Galingas vertėjų, kritikų, psichologų, rašytojų ir žmonių, kurie Džeimso Bondo filmus išmano geriau ir už mane, klanas suteikė garbę pristatyti vieną mano autoritetų. Kadangi iš ne mažiau galingo Katkų klano Gailiai šiai laudacijai pasirinko būtent mane, aš šį įpareigojimą šiek tiek egoistiškai priimu kaip leidimą į Gintarą Grajauską pažvelgti ne literatūrologo ar dramos kritiko, o visuomeninių procesų stebėtojo akimis. Man rūpi ne tik pristatyti Gintarą Grajauską, Klaipėdos kultūros švyturį, pakalbėti apie jo kūrybą ir laikus, bet ir paklausti bei pamėginti atsakyti – kodėl mes kaip tik šiandien turime šlovinti šį didį klaipėdietį, kuris savo pernykštėje publikacijoje prabilo taip:
visi kažkodėl manė, kad man ištisai sekasi,
kad aš tiesiog laimės kūdikis, keista net
jei ko ir pasiekiau, tai tik darbu, sėkmės čia nė lašo
buvau svetimas jiems, nuo pat pradžių – tad privalėjau
būti trim galvom už kitus geresnis,
kad bent pastebėtų
pastebėjo – pradėjo spausti ranką, kalbėti
puošnius žodžius, o už akių
vis labiau nekentė.
(„Paguodos giesmės. Šeštoji giesmė“, in: Metai, 2019, nr. 2)
Gintaro Grajausko tapatybes apibrėžti nėra paprasta. Dabartinis Klaipėdos dramos teatro meno dalies vadovas paprastai pirmiausia pristatomas kaip poetas. Tačiau jis niekada nebuvo veislinis – lietuvių literatūros studijų arba po Marcelijaus Martinaičio ar Donaldo Kajoko sparnu suformuotas ir išpenėtas – rašytojas. Pirmąsyk išgirdau apie jį gal 1994 m., kai jis jau buvo gavęs Zigmo Gėlės premiją už eilėraščių rinkinį Tatuiruotė (1993). Jo bendraamžiai, Vilniuje garsėję Svetimi, buvo svetimi ir jam: yra apibūdinę jį kaip „tą muzikantą iš Klaipėdos“ – šiek tiek paniekinamai, šiek tiek pavydžiai. Muzikanto etiketė jam lipo ilgai – modernaus bliuzo grupės Kontrabanda įkūrėjas muzikantu buvo vadinamas dar ilgai po to, kai kultine vadinta grupė išsiskirstė. Kartu tai buvo grupė, parašiusi vieną geriausių eilučių Lietuvos roko muzikos istorijoje: „Penktadienio vynas atplukdė šeštadienio moterį“. Kiti muzikantai Kontrabandą vadino poeto grupe – labai nedažnas atvejis, kai poezijos ir populiariosios muzikos pasauliai susilieja. Taigi svetimas tarp svetimų, muzikantas tarp poetų ir poetas tarp muzikantų. Jis nuo pat debiuto buvo kitoks. Kur slypi jo kitoniškumas?
Talentas, kaip ir nafta, paslėptas įvairiai. Vieniems iki jo reikia ilgai kastis, kitiems tenka plaukti į vandenyną ir apsiginkluoti sunkiąja technika ar simbolių žodynais, treti turi užsiimti frackingu ir purkšti save didžiuliais kiekiais alkoholio ar kitų toksiškų nuodų, ketvirti gi apdovanoti gebėjimu rasti juodąjį auksą paprasčiausiai įbedus pirštą į smėlį. O Gintaras Grajauskas naftą semia tiesiog iš oro. Iš pažiūros lengvas jo poetinis pastabumas yra bene įstabiausia ir labiausiai žavinti savybė. Buitiniai pokalbiai, reiškiniai, kasdienės buities daiktai, linksmos nakties įspūdžiai ar sunkaus ryto galvasopis grakščiose puikaus stilisto rankose tampa kažkuo daugiau – prisipildo žaidimo, prasmės ir grožio. Kitiems poetams tai kartais atrodo taip lengva, kad net nesąžininga, – manau, kad tai viena priežasčių, kodėl naujosios literatūros ir kritikos kanone Grajauskas paprastai paliekamas šone, kartais net su pasidygėjimu, ar suvis nepastebimas. Jis įkvepia ir iškvepia kartu su skaitytoju, mes kartu su juo išgyvename inspiracijas, nerimą, liūdesį, intelektualinį susižavėjimą. Jis neaiškina, nelaukia išprususio skaitytojo, o rašo smalsiam pradinukui. Nors erudicija ir apsiskaitymas jaučiasi, tačiau tai ne knygių poezija. Grajauskas seka ne literatūriniais sąjūdžiais, jis skaito knygas, jaučia, permąsto – ir tai daro kartu su skaitytoju, Tenksalotu ar Kaindliu.
Kita etiketė, prilipusi Gintarui Grajauskui – populiarus. Jo poezija buvo skaitoma, vieši skaitymai – lankomi. Nežinau, ar dar kuris kitas poetas (galbūt išskyrus Justiną Marcinkevičių) bendruomenės yra rinktas populiariausiu žmogumi (šiuo atveju – Klaipėdos). Su bendruomene jis turi glaudų ir artimą ryšį. Štai dar pernai feisbuke pakvietęs paaukoti savo verstų Sabinos Brilo eilėraščių knygai, lėšas jis surinko vos per kelias valandas.
Šie skirtingi vaidmenys labiausiai susilieja per Klaipėdą. Nors Gintaras Grajauskas gimė ne Klaipėdoje, man, vilniečiui, sunku įsivaizduoti tikresnį klaipėdietį. Muzikos koncertų organizatoriaus veikla netrukus persipynė su jo gebėjimu organizuoti ir surinkti publiką literatūros skaitymams. Jis yra, ko gero, vienintelis poetas, turėjęs savo vardo laikraštį – jo vardu buvo pavadinti Gintaro lašai, puikus literatūrinis Klaipėdos laikraščio priedas, kurio redaktoriumi pats ir buvo. Klaipėdoje, šalia skaitymų ir poetinio uostamiesčio gyvenimo organizavimo, jis aplink save būrė jaunus rašytojus. Rimantas Kmita ir Mindaugas Valiukas yra tikri Gintaro Grajausko akademijos alumnai, jų kūryboje atsispindi ir nehierarchizuotas, „grajauskiškas“ uostamiesčio požiūris.
Paskutinė kitoniška Gintaro Grajausko veikla, nors ir ne tokia reta kaip muzikavimas, taip pat nėra itin dažna – tai teatras. Kaip ir Samuelis Beckettas ar Eugène’as Ionesco, į teatro sceną jis atėjo jau subrendęs. Nors iš pradžių buvo priimtas skeptiškai, tačiau jo vardas po truputį augo kartu su Klaipėdos teatru. Nepaprastai buitinis, lengvai ir gyvai kalbantis istorijos bei paskirties apmąstymas Mergaitėje, kurios bijojo Dievas, darbas su Oskaru Koršunovu ir savo senąja grupe Kontrabanda apie linksmai graudžius pirmuosius Nepriklausomybės metus Pašaliniams draudžiama – tai jo darbas formuojant Klaipėdos teatrą.
Šiandien roko muzika išgyvena atgimimą. Populiarumas taip pat nebėra diskvalifikuojanti savybė. Regionai vėl yra atgimę. Galime sakyti, kad atėjo Gintaro Grajausko laikai. Tai kodėl nematome didžio klaipėdiečio daugiau? Kodėl jis gauna Gailių klano premiją anksčiau už Nacionalinę? Kodėl jo mums reikia daugiau?
Viename interviu Gintaras Grajauskas užsiminė, kad norėtų pastatyti roko operą pagal Ionesco Raganosį – šioje pjesėje apie autoriaus vaikystę pasakojama, kaip visi po truputį virsta raganosiais. „Rhinocerizacija“ – lietuviškai kažkas panašaus į „raganositą“ – yra labai tinkama šiandienos metafora. Tik vieniems draugams ir autoritetams virstant raganosiais, kiti labai panašiai virsta kažkokiais kitais, ne mažiau atgrasiais gyviais (tarkime, begemotais), kurie skelbia: kas ne su jais – tie raganosiai. Už tokias deklaracijas raganosiai nelieka skolingi ir pareiškia, kad visi, kas ne su jais, yra begemotai. Pavyzdžiui, po interviu progresyviame portale Nanook Tomas Venclova buvo jaunų klausytojų demaskuotas kaip reakcingas konservatorius. Kitame nesename straipsnyje visi tikintys žmogaus teisių ortodoksija buvo demaskuoti kaip marksistai. Šis susipriešinimas yra vienodai vertingas abiem pusėms. Jis laukia alkanų, nepatenkintų masių, dėl ko raganosių gretos auga. Jie moko, kad žmogus, reikalaujantis padorumo, kūrybos, faktų, laisvės auklėjime, yra klastingas priešas – leftistas, mačistas, mizoginistas, seksistas.
Gintaras Grajauskas šiais laikas yra sąžinės, nepakantumo veidmainystėms (populiariai – feikams) balsas. Kai penkiasdešimtmečiai pasiduoda rasinio grynumo ir kultūrinio pranašumo teorijoms, kai nusivylę menininkai atsisuka į sąmokslo teorijas ar ieško įkvėpimo marksizmuose ir perdalijimo fantazijose, Gintaras Grajauskas eilėraštyje, nuo kurio ir pradėjau, atsako:
taip, kai kurie žavėjosi – bet ir tie nesuprato esmės:
aš čia visai ne tam, kad žavėčiau visus savo protu
aš tik noriu pakeisti pasaulį – kad ir vos vos,
kad ir visai nedaug, bet į geresniąją pusę.
