Dienoraštis rašytas dalyvaujant Lietuvos radijo ir televizijos projekto „Nacionalinė ekspedicija. Lietuva Europoje“ filmavime Šveicarijoje 2021 m. liepą.
Apie keliones, kurias nukeliame tada, kai galbūt jau seniai reikėjo iškeliauti. Prieš pasaulio pabaigą imame elgtis keistai, kiekvienas savaip laukiame Apokalipsės. Kelionėje lydintis chaosas kartais susilieja su tuo vidiniu, kuris nėra iškeliaujamas, nuo jo nepabėgsi. Bet jiems susitikus, tos grožio ir baimės minutės sustingdo kūną ir protą. Grožis tame dar nepažintame jaudulyje, į kurį visada malonu pasinerti, amžinas svajonių neišsipildymas. Baimė tame, kad gal vėl tai tik neteisybė, apgaulė, įsivaizduojama didžių dalykų nuojauta, vėliau užpildysianti dienas nerimu. Kaip jam nepasiduoti? Kaip pasiilgti be liūdesio?
LIEPOS 6 D.
Tolumoje pamatau Alpes. Jos visada reiškia nuotykius. Sugrįžimas į Šveicariją pilnas jaudulio. Lietuvos valstybės dieną pradedu Ciuriche. Vokiškosios Šveicarijos didmiestis pasitinka saule ir ištuštėjusiomis gatvėmis. Protestantizmo ženklų ilgai ieškoti nereikia – milžiniška katedra dviem bokštais remia dangų, ten kur upė pamažu tampa ežeru. Lietuvos didikai su ciurichiečiais susirašinėjo nuo XVI a., panašiu laiku pradėjo studijuoti ir Šveicarijos universitetuose. Katedros papėdėje, prieplaukoje spindi mėlynai baltų laivelių burės. Prisėdu greta Zwinglio, ant jo paminklo pjedestalo – tai geriausia vieta stebėti turtingo miesto žmones. Jie taip ramiai vaikštinėja, tarsi ši pakrantė tebūtų visas jų dienos darbas. Prisimenu skaitytus Petro Klimo žodžius pirmą kartą prieš šimtmetį aplankius šį miestą: „Labai man nepatiko. Banališka visa ir išvaizda, ir pats ežeras su žmonėmis. Tik ežeras ir krantai dar lyg kiek atgaivina, bet irgi greitai atsibosta. O kokie negražūs žmonės!“ Pasidžiaugiu, kad dabar ne sausis, kai lankėsi Klimas.
Skubu į Ciuricho technikos universitetą. Čia greta spinteles galėjo turėti vienu metu mokęsi du studentai – Albertas Einsteinas ir Gabrielius Narutowiczius, pirmasis nepriklausomos XX a. pradžios Lenkijos prezidentas. Šveicarijoje jį primena ne tik atminimo lentos ir paminklai, bet ir viena seniausių ir tuo metu galingiausių hidroelektrinių Šveicarijoje. Galvojant apie humanitarams menkai pažįstamą XX a. pradžios inžinerinį paveldą, Ciurichas apsiniaukia ir užeina liūtis. Tenka skubiai valgyti pasaulio virtuvių maistą centrinėje traukinių stotyje ir sprukti į nakvynės vietą.
LIEPOS 7 D.
Penkios minutės be lietaus ryte – Ciuricho priemiesčių pažinimui. Jie ištįsę per visą ežero pakrantę, atrodo, kad šis miestas niekur nesibaigia. Thomo Manno kapas – jaukiame miestuke, panašiame į daugelį kitų. Nė kiek neprimena Nidos, bet smagu atrasti netikėtai, stebėtis žmogaus likimo vingiais, kelionėmis ir grįžimu namo, kai namai nebūtinai sutampa su gimtine.
Po pietų pirmą kartą aplankau Konstancą – abejuose Reino krantuose išsidėsčiusį miestą prie Bodeno ežero, priklausantį Vokietijai. Simbolinis miestas prisiminti Lietuvos kelionės į Europą pradžią – Vytauto siųstus pasiuntinius į Konstanco bažnytinį susirinkimą, vykusį 1414–1418 m. Sustingdo Konstanco katedros rimtis – išplėtusi akis žiūriu į tūkstančio metų senumo aukso dirbinius, tikriausiai stulbinusius ir pasiuntinius iš Lietuvos prieš daugiau nei 600 metų.
Dėmesį nuo pasiuntinių svečių namų pagrindiniame Konstanco uoste greitai atitraukia įspūdingų formų moters figūra – milžiniška postmodernistinė „Imperia“, besisukanti ant vandens, rankose ironiškai laikanti Imperatorių ir Popiežių, susigundžiusius jos pažadais. Balzaco apsakymo motyvais paremtas kūrinys kaip Bažnytinio susirinkimo įamžinimas kviečia svarstyti mūsų santykį su atmintimi ir jos perkūrimu. Kiek vietos paliekame ironijai ir sarkazmui, kritiškam netgi skaudžios patirties vertinimui? Ar galėtume pastatyti paminklą tam, ko nenorime prisiminti?
Pusdienis Vokietijoje praturtinamas šnicelio degustacija, stebintis kainų skirtumu tarp Vokietijos ir Šveicarijos. Grįžimas atgal jau be neriboto interneto ir kitų linksmybių, o nakvynė liūdnokame, lyjančiame Winterthure, itin keistame mieste prie kelio.
LIEPOS 8 D.
Rapersvilis. Lenkų muziejus. Lietumi prasivėręs dangus nežada užsičiaupti. Nors Reinas tolokai, bet jau pasiekia gandai apie kylantį potvynį. Mažėja pasiplaukiojimo laivu šansai. Geresnių laikų laukiu Viduramžių pilies papėdėje. Lenkų muziejus šioje pilyje įkurtas 1870 m. – sutemptos visos abiejų sukilimų prieš Rusijos imperiją relikvijos ir trofėjai, to meto atminties ženklai ir jau sukurti konstruktai apie lenkų tautos šlovę. Gausi ir įtakinga lenkų emigracija Šveicarijoje buvo fonas puoselėti ir atskirą, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tapatybę, kuri prasidėjus XX a. ėmė konfliktuoti su lenkiškąja nacionalistine. Tikriausiai Rapersvilio aplinkoje ir prasidėjo per visą sunkų praeitąjį amžių nuvilniję susidūrimai ne tik dėl skirtingo savo tėvynės (at)kūrimo matymo, bet ir dėl skirtingų pažiūrų, tikslų, veikimo būdų pačioje išeivijoje. Dabar pilis su restoranu kartais išnuomojama vestuvėms, ir lenkų muziejų žadama iškelti, o papėdėje tįsta vynuogynai ir miestelio rožių sodai, tiltu per ežerą važiuoja traukiniai ir gal keistokai, bet iš tiesų visai romantiškai, greta sukasi balinto metalo apžvalgos ratas. Koks amžius čia šiandien, pasakyti beveik neįmanoma.
Panašus jausmas apima ir lankantis hidroelektrinėje prie Berno. Kaip mums išmintingai pasakė viena Šveicarijoje gyvenanti lietuvė – šimtas metų Šveicarijoje, tai kaip viena diena. Taigi 1917–1920 m. pastatyta Narutowicziaus suprojektuota hidroelektrinė vis dar veikia: turbinos nublizgintos, šliuzai kiloja baidares, milžiniškas dirbtinis krioklys svaigina ausis ir akis, gamtos jėgos ir žmogaus pastangos jas suvaldyti vėl užgniaužia kvapą. Tuometinis inžinerijos stebuklas, didžiausias gelžbetonio pastatas šalyje, nors dabar valdomas kompiuteriais, vis dar reikalauja rankų darbo, priežiūros, retų ekskursijų. XX a. pradžios istorijos, o ypač industrinio paveldo mėgėjams, čia yra kuo žavėtis ir nustebti. Pagalvoju apie nevaržomai kūrybišką Narutowicziaus kartą – galėjai rinktis būti lietuviu, kaip jo brolis, galėjai rinktis būti Lenkijos prezidentu, ir be viso to galėjai rinktis sukurti tai, ko iki šiol nebuvo – kad ir hidroelektrinę Šveicarijos kalnuose. Kokio intensyvumo būta laikų!
Vakaras Berne vėl merkiamas lietaus. Nuo Berno universiteto pievelės Alpių nesimato, nors turėtų. Netgi kitos upės pusės nesimato – žiūriu į savo šlapias kojas ir prisimenu, kad Lietuvoje 35 laipsniai karščio. Ne tik Šveicarijos Konfederacija, bet konkrečiai ir Bernas glaudžiai susijęs su pokario diplomatijos istorija ir lietuvių diplomatų sugalvotais keliais ir būdais, kaip gelbėti Lietuvos valstybingumo likučius. Nėra linksma, bet viltinga istorija. Slogutį šiek tiek prasklaido ir besileidžiančios saulės pasirodymas, iki tamsos dar yra laiko nusileisti pagrindine Berno gatve, išpuošta kantono ir konfederacijos vėliavomis. Prieš kelerius metus šioje gatvėje dar veikė Lietuvos ambasada. Dabar jos vietoje dirba vienos Pietų Amerikos šalies diplomatai. Perėjus upę, kitoje senamiesčio pusėje gyvena meškutės – šie Berno simboliai turi sau visą pakrantę, kaip mini zoologijos sodą. Deja, meškučių nėra – tikriausiai ir jos išsigando lietaus. Patvinęs Arės upės vanduo jau beveik siekia paupyje gyvenančių žmonių langus, kalnų jėga veržiasi į miestą.
LIEPOS 9 D.
Netoli Liucernos, beveik privačiame ir sunkiai pasiekiamame miestelyje ant Keturių kantonų ežero kranto, galima rasti prabangią vilą, kurioje kelerius metus gyveno ir kūrė Maironis. Kalnai, debesys, poezija. Kažkur netoliese stūkso ir Maironio apdainuotas Rigi Kulm, tik per debesis ir rūką nieko nematyti. Kalnai irgi kartais įnoringi – ne visada ir ne visiems pasirodo, reikia išlaukti. Ar tikrai Maironis šiame idiliškame Alpių papėdės vaizde galvojo apie Dubysos krantus, ar šis siužetas tiesiog buvo pagavus tautinio atgimimo įaudrintai lietuvio sielai? Nors gyvenant Šveicarijoje ir man kildavo, atrodo, niekaip neprognozuojamas, nelogiškas ir netgi keistas tėvynės ilgesys, tad gal iš tiesų tėvynės magija skleidžiasi tokiose vietose, kur tiesiog esi laimingas gavęs galimybę pakliūti?
Vaikštinėjant Liucernos gatvėmis, atrodo, kažkas ne taip, kažko trūksta. Pagaliau suprantu, kad turistų. Keista matyti šį miestą be minių fotografuojančių, rėkaujančių ir besistumdančių žmonių. Saulėtą dieną senamiestis atrodo kuklus ir jaukus. Nors kuklumas ne toks kaip protestantiškoje Šveicarijoje – visgi čia katalikiškas kantonas, jėzuitų miestas. Iškart arčiau namų!
Paskutinė dienos stotelė – Zoloturnas. Paskutinis miestas vokiškosios Šveicarijos tyrinėjimuose. Tado Kosciuškos muziejus ir du jam skirti paminklai. Projektas pervadinti miesto, kuriame šis karo vadas mirė, aikštę. Bet šveicarams pavardė pasirodžiusi per sunkiai ištariama, tad taip ir liko ponas išbarstytas – kūnas Vavelyje, širdis mokinės saugoma, vėliau pabuvojusi Rapersvilyje, vidaus organai palaidoti Zoloturno kapinaitėse. Situacija dar šiek tiek pasikeitė tarpukariu, Lenkijos respublikai nusprendus „savo“ didvyrių palaikus susirinkti iš viso pasaulio ir sulaidoti į tautinį panteoną. Du paminklai Kosciuškai taip pat iššaukia prieštaringas reakcijas – šveicarų postmoderni interpretacija atrodo kiek perspausta, tradicionalistinis baltarusių išeivių pastatytas karvedys parke kiek nuobodus. Džiugina bent tai, kad jis yra trijų tautų – lenkų, lietuvių, baltarusių – didvyris, bendras Abiejų Tautų Respublikos ženklas Europoje ir pasaulyje. Ši pakili mintis išlydi į Suisse Romande – prancūziškąją Šveicarijos dalį.
LIEPOS 10 D.
Fribūras. Įspūdingų panoramų ir Viduramžių dvasios miestas. Čia visad jaučiuosi kaip grįžus namo. Studijų ir mokslo laikas sugrįžta mažomis detalėmis, prisiminimų nuotrupomis ir miesto smulkmenomis, aplankytose ir dar nematytose vietose. Akmeniniai takeliai, avys, gėlių kvapas, uolos ir upė. Viskas taip pat, nepasikeitę. Vienas gražiausių kelionių aspektų pasidalinti savo atradimais su kitais – tik taip vyksta tikrasis praturtėjimas. Nuo uolų leidžiantis į senamiestį dar labiau stiprėja sustojusio laiko jausmas. Prie senojo universiteto pastato tylomis atmintyje perbėgu per savo studijų patirtis. Man jos buvo keičiančios gyvenimą, mąstymą, pasaulėžiūrą, atveriančios tai, kas yra Europos širdis, ir kaip rasti Lietuvą joje. Galbūt kažkiek panašiai jautėsi ir lietuviai studentai, ėmę plūsti į šią naują katalikišką XIX a. pabaigos mokslo įstaigą. Džiugina ir stebina jų to meto nuotykiai, miesto ir žmonių jaukumas, jausmas, kad vienu metu istorija gali būti tokia paslaptinga, bet ir sava bei jauki. Gamtos ir kultūros artumas čia taip pat suteikia žavesio ir kasdienybės stebuklingumo – greta Viduramžių bažnyčių teka upė, lediniame iš Alpių atbėgančiame vandenyje maudosi vaikai ir turškiasi antys. Saule žėrintis vakaras tarsi šnabžda, kad būna pasaulyje vietų, kurių niekada nepasiekia nei karas, nei potvyniai, nei liūdesys. Fribūras lieka vakaroti šioje iliuzijoje, laikas traukti link Ženevos ežero pakrantės.
Lozanoje vėl bando pagauti lietus. Apžiūrinėju viešbutį, kuriame vyko viena iš daugybės lietuvių ir kitų tautų konferencijų Pirmojo pasaulinio karo metais.
Prabangių vilų ir sodų apsuptyje bandau prisiminti, kodėl lietuviams buvo taip svarbu sulaukti panašaus likimo tautų palaikymo, o vėliau ir valstybės pripažinimo. Čia susitelkia visos smagios istorijos apie Juozo Gabrio pastangas bei nuotykius šias konferencijas ir kongresus organizuojant. Susiduriu su abejone, kaip geriau reikėtų pristatyti ir taip kontroversišką veikėją – ar visgi pabrėžti rimtuosius jo darbus, kurie nepelnytai pamiršti, ar pasileisti pasroviui su jo paties kurta legenda – palikti jį važinėtis Fordu puošniomis Lozanos gatvėmis ir laistyti šampaną? Visi mes kažkiek esame savo legendų įkaitai. Lozanos šlaituose taip lėtai pasakiškai žiebiasi šviesos, kad imu nesuprasti, ar vaivorykštės kyla nuo jų, ar nuo lietaus ir paskutinių saulės spindulių. O gal šioje pakrantėje iš tiesų prasideda visos vaivorykštės?
LIEPOS 11 D.
Pagaliau kylu aukštyn į kalnus, Ženevos ežeras lieka apačioje. Pro medžių viršūnes iškyla įspūdingos pilys, pro šalį žemyn leidžiasi dviratininkai, serpantinai sukasi į viršų. Vynuogynus ir karštą vasaros vėją keičia gaivesni jo gūsiai pakilus į dviejų kilometrų aukštį. Tikslas – vienas iš kurortinių miestelių, nuo seno žinomas plaučių ligų gydymo centras. Sergantis garsus lietuvių dailės modernistas reabilitacijai šią vietą pasirinko neatsitiktinai – nuo XIX a. pabaigos čia klestėjo sanatorijos, iš visos Europos buvo vykstama kvėpuoti Alpių oru. Arba čia tiesiog ypač graži vieta numirti. Tad kelias veda nuo pensiono iki kapinių. Aplink vingiuojantys žvyro takeliai vilioja leistis tolyn kalnų šlaitais, bet reikia skubėti žemyn, su vėju atgal prie ežero.
Apie rojų žemėje ir gražias vietas numirti gali papasakoti ir Freddie Mercury istorija – paminklas jam pastatytas Montreux, kur dainininkas praleido paskutinius savo gyvenimo metus ir kur veikė Queen įrašų studija, dabar paversta muziejumi. Pakeliui klausau mėgstamiausias Queen dainas visu garsu ir ne pirmą kartą fotografuojuosi su Freddie, bet to neįmanoma praleisti. Po kojomis – neįtikėtino skaidrumo Lac Léman vanduo, aplinkui gėlės ir muzika, gausybė žmonių, prabangūs viešbučiai ir automobiliai, skaniausi pasaulyje ledai ir maudynės miestelio centre – viską galima išbandyti, žinoma, priklausomai nuo biudžeto. Taigi lieka maudynės ir ledai. Niekaip nesinori bėgti iš rojaus. Toliau Rivjeroje, artėjant prie Vevey, sustoju prie vieno iš išsipusčiusių viešbučių, prie lenkų rašytojo ir visuomenininko Henryko Sienkiewicziaus paminklo – jis mėgdavo apsistoti šiame viešbutyje, čia ir mirė. Šiek tiek aukščiau į kalvas šioje vietoje Gabrys irgi turėjo savo vilą. Tyliai pagalvoju, kad visgi buvo pasisekę šmikiui, tikriausiai net pats nesuprato, kaip jam viskas sekėsi. Ir dabar būti palaidotam tokioje kompanijoje – visai neblogai. Gražiausia pakrantės autostrada veda link Ženevos. Vėl vynuogynai, terasos, maži miestukai, didelės pilys, aukšti kalnai. Neįtikėtina, bet šią giedrą popietę tolumoje matosi Mont Blanc – jo snieguota viršūnė, nieko neperspėjusi, išlenda dar nepasiekus Ženevos. Tai beveik vienintelė vieta, kur Europos stogą galima pamatyti taip ryškiai. Pasakiška!
Beveik temstant dar spėju prisėsti pievelėje prie Reformatų sienos, netoli Ženevos universiteto. Tai paminklas pagrindiniams kalvinizmo tėvams – Guillaume’ui Fareliui, Jeanui Calvinui, Theodore’ui Bezai ir Johnui Knoxui. Šimto metrų ilgio smiltainio siena su bareljefais taip pat vaizduoja to meto Europos valdovus, kurių santykis tiek su kalvinizmu, tiek su kitomis protestantizmo šakomis, neslėpkime, buvo itin nevienodas. Prisimenu visas girdėtas istorijas apie Ženevą – kad tai netgi nėra Šveicarija, kad ji pati sau, visada taip buvo ir visada bus. Kyla klausimas apie kalvinistiškąją Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – o kas, jeigu? Jeigu Radvilos Vilnių būtų pavertę Ženeva? Svarstymai apie europietiškos tapatybės slinktis nesibaigia net sutemus. Tiesa, kartais juos pertraukia viešbučio kieme vykstančio Europos futbolo čempionato sirgalių šūksniai. Cha, Anglija – Italija, vėl protestantizmas prieš katalikybę. Dabar jau žinome, kuo viskas baigėsi.
LIEPOS 12 D.
Norint suprasti Lietuvos kelią XX a. Europoje, pravartu praplėsti kontekstą, kuriame vyko svarbiausi įvykiai ir rasti vietas, kuriose sprendėsi Lietuvos likimas. Ženevoje tai – didžiuliai Jungtinių Tautų Organizacijos rūmai, kuriuose tarpukariu buvo įsikūrusi Tautų Sąjunga. Nors rūmai yra įspūdingas praeito amžiaus ketvirto dešimtmečio art deco stiliaus paminklas, organizacija veikė jau iki jų pastatymo ir sprendė su Lietuva susijusius klausimus. Rūmai, kuriuose lankausi, kaip Tautų Sąjungos būstinė pradėjo veikti tik ketvirto dešimtmečio pabaigoje, kai taikos Europoje iliuzijos buvo negailestingai daužomos. Turėję tapti pasaulio tautų taikos rūmais, tokiais niekada netapo, arba bent jau kol kas vis dar nepavyksta. Nagrinėdama Lietuvos kaip valstybės ir atskirų lietuvių veiklą šioje organizacijoje ar greta jos, vis keliu klausimą, kodėl buvo tikima, kad kažkas kitas negu pačios valstybės gali nuspręsti, kokiomis sąlygomis reikia susitarti ir kad išvis reikia susitarti tarpusavyje? Idėjinis pagrindas buvo itin stiprus: kilnios ir gilias šaknis turėjusios humanizmo bei pacifizmo idėjos, taip pat ne veltui pasirinkta Ženeva, tokio mąstymo centras, tačiau – projektas nepavykęs. Bet ar tikrai? Ar netgi mažos Lietuvos pergalės Tautų Sąjungos tribūnoje (pavyzdžiui, Klaipėdos pripažinimas Lietuvai) nerodo, kad itin sunkiomis sąlygomis ir ribotais resursais operuodami visgi galėjome lygiomis derėtis su Europos politikais? Manau, taip. Šio konteksto pajautimo, žvilgsnio iš Europos centro į Lietuvos pusę kartais trūksta istoriniame pasakojime. O juk ir čia kartais buvome matomi ir girdimi. Vieta, kurioje kyla minčių apie alternatyvius Lietuvos tarpukario politikos scenarijus.
O čia viskas taip pat, kaip prieš šimtmetį – po rūmų parką laisvai žingsniuoja povai, visai netoliese spindi ežeras, už rūko uždangos boluoja kalnai. Viename savo „Laiške iš Ženevos“ 1926 m. Gabrys rašė:
Tautų Sąjunga, jau šešti metai renkasi pradžioj rugsėjo mėn. gražiajam Ženevos mieste. Oras paprastai Rugsėjo mėn. Šveicarijoje labai gražus ir malonus, tai viso pasaulio diplomatai, jungdami malonu su naudinga, tankiai su visom šeimynom savo valstybių labui vyksta Ženevon. Žinoma, mūsų diplomatijos asai neatsilieka nuo kitų. Ženeva, be abejo, yra vienas gražiausių pasaulio miestų: įrėmintas Savojos ir Juros kalnuose, išsidriekęs abipusiai Lemano ežero, vieno gražiausių pasauly, toj vietoj, kur iš čia tarytum spjauja iš savo milžiniško rezervuaro upę Roną. Skaisčiai mėlynas dangus ir žalsvai mėlynas tyras ežero vanduo, apsuptas kalnais, apvilktas lengvučiais tartum šydo rūkais, apšviestas švelnučiais dar nenuslopusiais savo kaitros Rugsėjo mėnesio saulės šviesuliais. Žalumynuos ir gėlėse paskendę vilos, meilučiai palace’ai, blizgantys savo marmurais, bronzais, atidaro plačiai savo duris, viliodami savo šeimininkų mandagumu iš viso pasaulio kampų svečius. Ar reikia tatai stebėtis, kad viso pasaulio diplomatai, mokantys jungti malonumą su naudingumu, kartu su savo žmonom ir ne žmonom, taip veržiasi į Ženevos T.S. Asamblėją, duodančią jiems begalę progų aux frais de la pricesse, t. y. savo valdžios leidimu, turėti mėnesį „atostogų“?
Tačiau Ženeva pasakoja ir daug senesnes savo istorijas – čia galima rasti seniausią Šveicarijos katedrą. Ji žavi paprastumu – daugybę kartų perstatyta, ji savo vidumi įkūnija išgrynintą protestantiškąjį vaizdų atsisakymą, o Calvino kėdė – tiesiog medinė kėdė, visai ne sostas. Tiesa, katedros išorė, kurioje susipynę visi stiliai nuo romanikos iki klasicizmo, irgi atskleidžia šveicarišką principą – kodėl gi nepakeitus, jeigu kažkas nebeveikia, nusibosta ar norisi kitaip. Tik jiems labai retai nusibosta senovė. Tai gerai matoma ir netoliese esančiame Calvino kolegijos pastate – jis autentiškas, bet švelniai „pamodernintas“ – visiškai pritaikytas prie šiuolaikinės mokymo įstaigos poreikių, per daug nesijaudinant dėl detalių, bet išsaugant nenutrūkstamą pastato funkciją.
Vakarą leidžiu išskirtinėje vietoje – Ženevos miesto paplūdimyje. Ne veltui miestas nuolat puikuojasi pasaulyje maloniausių gyventi miestų trejetuke. Dešimt minučių iš biuro banko dangoraižyje – ir tu jau ežere, jachtoje arba pakrantės kavinėje gurkšnoji vyną. Gali bėgioti krantine, važiuoti dviračiu, braidyti po žolę, skinti avietes miesto parkuose, šerti voveres, ir, žinoma, – maudytis stebint tą milžinišką vandens čiurkšlę, kurią, pasak legendos, įjungia ir išjungia senas fontanininkas, o tai priklauso tik nuo jo nuotaikos. Labai europietiška – paprasta ir įmantru vienu metu.
Mūsų kasdienybės nerimą gali išsklaidyti paprasti dalykai: žiūrėti, kaip plaukia upės be laivų, ieškoti savo pėdsakų miestuose, kuriuose dar nesi buvęs, kiekvieną šalį bent trumpam paversti juoko ir vyno šalimi, vasaros naktis branginti sekundėmis, liesti akmenis rankomis ir ant medžių raižyti raides kaip vaikystėje, išmokti žodį nauja kalba. Ir tikėtis, kad visuomet turėsi galimybę išeiti į kalnus, kuriems tavo laikinas skausmas neskauda, kuriems nekyla mintys viską mesti, kuriems išvis mintys nekyla. Didybė be raidžių ir žodžių.
