Dailininkės Violeta Boskaitė ir Dainė Galinienė
Ir vėl tenka rašyti apie Joną Basanavičių. Tiksliau – vėl apie Basanavičiaus biografiją. Nuslūgus istoriniam tautos ir valstybės tapatybės stiprinimo bumui, kuris buvo glaudžiai susietas su įvairiomis Lietuvai svarbiomis sukaktimis, asmenybių įamžinimo klausimais ir, žinoma, 1918-ųjų Lietuvos šimtmečiu, Vilniuje, prie Filharmonijos, liko stovėti Jono Basanavičiaus paminklas. Kelis pastaruosius metus buvo bandoma Daktarą tarsi „prikelti“ – jubiliejus šventė nemažai jo Vilniuje įkurtų įstaigų, juo labiau visuomenei buvo pasakojama ir perpasakojama Valstybės Tarybos veiklos istorija, bandomi sužymėti su tuo susiję pastatai, vis atsigręžiama per petį – ir čia Basanavičiaus būta, ir ten, ir t. t. Tad Basanavičius (pagaliau?) pelnytai turėjo iš tiesų „prisikelti“ ir įsimaišyti į smalsuolių minią, mojuojančią trispalvėmis ir vyčiais. Tačiau, modernios valstybės šimtmečio proga į populiariąją atmintį stengiantis iškelti kitus, ne tokius žinomus, bet ne ką mažesnių nuopelnų ir entuziazmo Atgimime parodžiusius veikėjus, Basanavičius vėl tarsi liko kažkur šalia – kaip pavardė, kaip titulas, kaip memorialas aniems laikams. Todėl svajingai žvelgdamas į tą minią jis jau ruošėsi eiti savais reikalais, oriai pasiramsčiuodamas lazdele. Bet tada priėjo Eligijus Raila ir jį užkalbino: „Daktare, kaip jaučiatės?“ Taip prasidėjo Lietuvystės Mozės istorija.
Kaip ir visos geros biografijos, šį ypatinga tuo, kad joje nesistengiama slėpti istorijos subjektyvumo – pripažįstant, kad kiekvienas remiasi savo paties įvykių ir patirčių interpretacija, leidžiama kalbėti patiems veikėjams, kartais juos papildant, kartais pataisant, bet nepamokslaujant ir neieškant praeities klaidų, kurios, matomos iš šiandien, galbūt nebuvo tokios reikšmingos anuomet. Šie niuansai svarbūs ir dėl to, kad kalbant apie „ikonines“ asmenybes, net kažkiek nepadoru išsitarti, kad „nieko apie juos taip ir nepasakėme“ arba „dar nesugebėjome deramai įvertinti jų nuopelnų“. Tai tarsi nuosprendis visos kartos istoriografinei ir istoriosofinei tradicijai. Labai puiku, kad Railai tai ne itin rūpi: „ši knyga gimė iš akademinio pyktelėjimo“, – „Pratarmėje“be užuolankų sako jis. Biografijos autorius supranta, kad rekonstruoti Daktaro pasaulėvaizdį yra daug svarbiau negu jo biografijos pasakojimą kažkur įterpti, apibrėžti, sunormuoti laike ir erdvėje, ir, žinoma, „įamžinti“. Berods, Raila šiuo nemažos apimties tekstu daro priešingą veiksmą – Basanavičių „atamžina“, nukelia nuo jo pečių dar tarpukariu uždėtą Patriarcho naštą ir leidžia jam pa(si)pasakoti apie save kaip apie gydytoją, sutuoktinį, mokslininką, atradėją, keliautoją ir inovatorių. Tad kur veda šis pasakojimas?
Pirmiausia, biografijos autorius pabrėžia, kad stengiasi kalbėti apie Basanavičiaus kultūrinį laikmetį ir veiklą, apie Epochą ir apie Žmogų. Skaitytojas gali tuo greitai įsitikinti – knygos turinys netradicinis, nors ir išdėstytas chronologine tvarka. Pasakojamą istoriją dalydamas į erdvinius skirsnius – šalis ar miestus, kur Basanavičiui teko gyventi ir dirbti – Raila nepamiršta ir istorinio laiko dėmens. Taip skaitydami ir keliaujame per Rusijos imperiją, Bulgarijos kunigaikštystę, Prahą, Vilnių, Oberostą ir Lenkiją, nepamiršdami kartkartėmis su Daktaru išvykti į Vakarų Europos didmiesčius ir kurortus. Toks santykis su laiku ir erdve atskleidžia, kad biografijos autoriui itin svarbu kontekstas – kur, kada ir kokiomis aplinkybėmis Basanavičius keliavo, ką dirbo ir kaip vertino tą savo (dažniausiai laikiną) aplinką. Greta turinyje esantys lotyniški ligų pavadinimų prierašai – taip pat aliuzija į tai, kas konkrečiame laike Gydytojui Basanavičiui buvo svarbu. Tai ne tik jausminis, bet ir mokslinis jį tuo metu kankinusios ligos patyrimas.
Žvelgiant į knygą šiek tiek atsitraukus, kyla pirmoji mintis apie visą biografiją ir naują požiūrį į Basanavičiaus darbus – kodėl būtent „Lietuvos Patriarchas“? Kodėl ne Bulgarijos? O gal Prahos? Ketvirtis amžiaus, praleistas šiose šalyse, neabejotinai buvo Basanavičiaus linksmiausias, produktyviausias, asmeniniais ir profesiniais atradimais gausiausias laikas. Laikas, pagimdęs Auszrą ir, deja, pražudęs vienintelę Jono gyvenimo meilę Eleonorą. Raila neabejotinai yra atsakingas už tai, kad pagaliau vis stipriau į XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvai reikšmingų asmenybių gyvenimų tyrinėjimus yra sugrąžinami Vidurio Rytų Europos, kurią jie taip mėgo, kultūriniai ir vertybiniai klodai. Basanavičiaus išsilavinimo ir padėties žmogus nesijautė labiau svetimtautis Vienoje negu į ją tyrinėti lietuvių pasakų atvykęs prancūzas. Daktaras, kaip savo epochos žmogus, ne tik tikėjo medicinos, chirurgijos ir radiologijos laimėjimais bei pats juos praktikavo, bet ir pilnai pasinėręs į „sveikatinimosi“ madą, prisidėjo prie sanatorijų fin-de-siècle aukso amžiaus. Tik į lietuviškąją istoriografiją sugrąžindamas šią dramatišką ir permainingą veiksmo erdvę, Raila leidžia mums priartėti prie Basanavičiaus vidinio pasaulio, savivokos tiek apie save, tiek apie Tautą – abu reikėjo pagydyti, „pasveikatinti“. Tad sekdami Basanavičiaus pėdomis po Alpių sanatorijas, kurios veikia iki šiol, taip pat sekame Lietuvos kultūrinio atgimimo pėdsakais: būtent ten Basanavičiaus galvoje kilo ir skleidėsi įmantriausios idėjos apie didingą gimtosios šalies praeitį ir privalomai tokią pat ateitį. Tik Basanavičių išlaisvinę iš nacionalistinių prietarų ir mitų, galime perskaityti jo mums paliktą Didįjį Mitą – trakų-prygų Lietuvą.
Nors praeities tyrinėjimai iš tiesų buvo Basanavičiaus gyvenimo aistra, jo praktinis darbas – kaip gydytojo, sveikatos apsaugos sistemos kūrėjo ir istorinių vertybių saugotojo – šiandieniam skaitytojui taip pat tampa suprantamesnis, kai jam papasakojama visa bulgariškoji daktaro epopėja ir nuopelnai šiai šaliai. Dėl to Basanavičius netampa mažiau lietuviu, bet tikrai tampa daugiau europiečiu. Artimas žvilgsnis į jo užrašų knygeles atskleidžia ne tik to meto medicinos ir bendrai mokslo institucinį lygmenį, jo iššūkius, bet ir privačius Daktaro rūpesčius bei savistabos intensyvumą. Raila savo pasakojimu bando sušvelninti Basanavičiaus autobiografijoje gerai žinomą „nervų ligų“ istorijos efektą, dažnai šokiruojantį ją pirmą kartą skaitančius studentus. Kaip čia Patriarchas registruoja tik savo šlapimo būklę, o visai pamiršta užrašyti, kad tuo metu mąsto apie Lietuvą?
Antroji mintis, besisiejanti su praktinio ir idėjinio gyvenimo perskyromis, pratęsia pirmąją – atrodo, kad Raila išryškino nemažai lūžinių momentų ir iš jų išeinančių Basanavičiaus gyvenimo gijų, kai Daktaras perėjo iš mąstymo į veiklos erdvę ir atvirkščiai. Besimokydamas ir besiruošdamas gydytojo karjerai, Basanavičius kūrė planus Lietuvos ateičiai, su Auszra prasidėjus Atgimimui, susidomėjo kunigaikščių Lietuvos praeitimi, o susikūrus moderniai Lietuvai, joje, beveik mitologinėje, apsigyveno visam laikui, palikdamas naująją kitiems. Galbūt šiek tiek antgamtiška, bet graži mintis, leidžianti į didžiųjų gyvenimus žvelgti ne tik kaip į konkretybes ir faktus, bet ir visos kultūrinės bei istorinės atminties dalį.
Dar vienas niuansas, tarsi sujungiantis šias dvi perspektyvas – erdvės platumo ir laiko sąlygiškumo – tai kitos asmenybės ir aprašymai apie jas, organiškai įpinti į Basanavičiaus istoriją. Railos dėmesys smulkmenoms į Daktaro veiklos aplinką įtraukia daugybę garsių vardų: ir ne tik lietuviams pažįstamus abiejų praėjusių šimtmečių veikėjus, bet ir visame Vakarų pasaulyje garsius gydytojus, archeologus, etnografus, istorikus. Taip imame pažinti, ką ir kodėl Basanavičius skaitė, kam ir kodėl rašė laiškus, kaip rinkosi savo kelionių, savigydos ir saviugdos maršrutus. Įspūdinga asmenybių pynė iš tiesų patvirtina Basanavičiaus priklausymą to meto Vidurio Europos elitui, ugdžiusiam jį, o vėliau per jo patirtį – ir Lietuvą. Tad reikšmingiausias Railos nuopelnas šioje biografijoje yra papasakota Basanavičiaus istorija iki „Patriarcho“. Kol tarpukario Lietuva savo dabartimi dar nebuvo užgožusi basanavičiškos vizijos apie ją, o pats Daktaras dar nebuvo „įpaminklintas“ jam gyvam esant.
Trečioji, ir jau paskutinė, mintis apie šią knygą yra mintis apie Vilnių. Nesinorėtų tikėti, kad biografijos autoriui šiek tiek pritrūko ūpo rašant paskutiniuosius knygos skyrelius. Na, kaip Basanavičiui Vilniuje po visų „okupacijų“. Tačiau šio miesto sociokultūrinio audinio biografijoje šiek tiek trūko. Nors, žinoma, XX a. pradžios Vilnius nebuvo Praha ar Viena, bet jame vyko tiek daug kultūrinio nelietuviško (!!!) šurmulio. Juk net sekdami paties Basanavičiaus minties linija matome, kad jis neignoravo miesto daugiatautiškumo, tik visaip stengėsi jį išsaugoti lietuviams, arba tiksliau, išsaugoti tuos negausius lietuvius Vilniui ir Vilniuje – juos gydydamas, maitindamas, šviesdamas. Tad knygoje pasirodė šiek tiek mažai miesto, to, kuris pulsavo už Basanavičiaus Lietuvių mokslo draugijos buto durų. Spalvingas to laiko (o ypač Oberosto metų) pavyzdys yra atskleistas Laimos Laučkaitės knygoje (kurią, beje, ir Raila cituoja) Vilniaus dailė Didžiojo karo metais: čia žydiškoji tapatybė skleidžiasi Vokietijos karininkų darbuose, o lenkiškasis modernizmas klesti greta berlynietiškojo. Nors gal iš tiesų to meto tikrovė parodo kitą faktą: kad Basanavičius sąmoningai ar ne, bet nuo pat Pirmojo pasaulinio karo pradžios ėmė tolti nuo buitiškosios politinės realybės į trakų-prygų istorinę erdvę, kuri jam buvo laisvės ir nepriklausomybės išraiška? Nepaisant to, Daktaras liko paskutiniuoju Vilniaus didybės sargu, kasdien apvaikščiodamas svarbiausius jo objektus, o vėliau, netgi persikėlęs į Rasų kapines, būdamas greta.
O ką gi atsakė Basanavičius Railai paklausus: „Daktare, kaip jaučiatės?“ – „Arrhytmios nėra. Gerai. Tik skulptūros batai negražūs.“
