Neseniai Netflix platformoje pasirodė komedinis serialas Dekameronas (2024), matyt, skirtas išjuokti visuomenės neseniai išgyventą, daug kontroversijų ir sunkumų atnešusį laikotarpį – 2020-ųjų koronos pandemiją ir karantiną. Nors negalima serialo laikyti „revoliuciniu“, amžiaus dvasią reprezentuojančiu meno kūriniu, jis neblogai atspindi gana išskirtinę karantino laikų patirtį ir su ja susijusias tiek socialines, tiek psichologines problemas. Bendras egzistencinis pasimetimas, izoliacija, ligos baimė, noras kur nors pabėgti – visi šie motyvai, radę vietą mūsų širdyse karantino metu, randa sau vietą ir Dekamerone.

Nors serialas pavadintas taip pat kaip ir legendinė italų rašytojo Giovanni Boccaccio knyga, šios siejasi tik bendra premisa ir istoriniu laikotarpiu: tuntas turtingų XIV a. italų bėga nuo juodosios mirties, užsidarydami puošnioje viloje, tapusia poetine jų užuovėja, kurioje atsiskleidžia įvairialypės žmogaus prigimties spalvos. Tiesa, bendri abiems dekameronams yra ir veikėjų vardai bei charakterio bruožai, nors šiems atpažinti reikia kiek daugiau pastangų – originalių veikėjų savybės yra gerokai išpūstos ir dramatizuotos, asmenines dorybes ir ydas nuo „aukso viduriuko“ persveriant į pertekliaus pusę.

Netflix serialas Dekameronas (2024). Iliustracija iš netflix.com/tudum/the-decameron

Klasikiniame Boccaccio Dekamerone pabėgimas į vilą leidžia nusisukti nuo tamsios ir to meto Europą kankinančios realybės – visur sergantys žmonės, gatvėse pilna lavonų ir nuo jų sklindančio tvaiko, liga sparčiai plinta ir glemžiasi tiek jaunus, tiek senus. Pasaulis griūva ir kiekvienas veikėjas, nors to aiškiai neatskleidžia skaitytojui, bijo mirti. Vis dėlto Boccaccio personažams suteikia gerą mainų pasiūlymą: trumpam pamirškite savus gyvenimus ir mums papasakokite apie kitus, išgalvotus (o gal ir ne) gyvenimus bei jų tragedijas ar komedijas. Tokiu būdu vila tampa saugiu prieglobsčiu, kuriame kas vakarą veikėjai pasakoja naujas istorijas, leidžiančias prisiminti, kas būdavo normalu ir įprasta praeitame jų gyvenime.

Tiesa, Boccaccio pasakojimas nėra vien būdas prisiminti tai, ko nebėra; jis atitinkamai tampa ir pasaulio kūrybos įrankiu: istorijomis lėtai konstruojamas naujas, pasakojimų logika ir estetika paremtas, pasaulis1. Aišku, kitaip nei Dievas, kuris pasaulį sukūrė per šešias dienas, Boccaccio veikėjai pasaulį kuria dešimt dienų. Kitaip nei Dievas, įleidęs žmogų į rojaus sodą, Boccaccio veikėjus įveda į florentietišką vilos sodą. Kitaip nei Dievas, sukūręs pasaulį ex nihilo, Boccaccio kuria pasaulį istorinėje būklėje; makrokosmose yra puoselėjamas ir auginamas naujas mikrokosmosas, kuris, kaip ir budistinė mandala, pasmerktas laiko eigoje pranykti. Šia prasme Dekamerono tekstas atsiduria keistoje egzistencinėje būklėje, kur naujo pasaulio pradžia yra steigiama jau prasidėjusiame pasaulyje. Todėl tai yra ne visai kūrimas, o atkūrimas pasaulio, kurio tvarka nuvylė jo gyventojus.

Serialo veikėjai, kitaip nei knygos, savus gyvenimus užmiršta ir tikrąjį savo nelaimių mastą pripažįsta tik pačiame serialo gale. Iki pat paskutinio epizodo serialo veikėjai kuria ir atkūrinėja ne naują pasaulį, o keičia ir apgaudinėja senąjį, vis dar negalėdami paleisti jo malonumų. Naujieji vilos gyventojai nebando įsijausti į fikcinių veikėjų gyvenimus, bet patys susikuria sau naujas fikcines roles, kuriomis bando įtikinti vienas kitą. Kadangi, kaip teigia serialo autorė, Dekameronas skirtas atspindėti Covid-19 pandemijos patirtį2, pakinkomas mums gerai karantino metu pažintas draminis arkliukas, padedantis demaskuoti ir sunaikinti kaukių maskaradą – izoliacijos metu iškylantys psichologiniai ir socialiniai iššūkiai. Taip serialo autorė susikuria satyrines įvairių socialinių klasių iškamšas ir lengvabūdiška rašytojo plunksna mums ryškina jų absurdiškumą. Nestebina, kad tokia parodija gana tiesmuka ir lėkšta, tenkinanti įprasto Netflix žiūrovo „filosofinius“ lūkesčius: aišku, kad tik turtingas žmogus yra bejausmis, amoralus ir išprotėjęs, o vargšai tarnai – nuoširdūs ir mieli, pasiduodantys manipuliacijoms. Kiek labiau niuansuotai perteiktos buvo tik turtuolė Filomena (akt. Jessica Plummer) ir jos tarnaitė Ličiska (akt. Tanya Reynolds), kuri maro sumaištyje sėkmingai prisiima savo šeimininkės tapatybę. Buvusiai damai teko išgyventi tarno rolės sunkumus ir „ateiti į protą“. Atitinkamai, jos tarnaitė Ličiska, tapusi kilmingąja, yra apakinama galios bei prabangos ir moraliai sugenda. Tokią socialinio teisingumo tematiką akomponuoja atitinkama muzika, kaip, tarkime, Depeche Mode daina „Master and Servant“.

Aišku, vienpusis požiūris į socialinių klasių moralinę predestinaciją būdingas ne tik Netflix, bet ir kitoms modernioms medijoms. O čia jis dar ir padeda sukurti serialo veikėjų motyvaciją – turbūt geriausiai tai atspindi sėkmingų vedybų viloje ieškojusi Pampinėja (akt. Zosia Mamet), kuri galiausiai sužino, kad jai pažadėtas jaunikis miręs. Supratusi, kad netaps turtingo vyro žmona ir nesusižers viso jo palikimo, ji nusprendžia prie kitų apsimesti, kad tariamos vestuvės iš tiesų įvyko. Jos vaidinamas farsas atneša daug skausmo ir nelaimių kitiems veikėjams, o tikrosios jos veiksmų paskatos kyla iš elementaraus noro atrodyti sėkmingai, gražiai ir jaunai. Bijodama prarasti savo socialinį statusą ir turtus, Pampinėja ne kartą į pavojų pastato visus serialo veikėjus.

Vis dėlto serialas nėra vienas didelis „politinis komentaras“, ko tikėjosi (ir nesulaukė) didžioji dalis užsienio recenzentų3. Dauguma veikėjų yra pajuokiami ne dėl turto ir socialinės klasės, o dėl charakterio bruožų, ydų ir polinkių, persipynusių su veikėjų etiniais ar net filosofiniais įsitikinimais, kurie yra išbandomi dėl bendros įtampos, atsidūrus izoliacijoje. Tokia yra griežto celibato besilaikančios Neifilės (akt. Lou Gala) ir jos vyro Panfilo (akt. Karan Gill) istorija. Įtikėjusi radikaliu viduramžišku krikščioniško asketizmo idealu, Neifilė yra pasiruošusi apriboti savo ypač aistringą prigimtį ir net po vedybų vyti šalin ją persekiojančias erotines fantazijas. Tuo tarpu jos vyras, nė kiek nekankinamas susilaikymo dorybės, su pasiuntiniu daržinėje slaptomis atsiduoda uždraustiems potraukiams. Viloje atsilaisvinusios socialinės normos ir įsivyravęs dvasinis pasimetimas šią porą priverčia apsikeisti vaidmenimis: Neifilė galiausiai permiega su svetimu vyru, o Panfilas supranta, kad palaidas gyvenimas skaudina ne tik kitus, bet ir jį patį. Pergyvenę savo bildungs istorijas, įsimylėjėliai sutinka mirtį demitologizavę praeito gyvenimo idealus. Neifilė miršta kupina baimės, dvejodama ar Dievas iš tiesų jos laukia kitoje pusėje, Panfilas – supratęs, kad jo atkaklus maištas prieš visas normas paliko jį egzistencialistinėje aklavietėje.

Simpatiškiausias pasirodė jaunuolio Tindaro (akt. Douggie McMeekin) personažas – hipochondriškas aristokratas, prisiskaitęs apie romėnų ir graikų istoriją, manantis, kad ši pasimatymuose domina ir jaunas merginas. Nors Tindaras į vilą atkeliauja gerai nesupratęs, kaip derėtų elgtis viešumoje, galiausiai jis vienintelis nenusileidžia socialinių normų ir „normalaus“ elgesio suvaržymams ir drąsiai daro tai, kas, jo manymu, yra teisinga. Galiausiai vilą pasiviję išorinio pasaulio pavojai neišgąsdina Tindaro ir jis miršta kaip tikras Antikos herojus.

Galutinis serialo moralas gana paprastas – neverta apsimetinėti tuo, kas nesi. Geriau kitas perspektyvas pergyventi fiktyviose istorijose, o ne savu kailiu. Būtent dėl to paskutinėje serijoje veikėjai, pabėgę iš beprotnamiu tapusios vilos, apsistoja gamtos apsuptyje ir pasakoja vieni kitiems istorijas, kaip daro ir gerokai anksčiau šį moralą supratę Boccaccio dekameroniečiai.

Neišvengiamai vieną ar kitą Dekameroną išgyvenome ir mes patys. Karantino metu sutrūkinėjusi socialinė realybė daugelį išmušė iš įprasto gyvenimo vėžių. Dingus tiesioginei komunikacijai, tarp visuomenės narių išbluko ir iki tol egzistavusios aiškios ribos tarp privataus ir viešo gyvenimo bei jas atitinkančių atskirų sąmonės režimų, mąstymo būdų. Todėl neišvengiamai ir mes privalėjome eksperimentuoti su kūrimo ar atkūrimo idėjomis; ar tai darėme įsikibę senojo pasaulio, kaip serialo veikėjai, ar paleidę senąsias taisykles, priklausė nuo kiekvieno atskirai.

Norėdami suprasti izoliacijos patirties problematiką, galime pasitelkti prancūzų filosofo Michelio de Certeau, daug dėmesio skyrusio filosofiniam kasdienio gyvenimo apmąstymui, skirtį tarp „intymios“ ir „socialinės“ erdvės. Pagal de Certeau, intymioje erdvėje mes nustojame darę vienus ar kitus veiksmus, kuriuos privalome atlikti „socialinėje“ erdvėje. Kitaip tariant, grįžę namo mes atsileidžiame: „Paprastai šioje privačioje erdvėje retai dirbama, išskyrus būtinus maitinimosi, valymo ir bendravimo darbus, kurie suteikia žmogišką formą dienų kaitai ir kitų žmonių egzistavimui. Čia kūnai prausiami, puošiami, kvėpinami, čia jie užsiima gyvenimu ir svajomis“4. Privati erdvė yra tai, kas paverčia iš esmės objektyvų ir dalykišką išorinį pasaulį žmogišku. Karantino metu „socialinei erdvei“ priklausę veiksmai galiausiai buvo atsinešti su savimi į lovą. Apsukdami paties de Certeau mintį, kad būtent intymi erdvė yra ta, kuri net „socialinėje“ erdvėje „niekada visiškai neišnyksta“5,galime teigti, kad karantino metu būtent socialinė erdvė niekur neišnykdavo.

Akivaizdu, kad toks intymaus ir viešo pasaulio sumišimas visuomenei kenkia. Tam, kad nepakriktų dvasinė savijauta, privalu kartkartėmis grįžti į „slėptuvę“ atsikvėpti, nusimesti kaukes ir atpalaiduoti socialinius „raumenis“. Ir štai karantinas socialinę erdvę įbruko tiesiai į intymiausią kiekvieno iš mūsų erdvę. Bet problemos sprendimą galima buvo surasti (ir daugelis mūsų jį rado) gana paprastai. Jeigu įprastai nuo viešo gyvenimo sunkumų ir veiklų yra pasislepiama namuose (intymioje erdvėje), galima daryti išvadą, kad žmogus linkęs turėti „slėptuvę“. Kadangi izoliacijos metu „viešas“ ir „privatus“ tapo tuo pačiu, reikėjo surasti atitinkamą metasprendimą, kuris leistų pasislėpti nuo naujo erdvių mutanto. Iš susiliejusios „viešos-privačios“ erdvės tenka bėgti į dar kitą erdvę.

Viena iš galimų erdvių, kurioje buvo atrastas gudrus sprendimas naujai izoliacijos problematikai, buvo „fantazijų pasaulis“. Kaip mus išmokė abu dekameronai, nustojus gyventi įprastą gyvenimą, norisi jį tęsti vienu ar kitu būdu; bet tęsti jį susigalvojant sau naują vaidmenį tikrame gyvenime yra rizikinga. Be abejo, kai kurie žmonės darė būtent tai – tapdami feisbuko išminčiais ar politologais. Ir pasibaigus karantinui, nuslūgus beprotystei ir sugrįžus į senąjį pasaulį, teko prisitaikyti prie naujojo savo vaidmens ir priešų ar draugų, kuriuos laikina beprotystė pritraukė.

Susikurti sau įsivaizduojamą rolę fantastiniame pasaulyje yra visai kas kita. Kaip parodė karantino metu atlikti tyrimai, vaikams palaikyti teigiamą psichologinę būklę padėjo populiaraus stalo žaidimo Dungeons & Dragons nuotolinės sesijos6. Žaidime, kuriame galima susikurti savo veikėją, priskirti jam vienus ar kitus bruožus ir patirti įvairių fantastinių nuotykių, vaikai galėjo tobulinti ne tik savo fantastinio veikėjo atributus, bet ir savo pačių sprendimų priėmimo, pasitikėjimo savimi, empatijos ir įvairius kitus sugebėjimus. Panašų efektą turėjo ir kompiuteriniai vaidmenų žaidimai internete (angl. MMORPG), leidę išvengti vienišumo ir pabėgti iš depresyvios izoliacijos realybės7. Vis dėlto tokie žaidimai, leidžiantys prisiimti vienokį ar kitokį vaidmenį, padėjo dar vienu aspektu – jie leido nesustoti gyvenimui ir jo (bent iš dalies) įprastai raidai. Praradus galimybę atskirti „intymią“ ir „socialinę“ erdves, teko pabėgti į fantastinę fikcijos erdvę, kurioje balansas tarp atskirų pasaulių gali būti atkuriamas.

Šio teksto moralas irgi paprastas, kaip ir aptarto serialo, – kai sueižėja mūsų įprastas gyvenimas, visada išlieka galimybė jį kurti arba atkurti istorijose. Tą patį darė ir Dekamerono (knygos, vėliau ir serialo) veikėjai. Taip mes elgiamės net kasdienybėje, kartais norėdami pailsėti ir nuo „įprasta“ tvarka veikiančio pasaulio, skaitydami knygas, rašydami tekstus ar žiūrėdami filmus bei serialus. Tačiau sekdami liaudiška išmintimi negalime pamiršti, kad toks alternatyvios realybės kūrimas, kaip ir bet kuris kitas vaistas, padauginus ima kenkti. Jeigu nuo pasaulio bėgama be perstojo, o juo labiau jei nuo jo bėgama net kai jis jokia prasme nepažeistas ir jo skirtingos erdvės nėra sumišusios, tai užsiimame eskapizmu. Ir čia pasikartoja kompiuterinių žaidimų tematika – MMORPG vieniems padeda išvengti vienatvės ir pergyventi sunkius laikotarpius, kitiems tampa „iškritimo iš realybės“ ir rimtų priklausomybių priežastimi8. Lengviau susitvarkyti su pasauliu, kai pats jį susikuri ir valdai, nebijodamas realios atsakomybės.

1 Giuseppe Mazzotta, „The Decameron: the Marginality of Literature“, in: University of Toronto Quarterly, 2013, t. 42 (1), p. 67–68.

2 Nicole Fell, „How ‘The Decameron’ Showrunner Kathleen Jordan Found the Right Tone for the Plague-Set Comedy“, in: The Hollywood Reporter, 20024-07-29, in: https://www.hollywoodreporter.com/tv/tv-features/the-decameron-showrunner-kathleen-jordan-tone-netflix-1235957529.

3 Pvz.: Lucy Mangan, „The Decameron review – this starry medieval show is non-stop fun“, in: The Guardian, 2024-07-25, in: https://www.theguardian.com/tv-and-radio/article/2024/jul/25/the-decameron-review-this-starry-medieval-show-is-non-stop-fun; arba Nandini Balial, „Netflix’s The Decameron Sinks to New Lows“, 2024-07-25, in: Roger Ebert.com, in: https://www.rogerebert.com/streaming/the-decameron-tv-review.

4 Michel de Certeau, The Practice of Everyday Life, t. 2: Living and Cooking, Minnesota: University of Minnesota Press, 1998, p. 147.

5 Ibid., p. 148.

6 Elizabeth Kilmer, Jennifer Rubin, Michael Scanlon, Jared Kilmer, „Therapeutically Applied RPGs to Support Adolescent Social Connection and Growth During the COVID-19 Pandemic“, in: Journal of Creativity in Mental Health, 2024, t. 19 (2), p. 210–231.

7 Kristen Grinyer, Sara Czerwonka, Adrian Alvarez, Victoria McArthur, Audrey Girouard, Robert J. Teather, „Massively Multiplayer Online Role-Playing Games on Promoting Social Well-Being in the COVID-19 Pandemic“, in: Proceedings of the 17th International Conference on the Foundations of Digital Games (FDG‘22), Athens: Association for Computing Machinery, 2022, p. 4–7.

8 Ibid., p. 2.