Andrius Tapinas. Juliaus Kalinsko (15min.lt) nuotrauka
2016 m. vasarą internetai ėmė ūžti apie naują, tuos pačius internetus sudrebinsiantį Andriaus Tapino projektą – Laisvės TV. Atlaikiusi pirmus du sezonus, populiarumo nestokojanti televizija pradeda ir trečią. Rugpjūčio paskutinį savaitgalį praūžus ir trečiajam Laisvės piknikui, norisi šį fenomeną aptarti.
Neatsitiktinai vartoju sąvoką „fenomenas“ – nors Laisvės TV ir bando pozicionuotis kaip televizija, ji niekaip netelpa į tradicinius medijos rėmus. Ir ne dėl savo egzistavimo tik internete (YouTube) ar todėl, kad bent pradiniame etape tai buvo vien žiūrovų išlaikoma televizija www.patreon.com platformoje. Labiausiai šias televizines ribas peržengia kitoks santykis su politine tikrove. Kur dar pasaulyje egzistuoja televizija, kuri ne tik informuoja žiūrovus apie įvykius šalies viduje ar užsienyje, bet ir organizuoja mitingus prie parlamento? Revoliucijos atveju ar Vladimiro Putino Rusijoje tai įsivaizduoti įmanoma, tačiau demokratinėje visuomenėje – vargu. Toks televizinių rėmų peržengimas turi labai keistų pasekmių, kurias ir mėginsiu atskleisti šiame tekste. Susilaikysiu nuo konkretaus laidų turinio aptarimo – neabejoju, kad kone kiekvienas su Laisvės TV vienaip ar kitaip susidūrė, turi savo nuomonę, tad pernelyg nesileisdamas į diskusijas apie skonį ar humorą, aptarsiu būtent patį reiškinį ir jo vietą valstybės gyvenime.
Nuo pat pradžių televizijos flagmanu tapo paties įkūrėjo vedama intelektualios satyros laida „Laikykitės ten su Andriumi Tapinu“. Laidos žanras – JAV ypač paplitusio late-night talk show adaptacija. Projektas startavo, sakyčiau, vangiai, tačiau sėkmingai: kūrybinė komanda pakankamai ilgai ieškojo savęs, o tai atsiliepė laidų kokybei, tačiau skaičiai byloja apie žiūrovų palankumą ar bent smalsumą: pirmą „Laikykitės ten“ laidą YouTube žiūrėjo 185 000 žmonių, antrą – 153 000, trečią – net 227 000. Vėliau, entuziazmui atslūgus, peržiūros smuko, tačiau pats projektas stabilizavosi, o peržiūros, ko gero, nusistovėjo ties daugiau mažiau nuolatine auditorija – apie 40–50 000 peržiūrų. Spėčiau, kad didžioji dalis Laisvės TV žiūrovų yra jaunimas, bandant detalizuoti konkrečiau – miestų, dešinysis jaunimas, kuriuos, ko gero, visų pirma sudomino Tapino vardas. Nepaisant to, kad pastaruoju metu pritraukiama vis daugiau naujų, visuomenei pažįstamų veidų (po Ritos Miliūtės atsirado ir Haroldas Mackevičius, Aurelijus Katkevičius, Edmundas Jakilaitis, Mykolas Katkus ir t. t.), pirminis Tapino įspaudas išlieka labai stiprus ir, ko gero, net esminis. Abejočiau tolimesne projekto sėkme, jei iš jo pasitrauktų Tapinas, todėl šiame tekste labiausiai ir norisi pasižvalgyti po Tapino kuriamą turinį ir jo message, nes panašu, kad nuo to smarkiai priklauso ir pati televizija.
Pažvelgus į situaciją JAV, matyti, kad dėliojant to paties žanro laidų kūrėjus į stalčiukus, populiariausi jų dažniausiai yra pakankamai nuosaikūs, liberalių pažiūrų žmonės: Stephenas Colbertas, Johnas Oliveris, Trevoras Noah. Ko gero, panašiai apibūdinti būtų galima ir patį Tapiną. Apie tokių laidų populiarumą ir svarbą liudija ir tai, kad jas transliuoja tokie JAV televizijos gigantai kaip HBO, CBS ar Comedy Central. Jų vedėjai visų pirma yra komikai, tik paskui – žurnalistai. Jie nebijo pasijuokti iš politikų ir aiškiai matyti, kad jiems nelabai rūpi, kokios bus pasekmės. Kalbėdami apie JAV ar net visą pasaulį apėmusias problemas, jie nevengia subjektyvumo ir tiesioginio įvardijimo konkretybėmis, kas už tai atsakingas. Po 2016 m. prezidento rinkimų JAV, jie vienaip ar kitaip ėmė kovoti su Donaldo Trumpo politika, laikydami jį viena didžiausių JAV ištikusių katastrofų, ir savo laidose tai nuolat primena. Galima juos kaltinti subjektyvumu ar politiniu angažuotumu, tačiau negalima neigti, kad tai yra principinga laikysena stebint šalyje vykstančius procesus. Už tokią laikyseną jie Trumpo jau seniai yra pakrikštyti fake news kūrėjais, tačiau jiems tai veikiau komplimentas nei rūpestis.
Būtent šios savybės – drąsos bei žinojimo už ką ir prieš ką kovoji – dažniausiai ir pristinga Tapinui. Banaliai kalbant, jis yra dėmesį mėgstantis populistas. Bet kuri visuomenė visada turės savo autoritetus, influencerius, kuriuos mylės, o šie versis per galvą stengdamiesi neprarasti masių palaikymo. Atsižvelgiant į tai, kas neretai tampa visuomenės autoritetais, Tapinas toli gražu nėra prasčiausias variantas.
Todėl ir Laisvės TV atsiradimą aš vertinu teigiamai. Populizmas Tapinui niekaip netrukdo kurti turinio, kuris, lyginant su įprastomis lietuviškų televizijų programomis, yra tikra atgaiva. Tai yra naujo pobūdžio laidos, kurios pasiekiamos kur kas patogiau, nei per įprastas televizijas. Tiesa, čia pat norisi pastebėti, kad sukurti turinį, kuris būtų geresnis už konkurentų Lietuvos televizijose, nėra taip sudėtinga – tereikia noro, šiek tiek proto ir jausti atsakomybę už rodomą turinį (t. y. neįsileisti antivalstybiškai nusiteikusių žurnalistų ar neretransliuoti Rusijoje kuriamos smegenų plovimui skirtos produkcijos). Laisvės TV komanda šiuo keliu žengia pakankamai sėkmingai, tai turi ir apčiuopiamų, valstybei naudingų pasekmių. Pavyzdžiui, po Miliūtės laidos „R.I.T.A.“ atliktų tyrimų bent kelis kartus buvo atkreiptas politinės valdžios dėmesys į neskaidrius procesus valstybės gyvenime, nuriedėjo ir kai kurios už tai atsakingos galvos.
Apie Laisvės TV populiarumą ir pozityvų vertinimą liudija ir kiti skaičiai: iki šiol patreon.com platformoje ją remia daugiau nei 4200 žmonių, kas mėnesį paaukojančių po beveik 16 000 dolerių. Kiek suprantu iš įvairių reklamų Laisvės TV laidose, didėja ir verslo, remiančio šį projektą, susidomėjimas. Paramos sulaukta net ir iš vyriausybės: neseniai Vidaus reikalų ministerija paskelbė, kad skirs 100 000 eurų skatindama visuomenės nepakantumą korupcijai (daugiausia – Miliūtės komandos žurnalistiniams tyrimams).
Todėl jeigu Laisvės TV projektą vertintume tiesiog kaip komercinį, šie faktai bylotų apie didžiulę jo sėkmę ir spartų augimą. Tačiau dėl aukščiau aprašytų televizijos ribų peržengimo, norisi pakalbėti ir apie kitą medalio pusę, ypač atsižvelgiant į tai, kad Laisvės TV tinklalapyje ji įvardijama kaip „žiūrovų išlaikoma pilietinė [išskirta mano, – M. K.] televizija“. Būtent į pilietiškumą čia ir norisi atkreipti dėmesį.
Esminė problema, sakyčiau, vis dėlto apsisuka ir grįžta prie to paties televizijos įkūrėjo populizmo. Tapinas akivaizdžiai mėgina būti „silpnųjų gynėju“. Nuo ko juos reikia ginti? Akivaizdu – nuo elito, sėdinčio Seime ar kitose valdžios įstaigose. Dažnai jis prabyla minios balsu, sako „mes“, beda pirštu į Seimą ir sako: „jie“ (konkretų pavyzdį aptarsiu vėliau). Tokiu būdu atotrūkis tarp visuomenės ir politikų dar labiau didinamas, o tai primena ne ką kita, kaip visų nesisteminių partijų Lietuvoje retoriką: ar tai būtų Drąsos kelias, ar Naglio Puteikio antikorupcinė koalicija, ar Ramūno Karbauskio „valstiečiai“.
Kartu suvokdamas, kad turimam populiarumui palaikyti reikia turėti draugų, o dar svarbiau – neturėti nedraugų, Tapinas bijo pasirodyti šališkas. Tai iš dalies susiję ir su kita problema, kad Laisvės TV veikloje nuolat kovoja du jos įkūrėjo pradai: Tapinas-visuomenininkas ir Tapinas-žurnalistas. Jeigu visuomenininkas daugiau mažiau atvirai gali deklaruoti savo simpatijas ir antipatijas, tai žurnalistas to daryti negali, nes bus apkaltintas šališkumu.
Nors Tapinas (kartais) sugeba identifikuoti esmines problemas, tačiau dažniausiai vengia už jų įžvelgti esmines, sistemines priežastis. Todėl jo najezdai ant politikų dažniausiai būna trumpalaikiai ir sugėdinančio pobūdžio, aktualūs tik tol, kol gėdinti paskirus asmenis yra smagu. Pavyzdžiui, „Laikykitės ten“ laidoje svečiavosi Viktoras Uspaskichas. Kodėl? Formaliai – nes gyvename demokratijoje, nes Uspaskichas vėl tapo Darbo partijos vedliu. Reali priežastis, ko gero, kita: nes faina, nes jaunimui juokinga, nes daug peržiūrų turėtų sugeneruoti. Be to, nuo „Juodosios buhalterijos“ bylos jau daug laiko praėjo, spėta primiršti, žmonės nežiūrės taip keistai, kaip, pavyzdžiui, pasikvietus Eligijų Masiulį. Kad ir kokia priežastis būtų, tačiau rezultatas tas pats – korumpuotas oligarchas atsiduria „pilietinės televizijos“ eteryje net ne rinkimų kampanijos metu. Laimi Tapinas-populistas.
O Tapinui-visuomenininkui labai trūksta nuoseklumo. Bene vienintelis atvejis, kai jis pakankamai nuosekliai kovojo prieš kažką, buvo merdėjančios Darbo ir „Tvarkos ir teisingumo“ partijos prieš 2016 m. rinkimus, tačiau dabar, kaip matome, šis interesas gerokai atslūgęs. Kai Seimą valdančios, iš esmės antidemokratiškai nusiteikusios partijos lyderis pas tą patį Tapiną tiesioginiame eteryje pažadėjo nesudaryti jokių koalicinių sutarčių su abiem aukščiau minėtomis partijomis ir šį pažadą sulaužė, Tapinas kovoti neišdrįso. Nes neapsimoka: principingai kovodamas su „valstiečiais“ įsigysi daug nedraugų, o ir prarasi bet kokią galimybę būti vertinamas „objektyviai“.
Nuo pat Laisvės TV atsiradimo jai buvo klijuojamos etiketės, esą tai konservatorių, liberalų, valstiečių ar kurios kitos politinės jėgos projektas. Tikiu, kad tai tėra sąmokslo teorijos, kuriomis siekiama racionalizuoti iš Tapino pusės lekiančias kritikos strėles, tačiau panašu, kad šis susaistymas Tapiną erzina – jis nori būti vienas, pats sau. Tiek feisbuke, tiek savo laidose jis ironizuodamas nuolat jaučia pareigą pateikti faktus, tarsi įrodančius, kad Laisvės TV yra nepriklausoma ir su niekuo nesusijusi. Pavyzdžiui, Tapino š. m. rugpjūčio 7 d. feisbuko įraše, kuriuo užsipuolamas Artūras Zuokas, primenama, kad ne vien Zuoko liberalai, bet ir kiti liberalai buvo autoriaus kritikuojami: „Mano skaitytojai neleis sumeluoti – Vilniaus liberalai ir Šimašius konkrečiai prisikentėjo ir nuo Laisvės TV, ir nuo manęs asmeniškai. Ir taip bus toliau, nes matome galybę dalykų, kurių Vilniui stinga, galybę problemų, kur trūksta ryžto ir proveržio“. Panašiai jis rašė ir rugpjūčio 26 d., aptardamas Laisvės pikniką: „Žinoma, bus amžino baubimo, kas gi nupirko Laisvės pikniką – konservatoriai ar valstiečiai. Abiem atvejais pinigai būtų šiek tiek išmesti į balą, nes konservatoriai būtų sumokėję už Karbauskio simultaną ir Skvernelio apsisprendimą dėl rinkimų, ištartą tūkstantinei miniai, o valstiečiai būtų mokėję už pusantros valandos profesoriaus Vytauto Landsbergio benefisą“. Net nekalbėdamas apie tai, kad tokie argumentai objektyvumo niekaip neįrodo, akcentuosiu tik faktą, jog praėjus dvejiems metams nuo Laisvės TV įkūrimo, Tapinui vis dar svarbu nuolat įrodinėti savo nešališkumą ir ginčytis su pozicija, kurią jo vietoje protingiausia būtų tiesiog ignoruoti. Nes jis – visų draugas ir visų nedraugas vienu metu, o najezdus ant vienų reikia atskiesti atitinkama najezdų ant kitų doze.
Kokias pasekmes tas „nešališkumas“ ir pradų kova turi, pamėginsiu parodyti prisimindamas šių metų kovo mėnesį prie Seimo įvykusį protestą dėl Mindaugo Basčio likimo Seime. Dar iki paties protesto, vos paaiškėjus, kad jį organizuoti ėmėsi Laisvės TV, jau kilo nepasitenkinimas, esą tai tik dar viena Tapino viešųjų ryšių akcija. Pats faktas manęs neerzino, nes abejojau, ar kas nors kitas galėtų surengti didelį protestą prie Seimo: visuomenė šiuo klausimu pasitiki Tapinu ir žiūri būtent į jį. Nuvylė tik pats renginys, nes vėl nebuvo aišku, kas jį organizavo: Tapinas-visuomenininkas ar Tapinas-žurnalistas.
Protestas jau savo prigimtimi yra pykčio ir nepasitenkinimo išraiška. Būtent toks ten ir ėjau: piktas, norintis išsirėkti dėl antivalstybiškos konkrečių asmenų ar konkrečių politinių jėgų laikysenos, kuri leido Basčiui pasilikti Seime. Tikėjausi mitingo – tokio terleckiško ar net šustauskiško, su megafonais ir keiksmais. O mane pasitiko muzika, vienas kitą keičiantys atlikėjai, kažkokia pikniko atmosfera, keistą įspūdį palikęs koncerto-protesto vedėjas ir, geriausiu atveju, televizijos debatų laida, o ne protestas. Viskam sutrukdė dar vienas „nešališkumo“ momentas: balsavimas dėl Basčio buvo slaptas, todėl konkrečių pavardžių, reabilitavusių Seimo nario priesaiką sulaužiusį asmenį, mes kaip ir nežinome. Tačiau Gedimino prospekte susirinkusi minia atėjo palaikyti anaiptol ne Karbauskio sąmokslo teorijos, kad Bastį nuo atsakomybės paleido opozicija. Nepaisant to, Tapinas liko ištikimas savo „objektyvumui“ ir kompleksams. Po kelias dienas socialiniuose tinkluose sklandžiusių kalbų pagal Émilio Zola tradicijas „Mes kaltiname“, protestas prasidėjo nuo tirados, kad mūsų niekas nenupirko, nesvarbu, ką sako Karbauskis.
Toliau vyko visuomenės ir politikų supriešinimas, naudojant tas pačias retorikos priemones „mes“ vs. „jie“ ir apibendrinimus: „Kaip piliečiai mes šiandien sakom štai šitai institucijai [Seimui, – M. K.] taikiai, gražiai, su vėliavom, su Vyčiais: mes šiandien jus kaltinam. Mes kaltinam šitą Seimą, mes kaltinam visą Seimą. Seime yra daug protingų žmonių. Yra daug gerų žmonių. Bet tai, kur yra šita institucija, kurią mes patys išsirinkom, šiandien mums dėl jos yra gėda. […] Abidvi pusės, ir pozicija, ir opozicija, stumdosi, mėtosi, vieni kitus kaltina. Kada paskutinį kartą abi pusės kalbėjo apie reformas, kurios yra reikalingos Lietuvai? Dėl kurių juos ir išrinkom? Kada girdėjot šituos dalykus?“, – rėžė Tapinas. Neatsispirta ir pagundai pašmaikštauti: nuo tribūnos nuskambėjo nauja „idėja Lietuvai“: Seimo narys – prestižinė profesija iki 2024 m. Suformuluoti reikalavimai, kurių pagrindinis (ir akivaizdžiai neįgyvendinamas, vėlgi dėl konkrečių politinių jėgų buvimo ir dydžio parlamente) – pirmalaikiai Seimo rinkimai.
Vėliau protestas erzino dar labiau: vedėjas vis tildydavo švilpiančią minią, ragindamas išklausyti ant scenos užlipusių valdančiųjų atstovų. Išskyrus apsijuokusį Viktorą Pranckietį, konkretiems asmenims protestas didesnio įspūdžio nepaliko. Geriausiai tai parodė Karbauskio laikysena – jis iš susirinkusios minios tiesiog tyčiojosi, o po protesto pareiškė, kad po dar pusantros valandos scenoje minia jį būtų palydėjusi plojimais. Vėlgi norėjosi principingos laikysenos ir tikrųjų kaltininkų identifikavimo – tądien nei Pranckietis, nei Karbauskis nenusipelnė būti išklausyti. Tačiau iškilo ta pati problema: jų nepakvietus, Karbauskis būtų paaiškinęs, kad minias čia sukvietė tik konservatoriai (ką jis vis tiek padarė), o tai Tapiną vis dėlto erzintų, nes kažkodėl jam rūpi, ką apie jį pasakys žmogus, net frakcijos kolegų laikomas melagiu.
Po protesto Tapinas Seimui įteikė reikalavimų sąrašą, tarp kurių atsidūrė ir pirmalaikiai rinkimai, ir apkalta Artūrui Skardžiui. Seimui, kaip ir buvo galima prognozuoti, rinkimų idėją atmetus, Tapinas vėl pasistengė būti nešališkas, todėl vėl atskiedė najezdus ant valdančiųjų ir feisbuke apkaltino konservatorius: „Gabrielius Landsbergis yra geriausias būdas, kaip įtikinti balsuoti prieš bet ką, ką jis sako. Jo sarkastiški atsakymai, pastebėjimai apie „žirafas“ ir kabinėjimasis prie žodžių yra tikrai geriausias būdas įtikinti oponentus. Tikrai tikrai“. Įrašas reziumuojamas dar viena generalizacija: „Bendrai paėmus – kokie jie beviltiški“.
Birželio mėnesį pajutome ir minėtą Tapino bei Laisvės TV nenuoseklumą: paaiškėjo, kad Seimo sprendimu nebus apkaltos ir Skardžiui. Kur tada dingo kaltinimai, protestai ir pilietinė visuomenė? Kaip vėliau paaiškino Tapinas vienoje Laisvės TV laidų: karšta, vasara, niekam nerūpi, todėl niekas ir neis protestuoti.
Šiame tekste daugiausia stengtasi susitelkti į tą Laisvės TV veiklos dalį, kuri lieka už viso linksmo, televizinio, žurnalistinio fasado. Išorė yra graži: tiek Laisvės TV, tiek Tapino veiklą iš pirmo žvilgsnio sunku vertinti neigiamai. Tačiau peržengiamos įprastos medijos ribos neleidžia parašyti panegirikos, nes po fasadu, atrodo, atsiveria kur kas daugiau problemų.
Laisvės TV nėra vien televizija, o Tapinas nėra vien TV veidas – peržengdamas medijos ribas jis savotiškai tampa nauja opozicija valstybėje, kurios sveikoje visuomenėje neturėtų būti, nes opoziciją mes jau turime – ją įkūnija konkrečios frakcijos parlamente. Tokios opozicinės, „pilietinės“ televizijos, kurių turinys praktiškai yra išskirtinai politiškas, kaip minėta, primena Rusiją, o ne Lietuvą. Be to, esant tokiai situacijai kaip dabar, Tapinui iš tiesų nebūtų sunku paversti Laisvės TV dar vienu nesisteminiu judėjimu, dalyvaujančiu net rinkimuose į parlamentą. Klausimas tik, ar jis to norės, tačiau visos sąlygos tokiam žingsniui žengti yra: nuo masių palaikymo, daugybės draugų turėjimo ir stiprių nedraugų neturėjimo iki neutralizuojančios formos – pateikti dalyvavimą rinkimuose kaip dar vieną „bajerį“.
Po 2016 m. daug kas juokavo, ar tik Karbauskis nemėgins kurti savotiškos diktatūros. Šiandien, ko gero, antidemokratines „valstiečių“ lyderio ir jo ginklanešių nuostatas galime laikyti nebe nuojauta, o faktu. Kalbant to paties Tapino žodžiais, pasakytais Laisvės piknike, „Laikykitės ten“ filmavime: „Seime sėdi į vieno žmogaus burną žiūrintys Gyvulių ūkio kiaulėno Spieglio atitikmenys, kuriems dėl vietinių partijėlių rietenų pastumti Lietuvos interesus yra taip pat lengva, kaip du pirštus […]“. Suprantu, kad tai – metafora, tačiau jeigu tu identifikuoji dalį Lietuvos parlamentarų kaip Gyvulių ūkio personažus, galbūt jiems ne vieta renginyje pavadinimu Laisvės piknikas? Renginyje, kuriame kalbama apie pilietinės visuomenės kūrimą – visuomenės, su kuria dabartinė Seimo valdančioji dauguma neturi nieko bendra?
Tačiau šie dalyvauja noriai, nes Tapino propaguojamo formato renginiuose ar laidose paprasta pasirodyti gerai. Štai Karbauskis nuvažiavo, pažaidė šaškėmis, Saulius Skvernelis pakalbėjo su Jakilaičiu ir – voilà – tapo Laisvės pikniko dalimi ir tam tikra prasme legitimizavosi visuomenės akyse. O pavieniai Tapino najezdai jiems visiškai nerūpi, nes Tapino įtaka daugiausia siekia ne valdančiųjų, bet opozicijos elektoratą.
Iš Tapino norisi to, ką turi jo mėgstamo žanro kūrėjai JAV: kiaušų. Likus maždaug mėnesiui iki prezidento rinkimų 2016 m., Trumpas apsilankė laidoje pas vieną populiariausių late-night talk show žanro atstovų Jimmy Falloną. Nors šios laidos turinys dažniausiai nepolitiškas (ar bent gerokai mažiau politiškas nei Oliverio, Colberto ar Noah laidų), Trumpas visą laidą pasuko sau patogia linkme. Po laidos (ir ypač po rinkimų) Fallonas žiūrovų ir žurnalistų buvo užsipultas, esą šis interviu (ypač jo dalis, kai Fallonas žaismingai taršo Trumpui plaukus) padėjo „humanizuoti“ Trumpą ar net prisidėjo prie jo pergalės rinkimuose. Į panašią situaciją pateko ir kitas JAV komikas Dave‘as Chappelle‘as, po rinkimų pareiškęs, kad Trumpui linki sėkmės ir „suteiks jam šansą“, dėl ko vėliau prisipažino klydęs.
Nesakau, kad ši kritika buvo teisinga, tačiau ji atskleidžia, kad JAV iš tokių asmenų reikalaujama didesnės (politinės) atsakomybės – jie nėra vertinami vien kaip pramogų pasaulio atstovai, bet ir kaip nuomonės formuotojai, ir šią atsakomybę priima. Tuo tarpu Tapinas renkasi selektyviai: kai jis kviečia Uspaskichą į laidą, jis yra tiesiog smalsaujantis žurnalistas, o kai rėžia kalbą prie Seimo, jis yra visuomenės balsas. Iš Laisvės TV norisi to, ką daro Oliveris, Colbertas ir Noah – principingo laisvės, demokratijos, pilietinės visuomenės gynimo. Nemanau, kad Uspaskichas yra vertas „pilietinės televizijos“ eterio, nemanau, kad Karbauskis nusipelno šanso legitimizuotis Laisvės piknike. Nors Laisvės TV laidose tikrai daug najezdų ant „valstiečių“ (ar bendriau – valdančiųjų), ne ką mažiau jų tenka ir opozicijai. Palaikant najezdų pusiausvyrą, kuria remiasi Tapino objektyvumo paieškos, prieinama prie tokių išvadų, kurias skelbia kiekviena nesisteminė partija: politika yra nešvarus žaidimas, politikais negalima pasitikėti arba, kaip apibendrintų kokia bobutė, – politikoje visi vagys. Arba kaip sakė pats Tapinas savo laidoje: „Į rinkimus tuoj pradėsime žiūrėti kaip tos piktos senmergės: išsirink, kas šį kartą tave apgaus, sudaužys širdį ir pabėgs su savo balsais“. Taip, tai „bajeris“, tačiau kiekvienas bajeris yra juokingas todėl, kad mes jį atpažįstame kaip iškreiptą tikrovės atspindį. O sudėjus visus šiuos „bajerius“ į visumą, išeina labai nejaukus Lietuvos politinės tikrovės atspindys: Laisvės TV nepasitiki niekuo, išskyrus tokius eklektiškus ir pačių kuriamus vaizdinius kaip „Lietuva“, „demokratija“ ar „jaunoji karta“ (kas, beje, taip pat kuria priešpriešą: tarp šūdinos dabarties ir geros ateities, kurioje Lietuva bus „kitokia“).
Tiesą pasakius, sunkiai įsivaizduoju Tapiną nuosekliai kovojantį su valstiečiais, nes principingumas ir populizmas nedera tarpusavyje, nes visuomenininkas pralaimi žurnalistui ir minios numylėtiniui. Laisvės TV turimas statusas įgalina elgtis drąsiau nei įprastai žiniasklaidos priemonei, tačiau drąsa čia dažnai pasibaigia antraeilių klausimų, susijusių su Kęstučio Pūko ar Petro Gražulio seksualiniu gyvenimu, aptarimu. O tuo metu mes, kaip neseniai rašė pats Tapinas, skaičiuojame dienas, kai valdžiai korta eina taip, kaip niekada nėjo.
