1924 m. gegužės 21 d. du Čikagos universiteto studentai, Nathanas Freudenthalis Leopoldas jaun. ir Richardas Albertas Loebas, pagrobia keturiolikos metų berniuką Bobby Franksą ir jį negailestingai nužudo. Nusivežę jo kūną prie Vilko ežero (Wolf Lake), ten jį sukiša į drenažo vamzdį, taip tikėdamiesi jį paslėpti nuo policijos ir tyrėjų. Pačių nusikaltėlių žodžiais, buvęs įvykdytas „tobulas nusikaltimas“. Tik štai vos po dešimties dienų meistriškieji nusikaltėliai jau buvo pagauti. Pasirodo, Leopoldas nusikaltimo vietoje pametė savo skaitymo akinius, kurie ironiškai tapo ne tik jo pseudointelektualumo, bet ir dieviškosios apvaizdos simboliu1. Prasideda trijų mėnesių tyrimas ir nusikaltėliai nuteisiami kalėti iki gyvos galvos. Tyrimo metu paaiškėjo, kad Leopoldo ir Loebo nusikaltimas buvęs įkvėptas Friedricho Nietzsche’s filosofijos. Teismo psichiatro Bernhardo Gluecko teigimu, Leopoldo ambicija „buvo tapti tobulu nyčininku ir Nietzsche’s filosofija sekti iki pat galo“. Studentų porelė aktyviai dalyvavo Nietzsche’s tekstų seminaruose ir palaikė „visų vertybių persvarstymo“ idėją. Užsidegę nyčiška ugnimi, jie jautėsi pakilę virš visų socialinių ir moralinių normų, pasaulyje atsiradusių dėl silpnųjų žmonių „pagiežos“2; pančiai, kuriuos buvo prisiėmę žemesnieji žmonės (turbūt ir tokie kaip keturiolikmetis Franksas), šių nusikaltėlių neribojo.
Tik ar galime pritarti tokiam teisingumo triumfui, po kurio Nietzsche’s filosofija pasirodo kone kaip „motyvas“ atlikti tokį žiaurų ir beprecedentį nusikaltimą? Ar galime dalį kaltės post mortem suversti Nietzsche’i? Nors jo iškilimas šioje byloje, mano manymu, nėra bereikšmis, Leopoldo ir Loebo byla yra pernelyg nuspalvinta kitų elementų, ypač psichologinių kaltinamųjų profilių. Nuo 1921 m. vasario jie tapo ir seksualiniais partneriais, poroje susiklostė sudėtingi hierarchiniai santykiai. Leopoldas pradėjo dievinti Loebą ir, kaip pats teigia, atliko baisųjį nusikaltimą norėdamas jam įtikti. Nors ir buvo daugelio mėgstamas bei charizmatiškas jaunuolis, Loebas, teismo psichologo teigimu, tuo pat metu buvo ypač trapios ir nenuspėjamos psichologinės būklės, kylančios dar iš jo vaikystės traumų ir nesėkmių. Panašu, kad nebūtų objektyvu vertinti Nietzsche’s tekstų poveikį tokiems nestabiliems asmenims.
Nelygstamai rimčiau tai, kad po gero dešimtmečio pseudointelektinės viršenybės ir savavališko žudymo praktika ėmė įsigalėti nacistinėje Vokietijoje. Nacių ideologijoje protarpiais iškildavo Nietzsche’s vardas kaip protofašisto, nacionalistinės ideologijos pradininko ir dvasinio mąstytojo. Nietzsche’ę mėgsta ir mūsų laikų radikalūs politiniai sąjūdžiai, besukantys ta pačia kryptimi: pavyzdžiui, amerikiečių žurnalistas Richardas Spenceris džiaugiasi įsigilinęs į Nietzsche’s mąstymą, nes tai, tarsi „nurijus raudoną tabletę“, pažadino jį iš snaudulio3, referuojant į Neo patirtį Matricoje. Neo-Spenceris jaučiasi atgimęs neonacistinėje ideologijoje.
Kadangi Nietzsche’s tekstus mes vis dar skaitome, ir tikrai nesiruošiu teigti, kad to neturėtume daryti toliau, manau, svarbu nepamiršti, kad minėti ir panašūs moraliniai išklydimai ar nusikaltimai nutiko „greta“ jo tekstų. Ar ši jungtis yra esminė, ar tik akcidentinė, pasakyti gana sunku, bet nematyti įtartinu tampančio pasikartojimo paprasčiausiai neišeina. Tad ir mėginu šiame tekste atlikti tarytum ikiteisminį tyrimą, skirtą Nietzsche’s tekstams ir jų specifiniam nacistiniam panaudojimui. Pabandykime patikrinti, ar įtarimai bent kažkiek pagrįsti, ir jeigu užteks įrodymų, kad Nietzsche yra kaltas, bus galima planuoti jo „teismą“. Pagrindinis kaltinimas skambėtų maždaug taip: Nietzsche’s tekstai yra puikiai tinkami legitimuoti nacistinę ar kokią nors kitą totalitarinę ideologiją bei šių ideologijų praktinius politinius veiksmus, t. y. neapykantą ir agresiją.
Ieškodami pagrindų tokiam kaltinimui, pirmiausia turėtume išsiaiškinti, ar idėjas, kurias naciai teigia perėmę iš Nietzsche’s, iš tikro galima aptikti jo tekstuose. Turbūt nieko nenustebins, kad naciai savo vokiškąjį intelektinį palikimą neretai interpretuodavo, švelniai tariant, nekritiškai, nesistengdami tiksliai suprasti originalaus teksto. Pavyzdžiui, Friedricho Hölderlino eilėraštis „Empedoklio mirtis“ buvo tapęs vaizdiniu nugalėtos, bet iki paskutiniųjų ryžtingos Vokietijos po Stalingrado mūšio4. Apskritai Hölderlinas buvo gana lengvai paverstas „Germaniškuoju“ nacių poetu iš didžiosios raidės, nors pats jis neabejotinai būtų tuo pasibaisėjęs. Su Nietzsche viskas buvo gerokai sudėtingiau, kadangi jo radikalūs teiginiai dažnai atkišdavo savo dekonstrukcijos dantis prieš patį nacionalsocializmą. Įvairiais aspektais jo mąstymas, atrodo, buvo nesutaikomas su nacių ideologija.
Galime išvardyti keletą tokių nesutarimų. Pavyzdžiui, žymusis skirsnis iš Šitaip kalbėjo Zaratustra, pavadintas „Apie naujus stabus“(Von neuen Götzen), nesibodi įvardyti valstybės kaip „šalčiausios iš šaltų pabaisų“, meluojančios, kai bando sutapatinti tautą su savimi5. Tai – akivaizdus kirtis ir nacionalsocialistinei ideologijai, valdžiai iki pat fiurerio, kuri siekia reprezentuoti tautą kaip tokią. Kitas pavyzdys – antisemitizmą, tokį svarbų nacių Vokietijai, Nietzsche sulygina su krikščioniška silpnojo pagieža stipresniajam6, kurią jis laiko Europos nuosmukio, o ne stiprybės priežastimi. Galiausiai, pati vokiečių tauta anaiptol nėra didinga ar verta pagarbos, o veikiau menka ir išskydusi7, tariamą „didybę“ gavusi iš tokių „rasių“ kaip slavai ir keltai8, todėl iš rasinio apvalymo idėjos galinti laukti vien tolesnio nuosmukio.
Atrodo, kad daugeliu atžvilgių nacių ir Nietzsche’s keliai smarkiai išsiskiria, todėl nacistinė Nietzsche’s apropriacija yra klaidinga interpretacija ir nieko daugiau. Otto von Bismarcko „geležiniu kumščiu“suvienyta vokiečių tauta, bandanti pridengti savo nepilnavertiškumo kompleksą karine galia, Nietzsche’i tėra silpnadvasių gauja, ieškanti pirmo pasitaikiusio valdovo: „Jūs manote, kad jūs ieškote „Tiesos“! Jūs ieškote tik vadovo (Führer)9 ir norite, kad jums būtų nurodinėjama!“10
Ir vis dėlto naciai skaitė ir interpretavo jo tekstus, stengdamiesi rasti juose atspirtį. Vokiečių akademikas Alfredas Bäumleris, Berlyne nuo 1933 m. dėstęs filosofiją ir politinį švietimą, savo knygoje Nietzsche der Philosoph und Politiker11 pastebi, kad prieš valstybę nukreipta Nietzsche’s kritika yra skirta ne trečiajam, o tik antrajam Reichui, persiėmusiam visais prastais romėniško liberalumo idealais, kurie liovėsi auginti asmens didybę12. Anksčiau minėta ištrauka iš Zaratustros, jo teigimu, kritikuoja Bismarcką, o ne pačią valstybę.
Bäumlerio supratimu, vokiečių tauta visados buvo laisva, o karalių jai prireikdavo tik „pavojaus“ atvejais. Tuo tarpu paties Bismarcko vokiečiai niekada nelaikė ilgalaikiu „valdovu“, o priėmė tik kaip kariuomenės vadą, turintį apsaugoti nuo momentinių pavojų. Bismarckas tokia „vokiška samprata“ pasinaudojo, kad iškiltų kaip fiureris ir sutramdė laisvą „germanišką dvasią“, už ką Nietzsche jį ir kritikuoja. Tad antrasis Reichas, kurio Nietzsche esą atvirai nepakentė, yra despoto valdžia, praradusi savo pirminę funkciją saugoti nuo pavojų. Atlikusi savo darbą, valstybė nebesugeba toliau palaikyti „pavojaus, paverčiančio tautas gerbtinomis“13, būklės.
Pasak Bäumlerio, jeigu Nietzsche būtų pamatęs trečiąjį, Hitlerio kuriamą Reichą, jis jam nebūtų priešinęsis14. Hitlerinė Vokietija kaip savo valstybingumo pagrindą iškelia tuos pačius antiliberalius, aršius, istoriją kuriančius vokiečių tautos herojinius idealus, gyvavusius iki Bismarcko, į kuriuos, pasak Bäumlerio, dairėsi ir Nietzsche.
Atrodo juokinga tikėti, kad Nietzsche’s kritika nacionalizmui ir valstybei būtų taip paprastai užgesusi, pamačius prieš akis ne Bismarcką, o Hitlerį. Akivaizdu, kad Bäumleris ignoruoja didelę dalį Nietzsche’s filosofijos, idant savo tautai galėtų parodyti „kontekstualizuotą“ jo kaliausę, kuri prarado visą filosofinę galią. Įsitikinimas, kad Hitleris, kitaip nei Bismarckas, nemelavo, susitapatindamas su tauta ir jos valia, parodo Bäumlerio nenorą pripažinti, kad Nietzsche kritikuoja valdžią kaip tokią, o ne kurią nors specifinę, istorinę jos apraišką. Taigi mūsų kaltinimas jau pradeda eižėti – Nietzsche nepalaiko nacionalizmo ar totalitarizmo. Pasak jo, pasidavimas absoliučiai vadovaldžiai yra silpnos dvasios, norinčios stabo, o ne galimybės būti laisva, simptomas.
Nors Bäumlerio interpretacija nėra nuosaiki ar „logiška“, galime suprasti, kodėl Nietzsche’s mąstymas jam toks svarbus. Politiškai Nietzsche gal ir nepatikimas, bet jo įžvelgta pirmapradė galia, slypinti senojoje germanų tautoje, yra patogi atspara nacistinei ideologijai. Istorija rašoma tų, kurie moka panaudoti galią; visa žmogiškųjų vertybių hierarchija gimė iš stiprios karių valios15, kol jos nesujaukė krikščioniška pagieža ir vergiškos moralės iškilimas. Tokios filosofijos rėmuose nekyla rimtų sunkumų legitimuoti nacių galios ir prievartos politiką.
Vienoje nuoseklesnių ir rimtesnių knygų Moralės genealogija16 Nietzsche teigia, kad galia paprasčiausiai negali nesireikšti – tas, kuris yra galingas, privalo primesti savo „valią“ kitiems, nes tokia yra jo prigimtis. Šitą iš esmės metafizinę mintį Nietzsche išreiškia pasitelkdamas žaibo analogiją. Neteisinga manyti, kad žaibas yra atskiras nuo jam priklausančio veiksmo – trenksmo, nes nėra žaibo, kuris netrenktų. Vadinasi, jis pats yra savo galios pasireiškimas. Panašiai ir „didingo“ žmogaus vidinė galia neprivalo atsiklausti, naudotis ar nesinaudoti savąja jėga. Galia steigia savo tiesą, nes tokia yra jos esmė.
Naciams, atlikusiems neabejotinai baisiausius nusikaltimus žmonijos istorijoje, toks argumentas turėjo skambėti itin patraukliai: jų dominavimas ir kitų tautų naikinimas tėra natūralus istorijos procesas, kuriame reiškiasi galios metafizika. Maža to, vėliau, vėl pasitelkdamas žaibo analogiją, Nietzsche rašo, kad tokie galios veikėjai „ateina kaip žaibas, per baisūs, per staigūs, per įtikinami, pernelyg „kitokie“, kad būtų nekenčiami. […] Kaltė, atsakomybė ar dvejonės šiems natūraliems organizatoriams nepažįstamos“17. Galiai nėra artimas kaltės jausmas ar sąžinė, kadangi galia yra virš moralės, sukūrusios šiuos jausmus. Tad panašu, kad mūsų įtarimai sugrįžta. Nors ir gana aptakiai, bet Nietzsche skatina neapykantą ir agresiją: sekant jo logika, koncentracijos stovyklos, teroras ir cenzūra neturėtų kelti jokių sąžinės priekaištų stipresniajam. Nietzsche niekada aiškiai neįvardija, kokie veiksmai nekelia „galios veikėjams“ sąžinės ir kaltės jausmo. Jis nepasako, ar ties tam tikru tašku turėtų būti brėžiama linija; bet gal būtent toks abstraktumas ir vėl leidžia jį įtarinėti.
Panašiai kontekstualizuodamas jį suprato vienas svarbiausių nacių ideologų, Reicho okupuotųjų Rytų teritorijų ministras Alfredas Rosenbergas. Jo teigimu, visi prieštaravimai nacizmui, kuriuos randame Nietzsche’s tekstuose, tėra didaktinis ir retorinis prisitaikymas prie tuometinės tautos, kuri nesugebėjo suprasti jo minties gylio18. Remdamasis Bäumleriu, Rosenbergas pasitelkia tą pačią idėją apie karingos ir didingos vokiečių tautos praeitį, kurią taip puikiai įžvelgęs Nietzsche19. Jo gimimo šimtmečiui pasakytoje kalboje Rosenbergas drąsiai paralelizuoja, kad „istorine prasme nacionalsocialistų judėjimas, kaip visuma, šiandien stovi prieš likusį pasaulį, kaip Nietzsche kadaise stovėjo prieš savo laikų jėgas“20. Vėlgi, pamatęs šiandienos pasaulį, Nietzsche būtų greitai pametęs savus įsitikinimus ir prisidėjęs prie Rosenbergo aukštinamos apsivalymo bangos, sustabdžiusios ir padugnių žydų pykčio persunktą ardomąją veiklą21. Būta ir daug kitų autorių, vykdžiusių Nietzsche’s intelektinę apropriaciją22, bet svarbu apibendrinti, kad daugiausia Nietzsche’ę kontekstualizuoti siekė nacių ideologai. Žinoma, tai nebuvo nuoširdus siekis, – Nietzsche kontekstualizuotas būtent taip, kad būtų nureikšminami su nacizmu nesutaikomi, ir išryškinami su juo derantys mąstymo aspektai.
Kaip didelis Martino Heideggerio filosofijos mėgėjas, negaliu čia bent keliais žodžiais neužsiminti ir apie jį. Manau, kad jis mums gali padėti atskleisti du dalykus: kaip toli iš tikro nuvilnijo nyčiško mąstymo bangos23, ir kaip, atrodo, gana kritiškas autorius, nesiekęs pagrįsti režimo, vis vien pasidarbavo jo naudai. Ne, Heideggerio neteisinsiu; pilnai pritariu 1949 m. rugsėjo 29 d. Hannah Arendt laiške Karlui Jaspersui išreikštai minčiai: „Tai, ką jūs vadinate nepadorumu, aš pavadinčiau charakterio stoka – bet ta prasme, kad jis tokio apskritai, net blogo, neturi“24. Tikrame pasaulyje Heideggeris pasirodo kaip absoliutus menkysta, nesugebantis prisiimti atsakomybės už savo dalyvavimą NSDAP veikloje, nuo pasekmių ir kritikos pasislėpęs miško trobelėje Todtnauberge.
Heideggerio realaus dalyvavimo nacių veikloje nevalia nuvertinti. Partijoje Heideggeris išbuvo nuo 1933 m. gegužės iki pat karo galo, nei pradiniu laikotarpiu dirbdamas partijai tiesiogiai kaip Freiburgo universiteto rektorius, nei vėliau kaip filosofas neišreikšdamas jokio nepasitenkinimo nacių politika. Maža to, panašu, jis pats buvo įsijautęs į nacių keliamas pseudoproblemas, kas matyti iš neseniai pasirodžiusių asmeninių jo užrašų, „Juodųjų sąsiuvinių“. Čia propagandinis „žydų klausimas“ transformuojamas į metafizinę „pasaulinio judaizmo“ (Weltjudentum) problemą: žydai, jo manymu, pasižymi tik mechanistiniu pasaulio suvokimu, nukreiptu vien į „būtybes“ (Seiendes) ir užgožiančiu tikrąjį Būties atsiskleidimą25. Tokie Heideggerio apmąstymai skirti ne šiaip žydams, bet netgi tiesiogiai nukreipti prieš jo mokytoją Husserlį26 ir jo fenomenologijos projektą27. Taigi Heideggerio mąstyme antisemitizmas buvo tiesiogiai susiliejęs su ontologija.
Ar Heideggeris buvo tikrąja žodžio prasme nacionalsocializmo rėmėjas, tegu sprendžia rimti akademikai. Vis dėlto įdomu pastebėti, kaip iš pirmo žvilgsnio apolitinė filosofija, paveikta nyčiškų idėjų, priartėja ir pradeda atvirai flirtuoti su ideologija. 1936–1938 m. rašytame, bet nepublikuotame veikale Beiträge zur Philosophie: Vom Ereignis Heideggeris kalba apie Būties atsiskleidimą, pasikeitus pačiam Dasein. Šeštasis skyrius, pavadintas „Ateisiantys“ (Die Zukünftigen), skatina skaitytojus pasiruošti ateities kartai, kuri sugebės įšokti į Būties atsiskleidimo pilnatvę, nebetemdomą Vakarų metafizikos klaidų. Panašiai Nietzsche kalba apie pasiruošimą sulaukti Antžmogio, kuris nebebus saistomas vakarietiškos (krikščioniškos) moralės saitų. Žinoma, ir Heideggerio, ir Nietzsche’s į ateities kartas dedamos viltys yra grynai intelektinio pobūdžio. Kita vertus, sunku nesuraukti antakių perskaičius 1933 m. rektoriaus Heideggerio inauguracinę kalbą. Čia intelektines universiteto pareigas visuomenei Heideggeris iš esmės sutapatina su politinės valdžios pareigomis valstybei: valstybė tarnaujanti tautos „dvasinei misijai“. Hitlerio valdžios atėjimą ir naujas institucijų funkcijas Heideggeris tapatina su pačioje Būtyje slypinčiu likimu, kuris pradeda priminti Nietzsche’s „amžino pasikartojimo“28 idėją.
Iš Vokietijos priverstas emigruoti, aršiai tiek nacius, tiek Heideggerį kritikavęs pastarojo mokinys Karlas Löwithas gerai apibendrina emocijas, kylančias skaitant šią kalbą: „kalbos pabaigoje lieki nežinioje: ar turėtumei griebtis studijuoti Dielso ikisokratikus, ar žygiuoti su SA?“29 Jis taikliai įvardija Heideggerio politinę „poziciją“ kaip „atsitiktinį decizionizmą“ (Occasional decisionism)30“: nors atrodo, kad jo filosofija nesisieja su politine ideologija, atėjus naciams į valdžią Heideggeris nedelsdamas pritaiko prie jos savo sąvokas. Galima tarti, kad panašiai kaip ir Heideggerio filosofinė sistema savo formą vis keitusi sąvoka Sein, pamažu virto į Seyn, o gilumoje nerimastaudama kėlė dešinę ranką, persivadinusi SSeyn.
Taigi ar tą faktą, kad naciai pasitelkė Nietzsche’s galios filosofiją, siekdami legitimuoti savo vykdomą ekspansiją, prievartą ir terorą, galima laikyti paties Nietzsche’s kalte? Ar Heideggerio atliktas darbas grindžiant edukacinių institucijų įsijungimą į Hitlerio svajonę yra Nietzsche’s kaltė? Kiek iš tikro kaltas yra autorius už savo tekstų interpretacijas? Turbūt negalime teigti, kad Nietzsche yra visiškai kaltas. Bäumlerio pasiūlytas Nietzsche’s skaitymas yra politiškai angažuotas, kaip ir visų kitų nacių ideologų, o Heideggerio „ateisiančios“ kartos įvaizdis, trumpam įsipaišęs į universiteto politiką, yra persipynęs su filosofo moralinio stuburo ir nuovokos stoka. Bet, negaliu paslėpti, kad kartėlis skaitant Nietzsche’ę vis tiek išlieka.
Nebūtų teisinga tikėtis, kad Nietzsche’i derėjo savo mintis „sumažinti keliomis padalomis“31, nes, tokiu atveju, jo filosofija nebebūtų ta pati. Nietzsche’s filosofijos kandumas neatsiejamas nuo jo ekstaziško stiliaus (Rausch), nebijančio pasitelkti radikaliausius įvaizdžius, siekiant polemizuoti su fundamentaliomis etikos, politikos ar net metafizikos idėjomis. Juk galiausiai Nietzsche – dekonstrukcijos tėvas, kurio mintys veiksmingos tiek palaikant, tiek griaunant ideologijas. Jis buvo asmeninės laisvės gynėjas, įsitikinęs tokia radikaliai kritiško mąstymo praktika, kad pats iš savo skaitytojų, mano manymu, tikėjosi atmetimo ar bent ypač atsargaus skaitymo32. Tokiu atsargumu, deja, pasižymi retas kuris skaitytojas; dažniau Nietzsche’ę linkstama supaprastinti ir pritaikyti jo žodžius kaip patinka. Platonas pastebi, kad tekstas į pasaulį iškeliauja kaip našlaitis, todėl autorius privalo jį visokeriopai parengti vėlesniems iškraipymams. Tokia turbūt ir yra Nietzsche’s kaltė – jis nepakankamai parengė savo našlaitėlius iškeliauti į atvirą pasaulį.
Tą kaltę aš daugiausiai siečiau su atsargumo stoka ir nesugebėjimu informuoti savo skaitytojo, kad dekonstrukcija nėra paskutinis kovos su ideologija taškas. Užsidegus dekonstrukcinėmis idėjomis, dera kai ką dar ir steigti, o ne išverstomis akimis lėkti vykdyti pokyčių. Juokinga, kad net René Descartesas, užsiiminėjęs gerokai „ramesne“ dekonstrukcija, kurią jis vadina „radikalia abejone“, suvokia turintis tinkamai informuoti savo skaitytoją: viskuo abejodamas aš žaidžiu filosofinį žaidimą ir nepabaigęs šio žaidimo, nesiruošiu keliauti „laukan“, kur mano abejonė galėtų išklibinti socialinę tvarką. Nietzsche to nepadarė. Kaip klasikinis filologas, jis, atrodo, niekada nesuprato Herakleito ištaros: „apie didingus dalykus kalbėk atsargiai“.
Skaitytojas turbūt sakys, kad Nietzsche steigia vienus ar kitus idealus, turinčius įsigalioti po dekonstrukcijos, bet aš norėčiau, kad šie idealai (kaip dioniziškumas, Antžmogis, visų vertybių persvarstymas ir t. t.) būtų kada nors tiksliai perinterpretuoti ir išaiškinti, nes kol jie lieka apsupti idealistinės miglos, kaip juos ir paliko Nietzsche, tol jie neturi jokios teisės keisti labai tikslingai ir pragmatiškai įvardytų idėjų, kurias Nietzsche griauna. Negaliu pasitikėti vien viltimi, kad sugriovus krikščionišką moralę, kurios veikimą aš matau kasdien, ją bus galima pakeisti mįslinga nauja filosofija.
Patys naciai šia prasme nebuvo informuoti ir nesugebėjo suvokti, kad nyčiška dekonstrukcija jiems tarnaus neilgai. Nietzsche’s galios istorija, gana ironiškai, pasiglemžė juos pačius. Iš karto į mintis ateina bene populiariausias Nietzsche’s aforizmas: „Kas tavęs nenužudo, padaro stipresniu“. Tokie įvykiai kaip Stalingrado mūšis, Hitlerio savižudybė, pralaimėtas karas ir kiti Vokietiją sukrėtę įvykiai iš tiesų nepražudė visų Vokietijos nacių, bet ir nepadarė jų stipresniais. Iki pat galo nacistinė Vokietija buvo dvasiškai įsipareigojusi herakleitiškam idealui, kad „karas yra visko tėvas“, bet juos karas privertė viską ir prarasti bei, kaip tęsia Herakleitas, „pavertė vergais“ – ar tai būtų milžiniškų reparacijų, ar ilgai neišblėsiančios istorinės sąžinės pančiai. Nacių idėjinis projektas, iš dalies užgimęs nyčiškos valios ir galios filosofijoje, neatstovėjo istorinio vėjo gūsių ir griuvo; kažkuria prasmes dėl to, kad tas amžinas nesugebėjimas sutaikyti nacizmo su ciniškais Nietzsche’s komentarais apie valstybę, vokiečius, imperializmą ir diskriminaciją, slėpė, mano manymu, bene svarbiausią nacistinės ar bet kokios kitos radikalios ideologijos ydą – negebėjimą įžvelgti, kad didi ir laisva tauta negali užgimti totalitaristinėje valstybėje.
1 „Svarstau, Nathanai, ar tu manai, kad yra Dievas, ar ne. Svarstau, ar manai, kad tai grynas atsitiktinumas, kad šis Nietzsche’s filosofijos sekėjas numetė savo akinius, ar tai buvo Dievo Apvaizdos veiksmas – užleisti ant jūsų apgailėtinų karkasų Dievo rūstybę. (Leopoldas vėliau prisipažino, kad jam tai irgi buvo įdomu)“ (Douglas O. Linder, „The Leopold and Loeb Trial: An Account“, in: Famous Trials: Accounts and Materials for 100 of History’s Most Important Trials, in: https://famous-trials.com/leopoldandloeb/1741-home).
2 Friedrich Nietzsche, Gesammelte Werke: Zur Genealogie der Moral, München: Anaconda Verlag, 2012, p. 633–634.
3 Jis vartoja anglišką posakį „red-pilled“; žr. https://www.theatlantic.com/magazine/archive/2017/06/his-kampf/524505.
4 Stanley Corngold, Geoffrey Waite,„A Question of Responsibility: Nietzsche with Hölderlin at War, 1914–1946“, in: Nietzsche, Godfather of Fascism?: On the Uses and Abuses of a Philosophy, edited by Jacob Golomb and Robert S. Wistrich, Princeton University Press, 2002, p. 205.
5 Friedrich Nietzsche, Gesammelte Werke: Also sprach Zarathustra, München: Anaconda Verlag, 2012, p. 396.
6 Friedrich Nietzsche, Gesammelte Werke: Zur Genealogie der Moral, München: Anaconda Verlag, 2012, p. 662–664.
7 Frydrichas Nyčė, „Anapus gėrio ir blogio“, iš vokiečių kalbos vertė Evaldas Nekrašas, in: Frydrichas Nyčė, Rinktiniai raštai, sudarė Antanas Rybelis, Vilnius: Mintis, 1991, p. 454–446.
8 Friedrich Nietzsche, Gesammelte Werke: Zur Genealogie der Moral, p. 627–628.
9 Verta atkreipti dėmesį, kad šiame fragmente žodis Führer neturi tos diktatoriškos Vado konotacijos, kokią jis įgauna Hitlerio asmenyje. Veikiau turimas omenyje „vadovas“, vedantis ir valdantis žmones.
10 Friedrich Nietzsche, Nachgelassene Fragmente. 1882–1884, ed. Giorgio Colli, Mazzino Montinari, München: Deutscher Taschenbuch Verlag, 1988, p. 61: „Ihr meint, ihr suchtet „die Wahrheit“! Ihr sucht einen Führer und wollt euch gerne commandiren lassen!“
11 Šis tekstas tapo savita filosofine paskata išleisti dvylika tomų Nietzsche’s Sämtliche Werke.
12 Alfred Bäumler, Nietzsche der Philosoph und Politiker, Leipzig: Verlag von Philipp Reclam, 1931, p. 91: „Individai ir tauta niekada netaps didūs esant liberalioms institucijoms: tik didelis pavojus iš jų kai ką padaro. […] Žmogus privalo turėti priežastį tapti stipriu, kitaip toks niekada netaps. „Aristokratiškose visuomenėse“, kaip Roma (miestas) ar Venecija, žmonės yra stiprūs – valstybė, kita vertus, yra tik bandos gyvulių veisimo institucija“.
13 Friedrich Nietzsche, Gesammelte Werke: Götzen-Dämmerung, München: Anaconda Verlag, 2012, p. 64–65.
14 Crane Brinton, „The National Socialists’ Use of Nietzsche“, in: Journal of the History of Ideas, 1940, t. 1, nr. 2, p. 147.
15 Friedrich Nietzsche, Gesammelte Werke: Zur Genealogie der Moral, p. 627–630.
16 Ibid., p. 639.
17 Ibid., p. 673.
18 Alfred Rosenberg, Friedrich Nietzsche, München: Zentralverlag der NSDAP, 1944, p. 7.
19 Alfred Rosenberg, Der Mythos des 20 Jahrhundert, München: Hoheneichen-Verlag, 1933. Verta paminėti, kad Reicho tautos švietimo ir propagandos ministras Josephas Goebbelsas šį kūrinį pavadino „filosofiniu atsiraugėjimu“ (philosophischer Rülpser); žr. Ralf G. Reuth, Goebbels: Eine Biographie, München: Piper, 2012, p. 304.
20 Alfred Rosenberg, op. cit., p. 22.
21 Ibid., p. 22: Zersetzungsarbeit der jüdischen Unterwelt.
22 Pirmiausia minėtina sesuo Elisabeth Förster-Nietzsche, sukūrusi Nietzsche’s kaip protofašisto ir antisemito vaizdinį, taip pat Christoph Steding, Das Reich und die Krankheit der europäischen Kultur, Hanseatische Verlagsanstalt Hamburg, 1942. Išsami bibliografija: Stanley Corngold, Geoffrey Waite, op. cit., p. 196–214.
23 Labai išsamus aptarimas: Charles Bambach, Heidegger’s Roots: Nietzsche, National Socialism and the Greeks, London: Cornel University Press, p. 69–112, 247–326.
24 Hannah Arendt / Karl Jaspers Correspondence 1926–1969, edited by Lotte Kohler and Hans Saner, translated form the German by Robert and Rita Kimber, San Diego – New York – London: A Harves Book, Harcourt Brace & Company, 1985, p. 141–142.
25 Martin Heidegger, Ponderings XII–XV. Black Notebooks 1939–1941, translated by Richard Rojcewicz, Indiana University Press, 2017, p. 191.
26 Kiek ankstesniame laiške, rašytame 1946 m., Arendt kritikuoja Heideggerį dėl jo pasirašyto laiško, draudžiančio Edmundui Husserliui lankytis Freiburgo filosofijos fakultete: „Ir kadangi žinau, kad šis laiškas ir šis parašas jo vos nenužudė, negaliu nelaikyti Heideggerio potencialiu žudiku“ (Hannah Arendt / Karl Jaspers Correspondence 1926–1969, p. 42–43).
27 Martin Heidegger, Ponderings XII–XV, Black Notebooks 1939–1941, p. 37.
28 Friedrich Nietzsche, Gesammelte Werke: Also sprach Zarathustra, p. 478–481. Nietzsche’s įsitikinimu, laikas yra cikliškas ir viskas šiame pasaulyje nuolat kartojasi. Amžinybei „apsisukus“, visi įvykiai vėl vyks iš naujo: Sokratas bus nuteistas mirti, Nietzsche mirs nuo sifilio ar CADASIL, o Donaldas Trumpas bus išrinktas antrai kadencijai.
29 Karl Löwith, Martin Heidegger: European Nihilism, edited by Richard Wolin, New York: Columbia University Press, 1995, p. 163.
30 Ibid., p. 165–166.
31 Berel Lang, „Misinterpretation as the Author’s Responsibility (Nietzsche’s fascism, for instance)“, in: Nietzsche, godfather of fascism?: On the Uses and Abuses of a Philosophy, p. 61.
32 Friedrich Nietzsche, Gesammelte Werke: Also sprach Zarathustra, p. 416–420.
