Dailininkas Saulius Bajorinas
Autoritarinis juokas yra lietuviška anksčiau išėjusios angliškos knygos versija. Prieš dvejus metus pasirodžiusi knyga jau buvo apdovanota Britų slavistikos ir Rytų Europos studijų asociacijos Moterų forumo, yra sulaukusi ne vienos recenzijos. Lietuviškoji knygos versija daro tyrimą prieinamą ne vien akademinei lietuvių skaitytojų auditorijai.
Knyga susitelkia į Lietuvos TSR leistą humoro žurnalą Šluota, per jo prizmę siekia atskleisti humoro funkcionavimą, pobūdį autoritariniuose režimuose. Kaip sako autorė, „Šluota“ man buvo įdomi, nes joje dokumentuojamas autoritarinės valstybės bandymas per juoko intymumą valdyti ir įtraukti piliečius į politinį dalyvavimą“ (p. 48). Knygos naujumas istorinių tyrimų kontekste yra pastanga atskleisti kasdienį politinio dalyvavimo, į kurį įsitraukė Šluotos redaktoriai ir dailininkai, žurnalo skaitytojai ir laiškų žurnalui rašytojai, pobūdį. Kaip teigia autorė, ji gilinosi į „intymias ir kasdienes galios patirtis“.
Knygoje į Šluotos kasdienį gyvenimą žvelgiama kaip į erdvę, per kurią reiškėsi „galios banalumas“, darbuotojams stengiantis kuo geriau dirbti savo darbą; vyko „antagonistinis prisitaikymas“, vykdant nurodymus ir direktyvas, tačiau kai kurių vengiant ar mėginant peržengti nustatytas ribas; reiškėsi „politinis intymumas“, t. y. per klientelinius santykius formavosi Šluotos darbuotojų, kūrėjų ir jų prižiūrėtojų tarpusavio priklausomybė ir pasitikėjimas bei kolektyvinė atsakomybė. Knygoje aptariamos tokios temos, kaip Šluotos vykdomi ideologiniai uždaviniai; cenzūros veikimas; tam tikro meninio ar estetinio standarto palaikymas; juoko pobūdis; žurnalo veikimas kaip satyrinio teisingumo institucijos, išviešinančios atsakingų pareigūnų prasižengimus ir reikalaujančios jų atsakomybės. Parodyta ir kaip Šluota, remdamasi žmonių laiškais, atskleidė kasdienės žmonių buities ir sovietinės modernizacijos trūkumus.
Knyga paliečia ir Lietuvos TSR kaip sovietinės periferijos patirtis, išryškina, kuo jos skyrėsi nuo Rusijos gyventojų patirčių. Pavyzdžiui, estetinis stilius buvo labiau vakarietiškas, Šluota publikavo komiksus. Be to, banaliose rutinizuotose kasdienybės praktikose, kitaip nei Rusijoje, čia nebuvo tikima socializmu ir komunizmu kaip utopija ar kaip realybe.
Greta archyvinių šaltinių analizės, autorė naudoja ir etnografinį metodą, kuris nėra dažnas lietuviškuose istoriniuose tyrimuose. Jis remiasi ano meto Šluotos redaktorių ir darbuotojų prisiminimais, interviu, kita medžiaga, taip pat ir pačios autorės refleksija apie tyrimą ir įsitraukimu į buvusių Šluotos darbuotojų šiandien kuriamą savitai nostalginį santykį su praeitimi. Siekiant aiškiau suprasti Šluotos kasdienį funkcionavimą, jos gyvenimas įrašomas į daug platesnius kontekstus, pavyzdžiui, daug bendresnę sovietinės žiniasklaidos Lietuvoje cenzūros analizę. Knygoje nemažai iliustracijų, specifinių reiškinių analizės intarpų, tam tikros medžiagos analizės apibendrinimų, kurie savitai reiškiasi kaip vaizdinės ar tekstinės ano meto tikrovės ir Šluotos kasdienybės iliustracijos.
Etnografinis metodas leidžia įgyvendinti knygos uždavinį: į vieną paveikslą suvesti įvairias sovietinės kasdienybės patirtis ir perspektyvas, taip pat ir tas, kurios atsimenamos šiandien. Faktas, kad prisimenantieji tą pačią situaciją vertina visiškai skirtingai, nėra autorę į keblią situaciją statantis akligatvis, o būtent perspektyva, kurią autorė priima. Raktinė knygos sąvoka yra „daugiakryptis juokas“, kuris apima ir ideologinį prisitaikymą, ir slėptas ezopines žinutes, ir savaip suprastą opoziciją sovietinėms galios struktūroms, ir pastangas rasti savitą lietuvišką stilių, sekimą vakarietiškumu ir daugelį kitų dalykų, kurie reiškia oponavimą ir pritarimą tuo pačiu metu.
Daugiakryptiškumas ir daugialypiškumas veikiausiai ir yra pagrindinė knygos išvada. Autorė rodo pačios Šluotos daugialypį funkcionavimą sovietinio režimo kontekste: ji veikė ir kaip režimą palaikantis ir žmonių veiksmingumą bei tikrovės kritiką viešumoje disciplinavęs ir kontroliavęs laikraštis, kaip moralizavimo ir gėdinimo vieta, tačiau – ir kaip savitai režimui pavojingas leidinys. Nes kasdienybės negerovių kritika ar juokas gali peržengti leistinos kritikos ribą ir atsigręžti prieš režimą.
Knyga baigiasi fraze, kuri veikiausiai išreiškia ir pagrindinę autorės nuostatą knygoje. Frazė reaguoja į Česlovo Juršėno, buvusio LKP CK propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjo pasakymą, kad Šluota tikrai nebuvo antitarybinė ir nebuvo pavojinga. Autorė baigdama knygą taip apibendrina polemizuodama: „Šluotos“ kūrėjai ir skaitytojai humanizavo autoritarinį juoką nukreipdami kreivą šypseną ir į valdžią bei pačią politinę sistemą. Man buvo džiugu žinoti, kad valdžia iš dalies klydo. „Šluota“ nebuvo antisovietinė, bet buvo pavojinga“ (p. 319).
Šis vertinimas gali pasirodyti gana radikalus. Vis dėlto Klumbytė šaltinių analizę atlieka labai tiksliai, subtiliai sugeba laviruoti tarp skirtingų perspektyvų sugestijuojamų priešingybių. Pavyzdžiui, savitai išlaviruoja tarp vertinimų, kad cenzūra buvo totali ir kad cenzūros visai nebuvo. Šie tyrėjos gebėjimai sukuria tekstą ir argumentus, kurie nenuslysta paviršiumi ir nepatenka į neišpainiojamas prieštaras.
Kad tai pasiektų, autorė imasi tam tikrų metodologinių žingsnių. Siekdama suderinti sunkiai derinamus prieštaringumus, ji kaip konceptualaus aiškinimo ir analizės instrumentus pasitelkia oksimoronines sąvokas. Ryškiausios tokios sąvokos yra „konsensusas nepritariant“ ir „antagonistinis prisitaikymas“, kuris „apima ir konsensusą, ir opoziciją, išreikštą veiksmais“ (p. 195). Panaši sąvoka yra ir „banali opozicija“, kuri nereiškia priešinimosi tiesiogine prasme, o labiau – nepritarimą „sovietų socialinei, ekonominei ir politinei raidai bei režimo galios struktūroms“ (p. 195), tuo pačiu prisitaikant.
Knygoje galima pasigesti aptarto skirtumo tarp skirtingų oponavimo būdų: oponavimo mintyse, emocinio nepasitenkinimo esama tikrove ir oponavimo režimui kaip sistemai. Turbūt sunku būtų nesutikti, kad vėlyvojo sovietmečio prisitaikyme būta vienokio ar kitokio oponavimo įvairiose situacijose, kylančio iš bendro žmonių nepasitenkinimo tam tikrais sovietinės tikrovės reiškiniais. Režimas nebuvo griežtai totalitarinis ir atvėrė tam tikras erdves žmonių emocinei raiškai. Tad ar Šluotos kontekste besireiškęs oponavimas tebuvo to meto bendrai sovietinės tikrovės bruožas, ar būta ir savitumų?
Autorė, regis, sulygina prisitaikymo ir oponavimo vektorių svorį, karts nuo karto oponavimo kontekste vartodama gana stiprius žodžius, tokius kaip „pasipriešinimas“, pavyzdžiui, tam tikro karikatūros stiliaus pasirinkimą siedama su oponavimu; mini, kad buvo oponuojama režimo galios struktūroms, kad tai „žlugdė“ valdžios iniciatyvas. Kyla klausimas, ar menininkų pastanga plėsti saviraišką vertintina kaip oponavimas, ar čia susiduriame su vėlyvajam sovietmečiui būdinga sutarimo paieška, labiau būdinga autorės aptiktam „politiniam intymumui“, o ne oponavimui režimui. Juoko daugiakryptiškumo sąvoka, regis, taip pat yra daugiaprasmė. Kai kada ji nurodo į Šluotos publikacijų įvairovę: ideologinės karikatūros, sovietinių negerovių kritika, užsienio šalių humoras, komiksai ir kita. Kai kada ji nurodo į konkrečių karikatūrų daugiaprasmiškumą.
Klausimų sukėlė ir tam tikras autorės argumentų netolydumas. Cenzūros atveju reiškęsis daugiakryptiškumas, kai santykiuose su cenzoriais veikė politinis intymumas, abipusis supratimas ir pasitikėjimas, o taip pat – „priešinimasis“ KP ideologiniams reikalavimams kuriant daugiakryptį juoką (p. 129). Tačiau kalbėdama apie Šluotos vykdytą satyrinį teisingumą, jį vertina gana vienakryptiškai: „Satyrinis teisingumas nepanaikino socialinės neteisybės, bet prisidėjo prie struktūrinių neteisybių įteisinimo, nes niekada nekvestionavo režimo, o perkėlė atsakomybę konkretiems asmenims ir neteisingumą siejo su pavieniais atvejais“ (p. 256). Kodėl to paties žurnalo funkcionavimas vertinamas skirtingai? Galbūt todėl, kad šiandien turime aiškų supratimą, kas apima socialinį teisingumą, ir Šluotos vykdyta veikla neleidžia jo vertinti daugiakryptiškai? Sovietiniam humorui buvo būdingos patyčios, gėdinimas ir žmonių žeminimas, tačiau tuo pačiu – ir linksminimas. Autorė nesvarsto klausimo, kaip vertinti patį sovietinio humoro turinį, ir tai veikiausiai yra viena iš sąlygų, leidusių apie jį kalbėti daugiakryptiškai, o ne vienakryptiškai.
Šluota veikė kaip vienas iš sovietinės propagandos instrumentų. Apie tai knygoje nemažai kalbama kaip apie vieną žurnalo daugiakryptiškumo krypčių. Remiantis knygos pasirinktais kriterijais, galėtume vertinti, kad ir pačios sovietinės propagandos šerdyje glūdėjo oponavimas režimui: ji kritikavo negeroves, o tai darydama pateikė ir blogus sovietinio gyvenimo ir tikrovės faktus, jos trūkumus, leido žmonėms reikšti nepasitenkinimą. Sovietinė propaganda funkcionavo integruodama ir dalinę tiesą, rezonavo su tam tikromis negatyviomis visuomenės emocijomis, jas valdydama ir nukreipdama. Tad perskaičius knygą lieka labiau filosofinis klausimas, ar turėtume teigti, kad sovietinė propaganda, negalėdama išvengti tiesos, prieštaravo valdžios tikslams bei užmojams ir galiausiai vedė į režimo žlugimą? Ar priešingai, tokia propaganda labai netobulai sulipdytą režimą tolino nuo žlugimo? Tie patys klausimai galiotų ir Šluotos vertinimui.
Vis dėlto įspūdinga yra tai, ką autorė sugebėjo įžvelgti ir atskleisti analizuodama su Šluota susijusią medžiagą. Ji ne vien atvirai ir iš naujos perspektyvos pažvelgė į humorą, kuris šiandien nėra juokingas, o dažnai – ir visai nesuprantamas, bet ir į sovietinių tyrimų kontekstą įvedė sąvokas (banalios galios, banalios opozicijos), kurių nebebus galima apeiti tolesniuose tyrimuose.
