti ir kaip iš naujo vėl bandyti užkariauti pasaulį.
Ketvirto dešimtmečio viduryje Gabrys aktyviai susirašinėjo su Rytų informacijos biuru „Ofinor“, leidusiu Artimųjų ir Vidurio Rytų politikos naujienų biuletenius: kai kurie straipsniai buvo perspausdinami Revue des Nationalités, o šio biuro vadovas, dirbęs Paryžiuje, kvietė Gabrį greta atidaryti ir savo laikraščio atstovybę. Šio susirašinėjimo paraštėse randame XX a. septintame dešimtmetyje Gabrio palikimą perėmusio ir šiek tiek tyrinėjusio Alberto Geručio pastabas, kad minimas veikėjas, pavarde Jeremejevas, buvo ukrainiečių kilmės Gabrių draugas, tarpukariu gyvenęs jų sodyboje La Chaux, Šveicarijoje. Daugiau informacijos apie šį žmogų surinkti nepavyksta – ne visa jo korespondencija su Gabriu išlikusi, o svarbiausioji dalis tikriausiai nepasiekė šių laikų tyrinėtojo.
Panašiu metu už savo įtartinus projektus ir draugystes Gabrys net susilaukė Šveicarijos slaptosios tarnybos, ieškojusios paslaptingojo šveicaro, įtariamo ryšiais su Italijos fašistais, nemalonės. Gabriui buvo laikinai uždrausta patekti į šalį dėl nesutvarkytų reikalų su Užsieniečių policija ir galimai priešiškos veiklos. Galiausiai buvo įrodyta, kad Gabrys nieko priešiško Šveicarijai neveikė, tad galėjo iki gyvenimo pabaigos gyventi ant Lemano ežero kranto. Nors to meto diplomatams nepavyko įminti mįslės, kas tas paslaptingas šveicaras3, dabar aišku, kad tai buvo šveicarų kariuomenės pulkininkas Arthuras Fonjallazas, kilęs iš garsios vyndarių ir politikų giminės, tuo metu nebevykdęs tarnybos, su kuriuo Gabrys tikrai turėjo ryšių. Fonjallazas buvo pagarsėjęs kaip ne itin vykusių sandėrių su užsienio kapitalo įmonėms sudarinėtojas, o 1934 m. su Gabriu įsivėlė į jau minėtą keistą bylą dėl patrankų pirkimo Lietuvai4. Nors lietuvių pokalbiuose minima, kad šveicarai jį tik įtarė šnipinėjimu fašistinės Italijos naudai, šia kryptimi Fonjallazas aktyviai dirbo dar nuo trečio dešimtmečio pradžios, o 1934 m. vasario 11 d. įkūrė l’Action helvétique, suvienijusią visas Šveicarijoje veikusias profašistines organizacijas. Kaip šios sąjungos tikslai nurodoma kova su komunizmu, franko-masonerija, socializmu, politiniu liberalizmu, antikrikščioniška propaganda, finansų internacionalizavimu. Tai itin Gabrio pažiūroms artimi lozungai, vis atsikartojantys jo tekstuose, ypač Lietuvos politikų kritikoje. Kartu Gabrys buvo aršus antihitlerininkas, dar prieš nacių atėjimą į valdžią perspėjęs dėl atgimstančio vokiškojo imperializmo pavojaus5 ir kovojęs prieš Vokietijos įtaką Tautų Sąjungoje sprendžiant Klaipėdos klausimą. Tačiau jo požiūris į fašistinę Italiją buvo daug nuosaikesnis, dažniau palaikantis Mussolinio politiką, nei oponuojantis6. Visame šiame įvykių sūkuryje abu veikėjai atrodo verti vienas kito, todėl jų susirašinėjimas tikrai gali būti įdomus pagrindas ateities tyrimams.
Keistame Gabrio tarpukario diplomatijos amžiuje – kai turint beveik viską, vis tiek įmanoma susimauti nereikšminguose dalykuose – vertėtų paminėti dar vieną keistuolį aristokratą. Tai – Gabrielis Trarieux d’Egmont’as – prancūzų poetas ir rašytojas, tuo metu gyvenęs Monte Karle. Visą gyvenimą domėjęsis astrologija ir ezoterika, ketvirtame dešimtmetyje jis ėmė leisti nemažai populiarumo intelektualų tarpe sulaukusias knygas, bandančias išpranašauti ateitį. Žinoma, visus tuo metu labiausiai domino vienas pasaulinio horoskopo klausimas – kada gi prasidės naujas karas? Gabrys, perskaitęs šio veikėjo knygą Que sera 1939? (liet. Kas bus 1939 m.?), rado joje klaidų ir laiške autoriui pasipiktino, kad trūksta Baltijos šalių, kurios ir nulems visos Europos likimą, horoskopo. Čia pat Gabrys pateikė, jo manymu, svarbiausias datas Lietuvos likimui – 1918 m. vasario 16 d. ir 1926 m. gruodžio 17 d. – ir paprašė sudaryti horoskopą ne tik visai valstybei, bet ir… Augustinui Voldemarui7. Kol kas šios pranašystės rasti nepavyko – tik užuominą, kad toks horoskopas tikrai buvo sudarytas. Pats Trarieux, pranašavęs, kad Antrasis pasaulinis karas prasidės 1940 m. kovo 1 d., veikiausiai susinervinęs dėl klaidos, tą dieną pats numirė.
Vaikino iš Garliavos kelionė į Šveicariją buvo ilga ir sunki, su daugybe kelių ir šalikelių. Galbūt nepagalvojome ir nežinojome, kad jis ne savo noru rinkosi studijuoti Odesoje. Kad tai buvo jo tremties vieta už draudžiamą lietuvybės propagavimą carinio režimo valdomame Šiaurės Vakarų krašte. Ir kad „tremtis“ turėtų būti rašoma kabutėse, nes nėra niekaip savo iššūkių sunkumu prilyginama vėlesniems įvykiams, suteiksiantiems šiam žodžiui pirminę konotaciją lituanistikos tyrimų kontekste. Tiesiai iš Gabrio egodokumentų išgirstame daug įdomesnę mintį už šiuos teksto autorės išvedžiojimus – kad gal pagaliau metas pastudijuoti užsienyje, nes kiek galima toje pačioje aplinkoje trintis? Prancūzakalbė XX a. pradžios Ukrainos uostamiesčio aplinka buvo laikoma sava lietuvių studentams, intelektualams, „tremtiniams“. Jų gausa ir savivoka šiek tiek sujudina įvaizdžius apie tai, ką galvojame buvus tuo metu „lietuviška“ ir „europietiška“. Tik Gabrio kelias iš ten į Šveicarijos kalnus – jau kita istorija. Tiksliau, kelias iš Garliavos į Ženevą, kuris ne toks ir trumpas, jei matuosime vieno žmogaus gyvenimu.
Straipsnis parengtas vykdant projektą, bendrai finansuojamą Europos socialinio fondo lėšomis pagal dotacijos sutartį su Lietuvos mokslo taryba (Nr. 09.3.3-LMT-K-712-19-0063).
1 Juozas Gabrys, Laiškai iš Genevos. II, in: VUB RS, f. 155, b. 963, l. 627–628.
2 Daugiau žr. Monika Šipelytė, „Juozo Gabrio veikla Tautų Sąjungos užkulisiuose: žurnalistika ar diplomatija?“, in: Lietuvos istorijos studijos, 2021, t. 48, p. 45–48.
3 Jurgio Šaulio laiškas Kaziui Bizauskui, 1937-02-18, in: LCVA, f. 383, ap. 7, b. 855, l. 54–57.
4 Alfonsas Eidintas, Slaptasis lietuvių diplomatas: Istorinis detektyvas, Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1992, p. 259–262; Juozo Gabrio laiškas Arthurui Fonjallazui, 1934-10-08, in: LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1884, l. 42; Arthuro Fonjallazo laiškas bendrovei „OC Oerlikon“, 1934-10-11, in: Ibid., l. 43.
5 Juozo Gabrio laiškas Adomui Jakštui (Aleksandrui Dambrauskui), Ženeva, [be datos, po 1934-08-11], in: VUB RS, f. 155, b. 976, [l. n.]; Adomo Jakšto (Aleksandro Dambrausko) laiškas Juozui Gabriui, Kaunas, 1934-08-11, in: Ibid.
6 „Jūs žinote geriau nei bet kas kitas, kad niekada nesu nieko padaręs prieš Italiją, nei prieš fašizmą, nei prieš Dučę. Taip pat gerai žinote, kad per sankcijas 1935 m. esu kritikavęs Lozoraičio požiūrį, kuris tuo metu buvo Užsienio Reikalų Ministras, tuomet TS balsavo prieš Italiją, patvirtino jai sankcijas, apie tai rašiau ir žurnale Rytas“ (Juozo Gabrio laiškas Dr. Insabato, La Chaux, 1939-03-08, in: VUB RS, f. 155, b. 974, [l. n.]).
7 Gabriel Trarieux d’Egmont laiškas Marie Henriette Gabrys, Monte Carlo, 1938-04-09; Juozo Gabrio laiškas Gabriel Trarieux d’Egmont, Paryžius, 1938-11-17; Marie Henriette Gabrys laiškas Gabriel Trarieux d’Egmont, La Chaux, 1938-11-25, in: VUB RS, f. 155, b. 974.
