Mielas redaktoriau,
Prieš septyniasdešimt metų, 1953 m. kovo 5 d., mirė diktatorius Josifas Stalinas. Neslėpsiu nuo skaitytojų, kad būtent Tu paraginai mane parašyti šia proga. Proga, tiesą sakant, keistoka. Mirus Stalinui nesugriuvo nei Sovietų Sąjunga, nei represinis režimas. Staliną norisi ne minėti, o užmiršti.
Jo mirtis pirmiausia primena nežmonišką ir nužmoginantį režimą, valstybę pavertusį technokratine mašina, mitusia žmonių baimėmis, gyvenimais ir skausmu. Net ir skaitydami apie mirties paskelbimą ir dvi savaites trukusį intensyvų mirusiojo minėjimą, neaptiksime jokios bent kiek asmeniškesnės žinutės. Kovo 6 d. Tiesa, kaip ir kiti sovietiniai laikraščiai, paskelbė apie Stalino mirtį, Stalinui skiriant visą numerį. Pranešime apie mirtį pažadama: „Nemirtingas Stalino vardas visuomet gyvens tarybinės liaudies ir visos pažangiosios žmonijos širdyse“. Kaip tuo metu įprasta, pateikiama ir medicininė išvada apie ligą ir mirties priežastį, pasirašyta grupės garsiausių (iš nerepresuotųjų) SSRS medikų:
„Įvykęs kraujoplūdis į smegenis, vėliau bendrajai būklei žymiai pablogėjus, pradėjo vykti pakartotiniai sunkaus, aštraus širdies-kraujagyslių nepakankamumo priepuoliai (kolapsas). […] Kovo penktos dienos antrojoje pusėje ligonio būklė ėmė ypatingai greitai blogėti: kvėpavimas pasidarė paviršutiniškas ir smarkiai padažnėjęs, pulso dažnumas pasiekė 140–150 tvinksnių per minutę, pulso pripildymas krito. 21 valandą 50 minučių didėjant širdies-kraujagyslių ir kvėpavimo nepakankamumo reiškiniams, J. V. Stalinas mirė.“
Kūnas buvo pašarvotas Sąjungos namų Kolonų salėje. Kaip sakoma pranešimuose, „karšta meilė, didi pagarba mirusiam vadui ir mokytojui atsispindi atėjusių į Kolonų salę žmonių veiduose“. Lietuvoje (Vilniuje) simbolinė Stalino gerbimo vieta buvo sukurta jo paminklo papėdėje, aikštėje prieš geležinkelio stotį.
Vėlesniuose Tiesos numeriuose ėmė rodytis proginiai straipsniai-pasižadėjimai, parašyti ir lietuvių liaudies atstovų, proginiai eilėraščiai. Pirmasis – Eduardo Mieželaičio, išryškinant Stalino nuopelnus lietuvių tautai ir liūdesį derinant su optimizmu ir ryžtu: „Stalinas mums Vilnių išvadavo…“; „Vilniaus sesė – Klaipėda supranta, / Kas ją išvadavo iš mirties“; „Ne erelis tai – Jo vardas skrenda / Virš kalnų, virš marių, virš laukų…“; „Prisiekiam prie didžiojo karsto / Su Stalinu mes nesiskirti“.
Stalino laidotuvių metu sustingo visa Sovietų Sąjunga, niekas ne tik nedirbo, bet ir nejudėjo. Gulago kaliniai taip pat prisimena, kad lageryje visi buvo išrikiuoti kolonoje ir tam tikrą laiką turėjo stovėti. Šis sąstingio momentas yra vienas įstabiausių ir Sergejaus Loznicos dokumentiniame filme Valstybinės laidotuvės.
Užtruko daugiau kaip metus stumdymosi valdžios viršūnėje, kol tapo aišku, kad režimas bus švelninamas. Laikotarpis pareikalavo ir tokių aukų kaip Lavrentijus Berija, su kuriuo susidorota stalininiais metodais. Tik praėjus beveik trejiems metams po Stalino mirties Nikita Chruščiovas, Stalino aplinkos žmogus, perskaitė pranešimą „Apie asmenybės kultą ir jo padarinius“, kuris simboliškai žymi stalinizmo pabaigą. Tai reiškė ir režimo atsinaujinimą, kai menkiau taikyta fizinė prievarta, tačiau imtasi žmogaus vidaus ir jo vertybinių nuostatų inžinerijos.
Stalino sukeltos kančios žmonėms ir tautoms yra neišsemiamos. Jis visą šalį pavertė kalėjimu, o administracinis aparatas veikė kaip baimės ir nerimo mašina. Industrializacijos pasiekimai ir sovietiniai ūkio pertvarkymo projektai buvo pastatyti ant milijonų žmonių kaulų. Jis buvo negailestingas priešams ir naikino kitaminčius, ar tuos, kuriuos tokiais laikė. Jo sukurtoje sistemoje niekas negalėjo jaustis saugus.
Gilią baimę liudija ir paties diktatoriaus paskutinės gyvenimo valandos. Stalino apsaugininkai buvo jos persmelkti, tad gana vėlai pastebėjo, kad vadą ištiko priepuolis. Pavaldiniai dėl tos pačios priežasties delsė kviesti gydytojus, o pastarieji – imtis kokių nors priemonių. Tokiomis aplinkybėmis Stalinas kažin ar būtų išgyvenęs, net jei jo priepuolis būtų silpnesnis.
Mielas redaktoriau, tuo laišką apie Stalino mirtį būtų galima ir baigti. Baisus blogis pasireiškė istorijoje, bet jis atslūgo. Galima būtų optimistiškai pridėti, kad esame demokratinė valstybė, kurios piliečiai jau turi demokratinės patirties, atpažįsta diktatorius iš tolo ir niekada nesileis, kad kuris nors užliptų ant sprando. Kad ir koks blogas būtų dabartinis Rusijos režimas, jis nelygintinas su stalininiu. Ir vis dėlto mintis neapsiverčia, jei taip galima sakyti, remtis optimistiniais motyvais kalbant apie diktatorius, o ypač – apie galimybes jiems rastis.
Pirma, niekaip neišeitų plėtoti temos, kad visi diktatoriai kažkada miršta, turint galvoje ir dabartinį kaimynystės diktatorių. Laukti kurio nors diktatoriaus mirties gali tekti labai ilgai. Svarbiausia, diktatoriai turi ne vien natūralų polinkį mirti, bet ir įstabų gebėjimą atgimti. Net jei ir kitu žmogišku pavidalu. Diktatorius gali atsirasti ne iš karto. Jis gali pasirodyti kaip simpatiškas individas ir vystytis palengva, visuomenei pritariant ir su tuo taikstantis. Kol galiausiai tampa aišku, kad diktatorius gimė ir kelio atgal nebėra.
Antra, nepavyktų kalbėti, kad diktatoriai yra iš prigimties žiaurūs maniakai, kuriems paklūstama tik iš baimės. Kad jie – tam tikra gamtos patologija. Jei taip būtų, jie negebėtų aplink save suburti artimų ir tolimesnių palaikytojų bei šalininkų grupuočių. Jie būtų vienišiai. Tačiau visuomenės nelaukia jų mirties. Diktatoriai yra veikėjai, kuriuos didelė dalis visuomenės myli, prie jų yra prisirišę, net jei ir patiria skriaudas ir prievartą. Esama daugybės pasakojimų, kai mirus Stalinui verkė bei sielojosi ir tie žmonės, kurie buvo išgyvenę režimo represijas, praradę artimuosius.
Trečia, nepavyktų kalbėti ir apie tai, kad diktatoriai – vien absoliučios valdžios ištroškę asmenys, kurių pagrindinis tikslas yra vien išsilaikyti valdžioje, naikinti konkurentus ir represuoti priešininkus. Diktatoriai dažniausiai veikia vedami, kaip jie mano, vienintelės teisingos programos ar idėjos, kuri pakeistų pasaulį ir žmonių gyvenimus. Jie šiai idėjai aukojasi. Dėl to jie mano turį teisę uzurpuoti valdžią, naikinti konkurentus ir idėjai nepritariančius individus, net jei tų individų būtų gausybė.
Diktatorius, bent jau iš pradžių, gali pasirodyti gana patraukli asmenybė, turinti aiškias idėjas apie tai, koks turi būti pasaulis. Jis – tikras lyderis, keliantis pasitikėjimą, kad gali pagerinti pasaulį.
Diktatoriaus viešpatavimas ir jo sukeltos nelaimės žmonėms skatintų svarstyti apie radikalų blogį, pasireiškiantį pasaulyje. Tačiau kaip atpažinti diktatorių pačioje pradžioje, kol jis dar nėra tapęs diktatoriumi, o tik siekia tikslų ar žengia pirmuosius žingsnius? Kaip atpažinti mažąjį blogį, galintį tapti didžiuoju? Čia susiduriame su tam tikra žmonių prigimtine blogio atpažinimo yda. Griežtėjanti tvarka valstybėje ir visuomenėje, besirandančios naujos ir vis griežtėjančios taisyklės, didėjančios baudos už jų pažeidimą, žmones ir jų veiklas stebinčios ir kontroliuojančios tarnybos ar informacinės technologijos nemažai kam gali pasirodyti labai patrauklūs politiniai pokyčiai. Galbūt jie iš tiesų reikalingi, net jei valstybėje žmonėms darosi vis sunkiau „kvėpuoti“? Tam tikrų grupių, organizacijų išskyrimas ir izoliavimas kaip kliūčių valstybės gerovei ir sėkmei taip pat gali būti vertinamas kaip neišvengiamas. O jei šios organizacijos yra pleištas į valstybės pamatą? Tačiau kažkurią neįstabią akimirką, kurios nefiksuos nė vienas žmogus, riba gali būti peržengta. Ji gali būti peržengta ir bet kurioje demokratijoje.
Mielas redaktoriau, kaip sovietmečio tyrėjas, šioje vietoje paklaustum, gal vis dėlto esama kokio recepto, kaip pastebėti tą momentą, kai pavojingai priartėjama prie tos ribos? Sąžiningai į šį klausimą negalėčiau atsakyti, o jei ir mėginčiau, tai veikiau būtų apsimetinėjimas.
Diktatūrų radimasis ir gyvybingumas leidžia teigti, kad žmonių blogio atpažinimo geba labai ribota. Mes nesugebame pastebėti besirandančio blogio užuomazgų ir painiojame gėrį su blogiu. Blogį sugebame identifikuoti tik tada, kai jis suvešėjęs ir kai kova su juo pareikalauja daug pastangų, nelaimių, žmonių susitelkimo, sugriautų gyvenimų ir skausmo.
Vakarietiškos demokratijos yra sudėjusios tam tikrus saugiklius, kurie remiasi žmogaus orumu, žodžio laisve. Tačiau net ir žodžio laisvė nėra absoliuti, o kas patenka į žmogaus orumo apibrėžimą, yra diskutuojamas dalykas. Sovietinis režimas buvo išradęs nemažai propagandos lygio priemonių, kurios leido manipuliuoti vienu ir kitu, ir kitais galimais saugikliais.
Todėl mane ne vien liūdina, bet ir neramina mūsų visuomenėje vykstantis tam tikras sovietinio gyvenimo normalizavimo procesas. Socializmą su žmogišku veidu kūrę kūrėjai yra aptariami taip, tarsi savo talento nebūtų skyrę kurti sovietinei tikrovei, kuri būtų patraukli visuomenei. Tipiniai socrealizmo muzikiniai popsiniai kūriniai jau yra įtraukti į vertingą visų laikų lietuviškosios kultūros Aukso fondą. Technokratinės lietuviškosios nomenklatūros atstovai aptariami ir gerbiami kaip Lietuvai daug nusipelnę lyderiai. Nors pirmiausia jie ir buvo sovietinės tvarkos atramos ir garantai. Tačiau šis laiškas ne apie tai.
Manau, kad į diktatūras linkęs pasaulis visai nenugarma į blogio vandenyną dėl vis pasitaikančių išskirtinių žmonių, kurių radimasis man yra paslaptis. Jie tvarkingai tvarkomos visuomenės pagrindus klibina savo požiūrių netvarka, kvestionuoja nekvestionuojamus autoritetus ar abejoja polinkiu visą gyvenimą atremti į kurią vieną idėją, kad ir kokia ji patraukli būtų. Jie abejoja tuo, kas kitiems tapę akivaizdu. Jie taip pat gali klysti, tačiau jų klaidos gelbsti pasaulį nuo didžiųjų klaidų. Vienas tokių ryškių žmonių buvo ir Tavo, mielas redaktoriau, a.a. senelis. Taip pat viliuosi, kad Apvaizda gelbsti mūsų pasaulį nuo visiško griuvimo į prarają, o dalį žmonių – nuo pražūtingų apsisprendimų. O mums visiems, kurie nesijaučiame ką nors labai išmanantys apie tai, kodėl vieni ar kiti dalykai nutinka pasaulyje, manau, svarbiausia atminti, kad diktatūros nėra praeitis, o ateities diktatorius galbūt yra tas vakar laidoje gerai pakalbėjęs kietas vyrukas (ar moteriškė).
Tuo laišką ir baigsiu linkėdama kuo geriausios kloties.
Vilnius, 2023 m. kovo 5 d.
