Neseniai prisiminiau savo pirmąjį medalį, kurį atsitiktinai perskaičiau vienoje Antakalnio dirbtuvėje: jis subtiliai pasiūlė klausytis vėjo ūžesio naktį1. Tuo metu, manau, buvo tamsus rudens vakaras ir lauke tikriausiai ūžė vėjas. Tą vakarą, varinio vėjo ūžesy, pirmą kartą išgirdau Oskaro Milašiaus poeziją, kuri iki tol (turiu prisipažinti) mano galvoje klaidžiojo tik literatūrinių nuogirdų pavidalu. Perskaičiusi ant medalio užrašytą teksto fragmentą, panorau sužinoti, iš kur ir kodėl jis čia atkeliavo. Detektyvinių literatūros užgaidų vedama, vakarą baigiau skaitydama Milašiaus poeziją. Tokių, pirmų ir ne pirmų, epizodiškų ir netikėtų susitikimų su literatūra medaliuose vis daugėjo. Medalyje pirmą kartą perskaičiau Juliuszą Słowackį, Stasį Jonauską, Danutę Paulauskaitę, dabar man regis, kad medalyje pirmą kartą iš tiesų skaičiau ir Kristijono Donelaičio Metus, bet apie juos truputį vėliau.
Viliojama literatūrinių susitikimų nusprendžiau medalius paskaityti įdėmiau. Nuėjau į tuo metu buvusią parodą Titanike2 ir, tiesą pasakius, medalių teko gerokai paieškoti: ne tik todėl, kad jie buvo paslėpti už ekspozicijos salę skiriančios pertvarinės sienos, tačiau ir dėl to, kad medalių ekspozijos salėje buvo išjungta šviesa. Šviesą įjungus, pakliuvau į jau trejus metus besitęsiantį pokalbį su medaliais apie literatūrą ir apie šį bei tą. Paklausiu, ar yra jums tekę skaityti medalį? O Donelaitį? Turbūt antrąjį teko skaityti visiems ir saulelė atkopdama jau budino kone kiekvienam. Tačiau kas nutinka, kai Metų tekstas yra užrašomas ant kietos ir ilgaamžės materijos – šiuo atveju medalio? Ar medalis funkcionuoja tik kaip istorinio atminimo ženklas? Ar vis dėlto literatūros teksto ir medalio dialogas skatina naujai pažvelgti į literatūros kūrinį ir jo autorių? Apie tai truputį čia ir papasakosiu, idant nuėję į Titaniką, medaliams šviesos paprašytumėt ir atidžiai juos perskaitytumėt.
Nepaisant to, kad šiuolaikiniai meniniai medaliai pasižymi gausia temine įvairove, o medalių dedikacijos objektais vis dažniau tampa ne tik visuotiniai istoriniai įvykiai ar asmenybės, bet ir autorių asmeninio gyvenimo momentai, vis dar aktyviai formuojamas medalių kaip istorinių ženklų naratyvas. Štai 2021 m. vykusiai tarptautinei Telšių medalio kūrėjų stovyklai buvo suteiktas Valstybingumo ženklų kūrėjų vardas3, nors toli gražu ne visų autorių kūriniai krypo šių ženklų link. Tokią tendenciją, kai medaliuose ieškoma išskirtinai istorinės ar net valstybinės tematikos, galime matyti peržvelgę ir pastarųjų kelių metų didesnių medalių parodų pavadinimus4: „Lietuvos istorija medaliuose“5, „Lietuvos istorija šiuolaikiniuose medaliuose“6, „Medalis valstybės atkūrimo šimtmečiui“7, „Medalių menas: XVI–XX a. istoriniai ir jubiliejiniai medaliai iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių“8. Medalininkystės ir valstybingumo ryšį galime įžvelgti ir vienoje iš nedaugelio Lietuvos medaliams skirtų knygų Lietuva medaliuose: XVI a. – XX a. pradžia9, kurios pavadinimas subtiliai įkurdina medaliuose pačią Lietuvą. Toks glaudus medalių ir valstybės istorijos santykis dažnai nulemia tai, kad medalis pasirodo kaip perdėm „nuasmenintas“ dailės žanras: tarsi anoniminis istorijos pasakotojas. Pamenu, per vieną profesoriaus Alfredo Bumblausko seminarą kalbėdama apie Petro Repšio medalius sulaukiau komentaro, kad Saulės mūšyje tokių šarvų, kokie pavaizduoti viename medalyje, negalėjo būti, dėl to esą ir šis Repšio medalis yra ne visai pavykęs. Kai iš medalio tikimasi istorijos išsaugojimo ar net jos įkūnijimo, tai vertinančiųjų dėmesys dažnai nukrypsta nuo jo kaip meno kūrinio link to, kam jis yra skirtas. Ir nors medaliai kaip ir kiti paminklai neišvengiamai inicijuoja istorinės atminties diskusijas, šiems kūriniams (ir jų autoriams) reikalinga hermeneutinė interpretacija, kalbanti apie tai, ką naujo medaliai gali mums pasakoti.
Apie medalio žanro daugiasluoksniškumą, dialogiškumą dažnai yra kalbama pačių medalininkų autorinėse parodose, kuriose neretai susitinka ir skirtingų medijų kūriniai. Antano Olbuto jubiliejinė paroda gavo „Vaizdo – Žodžio“10 vardą, Gvido Latako paroda „Riterio sapnas“11 buvo skirta autoriaus tapybai ir medaliams. Petro Gintalo parodoje „Medalių kūrėjo dialogai“12 buvo apmąstomas medalių kūrėjo santykis su istorija, keliami atvaizdo klausimai. Šie svarstymai, beje, pratęsiami ir literatūrinėje autoriaus kūryboje: „Tomas – supratęs kad ne ten pataikė / paskambino man – priekaištavo / kodėl nesuderinęs / nulipdžiau jo portretą / ir neduodu ramybės / jiems TEN“13. Na, o visai neseniai įvykusi Petro Repšio retrospektyvinė jubiliejinė paroda „Darbai“14 buvo skirta ne vien didžiajai Lietuvos istorijai, bet ir mažajai – asmeninei autoriaus gyvenimo istorijai15. Asmeniniai įvykiai medaliuose yra be galo įdomi ir intriguojanti šiuolaikinių medalių tema, prie kurios teks sugrįžti kitą kartą, o dabar neprošal prisiminti dar vieną Repšio medalių seriją, skirtą savo kartos rašytojams. Apie dvi dešimtis medalių sukūręs autorius ant kiekvieno iš jų užrašė rašytojo, kuriam dedikuotas medalis, literatūrinio teksto fragmentą. Giedrė Jankevičiūtė yra minėjusi, kad ši serija – tai puiki galimybė pažvelgti ir apsvarstyti lietuvių literatūros kanoną16. Šiai minčiai antrindama pridedu, kad ne tik Repšio medaliai, bet ir kitų autorių kūriniai inicijuoja literatūrinius svarstymus. Atminimo ženklus savo kartos rašytojams kuria Latakas. Perrašydamas literatūrinių tekstų fragmentus, žaisdamas intertekstinėmis nuorodomis jis kuria savitas literatūrines mįsles. Rašytojų (Lietuvos ar užsienio) tekstų sutinkame ir kitų autorių medaliuose. Štai Žemaičių muziejaus „Alka“ didžiausią medalių, skirtų Lietuvos kultūros ir istorijos veikėjams, dalį sudaro rašytojams skirtieji17. Šio rinkinio ir autorių asmeninių kolekcijų pagrindu 2015 m. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje buvo surengta paroda „Eilėraštis–žmogus–medalis“. Literatūros svarbą Lietuvos medalininkystei dar kartą primena Zigmo Gėlės muziejus, kuriame eksponuojama rašytojams skirtų medalių kolekcija. Apie šią svarbą netiesiogiai byloja ir Vilniaus Literatų gatvės fenomenas. Galbūt šis savitai susiklostęs literatūrinis Lietuvos medalininkystės kontekstas lemia tai, kad medaliuose randame ypatingai daug tekstų. Tad apie šiuos svarbius medalių tekstus ir pakalbėkime.
Anokia čia naujiena, kad medalio tekstas yra tiesiogiai susijęs su esama literatūrine ir kultūrine tradicija. Būdamas atminties ženklu, medalis paprastai akcentuoja tuos vaizdinius ir tekstinius ženklus, kurie visuomenei yra lengvai atpažįstami. Trakų piliai skirtas medalis cituoja Maironį, Anykščiams dedikuotas – Antaną Baranauską, Vilniui skirtuose medaliuose skaitome Vilniaus įkūrimo legendą. Na, o dedikuojant medalį pačiam rašytojui, dažniausiai užrašomas populiariausias, žinomiausias jo kūrinio fragmentas: pavyzdžiui: „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis / Man krūtinę užliek savo šalta banga…“ arba „Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!“, „Kalba yra bendras ryšys, vienybės motina…“ ir panašiai. Turbūt vienas dažniausių ir nuspėjamiausių tekstų yra „Jau saulelė vėl atkopdama…“ Medalyje užrašytos visiems gerai žinomos eilutės pradeda funkcionuoti kaip atminties šukė. Jos sužadina kūrinio prisiminimą ir medalis kaip atminties žanras tarsi realizuoja savo funkciją: suvokėjas dalyvauja kultūrinės atminties procese. Kanoninė kopiančios saulės frazė jau yra tapusi įprastu užrašo variantu ne tik medalininkystėje, bet ir kitose medijose. Saulės motyvą sutinkame ir Donelaičiui skirtuose kultūros įvykiuose (parodose, konferencijose, leidiniuose ir kt.), ir įvairiuose viešosios erdvės pranešimuose, netgi šiuolaikinio jaunimo kuriamuose memuose ar socialinėse medijose. Kiekvieną kartą medaliu kopianti saulė nors ir užtikrina literatūrinės tradicijos gyvavimą, įgalina literatūrinio kanono funkcionavimą, tačiau žiūrovo žvilgsnio ir minčių ji neužklausia, neskatina stabtelti ir pamąstyti apie šį kūrinį iš naujo.
Identiškai funkcionuoja ir paties Donelaičio atvaizdas. Kone kiekviename portretiniame medalyje sutinkame kartais daugiau, kartais mažiau tradicinio Donelaičio portreto variantą. Nors ir neturime jokio istoriškai tikslaus Donelaičio atvaizdo, gausybė medalių vaizduoja visiems gerai „atpažįstamą“ asmenį, o 2014 m., minint Donelaičio gimimo 300-ųjų metų jubiliejų, Lietuvos monetų namai išleido paauksuotą jubiliejinį medalį, kurio centre, žinoma, ne tik saulė švietė, bet ir pasisukęs profiliu į tolį žvelgė fotografinio tikrumo Metų autorius. Tokios nuzulintos donelaitiškos tradicijos kontekste medalio menas gali pasirodyti kaip nuolatinis teiginių ir vaizdinių (net išgalvotų) kartojimas. Tačiau medaliai ne visada pasyviai seka literatūrine tradicija. Kartais autoriai savo kūriniais diskutuoja, abejoja ir net formuoja naujas literatūrines tendencijas.
Kritišką santykį su Donelaičio atvaizdo tradicija, o kartu ir su perdėm pozityviu, biografistiniu istorinių asmenybių vertinimu demonstruoja Gintalo ir Latako netradiciniai portretiniai Donelaičio medaliai. Abiejų autorių kūriniai tarsi klausia, ar už mums jau įprastu tapusio šio autoriaus atvaizdo nepasislepiame mes patys – ne visai pažįstantys ir Donelaitį suprantantys. 2011 m. kurtas Gintalo medalis literatūros klasiką demonstruoja žvelgiantį pro susigarankščiavusią, dėmėtą metalo užuolaidą. Donelaičio bruožai čia nors ir tęsia ankstesnių Gintalo portretinių medalių stilistiką, yra daug mažiau individualizuoti ir sunkiau atpažįstami. Šiuo medaliu jis polemizuoja ne tik su įsigalėjusia imaginacinio Donelaičio atvaizdo tradicija, bet ir su savo paties kūrybiniu keliu, kuriame vis labiau ryškėja nuolatinis abejonės motyvas. Medalio inskripcija, žyminti Kristijono Donelaičio vardą, yra neryški ir sunkokai įskaitoma. Taip tarsi parodoma, kad ryšys tarp medalyje pavaizduoto žmogaus ir Donelaičio nėra tapatus. Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu kūręs realistiškus ir išraiškingų bruožų portretus, šiandien Gintalas vis dažniau medaliuose apsvarsto tapatybės, atvaizdo, kartu ir paties medalio kaip atminties žanro klausimus.
Probleminį Donelaičio tapatybės aspektą matome ir Latako medalyje, kuriame vaizduojamas ne tradicinis, visiems gerai pažįstamas Donelaičio atvaizdas, o stilizuotas žmogutis, vienoje rankoje laikantis duoną, kitoje knygą. Turbūt derėtų sakyti, kad medalyje vaizduojamas net ne Donelaitis, o Duonelaitis, kaip skelbia medalio inskripcija: „DUONELAITIS 300“. Tačiau 300 metų sukaktis nurodo, kad kažkokio ryšio tarp abiejų D(u)onelaičių esama.
Per duonos ir knygos simbolius Latakas atveria aibę medalio interpretacijos kelių: nuo materialinių ir dvasinių žmogaus poreikių sugretinimo iki Donelaičio, kuris čia pasirodo tartum mitinė būtybė – lietuvių literatūros globėjas. Toks netikėtas rašytojo vaizdavimas ne tik naujai iškelia visai ne naują – Donelaičio įtakos lietuvių literatūrai – klausimą, tačiau prieš akis turėdami šį medalį leidžiamės į ilgą dialogą su savimi apie atvaizdo, meno ir kultūros reikšmę žmogui. Dėl akivaizdžios vardo klaidos žiūrovas yra priverstas savęs paklausti: „Kodėl Duonelaitis?“, ir įminti šio medalio mįslę. Vis dėlto Duonelaičio vardą šiandien randame netgi lietuviško džemperių brendo pavadinime, o jei netyčia Duonelaitis taptų mūsų kasdienės kalbos norma, medalyje įkurdintas jo vardas jau suskambėtų kitaip.
Portretinių medalių atveju netikėtumo įspūdis mus aplanko dėl to, kad tikimės sutikti seną gerą pažįstamą Kristijoną Donelaitį, bet sutinkame visai ne jį. Tokia netikėtumo būsena aplanko ir tada, kai žvelgdami į Metams skirtą medalį perskaitome ne visiems gerai pažįstamą pirmąją poemos eilutę, o kitą, pavyzdžiui, paskutiniąją. Medalyje užrašytos mažiau žinomos kūrinio eilutės mus nukreipia ne į kolektyvinį, visuomenės suformuotą Metų prisiminimą, o individualios skaitymo patirties link.
2013 m. Repšys Metams sukūrė dvi plaketes ir vieną vienpusį medalį. Ant plaketės „Pirmasis Metų puslapis“ jis užrašė ne Pavasario linksmybių, o paskutinės – Žiemos rūpesčių – poemos dalies pradžią. Tarp medalio pavadinimo ir medalio teksto galime pastebėti metaforai būdingą įtampą: ryšys tarp pavadinimo ir teksto turinio pasirodo klaidingas ir nesuprantamas. Čia galime prisiminti ir vaizdingą Paulo Ricoeuro pasakymą, kad metafora – tai sąmoninga klaida18. Mat nors ir žinome, kad Metų dalių eiliškumo tvarka yra Martyno Liudviko Rėzos konstruktas, o pirmąja teoriškai galėjo tapti bet kuri poemos dalis, dabar Pavasario linksmybės yra tapusios vienintele tikrąja Metų pradžia. Taigi medalį prilygindami metaforai paklauskime, ko autorius šia klaida siekia? Galima manyti, kad tokiu sprendimu norima priminti, jog ir kitos Metų dalys yra vienodai reikšmingos ir vertos būti pirmosiomis. Deja, ant medalio užrašytas tekstas yra nerišlus, fragmentuotas, sunkiai įskaitomas. Toks teksto užrašymas kritiškai įvertina dažno skaitytojo santykį su Metais – kitos kūrinio dalys ne tik natūraliai pamirštamos, bet gal dažno skaitytojo lieka ir neperskaitytos. Apie tai kalba kitas Repšio medalis-plaketė „Antrasis Metų puslapis“, ant kurio užrašytas tekstas jau yra visai neįskaitomas. Čia svarbu atkreipti dėmesį į susiklosčiusią ironišką situaciją: žiūrovas negali atpažinti, kas yra vaizduojama ar, tiksliau sakant, kas yra užrašyta ant medalio, todėl jis negali ir atsiminti. Medalis čia pasirodo ne kaip atminimo ženklas, o kaip atminimo nebūties ženklas. Šiuo medaliu Repšys ironizuoja: pirmąsias kūrinio eilutes galime padeklamuoti net ir iš miego pakelti, tačiau po pirmųjų „sąmonėje belieka sunkiai sudėliojamų vaizdų ir žodžių ūkas“19. Šiuo atveju leidžiu sau kalbėti daugiskaitos trečiuoju asmeniu, kadangi ir pati dar visai neseniai buvau tokia pati Donelaičio skaitytoja. Svarbu tai, kad šiuo kūriniu Repšys ironiškai apmąsto ir paties medalio kaip atminties žanro galimybes. Jei kas nors yra vertas atminimo, bet visuomenėje nėra prisimenamas, – kaip jį įamžinti? Į šį klausimą autorius atsako trečiuoju medaliu „Paskutinis Metų puslapis“, kuriame įkurdintas ilgokas Metų pabaigos fragmentas. Aiškiai ir įskaitomai medalyje užrašytos paskutinės kūrinio eilutės tarsi pasiūlo, kad vienintelis būdas atminti Metus, vis dėlto yra juos skaityti.
Panašiai, tik šiek tiek nuosaikiau, Romualdas Inčirauskas jau prieš tris dešimtis metų maištavo prieš tradicinį Metų reprezentavimą. 1988 m. Donelaičiui dedikuoto medalio averse jis užrašė Metų pabaigos fragmentą, o štai reverse – klasikinę pradžią „Jau saulelė … budino svietą“. Toks teksto komponavimas apverčia tradicinę medalio tvarką: averse, kuris istoriškai visada buvo pagrindinė ir pirmoji medalio pusė, užrašyta mažiau žinoma ir sunkiau atpažįstama kūrinio vieta. Meninis sprendimas, panaudojantis medalio dvipusiškumo galimybes, atveria naują kūrinio vertinimo perspektyvą: medalio autorius, kaip ir Repšys, kviečia prisiminti kūrinio visumą. Pažvelgti į Metus ne kaip į visiems gerai žinomą, mokykloje iškaltą ir įsibodėjusį vieną teksto fragmentą, o kaip į literatūrinę visumą, kurios kiekviena dalis vienodai reikšminga. Svarbu akcentuoti, kad Inčirausko medaliuose20, kaip ir Repšio medalių atveju, yra užrašytos ne viena ar pora eilučių, kurių perskaitymui užtektų vos užmesti žvilgsnį, o ilgoki tekstų fragmentai, pareikalaujantys iš žiūrovo tikros skaitymo pastangos. Abu autoriai šiais kūriniais demonstruoja ironišką laikyseną literatūros kanono reprezentavimo atžvilgiu ir primena, kad nepaliaujamai kartojamos pirmosios Metų eilutės sukuria iliuzinį santykį su šiuo kūriniu. Žmonėms iš tiesų jis dažnai yra nepažįstamas, per daug nuo jų nutolęs, galų gale ir neskaitomas. Paskatindami žiūrovą perskaityti medalį, Repšys su Inčirausku kartu primena, kad Metai yra reikšmingi tiek, kiek jie iš tiesų yra skaitomi.
Toks Metų užrašymas medaliuose pasirodo kaip semantinė inovacija kanono reprezentacijos atžvilgiu. Užrašant mažiau įprastą teksto fragmentą, kanoninis teksto suvokimas yra transformuojamas, siūlomas naujas kūrinio mąstymo būdas. Kaip ir anksčiau aptartų portretinių Donelaičio medalių atveju, taip ir Repšio ir Inčirausko medaliais siekiama ne tik įamžinti, bet ir interpretuoti, pasakyti kažką naujo apie Metus ir jų autorių.
Šiandien vis labiau atkreipiamas dėmesys į tradicinės Metų teksto sekos problemiškumą akcentuojant, kad mums įprastas Metų nuoseklumas yra tik viena iš galimų šio kūrinio rekonstrukcijų. Vietoj Metų kaip griežtos kompozicijos teksto siūloma į šį kūrinį pažvelgti kaip į vieningą poetinį pasaulį, sudarytą iš atskirų dalių21. Taigi kalbama ne apie kūrinio dalių seką, o veikiau apie jų vidinį sąryšingumą. Šios naujos tyrimų tendencijos įžvelgiamos ir Gedimino Žuklio bei Petro Gintalo medalių kompozicijose.
Žuklio kompozicija „Donelaičio laikrodis“ ir Gintalo „Medalių kompozicija Kristijonui Donelaičiui“ atskleidžia Metams būdingą mitinio, ciklinio laiko motyvą. Gamtos laiko padiktuota Metų struktūra suteikia kūriniui mitinio laiko įspūdį: mitas vyksta visada konkrečiu laiku, jis turi pradžią ir pabaigą, bet kartu yra permanentinis ir amžinai besikartojantis – amžinai sugrįžtantis. Metuose matome mitui iš esmės būdingą laikiškumo ir antlaikiškumo opozicinę vienovę22. Šiuos mitui būdingus laiko modusus perteikia ir medalininkų kompozicijos. Žuklys kuria dvylikos medalių kompoziciją23: apskritimu sukomponuoti medaliai, kuriuose vaizduojami būrų kasdienybės vaizdai, perteikia laikrodžio ir saulės motyvus. Apskritimo forma, kurioje matomas saulės laikrodis, simbolizuoja ciklinio laiko struktūrą. Metų laikas yra amžinas gamtos ciklo laikas, tačiau kartu jis visada yra konkretus ir baigtinis. Gamtos laiką patiriame per išreikštas baigtines kartotes: kiekvieną dieną keičia naktis, naktį – vėl diena. Kaip ir mūsų dienos darbus ir rūpesčius pakeičia kitos dienos darbai. Konkretybėse ir kintančiose formose išreikštas kasdienybės gyvenimas tęsiasi amžinai. Nors Metuose „keičiasi kraštovaizdis, kalbantys asmenys, aptariamos problemos, tačiau idealusis pasaulio matmuo ir žmogiškoji realybė iš esmės nekinta, episteminiai gyvenimo pamatai yra neišjudinami“24. Kaip tik dėl to, kad viskas keičiasi ir baigiasi, mes susiduriame ir su amžino laiko įspūdžiu.
Tuo metu Gintalo kompozicijoje atskleidžiamas mitui būdingas antlaikiškumo aspektas. Vingiuotoje 16 medalių juostoje Metai vaizduojami kaip ištįsę į begalybę ir neturintys jokių konkrečių laiko atskaitos taškų: čia niekas neprasideda ir niekas nesibaigia. Medalių juostoje įrašyti besikartojantys žodžiai: „Žiemos rūpesčiai / Rudenio gėrybės / Vasaros darbai / Pavasario linksmybės / Jau saulelė atkopdama vėl / Rūpink tėviškę“. Tačiau medalio kompozicija sukurta taip, kad inskripcijas būtų galima perskaityti įvairia tvarka: nėra fiksuotos nei teksto pradžios, nei pabaigos. Antlaikiškumo įspūdį sustiprina dar ir tai, kad kompozicija užbaigiama taip, tarsi ji nutrūktų, o autorius bet kuriuo metu galėtų ją pratęsti. Toks Metų reljefas kuria mitui būdingą tolydų, nenutrūkstamo laiko įspūdį, ir kartu tai užuomina, kad Donelaičio kūrinio dalių autorinė seka yra nežinoma. Čia galime prisiminti vieną pirmųjų modernios medalininkystės atstovą Petrą Rimšą. Metams skirtame medalyje jis įrašė kiekvienos kūrinio dalies pirmąsias eilutes, o pavaizduoti atlenktų puslapių krašteliai sukūrė verčiamos knygos įspūdį. Rimšos medalis savo laiku reprezentavo tradiciškai suprantamą Metų struktūrą – nuoseklų keturių dalių poetinį kūrinį, turintį aiškią pradžią (pavasario linksmybes) ir pabaigą (žiemos rūpesčius). Nors tokia Metų reprezentavimo tradicija medalininkystėje vyrauja iki šiol, šiame tekste aptarti medaliai jau žymi tradicijos posūkį, o medalių autoriai savo kūriniais darniai įsilieja į nūdienos donelaitikos pokalbį25.
Metams skirti medaliai kalba apie šio kūrinio visumos, kiekvienos jo dalies svarbą ir atskleidžia jam būdingą mitinę laiko struktūrą. Šioje struktūroje randame prieš tris šimtus metų buvusius ir šiandien tebesančius mus pačius, laukiančius sugrįžtančios saulės, susirūpinusius savo kasdienybe, sprendžiančius vidujybės konfliktus. Pasak Tomo Venclovos, Donelaičio herojai egzistuoja ne individualiai, o lyg archetipinius veiksmus atliekančios kaukės26. Todėl ir galime kalbėti apie Metų aktualumą šiandien bei rytoj. Sodria, gyva Donelaičio kalba, kurią mums primena medaliai, Metuose yra užfiksuotos pirmapradės žmogaus egzistencinės patirtys. Vieną tų patirčių neabejotinai jau esame atradę – net ir instagramo horizonte kopianti saulė, turbūt, geriausiai parodo, kad Donelaitis šiandien gyvas. Kad būtų dar gyvesnis, medalininkai ragina imti Metus ir skaityti. Nuo pradžios, vidurio ar pabaigos. Pradėti nuo medalio, o paskui, žiūrėk, ir nuo knygos.
1 Gvidas Latakas, Medalis Oskarui Milašiui, varis, galvanoplastika, 2017. Ant medalio užrašyta šiek tiek pakeista Oskaro Milašiaus eilėraščio vertimo „Rudenio daina“ eilutė (Oskaras Milašius, Poezija, Vilnius: Vaga, 1996). Eilėraščio pirmoji eilutė skamba taip: „Klausykitės vėjo ūžesio naktį“, o paskutinė kūrinio eilutė: „Klausykimės vėjo ūžesio“. Ant medalio užrašytas tekstas yra pirmos ir paskutinės kūrinio eilutės samplaika: „Klausykimės vėjo ūžesio naktį“. Toks teksto sprendimas atskleidžia medalio žanrą kaip kultūrinio dialogo dalyvį: eilėraštis kreipiasi sakydamas: „Klausykitės“, o medalis tarsi patvirtindamas pritariamai atsako: „Klausykimės“.
2 Geriausi laikai: VDA Telšių fakulteto dėstytojų kūrybos darbų paroda, Vilnius: VDA parodų salė Titanikas, 2019.
3 Nuo 1984 m. Telšiuose vyksta unikalus kultūros reiškinys tiek Lietuvos, tiek Europos kontekste. Čia susirinkę Lietuvos ir užsienio menininkai kuria medalius ir mažosios plastikos kūrinius. Kiekvienais metais stovyklai būna suteikiamas teminis pavadinimas.
4 Reikėtų pasidžiaugti ką tik įvykusios Baltijos medalių trienalės parodos sklaida, akcentavusia šiųmetinių medalių teminę įvairovę: nuo pandemijos aktualijų iki egzistencinių apmąstymų.
5 Lietuvos istorija medaliuose: Juozo Kalinausko ir Linos Kalinauskaitės medalių paroda, Medininkai: Medininkų pilis, 2015.
6 Lietuvos istorija šiuolaikiniuose medaliuose, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, Senasis arsenalas, 2017.
7 Medalis valstybės atkūrimo šimtmečiui, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, Senasis arsenalas, 2018.
8 Medalių menas: XVI–XX a. istoriniai ir jubiliejiniai medaliai iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių, Vilnius: Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, 2018.
9 Vincas Ruzas, Lietuva medaliuose: XVI a. – XX a. pradžia, Vilnius: Vaga, 1998.
10 Vaizdas – Žodis: Antano Olbuto retrospektyvinė paroda, Vilnius: Šv. Jono gatvės galerija, 2018.
11 Riterio sapnas: Gvido Latako tapybos ir medalio paroda, Anykščiai: Pasaulio anykštėnų kūrybos centras, 2019.
12 Medalių kūrėjo dialogai: Petro Gintalo jubiliejinė paroda, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, Naujasis arsenalas, 2015.
13 Petras Gintalas – medalio žmogus = Petras Gintalas – the man of medals: Albumas, teksto autorė Jurgita Ludavičienė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2016, p. 78.
14 Petras Repšys: Darbai, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, Naujasis arsenalas, 2020.
15 „Petras Repšys istorijoje ir istorijose“, Giedrė Jankevičiūtė atsako į Monikos Krikštopaitytės klausimus, in: 7 meno dienos, 2020-10-16, in: https://www.7md.lt/daile/2020-10-16/Petras-Repsys-istorijoje-ir-istorijose, (2022-02-08).
16 Giedrė Jankevičiūtė, Petras Repšys: Medaliai ir plaketės, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2007, p. 129.
17 Zita Dargaitė, Lietuvos medaliai ir jų kūrėjai: Medalio kūrėjų stovyklos Telšiuose, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2007, p. 124.
18 Paul Ricoeur, Interpretacijos teorija: Diskursas ir reikšmės perteklius, iš anglų kalbos vertė Rasa Kalinauskaitė ir Gintautė Lidžiuvienė, Vilnius: Baltos lankos, 2000, p. 65.
19 Vaidas Šeferis, Kristijono Donelaičio „Metų“ rišlumas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014, p. 12.
20 Vartojama daugiskaita, nes Inčirausko medalis Donelaičiui sudarytas iš dviejų atskirų dalių: averso ir reverso.
21 Vaidas Šeferis, „Kristijono Donelaičio Metų kompozicijos problemos“, in: Literatūra, 2012, Nr. 54 (1), p. 39–55.
22 Claude Lévi-Strauss, „Mitų struktūra“, in: Mitologija šiandien: Antologija, sudarytojai Algirdas Julius Greimas, Teresa Mary Keane, iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Navakauskienė, Vilnius: Baltos lankos, 1996, p. 53.
23 Svarbu pažymėti, kad ši Žuklio medalių kompozicija yra sumanyta kaip dviejų medijų – dailės ir muzikos – kūrinys, ją lydi Metams skirta autoriaus sukurta ir atliekama muzikinė kompozicija.
24 Vaidas Šeferis, op. cit., p. 50.
25 Turimi omenyje Donelaičio 300 gimimo metinių sukakčiai paminėti pasirodę leidiniai, atveriantys naujas Metų interpretavimo perspektyvas: Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rengta konferencija ir jos pagrindu išleistas leidinys Kristijono Donelaičio reikšmės (sudarytojas Mikas Vaicekauskas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2016); Vaidas Šeferis, Kristijono Donelaičio „Metų“ rišlumas; Giedrė Jankevičiūtė, Mikas Vaicekauskas, Visagalė tradicija: Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ iliustracijos ir vaizdinis kanonas / An Omnipotent Tradition: The Illustrations and the Visual Canon of Kristijonas Donelaitis’s Poem „Metai“: Studija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2013; ir kt.
26 Tomas Venclova, „Erdvė ir laikas Kristijono Donelaičio Metuose“, in: Tomas Venclova, Vilties formos: Eseistika ir publicistika, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1992, p. 261–266.
