Dėkoju Vyliui Leonavičiui už labai išsamų mano paskutiniosios knygos Skambantis molis straipsnį-recenziją. Dėkoju už galimybę permąstyti jo argumentus, kurie labai nuosekliai išdėstyti. Taip pat dėkoju žurnalo redakcijai, suteikusiai galimybę pateikti kelias savo reakcijas.
Pagrindinė knygos kritika remiasi į metodologinės prieigos klausimus. Ir tai išties yra labai svarbios recenzento pastabos, kurios leidžia man geriau apibrėžti savo tyrimo pobūdį. Skambantis molis analizuoja sovietmetį per politinės istorijos prizmę ir neturi pretenzijų atlikti sociologinę sovietinio laikotarpio visuomenės analizę.
Nors recenzentas taip sugestijuoja, Skambantis molis kaip politinės istorijos tyrimas nesiremia šiuo metu jau turbūt nebenaudojama totalitarizmo koncepcija, kuri sovietinę visuomenę traktavo kaip pasyvią jos atžvilgiu, taikant represyvias socialinės ir politinės inžinerijos priemones. Savo prieigą vertinčiau kaip iš dalies priskirtiną revizionistinėms teorijoms, kurios sovietinės tvarkos įsitvirtinimą mato kaip vykusį per sąveiką su visuomene ir jos atskiromis grupėmis. Skambančiam moliui nesvetimi ir kai kurie postrevizionistiniai bruožai, nes didžiausias dėmesys kreipiamas į vėlyvąją sovietinę sistemą, kuri „normalizavosi“ vienaip ar kitaip įtraukdama beveik visą visuomenę ir tapdama gyvenimo norma.
Recenzentas primygtinai mano tyrime nori matyti sociologinį, o ne politikos istorijos tyrimą, todėl jam praslysta pro akis nemažai tyrimo tikslų. Pavyzdžiui, recenzentas iš sociologinės perspektyvos kritikuoja mano pasakymą „tauta virsta liaudimi“. Pasakymas turi grynai politinę prasmę: „politinė tauta virsta nupolitinta liaudimi“. Tampa nepastebėtas politinis matmuo, kurį sieju ne su jausmais ar vaizdiniais, jausminiu ar emociniu nepasitenkinimu sovietine tikrove, o su veiksmu ar sovietiniame politiniame lauke matomomis reakcijomis. Būtent ši perspektyva man leidžia atskirti administracinio ir politinio nacionalizmo plotmes. „Tautiškai“ nusiteikusi lietuviškoji partinė nomenklatūra praktikavo administracinį nacionalizmą. Jį rėmė kultūrinio nacionalizmo formomis, tokiomis kaip dainų šventės. Bet koks politiškumo ribų peržengimas būtų reiškęs griežtas Maskvos sankcijas, kaip tai įvyko Latvijos TSR 1959 m.
Vienas iš svarbių klausimų, kuriuos užduoda recenzentas, yra susijęs su tuo, kad knygoje pernelyg drąsiai apibendrinamas visuomenės „subjektyvus patyrimas“, kai režimas jos atžvilgiu taikė vienas ar kitas socialinės inžinerijos priemones. Šį klausimą recenzentas suformuluoja pradžioje, ir prie jo vis grįžta vėliau. Ką anuomet iš tiesų jautė visuomenė? Kiek ji džiugiai priėmė sovietines priemones? Ar jos tebuvo tam tikri „inkliuzai“, ar tam tikras antsluoksnis, tam tikras vykęs procesas, nuo kurio visuomenė ar jos tam tikros socialinės grupės gebėjo atsiriboti. Recenzentas pamini Vytauto Kubiliaus aprašytą „išsivadavimo palaimą“, panirus į tam tikrą idealybės meditaciją ar refleksiją draudimų apsuptyje. Čia ir matyčiau aiškią takoskyrą tarp to, ką recenzentas nori matyti mano knygoje, ir to, apie ką knygoje kalbama.
Knygoje aš toli gražu nesiekiu identifikuoti ir aprašyti momentinių ar ilgesnio laikotarpio sovietinės tikrovės vengimo strategijų ir su jomis susijusių jausenų. Kiekvienoje visuomenėje ir visais laikais žmonėms kyla poreikis atsitraukti nuo tikrovės, panyrant į idealybės refleksiją, gilinantis į filosofines kategorijas ar į grožio išgyvenimą. Recenzentas kritikuoja mano tyrimą sakydamas, kad reikia siekti „suprasti, ką socialinė tikrovė reiškia patiems socialiniams veikėjams. Tyrimo metodų požiūriu – tai įvairių tipų interviu duomenys arba socialinių veikėjų subjektyvios reikšmės, kurios dažniausiai suvokiamos kaip realūs pasirinkimo motyvai“. Suprasti, ką žmonės anuomet jautė, iš tiesų būtų kiekvieno visuomenės tyrėjo tikslas. Tačiau kaip tai padaryti, kai praėjo tiek daug metų nuo įvykių, kurie analizuojami? Siekiant išsiaiškinti, kaip anuomet žmonės jautėsi, geriausias šaltinis būtų anuo metu darytos visuomenės sociologinės apklausos, į kurių klausimus atsakydami respondentai dar ir nemeluotų. Tokių apklausų nėra. Kitas šaltinis, gana fragmentiškas, yra prisiminimai, rašyti dar sovietiniais metais ar pirmaisiais nepriklausomybės metais. Recenzentas sugestijuoja, kad tinkamas šaltinis išsiaiškinti, ką anuometinė tikrovė reiškė žmonėms, yra jų klausinėjimas dabar. Tačiau ar tų interviu medžiaga iš tiesų leidžia atskleisti, ką žmonės anuomet jautė? Ar ką jie dabar supranta ir mano, ką anuomet jautė? Savo tyrimuose kai kada naudoju interviu metodą, bet dažniausiai siekiant išsiaiškinti kai kuriuos kasdienybės faktus, bet ne žmonių anuometinį santykį su tikrove. Tam yra kelios priežastys. Pirma, šiandien gyvenantys žmonės per praėjusius metus jau yra mąstę ir permąstę savo gyvenimus. Nemažai kas gyvenimo istoriją savo refleksijose yra darniai susieję su vienokios ar kitokios rezistencijos sovietinei tvarkai forma. Antra, nepasitenkinimas sovietine tikrove, jos tam tikrais elementais, buvo gana plačiai paplitęs. „Kritika ir savikritika“ sovietinės tikrovės (bet ne sovietinės sistemos kaip tokios) atžvilgiu buvo skatinama partijos, ir galiausiai palengva tapo nebevaldoma, kai jai buvo leista reikštis viešumoje perestrojkos metais. Naudojant interviu metodą gali pasirodyti, kad didžioji dalis visuomenės vienu ar kitu būdu buvo nematoma besipriešinanti visuomenė, nes ją vertino kritiškai. Kultūrinė ir partinė nomenklatūra jai taip pat galėtų būti priskirta, jei skaitysime prisiminimus, kad ir Juozo Baltušio dienoraščius. Trečia, žmonių vidinės jausenos ir išgyvenimai sovietiniais metais, vidinės erdvės, situacijos, kurių metu jie pajusdavo tam tikrą laisvę, situacijos, kurios žmonėms leisdavo pasijusti asmenybėmis ir išlaikyti tam tikrą orumą, nebūtinai nederėjo su prisitaikymo strategijomis, kurias aš analizuoju. Be to, skirtingais sovietiniais laikotarpiais vienas ar kitas elgesio strategijas režimas traktavo skirtingai. Dalykai, kurie būtų buvę neįsivaizduojami pokariu, tapo priimtini vėlyvuoju sovietmečiu. Pavyzdžiui, nuo septinto dešimtmečio vidurio visoje Sovietų Sąjungoje yra pastebimas tam tikras inteligentų aktyvumas (ypač paminklų apsaugos, paveldo klausimais), į ką politinė vadovybė atsižvelgdavo, neretai net ir įtampų su kai kuriais deklaruotais partijos tikslais sąskaita.
Skambančiame molyje naudoju visai kitą būdą išsiaiškinti visuomenės nuomones ir reakcijas. Jas atseku per tam tikrą „įspaudo žymę“ politiniuose debatuose ir sprendimuose. Recenzentas tvirtina, kad mano interpretacijos „grindžiamos vien tik vietinės sovietinės valdžios ir įvairių organizacijų dokumentais“. Recenzentas pernelyg supaprastina mano taikomą metodą ir medžiagos, kurią nagrinėju, galimybes. Tai nėra vien politiniai sprendimai griežtąja prasme, bet ir svarstymai, ar jais grįsti sprendimai, siekiant kuo efektyvesnio vienų ar kitų nuostatų įgyvendinimo. „Efektyvus“ čia reikštų tokį, kurio neatmeta visuomenė ar jos grupės, per kurį pavyksta įgyvendinti tam tikrą „kontraktą“ tarp sovietinės tvarkos ir lietuviškosios visuomenės. Šių politinių ir administracinių priemonių paieškos rodo tam tikrus visuomenės reakcijų paliktus „įspaudus“, tam tikras reakcijas, veiksmus, veikusius ir politinius sprendimus. Mano visos knygos idėja remiasi tuo, kad toks kontaktas tarp sovetinės valdžios (ir jos lietuviškųjų vietininkų) ir visuomenės buvo esminis, kad sovietinė tvarka galėtų daugiau mažiau nekonfliktiškai įsitvirtinti ir gyvuoti.
Recenzija atskleidžia vieną dalyką, dėl kurio mes su recenzentu nesutariame iš esmės. Šis nesutarimas gali būti pavadintas filosofiniu, nes nuo jo priklauso ir apibrėžiamas objektas, ir pasirenkamas metodas bei prieiga. Recenzijoje tai keliose vietose formuluojama kaip kvestionavimas, kad tam tikri reiškiniai buvo sovietiniai, o visuomenė buvo sovietizuota. Recenzentas sugestijuoja, kad tai (taip pat ir folkloro naudojimas masinei kultūrai) tebuvęs bene visur pasaulyje vykusios modernizacijos atvejis sovietinėje valstybėje, o tai, kas sovietiška, galbūt tebuvusios tam tikros ideologinės detalės, „ideologiniai inkliuzai“, o juos pašalinus, sovietinė modernizacija mažai kuo skirtųsi nuo bet kurios vakarietiškosios modernizacijos.
Manau, kad nekorektiška prievartinį totalitarinį valstybės gyvenimo konstravimą sieti su vakarietiškomis modernizacijomis. Tačiau mūsų filosofinis nesutarimas su recenzentu pirmiausia remiasi į skirtingai suprantamą klausimą: ar sovietinė modernizacija tebuvo tam tikras antsluoksnis, užsidėjęs ant tarsi natūralios jau ir taip vykusios Lietuvos modernizacijos? Antsluoksnis, kuris nepriklausomybės metais dingo nepastebimai? Ar, priešingai, tai buvo sovietinės modernizacijos įsiveržimas, ženkliai veikęs ir kreipęs Lietuvos modernizacijos raidą? Ar sovietizmai (kaip kad SSRS himnas ir odės Leninui) tebuvo „sovietinės ideologijos inkliuzai“, kaip teigia recenzentas, į tautiškumo audinį; ar sovietinė tikrovė perdarė ir perkūrė patį tautiškumą, naudodamasi jo elementais?
Recenzentas laikosi nuostatos, kad galima vesti skirtumą tarp „sovietinio laikotarpio modernybės“ ir „sovietinės modernybės“. Jis teigia, kad Lietuvos TSR vyko modernizacijos procesai, kurie ir taip būtų vykę, jei nebūtų įvykusi sovietinė okupacija, o „sovietinė modernybė“ pasireiškusi tam tikrais „inkliuzais“. Tačiau kur ir kaip empiriškai galėtume tą grynąją „sovietinę modernybę“ aptikti? Ir kaip galėtume ją „atlupti“ nuo lietuviškosios modernizacijos?
Mano prieiga yra kita: negalima atskirti tų dviejų modernizacijų. Sovietinė modernizacija reiškėsi kaip ikisovietinių tradicijų panaudojimas Komunistų partijos brėžiamos modernizacijos tikslams. Sovietmetis Lietuvoje suformavo specifinį modernizacijos pavidalą. Analizuodama dainų šventę kaip labai sudėtingą kultūros reiškinį atskleidžiu, kad sovietizacija kultūroje reiškėsi kaip hibridas, kuriame buvo perpintos tautinės ir sovietinės reikšmės, prasmės ir reiškiniai. Tai buvo hibridas, pritaikęs ikikarinę lietuviškosios modernizacijos patirtį, įskaitant ir tautiškumą, sovietinės valstybės tikslams. Sovietinės dainų šventės perėmė chorinę (Lietuvoje) ar dainų švenčių (Latvijoje ir Estijoje) tradiciją, buvo įpintos į sovietinę masinės meno saviveiklos sistemą, kuri buvo suformuota Sovietų Sąjungoje ketvirtame dešimtmetyje. Ji rėmėsi pakopinėmis apžiūromis ir konkursais, įvairaus lygio dainų švenčių hierarchija, vadinamųjų meno kolektyvų šefavimu ir pan. Tai leido kontroliuoti repertuarą, didinti dalyvių skaičių, politiškai įtvirtino dainų šventę kaip pagrindinį masinės kultūros reiškinį. Sovietmetis sukūrė naują tapatybę ir naują autentiškumą, kuris iš dalies veikia ir šiandien.
Dar būtų galima aptarti keletą smulkių dalykų, dėl kurių nenorėčiau sutikti su recenzentu. Tačiau vienas yra svarbus. Kančia, kurią aš aptinku kaip sovietiškai lietuviško patriotizmo jausmą, toli gražu nėra „lietuvių ilgesingas liūdnumas“, ką sugestijuoja recenzentas. Tai yra visai kas kita, ir recenzentas tai interpretuoja visiškai priešingai nei kalbama knygoje. Mindaugo kančia Mindauge yra labai intensyvi, su tuo siejau jo išskirtinumą kitos Justino Marcinkevičiaus kūrybos kontekste, kurioje esama ir ilgesio, ir liūdnumo. Man nuoširdžiai keista, kad recenzentas taip giliai nesuprato to, apie ką aš rašau.
Pabaigai noriu reaguoti į recenzento tam tikras psichoanalitines įžvalgas. Autorė priklauso sovietmečiu gimusiai kartai, kuri ryškiausiai patyrė kultūrinį šoką, nes jau nuosekliai plaukė sovietiniais vandenimis link sovietinės karjeros aukštumų, o štai turėjo viską pervertinti ir pradėti kurti gyvenimą iš naujo. Tad dabar per knygas ši karta savaip suvedinėja sąskaitas su sovietmečiu. Siekiant pagrįsti ar atmesti šias interpretacijas, reikėtų išsamesnio kartų tyrimo. Sovietmečio tyrėjai atkreipia dėmesį, kad vėlyvojo brežnevizmo laikotarpiu vaikystę ar paauglystę pragyvenusiai kartai buvo daug labiau būdingas abejingumas sovietinei tvarkai ir jos teikiamai karjerai nei jos tėvų kartai. Tad galbūt Sąjūdis ją pažadino iš indiferencijos snaudulio, o ne sugriovė susiplanuotos karjeros vizijas.
