Algirdas Grigaravičius, Atsiskyrėlis iš Suvalkijos: Jono Basanavičiaus gyvenimas ir darbai, d. 2: Žodis ir veiksmas, Vilnius: Naujoji Romuva, 2019, 351 p., 400 egz.
Dalininkas Rokas Gelažius

Kalbėti ir rašyti apie dr. Joną Basanavičių nėra lengva, ypač istorinės valstybės ir tautos tapatybės paieškų pagyvėjimo metu. Tačiau užsibrėžęs parašyti Basanavičiaus gyvenimo ir veiklos trilogiją, Algirdas Grigaravičius neapleido šio sumanymo ir nekreipė jo kuria nors kita vaga – 2019 m. vasarą pasirodė antroji knyga apie Basanavičiaus gyvenimą su paantrašte „Žodis ir veiksmas“. Kaip ir pirmoji dalis, ši nestokoja išsamumo – skaitytoją apie tai informuoja 351 puslapis, kuris atrodytų ne taip įspūdingai, jeigu nežinotum, kad čia tik viena knyga iš trijų. Tiek turiniu, tiek struktūra šis tomas panašus į pirmąjį ir iš tiesų yra jo tąsa – temoms nesikartojant, tačiau savyje talpinanti daug, itin daug faktinės medžiagos, beveik neįmanoma atrinkti, kiek jos buvo ar nebuvo panaudota pirmojoje dalyje. Juolab kad knygos pasakojimas nėra chronologinis, tad siužetai itin susipynę ir įvairiapusiškai išsišakoję.­

Grigaravičius „Pratarmėje“teigia, kad „vienus skyrius galima laikyti daugmaž išnarpliojusiais tam tikrą veiklos sritį, kiti savo kuklia aprėptimi tiesiog konstatuoja, kad tema tirtina toliau, kol taps atskira knyga“ (p. 7). Taigi tritomis veikalas autoriui – tikrai ne riba. Žinoma, derėtų klausti, ar tai visgi nėra grafomanija ir kiek istorijai kaip mokslui reikalinga parašyti apie viską? Bet čia tik retorinis klausimas. Džiugina tai, kad knygos autorius teigia bandysiantis ieškoti Basanavičiaus veiklos tarptautiškumo kontekste ir tai nurodo kaip didžiausią spragą „basaniologijos“ tyrimuose. Deja, bet toks proporcingumas tarp skyrių nė kiek nepadeda skaitytojui – kai kurie jų iš tiesų labiau panašūs į atskirus straipsnius, su savo uždaviniais, išvadomis, polemika su istoriografijos teiginiais, kiti tarsi bando austi bendrą knygos struktūrą, bet vietomis ji neperregima dėl faktų gausos, vietomis išskydusi kaip koks voratinklis dėl ieškoto, bet nerasto tyrimo objekto. Tačiau pabandykime į knygos turinį pažvelgti tematiškai ir problemiškai, kaip mums ir siūlo autorius.

Daug dėmesio knygoje sutelkta į žurnalo Aušra fenomeną ir jo analizę tiek faktinės, tiek kultūrinės istorijos lygmenimis. Vėl grįžti prie šios temos autorių tikriausiai paskatino kolegų tekstai, su kuriais polemizuojama, nes vieni tiesiogiai, kiti tik iš dalies užkabino prob­lemas apie šio leidinio kūrimosi, trumpos veiklos ir, svarbiausia, žlugimo aplinkybes. Derėtų pasakyti, kad kelios knygos dalys ir vienas atskiras „straipsnelis“, skirti šių klausimų analizei, vis dėlto bando aprėpti platesnį veiklos kontekstą, ne tik tą, kuris atsiskleidžia svarbiausių lietuvių Atgimimo veikėjų susirašinėjime. Tiesa, autoriaus itin gausiai cituojami (tik ne visada aiškiai išskirti) šaltiniai itin sodriai pildo pykčių, finansinių machinacijų ir nesėkmingos draugystės paveikslą, tačiau konstruktyvumas ir aiškesnis teiginių formulavimas taip pat būtų nepakenkęs. Šioje knygos dalyje stipriausias jausmas, kad skaitai šaltinio publikaciją su trumpais autoriaus komentarais, o kartais ir be jų.

Taip pat gausybės asmenybių ryšių raizgalynėje sunku nepasimesti ir dėl keistoko autoriaus rašymo stiliaus – nevartojant įvardžių. Kai pastraipa pradedama, pavyzdžiui, taip: „Mėgo rašyti laiškus“, tai skaitytojas tarsi turėtų suprasti, kad visą „veiksmą“ knygoje atlieka Basanavičius. Tačiau nebūtinai. Itin ilgose pastraipose veikiantysis asmuo pasikeičia bent jau kelis kartus, ir iš tiesų lieka nebeaiškus atpasakojamo dialogo adresatas ir adresantas, o dar labiau – ką jie visi bando pasakyti skaitančiajam. Deja, pirmuosiuose knygos skyriuose neišvengta po kelis puslapius užimančių teksto pasikartojimų, kiekvieną kartą papasakojant tą pačią kurio nors reiškinio atsiradimo istoriją ar asmenybės vertinimą, kai tik jis paminimas (pavyzdžiui, apie skulptoriaus Veliuoniškio pavardės sulenkinimą ir Daktaro bandymus jį priskirti lietuvių meno istorijai papasakota tris kartus). Šie pasažai sustip­rina įspūdį, kad visa tai jau skaityta ir girdėta, nors naujų šaltinių knygai panaudota itin daug. Tik­rieji „perliukai“ (pavyzdžiui, apie tarp Basanavičiaus rank­raščių rastą knygos apie Vokiečių ordiną planą, kuri turėjusi paremti jo teoriją apie lenkų klastą šį Ordiną pasikvietus prie Baltijos jūros, p. 146–147), deja, paskęsta gausoje ir praleistoje būtinybėje daug ką susisteminti.

Nagrinėjant Basanavičiaus kaip politiko veiklą, kiek­vienam tyrėjui tikriausiai tenka pradėti nuo vėlyvaisiais Daktaro gyvenimo metais su(si)kurto įvaizdžio, kai buvo stengiamasi pateisinti Basanavičiaus nedalyvavimą aktyviame Kauno Lietuvos politiniame gyvenime, pasilikimą kitos valstybės priklausomybei atitekusiame Vilniuje. Tarsi tai būtų buvęs manifestas sąmoningai atsiriboti nuo jau atkurtos nepriklausomybės politinio veikimo, tiksliau – nuo profesionalaus politiko karjeros, atsidėti tik etnografiniams ir istoriniams tautos tyrinėjimams. Manęs visuomet neapleido mintis, kad įeiti į tokią poziciją visiems buvo gana patogu – tiek Daktarui, nenorint būti tarpukario valstybės parlamentinės ar autoritarinės sistemos kritiku, tiek jo biografams, kuriems virš „kasdienės politikos“ pakilusio herojaus aprašymas tapo daug paprastesnis, tiek galiausiai šiandienos istorijos tyrėjams. Basanavičius kaip politikas, veikiantis „iš reikalo“ – tai jau beveik 1918 m. pasakojimo tautologija. Daktaro prisiimtos pareigos kam nors vadovauti ir pirmininkauti – tai vis „garbės“ pareigos, nereikalaujančios aktyvaus praktinio veikimo. Bet norėtųsi iškelti mintį, kad tai vis dėlto sąmoningai pasirinkta pozicija – visuomet smagiau dalyvauti viešose iškilmėse nei kasdieniuose biurokratiniuose darbuose. Tačiau tai pasirinkta ne nesidomint politine veikla ar nesuprantant jos būklės, o sąmoningai konstruojant ir palaikant savo kaip „patriarcho“ vaidmenį, kuris matytas kaip kultinis jau to meto visuomenėje, o Daktaras su šiuo įvaizdžiu, berods, turėjęs labai paprastus santykius – jis jam tikęs ir patikęs.

Žinoma, šie svarstymai nepretenduoja tapti moksline hipoteze, tačiau jie paremti Grigaravičiaus pateikta medžiaga – tiek surinkta apie Basanavičiaus veiklą, tiek dar paties Daktaro apmąstyta ir reflektuota. Įdomu sekti Basanavičiaus politiko savivokos ir įvaizdžio kaitą – nuo konspiraciškai „nepolitinio“ Aušros veikimo iki iš tiesų tautą telkusio gyvo sąmoningumo ir konst­ruktyvumo 1905–1906 m., kai Basanavičius politikas veikė itin aktyviai ir vien jau Didžiojo Vilniaus Seimo dienų užteko legendai pradėti kurtis. Po to, žinoma, sekė ilgas įvairios veik­los, skirtos Vilniaus ir Lietuvos gerovei epizodas, paskutinieji dvidešimt Daktaro gyvenimo metų. Bet juk tuo laiku niekas neklausė: „Ar Basanavičius prisidėjo prie politinio lietuvių tautos susiformavimo?“ Retrospektyvos galia tuo metu užduoti klausimą kaip tai vyko jau rodo politinės tautos buvimą ir nesvarbu, kurią datą pasirinksime jos „gimimui“, – Basanavičius buvo ten. Tad šis komentaras skirtas šiek tiek suabejoti visa Grigaravičiaus siūloma „politiko per prievartą“ prieiga prie Basanavičiaus politinės minties istorijos.

Asmeniškai man įdomiausia ir, atrodytų, mažiausiai­ tyrinėta Basanavičiaus kaip verslininko siužeto linija. Skirdamas jai tik vieną skyrelį (p. 204–215), Griga­ravičius tarsi pagaili skaitytojui suteikti platesnės in­for­macijos apie Basanavičiaus praktinį-buitinį gyvenimą: suvalkietišką taupumą, nuoseklų savo pajamų ir išlaidų skaičiavimą, gerai atsispindintį jo dienoraštyje, bei nuolatinius bandymus prisidėti prie lietuviško kapitalo įmonių steigimo. XX a. antro dešimt­mečio pradžios siužetas apie pastangas įkurti pirmąjį Lietuvos teritorijoje betono fabriką prie Merkio išvis atrodo vertas atskiro teksto: čia veikia ir prasiskolinę broliai Vileišiai, ir Martynas Yčas, su kuriuo Daktaras keliavo į Ameriką rinkti lėšų jau įsigytam Vilijos fabrikui ir, žinoma, pavydūs kitataučiai, užėmę ne tik Vilniaus, bet ir kitų regionų žemės ūkio pramonę, kurią lietuviams reikia atsikovoti. Tokie pasakojimai gyvybe pripildo kalbamą laiką, leidžia valstybės kūrimo darbą matyti ne tik kaip galvojimą prie knygų, bet ir kaip itin praktišką, ūkišką bei prozišką užsiėmimą. Daugybė talento, žinių ir užsispyrimo leido Basanavičiui reikštis įvairiausiose gyvenimo sferose, tad kalbėdami apie jį turėtume gebėti pripažinti šias itin skirtingas savybes, kurių dėka žmogus veikė ir, be abejo, tik joms padedant ir auginant aplink save pasakojimus, susikūrė legenda.

Kaip opozicija šiam verslininkui, knygoje analizuojama Daktaro-mokslininko perspektyva, kuri nuosekliai pildoma ne tik duomenimis, kaip Basanavičius bandė nubrėžti įvairių mokslų kelią į lietuvišką terpę, bet ir kaip praktiškai – per draugijas ir bendraminčius – stengėsi intelektualų tarpe diegti sau priimtinas samp­ratas. Paskutinis knygos skyrelis „J. Basanavičiaus „savistovios Lietuvos“ vizija“tarytum apibendrina visą tuo metu siūlyto „lietuviškojo“ mokslo paradigmą, pabrėžiant, kad būtent tautiškumas ir kalba yra bet kurios srities pamatas ir sėkmingumo garantas. Kaip šios idėjos veikė praktikoje, geriausiai įrodo plačiai laike bei erdvėje pasklidęs paties Daktaro gyvenimas, o knygos autorių reiktų pasveikinti už idėjų istorijos ir istorijos filosofijos klausimo kėlimą – pereiti prie tokio lygmens svarstymų leidžia surinkta empirinė informacija. Galbūt dar labiau padėtų jos sintetinimas sprendžiant tyrėjui, nebe Basanavičiui, iškilusius klausimus ar problemas.

Pabaigai norėtųsi pastebėti, kad Basanavičiaus gyventa Nervų ligų istorija taip pat buvo nuolatinių pastangų išgydyti savo tautą istorija. Galbūt Daktarui laisva tarpukario Lietuva atrodė išgijusi ir tinkamai pasiruošusi gyventi be jo. Tačiau, prisimenant jam būdingą hipochondriją, atrodo įtikinamiau, kad buvo diag­nozuota tautą nepagydomai susirgus, nusisukus nuo aušrininkų idealų arba kaip Palemonas Dračiula taikliai pacitavo hipotetinį Daktaro laišką: „artėjant Lietuvos nepriklausomybės 10-metinei gyvasties šventei, patyriau baisų nepatogumą dasigriebęs, kad pas save negaliu surastie Nepriklausomybės deklaracijos. […] Iš tos priežasties, kad sarmata man nebūtų, savo laidotuves slaptomis ištaisiau, graban visą archyvą bei svarbias gromatas sudėjau, o pats Rasosna sargu atėjau dirbtie ir mūsų tautišką panteoną sergėtie“ (Palemonas Dračiula, Atminties kriaukšlės, Vilnius: Aidai, 2005, p. 57–58). Kad ir kaip būtų, Daktaras tikriausiai vis dar gyvas, gyvena Vilniuje.