Krikščionybės ištakos ir besiformuojančios krikščioniškosios minties poleminės sankirtos su iš pirmo žvilgsnio į ją labai panašiomis, bet, nepaisant paviršinio panašumo, jai nuožmiai oponavusiomis filosofinėmis ir teologinėmis sistemomis yra vienas įdomiausių ir drauge problemiškiausių krikščionybės istorijos, visuotinės religijų istorijos ir vėlyvosios antikinės kultūros tyrimo laukų. Nors daugumai tikinčių krikščionių yra visiškai aišku, kas sudaro dvasinį ir doktrininį krikščionybės branduolį, – ir kad šis net iš principo negalįs būti kitoks, sekuliariai nusiteikę krikščionybės ištakų tyrėjai nuolat ieško empirinių faktų ir teorinių argumentų, kuriais remdamiesi galėtų pagrįsti požiūrį, kad, jei kontingentiškos istorinės aplinkybės būtų susiklosčiusios kiek kitaip, krikščionybė, tam tikru metu pasukusi kuria nors kita raidos kryptimi, galėjusi tapti visiškai kitokia nei yra dabar. Šiuolaikiniam žmogui yra apskritai būdingas domėjimasis gnostinėmis ir ezoterinėmis žinijos formomis, tad nederėtų stebėtis tuo, kad vėlyvojoje Antikoje paplitusios sinkretinio religingumo ir ezoterinio dvasingumo formos neretai suvokiamos kaip tariamai rimta alternatyva ortodoksinei krikščionybei ir kanoniniais tekstais grįstam jos mokymui. Dažnai susiduriame su nuostata, ypač gaja tarp laicistiškai nusiteikusių religijotyrininkų ir net ankstyvosios krikščioniškosios minties tyrėjų, kad bet kuris iš daugybės vėlyvojoje Antikoje egzistavusių gnostinės krikščionybės pavidalų, jei tik nebūtų buvęs išstumtas konkurencinėje kovoje nugalėjusios ortodoksinės krikščionybės, būtų geriau atitikęs dvasinius šiuolaikinio žmogaus lūkesčius. Ironiška tai, kad juo mažiau gilaus ir išsamaus pažinimo – tiek išmanymo apskritai, tiek ir pačios gnostinės minties pažinimo, sakytume, paties gnosticizmo gnozės (tik suvokiamos toli gražu ne gnostine prasme), juo didesnė gnosticizmo, kaip realios alternatyvos ortodoksinei krikščionybei, pagunda.
Nors mokslininkai iki šiol nesutaria dėl gnosticizmo sąvokos turinio, taigi ir dėl adekvačios gnosticizmo apibrėžties, šis terminas plačiai vartojamas įvairiuose, neretai labai skirtinguose teoriniuose kontekstuose, pradedant teologija ir baigiant politine filosofija. Vis dėlto bet koks kalbėjimas apie gnosticizmą pasilieka perdėm abstraktus, neapibrėžtas ir paviršutiniškas tol, kol nėra susipažįstama su konkrečiais religiniais ir filosofiniais tekstais, kurių interpretavimo tradicija ir davė pradžią pačiam gnosticizmo terminui. Gnosticizmo, kaip tam tikro idėjų istorijai aktualaus fenomeno, apraiškų neįmanoma suvokti nesusidūrus su konkrečiais apokrifiniais tekstais, kuriuose ir atrandame pirmuosius gnostinio mąstymo provaizdžius.
Nors apokrifinių tekstų antologijų ir gnosticizmo fenomenui skirtų mokslinių veikalų pasaulyje publikuota jau nemažai, Lietuvoje tokios antologijos iki šiol neturėjome, tad Vilniaus universiteto profesoriaus Vytauto Ališausko ir talentingos jo doktorantės Gražinos Kelmelytės-Ratniece parengta Nag Hammadi apokrifų rinktinė, išleista Naujojo Židinio-Aidų leidyklos, gali būti vertinama kaip išskirtinis lietuviškosios humanitarikos ir visos nacionalinės kultūros įvykis, o kartu – ir kaip dovana visiems, kurie savo akademinėje veikloje yra vienaip ar kitaip susidūrę su gnosticizmo fenomenu ir būtinybe apmąstyti jo prigimtį. Šis solidžiai parengtas leidinys – tai pirmasis lietuvių skaitytojui skirtas apokrifinių tekstų rinkinys ir kartu pirmasis lietuviškas tekstų, susijusių su gnosticizmu, rinkinys. Į antologiją įtraukti apokrifiniai II–III a. tekstai yra parašyti autorių, laikiusių save krikščionimis. Be abejo, jei šiuos tekstus vertintume pagal ortodoksinės krikščionybės kriterijus, jie galėtų būti laikomi krikščioniškais – atitinkančiais autentišką krikščionybės dvasią – tik su tam tikromis išlygomis, tačiau jie puikiai atskleidžia tai, kas vyko krikščionybės periferijoje, šią suvokiant ne tiek geografiniu, kiek tikėjimo, religinės vaizduotės, teologinio bei filosofinio mąstymo ir apskritai dvasinio santykio su tikrove požiūriu. Lietuviškai prakalbintų Nag Hammadi apokrifų rinktinę sudaro „EvangelijapagalTomą“, „EvangelijapagalPilypą“, „Petrolaiškas,kurįjispasiuntėPilypui“, „Evangelijapagal Mariją“ ir „Sielos išaiškinimas“.
Dėmesio vertas pats antologijos leidėjų sprendimas įtraukti būtent šiuos tekstus, nes jie, kaip tam tikra konceptuali visuma, labai gerai perteikia tiek bendruosius „periferinės“ krikščionybės (kurią, beje, tik su išlygomis galėtume pavadinti gnostine krikščionybe), bruožus, tiek ir tam tikrą filosofinių bei teologinių nuostatų įvairovę, kitaip tariant, konceptualiąsias variacijas pačios „periferinės“ krikščionybės viduje. Meistriška reprezentatyvių tekstų atranka lėmė tai, kad publikuoti Nag Hammadi apokrifai prieš skaitytojų akis iškyla kaip priklausantys iš esmės tai pačiai religinio mąstymo, vaizduotės, jausenos ir praktikos tradicijai, bet kartu apibrėžia ir palyginti platų varijuojančių požiūrių spektrą sąlygiškai vieningos tradicijos rėmuose, o pats variantų egzistavimas ir jų įvairovė bet kurioje religinėje ar kultūrinėje tradicijoje visada liudija jos gyvastingumą. Taip rinktinės leidėjai paliudija, kokį turtingą dvasinį gyvenimą gyveno ir kokias herojiškas dvasines kovas kovojo antologiją sudarančius tekstus rašę autoriai bei jų atstovaujamos tikėjimo bendruomenės, ir drauge sugriauna įvairius įsigalėjusius stereotipinius požiūrius į neortodoksinę krikščionybę: antai požiūrį, kad „periferinė“ krikščionybė egzistavusi kaip tam tikras griežtai fiksuotų religinių nuostatų monolitas, savo ideologine esme inherentiškai priešiškas tam krikščionybės pavidalui, kuris ilgainiui susiformavo kaip ortodoksinis krikščionybės variantas, taip pat požiūrį, kad „periferinė“ krikščionybė dėl bet kuriai gnostinio mąstymo formai būdingos rutinos, vienodo, veik algoritmiškai pasikartojančio naratyvų konstravimo, nesuderinamo su mėginimu pamąstyti kokią nors iš tiesų naują mintį, buvusi dvasiniu požiūriu visiškai nevaisinga nuo pat jos atsiradimo.
Įvadiniame sudarytojų straipsnyje atskleidžiama, koks komplikuotas ir nevienareikšmis yra apokrifikos ir gnosticizmo santykis. Kaip įtikinamai parodo įvado autoriai, toli gražu ne kiekvienas Nag Hammadi apokrifinių tekstų korpuso veikalas yra gnostinis. Kai kurie iš tų tekstų, taip pat ir publikuotų lietuviškojoje rinktinėje, liudija gyvos filosofinės ir teologinės minties pastangą, neretai atsiskleisdami kaip tam tikri filosofinės ir teologinės minties eksperimentai, ir būtent šis minties bei vaizduotės gyvybingumas būtų sunkiai suderinamas su lengvai nuspėjamais, beveik algoritmiškai stereotipiniais gnostiniais naratyvais, jei užsispyrę tuos tekstus vis tiek norėtume laikyti būtent gnostiniais. Net jei virš visų Nag Hammadi apokrifų norėtume išskleisti teorinį gnosticizmo, kaip formalaus operatyvinio termino, skėtį, vis tiek turėtume pripažinti, kad šie tekstai laikytini gnostiniais labai skirtingu laipsniu: vienuose tekstuose gnostinė nuostata išreikšta akivaizdžiai, kituose vos juntama. Tą patį, beje, galima pasakyti apie apokrifikos ir krikščioniškumo santykį: nors, formaliai žvelgiant, visi antologijoje skelbiami tekstai yra krikščioniški, nes parašyti krikščionimis save laikiusių autorių, vis dėlto krikščioniškumas, formaliai atitinkantis ortodoksijos kriterijams neprieštaraujančią krikščionybės sampratą, juose išreikštas tokiu pat skirtingu laipsniu, kaip ir gnostiškumas, gnostiškoji nuostata. Bene svarbiausia žinia, kurią skaitytojui siekia perteikti įvado autoriai, yra tai, kad kiekvieną rinktinės tekstą būtina skaityti atidžiai, nė vienam apokrifui iš anksto neklijuojant kokio nors -izmo etiketės, ir tikintis, kad skaitomo teksto autorius pasakys šį tą iš tiesų įdomaus, o ne tai, ko tikėtųsi skaitytojas pagal išankstinį tekstui užklijuoto –izmo lūkestį. Ališauskas ir Kelmelytė-Ratniece, pasiremdami naujausiais pasauliniais gnosticizmo ir apokrifinių tekstų tradicijos tyrimais, taip pat pateikdami meistriškų metodologinių savo pačių įžvalgų, parodo, kaip sunku adekvačiai apibrėžti patį gnosticizmo terminą, ir drauge suteikia progą stebėtis, kokie naivūs buvo tyrėjai, kadaise šaukę mokslinius simpoziumus vien tam, kad forsuotos think tank pastangos būdu vieną kartą visiems laikams vienos absoliučiai tikslios apibrėžties kontūru sučiuoptų gnosticizmo esmę. Neįmanoma nepritarti įvado autorių išvadai, kad gnosticizmo terminas šiuolaikiniuose apokrifinių tekstų tyrimuose įmanomas tik kaip darbinis (operatyvinis) terminas, o ne kaip, sakytume, teorinio piktnaudžiavimo įrankis, kuriuo siekiama esencializuoti tekstinius ir religinius fenomenus.
Apokrifinių tekstų panašumams ir skirtumams apibūdinti labai tiktų dar Ludwigo Wittgensteino pasiūlyta šeimyninių panašumų sąvoka: nors nė vienas tam tikros didelės aibės elementas nėra panašus į bet kurį kitą tos aibės elementą pagal absoliučiai visus požymius, aibės elementai gali būti suskirstyti į daugybę skirtingų poaibių pagal tam tikrą dalį tiems elementams būdingų bendrų požymių. Turint reikalą su tokia aibe, jokia bendra apibrėžtis, tinkanti visiems jos elementams, nebūtų įmanoma, bet būtų įmanoma pateikti daugybę dalinių, „lokalių“ apibrėžčių, tinkamų apibrėžti paskiriems aibės poaibiams. Būtent tokios aibės atvejį ir turime kalbėdami tiek apie gnostinių, tiek apie apokrifinių tekstų aibę. Jokia visiems apokrifiniams (ar gnostiniams) tekstams galiojanti universali apibrėžtis nėra įmanoma. Tuo net nederėtų stebėtis – juk teoriškai išgalvojus kokį nors nebūtą žvėrį, taip pat būtų naivu stebėtis, kad jo nepavyksta surasti jokiame realiame miške.
Įvado poskyriuose išsamiai aptardami konkrečius į antologiją įtrauktus tekstus, autoriai atskleidžia filosofinę ir teologinę jų vertę, išryškina būdinguosius jų bruožus, skirtinguose apokrifuose dėstomų koncepcijų panašumus ir skirtumus. Tolimos epochos žmonių mąstymas, jų pasaulėvaizdis ir tikėjimas tiek pačiais apokrifinių tekstų vertimais, tiek įvadu bei tekstų komentarais atkuriami taip raiškiai ir stereometriškai, kad, nepaisant kultūrinių skirtumų ir laiko bei vietos nuotolio, „periferinių“ krikščionių dvasiniuose ieškojimuose atpažįstame save pačius, savo pačių dvasinius lūkesčius, dvasinius ieškojimus ir dvasines kovas. Toks požiūris į publikuojamus tekstus yra ne tik etiškai pagarbus, bet ir vienintelis tinkamas hermeneutiniu požiūriu: tolimos epochos tekstus verta skaityti tik pripažįstant tam tikrą inherentinę – galbūt net nelygstamą – jų vertę ir tikintis juose surasti tai, kas įdomu ir aktualu mums patiems, o ne skaitymo judesiu „sumedžioti“ tekstą kaip entomologo gaudomą drugelį, kuris būtinai privalo būti priskirtas tam tikrai rūšiai ir taip patvirtinti teoriškai prognozuotos tapatybės lūkestį, – ir to priskyrimo tyrėjui visiškai pakanka, nes gaudomas padaras įdomus ne pats savaime, o tik dėl medžioklės keliamo mokslinio ar sportinio azarto.
Abu rinktinės sudarytojai, sakytume, remiasi nuostata, kad gnosticizmo tyrimai neturėtų remtis gnostinėmis, kitaip tariant, tam tikromis išankstinėmis dogminėmis nuostatomis, absoliutaus ir neklaidingo žinojimo prezumpcija, panašiai kaip ir ezoterizmo tyrimai neturėtų virsti savitos rūšies ezoterika. Juk kai kurių mokslininkų įsitikinimas, kad jie neklystamai žino, kas yra gnosticizmas, taip pat žino, kas sudaro gnosticizmo prigimtį ir esmę, juos pačius apreiškia kaip vėlyvųjų dienų gnostikus, nepaisant to, kad jų tikėjimas susijęs su tekstais, o ne su užtekstine tikrove. Bet kurie perdėm platūs apibendrinimai gnosticizmo ir apokrifikos tyrimų srityje – apibendrinimai, tarsi numanantys galutinį ir neklaidingą žinojimą, anksčiau ar vėliau bus nuvainikuoti kaip teorinės tuštybės pasireiškimas, o paskiros taiklios tyrėjų įžvalgos, bylojančios apie konkrečių tekstų vertę ir aktualumą mums patiems, tikėtina, išlaikys gerokai ilgesnio laiko išbandymą.
Rinktinės tekstai išversti iš koptų kalbos – savita idiomatika pasižyminčios kalbos, laikomos paskutine senosios egiptiečių kalbos raidos stadija. Gražina Kelmelytė-Ratniece šiuos tekstus išvertė taip, kad net perteikti lietuviškai slaptingieji apokrifų žodžiai išlaiko tam tikrą „koptišką“ prieskonį ir atspalvį. Specifiniai asketiškos koptų kalbos sintaksės bruožai, vertėjos neįkyriai ir labai organiškai perkelti į lietuviškąjį vertimą, leidžia pajusti mūsų ausiai kiek neįprastą, archajiškai ir egzotiškai monotonišką frazės bangavimą. Tai vertimams suteikia sunkiai paaiškinamo žavesio. Daugelis įdomių filologinių detalių, susijusių su indoeuropiečių ir afroazijiečių kalbų raiškos skirtumais, atsispindi ir vertėjos pateiktuose komentaruose. Antai vertėja ne vieną kartą atkreipia dėmesį į subtilius to paties dalyko, pasakyto koptų kalba ir senąja graikų kalba, skirtumus, ypač išryškėjančius sintaksės lygmeniu. Didžiausio pagyrimo nusipelno ir realiniai vertėjos komentarai.
Pabaigoje norėčiau tarti keletą žodžių apie savitą reikšmių žaismo dialektiką, pasirodančią pačiuose apokrifikos ir apokaliptikos terminuose (konceptualųjį skirtumą tarp apokrifinės ir apokaliptinės literatūros, beje, aptaria ir įvado autoriai).
Graikiški veiksmažodžiai apokryptein ir apokalyptein panašūs tuo, kad padaryti su tuo pačiu priešdėliu apo- „nuo (atskyrimo, nutolinimo, ištakų prasme)“, o pirminiai veiksmažodžiai kryptein ir kalyptein, paimti be minėto priešdėlio, gali būti vartojami kaip sinonimai (jų abiejų reikšmė – „slėpti“). Nors su priešdėliu apo- padarytų veiksmažodžių apokryptein ir apokalyptein priešdėlis tas pats, o šakninių morfemų reikšmės sinoniminės, priešdėlio ir šakninės morfemos junginys, kaip atskleidžia abiejų šių veiksmažodžių reikšmių palyginimas, abiem atvejais perteikia net ne šiaip skirtingą, o priešingą (enantioseminę) reikšmę: apokryptein reiškia „paslėpti“, o apokalyptein, priešingai, – „išslaptinti, atskleisti“. Šį su priešdėliu apo- susijusį reikšmės dviprasmiškumą reikia visada turėti galvoje mąstant apie apokrifinės ir apokaliptinės literatūros santykį. Panaši dviprasmybė, kurią aptaria ir abu įvado autoriai, būdinga ir pačiai apokrifo sampratai, nors jos šaknys jau ne kalbinės, o veikiau konceptualios: tai, kas slepiama apokryptein būdu, kaip apokrifas, gali būti slepiama arba dėl to, kad tai neverta mūsų (ar kieno nors) žvilgsnio, arba todėl, kad pats mūsų (arba kieno nors) žvilgsnis nėra vertas to, kas slepiama.
Ironiška tai, kad Nag Hammadi tekstai, kadaise jau ne tik figūratyvine, bet tiesiogine fizine „paslėpimo“ – būtent užkasimo smėlyje – prasme palaidoti Egipto smėlynuose, 1945 m. buvo atrasti, sakytume, kvapą gniaužiančios apokrifinių tekstų apokalipsės – „išslaptinimo“, „atvėrimo“ ir „apreiškimo“ tyrėjų bendruomenei būdu. Pirmąjį lietuviškąjį Nag Hammadi tekstų leidimą taip pat galėtume laikyti įstabia apokrifinės literatūros apokalipse – išslaptinimu, atvėrimu ir apreiškimu – visiems, kurie domisi krikščionybės ištakomis, dvasinėmis ir kultūrinėmis krikščionybės periferijomis, krikščionybės sąsajomis su kitomis senosiomis Artimųjų Rytų religijomis, pagaliau visa vėlyvosios Antikos kultūra.
