Zenonas Norkus, THE GREAT RESTORATION:POST-COMMUNIST TRANSFORMATIONS FROM THE VIEWPOINT OF COMPARATIVE HISTORICAL SOCIOLOGY OF RESTORATIONS, Leiden – Boston: Brill, 2023, 436 p.
Kai kiti tyrėjai analizuoja didžiąsias revoliucijas ir jų priežastis, Zenonas Norkus parašė knygą apie restauracijas. Knygoje teigiama, kad revoliucijos baigiasi restauracijomis, kai siekiama grįžti į ikirevoliucinę būklę. Knyga susitelkia į dvi didžiąsias modernias revoliucijas – 1789 m. Prancūzijos revoliuciją, kurią pabaigė 1815 m. prasidėjusi restauracija, ir 1917 m. Rusijos revoliuciją, kurią pabaigė 1989–1991 m. restauracija. Pastaroji tiesiogiai palietė visą sovietinį pasaulį, įskaitant ir Baltijos šalis, kurioms knygoje skirtas išskirtinis dėmesys.
Autorius laikosi nuostatos, kad revoliucijos nėra vieninteliai istorijos lokomotyvai, nors neatmeta jų svarbos. Jis nurodo į savitą istorijos ironiją, kai kontr-revoliucionieriai netgi stipriau nei patys revoliucionieriai realizuoja jų idėjas (p. 359). Dažniausiai dėdami pastangas, kad revoliucija neįvyktų. Tad ir į restauracijas pirmiausia žvelgia iš šios kontr-revoliucinės perspektyvos formuluodamas knygos pagrindinę tezę, kad „modernios restauracijos siekia sukurti socialines sistemas, kurios būtų saugios ir atsparios revoliucinių katastrofų, griaunančių pradines sistemas, pasikartojimui“ (p. 6). Knygoje ir formuluojami kriterijai šių restauracijos procese sukurtų socialinių sistemų atsparumui ir sėkmei vertinti.
Autorius su šia knyga tampa istorinės restauracijų sociologijos pradininku ar vienu iš pradininkų (greta Roberto A. Kanno ir Reino Taageperos). „Istorinė sociologija“ reiškia, kad autorius ima istorinę medžiagą, ją analizuoja pasitelkdamas sociologinio lyginimo, vertinimo ir analizės schemas. Jis neįtikėtinai virtuoziškai naudoja istorinę medžiagą ir įvairiausius duomenis, o kur jų nėra, spragas užpildo savo įžvalgomis.
Didelį įspūdį daro autoriaus naudojami istoriniai duomenys. Pirmiausia tai duomenys, kurių pagalba atliktas Prancūzijos ir Rusijos revoliucijų restauracijos, įskaitant originalios ir restauruotos būklės, lyginimas. Tačiau taip pat ir duomenys apie posocialistinę restauraciją, į kurios analizę įtrauktos ne vien buvusios sovietinės respublikos, bet ir socialistinio lagerio šalys, iš viso 29 šalys.
Restauracijų analizei kaip svarbiausios išskirtos trys būklės ar stadijos: „originali“ ikirevoliucinė; tarpinė, atsiradusi po revoliucijos; ir „atstatyta“, atsiradusi kaip restauracijos pasekmė. Lietuvos atveju originali būklė buvo tarpukario Lietuva, kol ją pasiekė Rusijos revoliucijos banga 1940 m.; tarpinė būklė – sovietinis laikotarpis; o atstatyta būklė – po 1989 m., ir tęsiasi iki šiol.
Restauracijos prieiga atveria labai gausų lauką įvairių klausimų. Knygoje lyginamos ne vien modernios, Prancūzijos ir Rusijos revoliucijų, bet ir ankstesnių revoliucijų restauracijos. Keliami klausimai, ar tai, kas sukurta restauracijos proceso metu, yra prieš revoliuciją buvusios originalios būklės atstatymas, ar sukurta vien tai, kas panašu į originalią būklę, o gal sukurta kažkas visiškai nauja. Svarstoma, koks procentas gimusiųjų ikirevoliucinėje stadijoje turi būti jau restauracinės stadijos populiacijoje, kad restauruota būklė turėtų sąsajas su originalia būkle. Kad įvyks vienokia ar kitokia restauracija priklauso ir nuo to, kiek ilgai tęsėsi tarpinė būklė. Dėl to Baltijos šalių restauracijos yra kitoniškos nei kitų sovietinių respublikų, kuriose sovietinis laikotarpis buvo ilgesnis.
Ne visos ir ne visais aspektais restauracijos yra sėkmingos, restauracija gali ir nepavykti. Pavyzdžiui, posovietinė restauracija knygoje susieta su tuo, kad siekta įtvirtinti kapitalizmą ekonomikoje ir demokratiją valstybės valdyme. Kapitalizmo įtvirtinimas siejamas ir su nuosavybės teisių atstatymu. Kaip išimtis iš buvusių sovietinių respublikų minima Moldova, kuri restauracinėje būklėje, ilgai valdant komunistams, neatstatė nuosavybės teisių (p. 232–233). Sakartvelas minimas kaip žlugusios demokratijos restauracijos pavyzdys. Tai rodo, kad demokratijos stabilumas „niekada nėra savaime suprantamas dalykas net ir šalyse, kurios didžiuojasi demokratine praeitimi“ (p. 249). Paminėtas ir Lietuvoje 1993 m. vasaros pabaigoje kilęs savanorių maištas, galėjęs vesti į pilietinį karą ir sutrukdyti demokratijos įtvirtinimui.
Knygoje pagal tai, kiek tęsėsi ir kokia buvo ikirevoliucinė ir tarpinė būklė, paskaičiuota, kad kritinį kapitalizmo ir demokratijos atstatymo lygį Baltijos šalys pasieks 2060–2080 m. Tada nebeliks gyvenusiųjų tarpinėje (sovietinėje) stadijoje. Kitoms buvusioms sovietinėms respublikoms šie metai gali reikšti, kad jos jau bus praradusios nepriklausomybę, nes įvyks buvusios Rusijos imperijos restauracija.
Knygoje aptartas ir progreso mastas, vykęs restauracijos stadijoje. Bendrąja prasme jis rodo, ar restauracija garantavo gerovę. Išmatuotas ekonominis progresas ir žmonių sveikatos būklė, įskaitant ir tikėtiną gyvenimo trukmę. Palygintas progresas po-napoleoninėje ir po-socialistinėje restauracijos stadijoje. Progresas įvyko toli gražu ne visose posovietinio pasaulio valstybėse. Progresas veikiau yra išskirtinis dalykas, o ne taisyklė. Kai kurios šalys, kaip Kirgizstanas ir Tadžikistanas, tapo dar neturtingesnės nei prieš tai, dalis (Armėnija, Sakartvelas, Moldova, Ukraina, Šiaurės Makedonija ir Serbija) pagal šį vertinimą tapo santykinai ar absoliučiai skurdžios (p. 301). Dėl restauracijos išbalansuotos sveikatos sistemos nemažoje dalyje šalių gyventojai pateko į sveikatos krizę, dėl kurios gyvenimo trukmė liko ta pati ar sumenko (p. 348). Toli gražu ne visos restauruotos sistemos atrodo sėkmingos ir progresyvios.
Knyga gana logiškai sudėlioja analizės schemą, įvardija didžiąsias revoliucijas ir pateikia analizę bei vertinimus. Tačiau lieka klausimų. Pirmiausia – tokia analizė neišvengiamai turi redukuoti istorinį vyksmą, kuris yra daugiasluoksnis. Rusijos revoliucija sugriovė imperiją, kita vertus, sovietinė politika siekė imperiją atstatyti. Tai rodo ir Baltijos šalių okupacija, o vėliau – ir socialistiniu lageriu vadintų šalių sovietinė kontrolė. Jei imperijos restauracija vyko jau sovietiniais metais, galbūt Baltijos šalis 1940 m. palietė ne tiek Rusijos revoliucija, kiek restauracija?
Rusijai restauracija reiškia imperijos restauraciją, Baltijos šalims – tarpukario poimperinės stadijos restauraciją. Okupacija vien sąlygiškai gali būti siejama su revoliucija, kuri įvyko vien formaliai. Kas įvyko 1940 m. Lietuvoje: restauracija ar revoliucija? Klausimas, kas yra restauracija, apie kurią kalbama knygoje, siejant su didžiosiomis moderniomis revoliucijomis, lieka iki galo neatsakytas ir neaiškus.
1989–1991 metai, pasitelkus tam tikrus vertinimo kriterijus, galbūt gali būti vertinami kaip revoliucija, o ne restauracijos pradžia. Tad šie metai savo ruožtu gali būti atskaitos taškas ateityje vyksiančiai, o gal jau ir vykstančiai restauracijai į originalią sovietinę būklę. Be to, ar tikrai visi procesai visose šalyse, kurie vyksta pasikeitus politiniams režimams, gali būti laikomi „restauracijomis“? Ar visiškai naujos ekonominės ir politinės būklės kūrimas, neturintis nieko bendra su originalia būkle, vis tiek vadintinas restauracija? Pavyzdžiui, bent dalis Vidurio Azijos valstybių buvo net ir fiziškai sukurtos sovietmečiu (tarkime, Tadžikijos ar Kirgizijos), iki tol neturėjo nei demokratijos, nei kapitalizmo patirties. Ar posovietiniai procesai jose vis dar gali būti net ir iš tolo siejami su restauracija?
Restauracijos sėkmė taip pat, regis, neretai priklauso ne tiek nuo originalios ar tarpinės būklės pobūdžio, tarptautinės padėties, bet ir nuo įvairiausių netikėtai susiklosčiusių aplinkybių. Autorius net ir pats pamini, kad restauracijos nesėkmė buvo susijusi su restauracinių vyriausybių „politinėmis klaidomis“ (p. 207). Vienos vyriausybės daro tokias klaidas, o kitos nedaro, ar kitų daromos klaidos neturi tokio poveikio vienokiai ar kitokiai restauracijai?
Norisi grįžti ir prie pagrindinės knygos tezės, kad restauracijų tikslas yra sukurti sistemas, kurios būtų atsparesnės ir mažiau paveikios įvairioms revoliucijoms. Kas iš tiesų rodytų, kad atsparumas jau susiformavęs? Tam tikras ekonominis lygis, demokratijos būklė, ekonominė gerovė ar sveikatos būklė, į ką knygoje kreipiamas didžiausias dėmesys. Net remiantis šių sferų duomenimis, matyti, kad nemažoje dalyje posocialistinių šalių atsparumas veikiausiai nėra susiformavęs. Net jei konkrečioje šalyje neliks gyvenusiųjų socialistinėje būklėje, išsilaikys kapitalizmas ir demokratija, ar to jau pakanka tvirtinti, kad šalis atspari? Bet pasitelkus kitus kriterijus, ką rodo ir Ukrainos pasipriešinimas Rusijai, atsparumas gali pasireikšti gana stipriai. Tad lieka iki galo neatsakytas klausimas, kas iš tiesų nurodo visuomenės atsparumą revoliucijoms restauracijos stadijoje.
Lieka nemažai neatsakytų klausimų, bet ir autorius nepretenduoja į juos pateikti galutinių atsakymų ar viską išaiškinti. Knyga yra vertinga kaip mėginimas bent kažkiek suprasti tai, kas vyksta restauracijų procesuose. Prasidėjus kokiai naujai restauracijai ir tikrovei vėl tapus visai neaiškiai, prireiks visai naujų aiškinimo schemų ir vertinimų. Nėra abejonių, kad autorius to imsis.
