Dailininkė Silva Jankauskaitė
Valdemaro Klumbio knygos Stovėję po medžiu?: Lietuvių inteligentijos elgesio strategijos sovietmečiu (2021) aktualumas ypač dabartinėmis aplinkybėmis yra neabejotinas. Ernestas Parulskis komentare Lietuvos radijui kaip vieną knygos svarbos priežastį nurodė atsiradusią „po vasario 24-os, kai ne vienas inteligentas pagalvojo – kaip elgtis, jei viskas vyktų pagal košmariškiausią, okupacinį scenarijų, eiti į užsienį, į mišką ar į darbą? O jei į darbą, tai ką – kolaboracija?“ Ar knyga pateikia šį atsakymą? Knygos pavadinimas Stovėję po medžiu perfrazuoja garsųjį filmo Vienos dienos kronika klausimą ir byloja, kad bent jau pasirinkimo prisitaikyti ir eiti į darbą neišvengiamas palydovas būtų sąžinės priekaištas. Knyga yra apie tai, kokių būta būdų su tais priekaištais dorotis.
Autorius stengiasi kuo įdėmiau pažvelgti į sovietinių Lietuvos inteligentų gyvenimą, jų savivoką, savo veiklos ir režimo vertinimą. Šioje knygoje kaip jokioje kitoje ankstesnėje studijoje yra daug medžiagos, leidžiančios susidaryti vaizdą apie sovietinio Lietuvos inteligento savivoką, jo pastangas nustatyti tokį asmeninį santykį su režimu, kuris nesugriautų asmenybės integralumo. Tai leidžia daryti labai išsami ir skrupulinga naudojamų šaltinių – egodokumentų, dienoraščių ir interviu – analizė.
Autorius sistemiškai apžvelgia jau esamus sovietmečio vertinimus ir siekia rasti tam tikrą savą balanso tašką tarp skirtingų sovietmečio, taip pat ir sovietinės inteligentijos veikimo vertinimų. Jis išskiria tris tyrėjų grupes, optimistus, pesimistus ir realistus. Optimistinis požiūris laikosi „prisitaikymo pateisinimo“, pesimistinis – kritiškumo sovietinės praeities ir prisitaikymo atžvilgiu (p. 38). Knygoje laikomasi realistinės pozicijos. Žvelgiama į sovietmečio žmonių gyvenimą stengiantis ne vertinti sovietinio gyvenimo praktikas, o jas tirti, gilinantis į tai, „kas jiems rūpėjo ir kuo jie gyveno“ (p. 44).
Aurimas Švedas Vilniaus knygų mugėje knygos aptarimo metu klausė: „Ar (jau) įmanoma analizuoti sovietmetį be stipraus normatyvinio vertinimo?“ Sakyčiau, kad autorius toli gražu nėra neutralus, net jei pasirinkta realistinė pozicija tai suponuotų. Autorius atsistoja greta su inteligentais ir mėgina į režimą ir santykį su juo pažvelgti iš jų perspektyvos. Čia reikėtų pastebėti, kad knygos paantraštė „Lietuvių inteligentijos elgesio strategijos sovietmečiu“ nėra visiškai tiksli. Didelė dalis sovietinių inteligentų elgsenos, kuri apima kasdienes veiklas, už kurias jie, paprastai tariant, gaudavo atlyginimą ir įvertinimus, nėra aptariama. O būtent dėl šios veiklos režimas tam tikrą žmonių grupę ir išlaikė kaip jam reikalingą elitą. Inteligentas, apie ką knygoje užsimenama, pagal apibrėžimą jau priklausė grupei žmonių, kurie buvo prisitaikę ir tarnavo režimui. Tad jei patikslintume apie ką yra knyga, tai būtų inteligentijos savivokos strategijos. Skirtis tarp savivokos ir veikimo yra panašiai tokios pat svarbos kaip skirtis tarp galvojimo apie tikrovę ir tikrovės. Kad knyga yra ne apie tikrovę ir elgseną, o apie galvojimą apie tikrovę ir tam tikros grupės savivoką, yra pirmas dalykas, į kurį norisi atkreipti dėmesį.
Žvelgdamas į režimą iš prisiimtos realistinės pozicijos, autorius naudoja vertinamąją elgesio schemą. Jis peraiškina ir papildo Kęstučio K. Girniaus jau klasikine tapusią prisitaikymo-kolaboravimo-pasipriešinimo schemą pateikdamas elgesio skalę, matuojamą pasipriešinimu-opozicija-prisitaikymu (p. 165). Prisitaikymo sąvokos turinį autorius aiškina labai siaurai, jį sieja su prisitaikymu prie režimo „oficiozinių“ ir „ideologinių“ nuostatų, ir veikiausiai su tų nuostatų propagavimu. Kaip žinia, iš brandaus ir vėlyvojo sovietmečio inteligentijos, kuriai knygoje ir skiriama daugiausia dėmesio, deklaratyvaus oficioziškumo ir ideologiškumo net ir režimas nereikalavo. Tad pagal autoriaus priimtą schemą, inteligentijos elgesio strategijos patenka į opozicijos ir pasipriešinimo stalčius. Opozicinei strategijai keliami labai nedideli reikalavimai: „Opozicija reiškia tik dalinį santvarkos atmetimą, dažnai – vienu kuriuo klausimu, pavyzdžiui, atmetama rusifikacijos politika“ (p. 321). Pagal šį kriterijų didžiąją dalį lietuviškosios nomenklatūros, įskaitant ir patį Antaną Sniečkų, susietume su opozicija.
Labai savitas tam tikrų sąvokų, ypač prisitaikymo sąvokos, apibrėžimas yra antras dalykas, su kurio norisi ginčytis. Sąvokos knygoje naudojamos kaip vertinamieji instrumentai. Jų savitas peraiškinimas skatina į inteligentų gyvenimą sovietmečiu žvelgti kaip į nuolatinę institucinę ar kitokią opoziciją.
Autorius, kaip jau pastebėta, žvelgia iš inteligentų ego-pasakojimo perspektyvos, įdėmiai seka jų žvilgsnį ir pagal jį mums pateikia sovietinės tikrovės paveikslą. Su tuo susijęs ir ketvirtas dalykas, su kuo norisi polemizuoti: knygoje pateiktu inteligento ir visuomenės santykio realistiškumu. Inteligentijai ir visuomenei skirta antroji knygos dalis. Inteligentai, jei visai supaprastinant, atsiskleidžia kaip visuomenės lyderiai, veikę visuomeninėje erdvėje, darę didelę įtaką visuomenei. Jie „galėjo oficialioje viešumoje nors iš dalies išreikšti visuomenės nuomonę, kuri galėjo būti išgirsta“ (p. 204). Taip jie kūrę alternatyvią sovietinei ideologijai interpretavimo schemą, kuri veikė ardydama sovietinį pasaulį (p. 326). „Visuomeninę erdvę“ autorius atskiria nuo grynai viešosios ir privačios erdvės, ir jai priskiria tam tikras laisvės ar opozicinės erdvės savybes. Juo labiau, šiai visuomeninei erdvei suteikiamas ir tam tikras politiškumo matmuo.
Toks laisvo ar savaimio visuomeniškumo, „nepriklausomo visuomenės veikimo“ atradimas galimas dėl kelių išankstinių prielaidų. Režimo kontroliuojama sovietinė viešoji erdvė knygoje susieta tik su ideologiškumu ir oficioziškumu, su kuo būtų nesunku ginčytis. Antra, tvirtinama, kad egzistavo tam tikra daugmaž unifikuota sovietinė Lietuvos visuomenė, kurią ir atstovavo inteligentai. Sovietmečiu Lietuvoje visgi gyveno įvairios grupės žmonių: grįžę tremtiniai, visiškai abejingi režimui, juo nepatenkintieji. Reikėtų visai atskiro tyrimo, kurios grupės nuomonę iš tiesų inteligentai išreiškė. O gal būtent jų elitinis statusas, gautas iš režimo, jiems patiems ir tekūrė tokią iliuziją.
Kokiose erdvėse ta visuomenė reiškėsi? Diskusijų klubuose, dažnose išgertuvėse, liaudies susitikimuose su rašytojais? Knygoje teigiama, kad „paprasčiausi draugų ir pažįstamų susibūrimai neišvengiamai virsdavo praktinių įsitikinimų kūrimo ir platinimo vietomis, o dėl neformaliojoje erdvėje gana plačiai paplitusių neoficiozinių vertybių praktiniai įsitikinimai taip pat nebuvo oficioziniai ir ideologiniai“ (p. 207–208). Juozo Baltušio dienoraščiai turbūt geriausiai atskleidžia, kad net ir jo įsitikinimai toli gražu nebuvo oficioziniai ir ideologiniai, ir jis mėgavosi viešuose susitikimuose su skaitytojais galėdamas užsiminti apie laikomą špygą kišenėje. Ar tikrai yra koks nors pagrindas tokius ir panašius susibūrimus nebepriskirti režimo veikimui. Vėlyvuoju sovietmečiu režimas labai didelę svarbą teikė darbo ir kitiems kolektyvams, jų auklėjamajai reikšmei, visuomeninei veiklai, leisdavo nuleisti garą ir toleravo nevienareikšmes kūrybinio elito žinutes.
Realistinė pozicija, kurios laikosi autorius, iš tiesų gali parodyti savitą sovietmečio tikrovės kampą. Tačiau lieka klausimas, ar ši pozicija tikrai tinka bet kuriai sovietmečio sferai aptarti ir bet kuriems sovietiniams šaltiniams analizuoti. Ar ji tinka aptarti sovietinio inteligento elgesio strategijoms, kai kaip šaltiniai naudojami jų pačių prisiminimai ir interviu? Prisiminimai ir interviu jau yra grįsti anuomet aktyviai kūrusių inteligentų savo biografijos permąstymu ir pastanga nubrėžti tokį santykį su sovietine tikrove, kuris derėtų su jų dabartinėmis vertybėmis.
Ar priimdamas realistinę poziciją šių šaltinių atžvilgiu autorius nepatenka į vadinamąsias „optimistų“ pinkles, nuo kurių siekė atsiriboti? Man, kaip priskirtai prie pesimistų, sunku vertinti, ar naudojant šiuos posovietinius šaltinius apskritai įmanoma atsiriboti nuo juose įrašytos jų autorių mąstytos ir permąstytos vertybinės pozicijos, tačiau vilties neprarasčiau. Bet kuriuo atveju, ši knyga yra labai įdomus ir tikrai sveikintinas bandymas vystyti realistinį tyrimo žvilgsnį į sovietmetį.
Knyga mums nesuteikia atsakymo į pradinį klausimą, kur eiti, jei būtume okupuoti: į užsienį, į mišką ar į darbą. Jaunesnės kartos sovietiniams inteligentams kilo ne šie klausimai, o daug paprastesni: daryti karjerą ir būti gyvenimo sūkurio centre ar likti nuošalėje; visiškai susitaikyti su esama tikrove ar ieškoti asmenybės integralumo per išmones ar net nedidelius institucinius konfliktus. Skaitant knygą, mintis sukosi apie kitą klausimą. Ar mums šiandien, praėjus ne tiek jau daug laiko, vis dar bent kiek įdomi ir reikšminga sovietmečiu sukurta inteligentų, ypač rašytojų, kūryba? O ši kūryba atsirado sumokėjus prisitaikymo ir vidinio kompromiso kainą, kuri kai kuriems inteligentams buvo ypač didelė ir skaudi.
