ĮVADAS

Sovietinėje ideologijoje mirtis reiškė visišką gyvenimo pabaigą, žmogaus kaip materialinės būtybės išnykimą1. Mirtis galutinai užbaigia gyvenimą. Tačiau žmogaus gyvenimas net ir šiuo atveju gali tęstis ir pretenduoti į amžinybę, jei mirusysis yra nuveikęs daug įsimintinų darbų. Tuomet jo atminimas ilgam, jei ne amžiams, išliksiąs gyvųjų atmintyje. Gyvenimo prasmė šiame sovietinės mirties kontekste buvo kuo daugiau nuveikti (sovietinės) visuomenės labui, kad tų darbų pėdsakas išliktų ir būtų prisimenamas. Todėl ir civilinių laidotuvių ritualu buvo siekiama įtvirtinti memento vivere: „atsisveikindami su mirusiuoju, nesistengiame galvoti apie mirtį, bet prisimename mūsų bendravimo su mirusiuoju faktus, epizodus, prisimename jį gyvą“2. Tai priešinta ankstesniam memento mori pabrėžimui laidotuvėse. Sovietmečiu įtvirtinta mirties samprata ne vien laidotuvėmis, bet ir kitais atmintį gaivinančiais ritualais siekė mirusiuosius išlaikyti tarp gyvųjų. 

Laidotuvių vainikai – vienas pagrindinių sovietinių laidotuvių atributų. Septintame dešimtmetyje konstatuojama, kad vainikai plačiai paplitę, „šiuo metu jie virto tarsi būtina kiekvienų laidotuvių reikmių dalimi“, o paprotys nešti vainikus ir gėles mirusiajam esąs „gražus ir toliau skatintinas“3. Po dešimtmečio nurodomos ir platesnės laidotuvių vainiko funkcijos: „pagerbiamas velionis, papuošiama eisena, laikinai papuošiamas kapas. Vainikas laikinai pakeičia antkapinį paminklą“4.

Nepriklausomoje Lietuvoje vainikai per laidotuves pasitaikydavo labai retai, jie buvo brangūs. Be to, net ir žymių žmonių laidotuvėse įprastesnės už vainikus buvo iš žalumynų nupintos girliandos. Masinį laidotuvių vainikų paplitimą galima vertinti kaip naują, sovietmečio atneštą reiškinį į su mirtimi susijusius papročius ir ritualus. Specialiuose anuometiniuose leidiniuose taip pat nurodoma, kad vainikai yra „naujas paprotys“, amžiaus pradžioje „ant vyresnio amžiaus žmogaus kapų nei vainikai, nei gėlės nebuvo dedami“5.

Svarbus ar net būtinas laidotuvių vainikų (taip pat ir laidotuvių krepšelių) papildas buvo juosta su užrašu. Kai kuriose vietovėse ir tam tikrą laiką vietoj juostų buvo dedamos užrašytos kortelės. Nors neretai juostos nuo vainikų buvo surenkamos ir saugomos mirus žymiems žmonėms, užsimenama tokį paprotį plitus ir tarp paprastų žmonių6. Užrašų turinius veikė sovietinė politika mirties atžvilgiu.

Laidotuvių, su jomis susijusių ritualų ir praktikų sovietinis administravimas dalytinas į tris periodus. Pokariu, iki pat 1963 m. nebuvo teikiama išskirtinio politinio dėmesio civilinėms laidotuvėms, o vyko bendra kova prieš religinius ritualus, išmėginant kai kuriuos jų pakaitalus7. 1963–1974 m. laikotarpis pasižymi pastangomis kurti naują socialistinę Lietuvos žmonių buitį ir kasdienybę, susitelkiant ir į civilines apeigas, taip pat ir laidotuvių. Tam buvo steigiamas hierarchinis atsakingų institucijų tinklas. 1963 m., žengiant paskui sąjunginius sprendimus, LKP CK ir LSSR MT gegužės 4 d. nutarimu „Dėl priemonių civilinėms apeigoms respublikoje toliau gerinti“ įsteigta Respublikinė civilinės metrikacijos reikalų taryba (toliau – RCMRT), turėjusi koordinuoti naujų apeigų, įskaitant pilietines laidotuves, iškilmingą organizavimą8. RCMRT jau 1964 m. buvo numačiusi paruošti „antkapių, vainikų užrašų ir užuojautų tekstus“9. Tačiau tuo metu nebuvo išleista rekomenduojamų užrašų visai Lietuvai. Rajonų buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatai patys sudarinėjo tokius užrašus, manytina, derindami su vietos CMRT. 1974 m. prasidėjusio laikotarpio pradžią simboliškai žymi LKP CK ir MT 1974 m. spalio 16 d. nutarimas. Jame numatytos papildomos priemonės, daugiausia skirtos apeigų materialinei bazei stiprinti. Naujomis priemonėmis buvo siekiama, kad civilinės apeigos, įskaitant laidotuves, visuomenėje įsitvirtintų kuo plačiau. 

Pirmas Lietuvos mastu rekomenduojamų vainikų užrašų (50) sąvadas buvo išspausdintas 1974 m.10 1979 m. paskelbtas daug išsamesnis sąrašas, apėmęs beveik 200 užrašų11. Jo sudarymui didžiausią įtaką turėjo Norbertas Vėlius, kuris, kaip pats teigia, naudojosi tuo metu įvairiuose Lietuvos regionuose surinktais 5500 vainikų užrašų12. Jie įvairių ekspedicijų metu pradėti rinkti 1968 m. Vadinasi, darant užrašų atranką, buvo remiamasi užrašais, kurie jau buvo paveikti ankstesnių administracinių priemonių ir kontrolės. 

1979 m. sudarytu sąrašu vadovaujamasi ir rengiant vėlesnes rekomendacijas iki pat sovietmečio pabaigos13. Tačiau rajonų BGAK turėdavo ir savus rekomenduojamus sąrašus. 

Užrašų rinkėjas dar 1969 m. pastebi, kad dažniausiai žodžius sugalvoja vainiko savininkas, o rečiau – kombinatas, kur užrašas užrašomas: „Pastarieji užrašai labiau trafaretiniai, nenuoširdūs“14. Tačiau ilgainiui, veikiausiai dėl patogumo ir plečiantis rekomendaciniam sąrašui, didžiąją dalį užrašų parūpindavo buitinio aptarnavimo kombinatai ar įmonės: „Tikriausiai dėl to atsirado labai daug tokių pat užrašų netgi ant vieno ir to paties kapo“15. Pasikartojančių užrašų gausa buvo aiškinama vietos tradicijų poveikiu16

Šiame straipsnyje analizuojame laidotuvių vainikų užrašus klausdami, kaip buvo sovietizuota mirtis. Užrašus struktūriškai sudaro trys dalys: adresatas (mirusysis), epitafija (palinkėjimas arba jausmo išraiška) ir adresantas. Ne visuose užrašuose esama epitafijų. Tačiau daugelyje įprastinių užrašų epitafijų esama, ir jų turinys prasmingas. 

Užrašų rekomendacijos pirmiausia buvo skirtos paprastų žmonių laidotuvėms, kurias vadinsime įprastinėmis laidotuvėmis įprastinės mirties atveju. Tam naudosime užrašus, kurie yra saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos archyve17. Kad geriau identifikuotume įprastinės mirties gedulo formulę, pasitelksime ir epitafijas ant sovietmečiu pastatytų ir ikisovietinių paminklų. 

Analizuosime ir užrašus ant vainikų, parūpintų pavyzdinėms laidotuvėms. Pavyzdine mirtimi laikytina partijos lyderių, iškiliausių kitų sovietinių veikėjų mirtis, kuriems būdavo rengiamos valstybinės laidotuvės. Iš tokių užrašų tikimės išskaityti pavyzdinę sovietinio gedulo formulę, atspindinčią ideologiškai nepriekaištingą sovietinę mirties sampratą. Tirsime LKP pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus 1974 m. laidotuvių vainikų užrašus, kurių iš viso būta 60218. Išsamesnė pavyzdinė gedulo formulė bus rekonstruota papildomai pasitelkus Sniečkaus mirties atveju atsiųstų užuojautos telegramų tekstus.

Kiek ir kaip ano meto Lietuvoje buvo sovietizuota mirtis, kaip pavyzdinė gedulo formulė paveikė įprastinį gedulą, kokiais kitais būdais reiškėsi mirties sovietizacija, kas buvo naujo sovietinėje mirties sampratoje? Ieškant atsakymo į tokius klausimus, remiamasi keturiais galimais ankstesnių tapatybių santykio su naujumu modeliais: a) atribojimo, kai naujos formos nesusiliesdamos koegzistuoja greta senų; b) hibridiškumo, kai naujos formos persmelkia senas ir jas iš esmės perkeičia; c) papildomumo, kai naujos formos imamos praktikuoti drauge su senosiomis; d) išstūmimo, kai naujos formos visiškai išstumia ankstesnes ir įsitvirtina. Kaip sovietiškumas paveikė mirtį: atribojimo, hibridiškumo, papildomumo ar išstūmimo būdu?

PAVYZDINĖ MIRTIS: ANTANO SNIEČKAUS LAIDOTUVĖS

Didžioji dalis Sniečkaus laidotuvių vainikų užrašų yra be epitafijų19. Užrašai be epitafijų skiriami „Antanui Sniečkui“, „LKP CK pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui“. Greta nurodomas adresantas: nuo „partinės organizacijos ir darbininkų“, „respublikos ryšininkai“, „nuo Lietuvos čekistų kolektyvo“. Pavyzdžiui, „Antanu Sniečkui – nuo Jonavos rajono komunistų“. Pasitaiko ir užrašų, kad adresatas (Antanas Sniečkus) tik numanomas. 

Kreipiantis į pavyzdinį mirusįjį nurodomos jo pareigos, išryškinamos vienos ar kitos Sniečkaus kaip išskirtinio veikėjo charakteristikos. Jos atskleidžia, kuo mirusysis buvo pavyzdinis: „Ištikimam leniniečiui Antanui Sniečkui“, „Žymiajam lietuvių tautos sūnui A. Sniečkui“, „Lietuvos Komunistų partijos vadovui Antanui Sniečkui“, „Gerbiamam Antanui Sniečkui“, „Liepsningam kovotojui už liaudies laisvę Antanui Sniečkui“, „Ištikimam tėvynės patriotui Antanui Sniečkui“, „Ištikimam Tarybų Sąjungos Komunistų partijos sūnui Antanui Sniečkui“, „Lietuvos KP CK pirmajam sekretoriui A. Sniečkui mylimam žemdirbių draugui“, „TSKP CK nariui, TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatui, Lietuvos KP CK pirmajam sekretoriui – Antanui Sniečkui“, galiausiai „Gerbiamam Antanui Sniečkui – nuo Aštriosios Kirsnos tarybinio ūkio darbininkų ir tarnautojų“. Šie kreipiniai pabrėžia visuomeninę ir valstybinę Sniečkaus gyvenimo vertę. 

Nors užrašuose ir nerasime aiškių emocijų, tačiau galima nujausti tam tikrą santykio asmeniškumą ar familiarumą. Pavyzdžiui, kreipiniuose „brangiam“: „Brangiam drg. A. Sniečkui – nuo kovos draugų“, „Brangiajam Antanui Sniečkui – Vilniaus universitetas“. Jie nėra dažni ir veikiausiai aiškintini tam tikros organizacijos pastanga parodyti ypatingą santykį su Sniečkumi, tam tikrą jam gyvam esant pasireiškusią globą ar protegavimą. 

Užrašų su epitafijomis motyvai gana lakoniški. Pilną pavyzdinės gedulo formulės pavidalą galima identifikuoti pagal gautas užuojautos telegramas. Telegramų tekstinė apimtis didesnė nei vainikų užrašų, čia gedulo išraiška labiau išplėtota. Telegramos, pirmiausia iš įstaigų ir organizacijų, siųstos ir LKP, ir LSSR MT, kai kada jose prašoma perduoti užuojautą ir artimiesiems. Šių vaidmuo vis dėlto lieka visada antrinis.

Užuojautos telegramos turinys remiasi tam tikra bendra formule, sudaryta iš keturių motyvų: išreiškiama gili užuojauta; apibūdinamas pavyzdinis gyvenimas, išvardijant Sniečkaus titulus, nuopelnus; deklaruojama, kad jo darbai įkvėps telegramos siuntėjus tolesniems darbams; pasižadama amžinai saugoti atminimą20. Pavyzdžiui, LKP Klaipėdos miesto komitetas reiškia „gilią užuojautą“, išvardija Sniečkaus titulus, pabrėžia, kad jis „visą savo gyvenimą, jėgas ir energiją atidavė socializmo pergalei Lietuvoje pasiekti, socializmo santykiams įtvirtinti“, nurodo, kad klaipėdiečiai „bus dėkingi jam už rūpestį ir pagalbą atstatant miestą“21. Galiausiai baigiama pabrėžiant, kad „Antano Sniečkaus gyvenimo pavyzdys įkvėps mus kovai už komunistinės visuomenės sukūrimą. Šviesus jo atminimas visada liks mūsų širdyse“22. Formulė būdinga ne vien miestų ar rajonų valdžios, bet ir kultūros ir švietimo įstaigų23 ir organizacijų, kitų sąjunginių respublikų telegramoms24. Vienintelis skirtumas – tik Lietuvos SSR valdžios įstaigoms būdinga pasižadėti tęsti Sniečiaus darbus, kas išreiškia tiesioginį priklausomumą nuo pavyzdinės asmenybės. 

Pavyzdžiui, Latvijos SSR vadovybė labai plačioje telegramoje „išreiškia visų Latvijos TSR komunistų ir darbuotojų vardu pačią giliausią užuojautą netikėtai mirus“ LKP pirmajam sekretoriui, TSKP CK nariui, TSRS AT ir LTSR AT deputatui, socialistinio darbo didvyriui Antanui Sniečkui. Sakoma, kad jo asmenyje mes praradome „iškilų partinį darbuotoją, ištikimą Komunistų partijos ir tarybinės liaudies sūnų, aukšto partinio principingumo žmogų, jautrų ir dėmesingą vadovą, didelį ir širdingą mūsų respublikos draugą“25. Dalijamasi „liūdesiu, ištikusiu visus draugiškos tarybinės Lietuvos komunistus ir visus darbininkus ir išreiškiame gilią užuojautą mirusiojo šeimai“, pridedant, kad „šviesus atminimas apie Sniečkų Juozovičių visada išliks mūsų širdyse“26.

Vainikų juostų užrašuose įrašyti pažadai reiškiami tiesiogiai ar supoetinta forma: „Jūsų nueitas kelias mus įkvepia dideliems darbams. Skuodo rajono Luknės kolūkio kolūkiečiai“27, „Antanui Sniečkui – LLKJS Kretingos rajono komjaunimo organizacija. Teplaks Jūsų širdis jaunų širdžių ritme“. Panašiai įvairuoja ir pažado saugoti atminimą išraiškos: „Lietuvių liaudis per amžius Tavo vardą minės – Lietuvos valstybinė zoninė mašinų išbandymo stotis“, „Antanui Sniečkui – Šilutės rajono liaudies švietimo darbuotojai. Iš komunistinės tikrovės atėję jaunos kartos suklups su pagarba prie žiburio kovos už laisvę tėviškės, Tarybų Lietuvos“. Kai kada šie du motyvai labai susiję ir sunkiai atskiriami, nes Sniečkaus atminimas tiesiogiai susijęs su jo darbais: „Jūsų darbai gyvi komjaunuoliškų širdžių plakime. Antanui Sniečkui – Skuodo komjaunuoliai“. 

Pavyzdinio gedulo formulėse įvardijamos ir emocijos, pirmiausia – liūdesys. Pavyzdžiui, „Giliai liūdi – Eksperimentinės klinikinės medicinos instituto kolektyvas“, „Lietuvos KP CK pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui – liūdi hidrotechnikos ir melioracijos instituto darbuotojai“28. Užuojautos telegramose liūdesys ar „gilus liūdesys“ minimas gana dažnai. Kai kada sakoma, kad mirtis „giliai sukrėtė“29, išgyvenama „didžiulė širdgėla“30, pergyvenamas „didelis netekimo skausmas“31. Kad tai yra tam tikra normatyvinė ritualinė užuojautos formuluotės dalis, rodo kitų sovietinių respublikų užuojautos. Pavyzdžiui, Baltarusijos SSR vadovybės telegramoje „Su giliu sielvartu ir skausmu komunistai, visi tarybinės Baltarusijos darbininkai sutiko žinią […]“32. Net jei kalbama apie „didelį skausmą“ ar „gilų sielvartą“, kas nurodytų į labai stiprų išgyvenimą ar jausmą, pavyzdinės mirties atveju tai pirmiau kolektyvinio jausmo norma, o ne spontaniškas asmeninis išgyvenimas.

Pavyzdinė gedulo formulė atskleidė tam tikrus pavyzdinės sovietinės mirties bruožus. Pavyzdinis mirusysis yra buvęs pavyzdinis gyvasis. Jis dėl savo išskirtinių darbų liaudžiai ir bendražygiams yra pavyzdys visos visuomenės dabarties ir ateities darbams. Šie darbai užtikrina jam amžiną gyvųjų atmintį. Liaudies atmintis garantuoja pavyzdiniam mirusiajam savitą amžinąjį gyvenimą po jo mirties. Jis net ir miręs amžiams įsikuria tarp gyvųjų, lyg būtų ne mažiau gyvas nei jie. Gedulo formulė atskleidžia, kad laidotuvės yra tarsi tam tikras liaudies „paskutinis teismas“ mirusiajam, kurio metu įvertinami jo nuopelnai, nustatomas ir įtvirtinamas jo statusas čia ir dabar.

Pavyzdinė gedulo formulė atskleidžia ir kitus pavyzdinės mirties aspektus. Mirtis yra suvisuomeninta. Artimųjų ar draugų gedulas ir skausmas, jei ir pasireiškia, yra daug mažiau svarbus nei visuomeninis kolektyvinis gedulas. Sniečkaus mirties atveju artimųjų skausmo net nematyti arba jis normatyviai nerodomas. Paminėtina, kad iš visų pasirašytų užrašų tik trys sietini su artimais šeimos draugais ir giminaičiais.

Mirtis ne vien suvisuomeninta, bet ir racionalizuota. Išreiškiamas kolektyvinis liūdesys ir skausmas. Tačiau mirusįjį apibūdinant per jo darbus ir nuopelnus liaudžiai, liūdesio prasmė yra apgailestavimas, kad dėl nutrūkusio gyvenimo mirusysis negalėjo nuveikti dar daugiau ir palikti dar ryškesnio pėdsako.

ĮPRASTINĖS MIRTYS

Kokie gedulo motyvai labiausiai būdingi įprastinėms mirtims? Kurie jų vertintini kaip nauji, o kurie – kaip perimti iš ankstesnių laikų?

Tokius užrašus tinka nagrinėti kiek modifikuojant Vėliaus aštuntame dešimtmetyje pateiktą motyvų klasifikaciją33. Jis išskiria šešias tokias grupes, kurių dvi vertina kaip suderinamas su vadinamąja tradicine lietuvių pasaulėžiūra. Tai – ramybės linkėjimas („Ilsėkis ramybėje“) ir lengvos žemės linkėjimas („Tebūna lengva Tau tėviškės žemelė“). Tris motyvų grupes Vėlius kvalifikuoja kaip „vėlesnės kilmės“, ne visai suderinamas ar neturinčias ryšio su „senaisiais tikėjimais“34. Tai – liūdesio motyvas nurodant, kad mirtis palikusi didelį skausmą artimųjų širdyse; mirties staigumo, ankstumo, netikėtumo; mirusiojo atminimo saugojimo motyvas. Atskirą motyvų grupę jis sieja su užrašais, skirtais motinai. 

Ši klasifikacija ribota. Nėra pagrindo išskirti motinai skirtus užrašus, nes jie išsitenka prie liūdesio motyvo, kai išreiškiamas jo gilumas, pabrėžiamas mirusiojo paliktas skausmas ir netekties išgyvenimas. Be to, Vėlius nemini užrašų be epitafijų. Taigi čia dažniausiai pasitaikančius užrašus galime skirti į šias šešias grupes: ramybės linkėjimas, lengvos žemės linkėjimas, gilus liūdesys dėl netekties, mirties netikėtumas, mirusiojo atminimo saugojimas, užrašai be epitafijų. 

Kvalifikacija nėra visiškai išsami, nes pasitaiko ir vienas kitas kitoks užrašas. Pavyzdžiui, jis gali nurodyti į patį vainiką kaip paskutinę dovaną ar pagarbą mirusiajam. Pavyzdžiui, „Tau šis vainikas draugų pagarba“35, „Alfonsai, tebūna – tau paskutinė dovana“36. Pasitaiko ir religinių užrašų: „ATA Tegul šviečia Tau amžinoji šviesa ir lauk mūsų. Sūnus ir marti“37. Jie labai reti, net jei užrašų religiškumo ženklais laikytume ir vien „ATA“ ženklą prie įprastų epitafijų.

Gana dažni yra užrašai be epitafijų, įvardijant tik adresatą ir adresantą. Pavyzdžiui, „Vl[…]ui V[…]ui. Skyriaus bendradarbiai“38, „Romui. Nuo brolių Juliaus ir Algirdo“39. Tam tikras asmeninis ar net emocinis santykis išreiškiamas per pasitaikančius žodžius „mielas“ ar „brangus“: „Brangiai seseriai nuo sesers šeimos“40, „Mielai Lindai. Nuliūdę enzimologai“41. Adresantų įvairovė (nuo artimųjų iki bendradarbių) rodo, kad užrašas be epitafijų savaime nerodo nuemocinto santykio.

Du motyvai užrašuose – linkėjimas ilsėtis ramybėje ir lengvos žemės motyvas – sietini su ikisovietine gedulo tradicija ir ankstesniu paplitimu. Linkėjimas ilsėtis ramybėje yra populiariausias iš visų epitafinių užrašų. Jis būna ir išplėtotas, mirtį supriešinant su gyvenimo vargu ar neramumu: „Užbaigęs vargus, ilsėkis ramybėje“42, „Gyvenimo gijai nutrūkus, ilsėkitės ramybėje“43. Ši formulė kilusi iš katalikiškos liturgijos, kurioje pagrindinė malda už mirusius baigiasi requiescat in pace (R.I.P) – „tegul ilsisi ramybėje“. Sovietmečiu pasitaiko ir kitų krikščioniškoje tradicijoje paplitusių variantų panaudojimo paminklų epitafijose: „Ilsėkitės viešpatyje, Brangūs tėveliai. Liūdi vaikai“44, krikščioniškų formų pasitaiko ir juostų užrašuose: „Tegu amžinybėje ramiai ilsis Tavo siela“45.

Ramybės linkėjimas, linkėjimas ilsėtis kapų ramybėje buvo dažna epitafija ir prieškario paminkluose, nurodant, kad mirusysis „Ilses amžinoi ramibei“46 ar „Ramybė jiems“47. Ji labai dažna ir sovietmečio paminklų epitafijose.

Ankstesnes ištakas turi ir lengvos žemės linkėjimas (lot. sit tibi terra  levis), kaip viename iš dažnų variantų: „Tebūna Tau lengva tėviškės žemelė“. Jis pasitaiko, bet gana retai, ikisovietinių paminklų epitafijose, kaip kad „Liūdi sūnus ir dukterys Tebūna Jums lengva gimtinės žemė“48. Prisimenama, kad ikisovietinėse krikščioniškose laidotuvėse nuleidus karstą į duobę, pirma kunigas, o paskui ir artimieji mesdavo saują žemės, sakydami „kad tau būtų žemelė lengva“49. Motyvas dažnas juostų užrašuose, nors ir dvigubai retesnis50 nei ramybės linkėjimas. Jo variantai pasižymi išplėtotais poetiniais ar net tautiškai patriotiniais aspektais. Antai nurodoma, kad žemė, į kurią atgulė mirusysis, yra sava žemė. Tai – „gimtoji“, „tėviškės“ „Lietuvos“ ar kitokia žemė ar žemelė: „Tebūna tau lengva Tėvų ir bočių žemė!“51

Ankstesnių ištakų lengvos žemės ir atilsio ramybėje linkėjimai mirusįjį traktuoja kaip bemiegantį, besiilsintį žmogų52. Sovietiniuose užrašuose retai kalbama apie galimą prisikėlimą ar Dievo globą, toks santykis su mirusiuoju yra krikščioniškas, anaiptol ne materialistinis. Mirtis visiškai neužbaigia gyvenimo. Mirusysis tam tikru pavidalu būva kaip toks, ir tikrai ne vien atsiminimuose. Be to, ypač ramybės linkinčios epitafijos dažnai gyvenimą traktuoja kaip pilną vargo, laikiną ir negalutinį buvimą. 

Kitokios kilmės yra sielvarto motyvas. Jame ypač svarbus ir reikšmingas gyvenimo metu užsimezgęs asmeninis ar profesinis ryšys tarp gyvųjų ir mirusiojo. Liūdesys išreiškia mirties ir mirusiojo netekties paliktą skausmą. Juo pabrėžiamas mirusiojo nesugrąžinamumas. 

Liūdesio ir netekties emocijos užrašuose svyruoja nuo lengvo ilgesio iki gilaus sielvarto. Gana dažna, varijuojanti kraštutinio sielvarto išraiška: „Jei sielvartas mūsų prikeltų – tai tu čia negulėtum“53, „Jei meilė būtų stebuklas / Mano ašaros prikeltų tave“54, arba dažnai pasikartojantis, skirtas motinai: „Mamyte, jei meilė būtų stipresnė už mirtį, tu negulėtum kape. Nuliūdę vaikai“55. Neįmanomo sugrąžinimo motyvas daug labiau išplėtotas paminklų epitafijose, ypač kai mirusysis yra jaunas žmogus ar vaikas: „Tau šypsojos Jaunystė, šalia buvo draugai. Kaip žvaigždelė Gelmėj Amžinai užgesai. O Gyvenimas eina. Tik, sūneli, kur Tu? Kaip prikelti, kokiu būdu, kokiu šaukti vardu?“56

Gana dažnai pasitaikančiame užraše atsispindi net tam tikras gyvųjų kaltės aspektas: „Kai balo Jūsų lūpos mes nematėm, kai geso Jūsų akys sudie jos nepasakė. Liūdi sesuo Marytė su vaikais“57. Įvardijama mirusiojo palikta tuštuma, kančia. Kaip sūnui nuo motinos skirtame užraše: „Sūneli, kodėl po jaukų namą ašaras pasėjai, kodėl Tave aplankė nelaukta mirtis. Liūdi motina“58

Sentimentalumas, išreiškiantis ypatingai artimą ir brangų ryšį pabrėžiamas prie mirusiojo vardo pridedant „brangus“, „brangioji močiute“, „brangus Petrai“, „Mylimam dėdei“, „mielas Antanai“ ar rašoma mažybine forma: „brangi mamyte“, „sūneli“. Taip mirusysis pristatomas kaip tam tikras žmogiškasis idealas, turėjęs ypatingą reikšmę paliktiems gyviesiems. Todėl jo netekties skausmas toks didelis. 

Labai dažnas laidotuvių užrašuose veiksmažodis „liūdi“. Net ir nebūtinai išreikšdamas gilią emociją, pats žodis nurodo, kad liūdesys tampa emociškai normatyvus net ir veikiausiai neturėjusiems asmeninio emocinio santykio su mirusiuoju. Pavyzdžiui, 1970 m. tuo pat metu vienose kapinėse iš 81 užfiksuoto užrašo, žodis „liūdi“ viena ar kita forma paminėtas 48 užrašuose59. Forma „liūdi vaikai“, „liūdi artimieji“ ar „liūdi savieji“ (priklausomai ir nuo regiono) yra išskirtinai dažnas užrašas sovietinėse epitafijose ant antkapinių paminklų.

Labai emocingas ir sentimentalus santykis su mirusiuoju išplito būtent sovietmečiu. Pasak sovietmečio etnologų, didelis sielvartas dėl mirusiojo lietuviškame tradiciniame gedėjime buvo vertinamas kaip neprideramas dalykas. Prietaras neva draudęs „labai gailėti ir verkti mirusiųjų“, nes tai trukdą jų ramybę60. Manyta, kad ir po laidotuvių mirusiojo reikią gedėti „su saiku“61. Teigiama, kad laidotuvėse praktikuoti tam tikri atsisveikinimo su mirusiuoju ritualai, siekiant kuo greičiau užmiršti, greitai atsikratyti gailesčio62

Sovietmečiu, atsižvelgiant ir į vainikų užrašų epitafijų turinio naujumą, buvo iškeltos dvi jų kilmės versijos: iš senesnių antkapinių paminklų užrašų63 ir raudų64. Pirmoji versija buvo populiaresnė, tačiau būtent antrajai versijai esama daugiau pagrindo. Raudoms, kaip ir nemažai daliai naujų sovietinių epitafijų, būdingas kraštutinis emocionalumas65, raudotojas kreipiasi į mirusįjį. Ji yra „išraiška jojo širdies gelmių liūdesio, netekus mylimo asmens“66.

Raudos buvo marginalinis ir retas ar net archajiškas reiškinys tarpukario Lietuvos įprastai krikščioniškose laidotuvėse. Jis trumpam pertraukdavo įprastinį šermeninį giedojimą prie mirusiojo karsto. Net jei nėra pagrindo sentimentaliai skausmingo epitafijų turinio tiesiogiai kildinti iš raudų, tačiau abiem atvejais galima aptikti tą patį kultūrinį santykį su mirusiuoju.

Staigios mirties motyvą iš dalies galima priskirti prie aptartojo liūdesio. Tai yra apgailestavimas dėl nutrūkusio gyvenimo, mirusiojo nesugrąžinamumo: „Jonai, per anksti išėjai Tu į Žemę, į šventąją Žemę. Liūdi kurso draugai“67. Bendradarbių skirtame užraše apgailestaujama: „Per anksti išėjai iš namų, tebūna Tau ir ten ramu… / Onutės bendradarbiai“68. Šis motyvas dažniausiai pasitaiko užrašuose žmogui, kuris mirė jaunas ar žuvo. Dažnai pasitaiko ir išskirtinai emocingų, sentimentaliai tragiškų užrašų: „Ak, mirtie žiaurioji, ak mirtie ledine, kam jaunystės žiedą nelaiku nuskynei. Liūdi dėdė ir dėdienė“69. Staigios mirties motyvas numano, kad gyvenimas suteikia žmogui daugybę galimybių, kurias jis gali išnaudoti. Mirtis viską užbaigia galutinai, sunaikindama ir neišsipildžiusį žmogaus gyvenimo prasmingumą. 

Mirusiojo atminimo išsaugojimo motyvas, skaičiuojant vienu metu vienose kapinėse nurašytus užrašus, sudaro apie 10 procentų70. Čia pasižadama, kad miręs žmogus bus prisimenamas, liks atmintyje ar širdyse: „Mirtis Jus išplėšė iš artimųjų tarpo, bet ne iš mūsų širdžių. […] šeima“71, „Tu visada liksi gyvas mūsų širdyse, brangus Diedukai. Liūdi anūkės“72. Paminimos išskirtinai brangios mirusiojo savybės, atlikti darbai, kuriuos gyvieji artimieji, draugai bei bendradarbiai ir atsimins. Pavyzdžiui, „Jūsų nuoširdus draugiškumas pasiliks su mumis / K[….], Ž[…]“73 ar „Išeidama į amžinąjį poilsį, palikai malonų prisiminimą apie save. Krikštasūnis Vatslovas“74.

Mirusiojo atminimo saugojimas nebuvo būdingas ikisovietiniam santykiui su mirtimi. Ankstesnių laikų laidotuvių liudytojai mini, kad grįžę iš kapų artimieji stengdavosi „kaip greičiau sugrįžti į senas, normalias gyvenimo sąlygas“75. Nebuvo plačiai paplitę ar praktikuojami ir kiti atmintį apie mirusįjį saugantys ritualai. Pažadas saugoti mirusiojo atminimą užrašuose buvo lydimas tokių sovietinių praktikų kaip plačiai išplitę patvarūs paminklai, individualūs kapai, reguliarus kapų tvarkymas. Tai formavo labai platų mirusiojo atminimo, savotiško jo įamžinimo gyvųjų tarpe, praktikų lauką. 

Apibendrinant, įprastinių laidotuvių atveju skirtinga yra epitafijų motyvų kilmė. Ramaus poilsio ir lengvos žemės linkėjimas reiškėsi ir ankstesnėse gedulo praktikose. Staigiai nutrūkęs gyvenimas, pažadas saugoti atminimą, taip pat ir gilaus sielvarto išsakymas, stiprus sentimentalumas buvo nauji. Net jei jų motyvų ir galima aptikti ankstesnėse gedulo praktikose, jos buvo marginalios. 

Įprastinių laidotuvių gedulo motyvai neleidžia kalbėti apie tam tikrą vieningą ar darnų mirties prasmių lauką. Viena vertus, žmogaus gyvenimas yra vienintelė vieta, kur žmogus aktyviai reiškiasi, užmezga socialinius ryšius, patiria individualius išgyvenimus, suteikia išgyvenimus kitiems, palieka savo pėdsaką. Mirtis žmogaus subjektyvią ir individualią raišką pabaigia visiems laikams. Mirtis yra absoliuti pabaiga. Todėl toks gilus ir nepaguodžiamas liūdesys. Atsisveikinant su mirusiuoju nesitikima vėl pasimatyti. 

Kita vertus, mirtis atneša ramybę, poilsį, su ja siejama viltis. Linkima ilsėtis ramybėje, lengvos žemės. Reiškia, mirusysis tam tikru būdu ar forma egzistuoja ir po mirties, kaip besiilsintis. Toks dvejopas santykis su gyvenimu įtvirtintas epitafijoje: „Patyrei gyvenime daug skausmo, o kas brangiausia žemėje – gyvybė, – pakeitei amžina ramybe. Ruzgų skyriaus darbuotojai“76

Nevienareikšmis santykis su gyvenimu ir mirtimi nereiškia, kad labai skirtingi motyvai išstumtų vienas kitą. Artimojo kaip miegančio (taip pat ir amžinybei) vaizdinys gali būti derinamas su pažadu amžinai saugoti atminimą, ir to pažado įgyvendinimą per jo poilsio vietos (kapo) tvarkymą. Mirusiojo, kaip patekusio į ramybės būklę vaizdinys gali būti derinamas su likusių gyvųjų giliai išgyvenamu skausmu. 

KAIP MIRTIS BUVO SOVIETIZUOTA

Mirties sovietizacija sovietmečiu turi keletą labai ryškių bruožų, tarp kurių išsiskiria stiprus emocinis santykis su mirusiuoju, liekantis ir po laidotuvių, pažadas ir pastangos jį išlaikyti gyvųjų tarpe ir savita prasmingo gyvenimo samprata.

Pirmas ryškiausias ir akivaizdžiausias mirties sovietizavimo požymis yra pačių laidotuvių vainikų ar krepšelių su juostomis išplitimas. Administracinėmis priemonėmis, kuriant ir tam būtiną materialinę bazę, vainikai sovietmečiu įtvirtinti kaip pagrindinis ir net būtinas pagarbos mirusiajam ženklas. Vainikų gausa simboliškai rodė ir mirusiojo socialinę vertę ar statusą. Sniečkaus laidotuvėse vainikų buvo virš šešių šimtų, svarbias pareigas užėmusių veikėjų laidotuvėse vainikų būdavo apie trisdešimt, o koks senelis būdavo pagerbiamas ir tik vienu vainiku. Vainikai bei užrašų juostos atskleidžia ir sovietinės mirties suvisuomeninimą. Gedulas yra visuomeninis pavyzdinėse laidotuvėse. Tačiau ir įprastinėse laidotuvėse labai didelės dalies vainikų užrašų adresantai yra darbo kolektyvai ir organizacijos, kuriose dirbo mirusysis ar jo artimieji.

Antras mirties sovietizavimo požymis yra ryškūs motyvai, kurie pabrėžia mirtį kaip absoliučią gyvenimo pabaigą ir savitam amžinajam gyvenimui įkurdina mirusiuosius gyvųjų atmintyje. Įprastinės mirties atveju tai motyvai, kurie pabrėžia, kad mirtis yra staigi ir pernelyg ankstyva ir pažada mirusiajam amžinai saugoti jo atminimą. Pavyzdinėse laidotuvėse esama dar ir pažado tęsti mirusiojo darbus. Tuo išreiškiamas supratimas, kad gyvendamas žmogus savo darbais ar asmeninėmis savybėmis susikuria tam tikrą visuomeninę vertę. Aplink šią vertę ir sukasi laidotuvės kaip žmogaus gyvenimo nuopelnų galutinis įvertinimas. 

Didžiulis sentimentalumas ir pabrėžtas liūdesys įprastinėse laidotuvėse taip pat gali būti vertinami kaip savitas mirusiojo vertės pabrėžimas ir išryškinimas. Mirusiojo santykiai su artimaisiais, draugais ir giminėmis yra pirmiausia asmeniniai ir emociniai. Tad jų vertė tuo didesnė, kuo didesnis išgyvenamas ar išreiškiamas skausmas jiems nutrūkus. Mirusysis vadinamas brangiuoju, mieluoju, idealizuojamos jo savybės. Sentimentalumo nebuvimas pavyzdinėse laidotuvėse rodo, kad čia žmogaus vertė pirmiausia reiškiasi per plačiai suprastus darbinius santykius, per nuopelnus visai liaudžiai, o ne per asmeninius santykius. Tad ir nutrūkęs ryšys vertinamas ne emocionaliai, o racionaliai ir santūriai.

Pažadas saugoti mirusiojo atminimą sovietinėje tikrovėje reiškėsi kaip pastanga mirusiuosius išlaikyti gyvųjų tarpe. Tam buvo kuriamos įvairios praktikos ir ritualai, ne vien pavyzdiniams, bet ir įprastiems mirtingiesiems. Bolševikinės revoliucijos vado Lenino mauzoliejus ir jo lankymo ritualas yra tos pačios prigimties kaip ir pastangos nuolat lankyti ir tvarkyti artimųjų kapus įprastinės mirties atveju. Įmonės ir organizacijos minėdavo mirusių vadovų mirties metines. Visuomenei buvo skirtos mirusiųjų pagerbimo šventės ir kapų tvarkymo savaitės gegužės mėnesį ir spalio pabaigoje. Taip buvo dedamos pastangos, kad mirusieji galutinai nepaliktų gyvųjų pasaulio.

Trečia, pavyzdinė gedulo formulė tik iš dalies paveikė įprastinio gedulo prasmes. Pavyzdinėje gedulo formulėje santykis su gyvenimu ir mirtimi gana nuoseklus. Mirtis užbaigianti gyvenimą, kurio metu žmogus yra nuveikęs išskirtinai reikšmingų darbų visai liaudžiai. Įprastiniuose užrašuose ryškus vidinis prasminis nenuoseklumas. Mirusysis įsivaizduojamas kaip besiilsintis po gyvenimo vargų. Kita vertus, apie gyvenimą kalbama kaip apie vienintelę vertingą jo reiškimosi vietą, o mirtį – kaip jo pabaigą. Pavyzdinės gedulo formulės nebuvo stengiamasi diegti visuotinai, visiškai išstumiant ankstesnes gedulo prasmes. Jau pirmose visai respublikai skirtose vainikų užrašų rekomendacijose esama ir užrašų, linkint „ilsėtis ramybėje“ ir „lengvos gimtosios žemelės“77. Visiškai išstumti buvo akivaizdžiai krikščioniški, t. y. teistiniai, kristocentriniai motyvai. Tačiau įprastinėse gedulo formuluotėse, kaip ir pavyzdinėse, labai stipriai akcentuojamas gyvųjų ryšys su mirusiuoju. Žadama jį išlaikyti. O mirusiojo gyvenimo vertė siejama su pėdsaku, kurį jis paliko gyvųjų gyvenimuose.

Ketvirta, apie sovietiškumą įprastinės mirties gedulo formulėse negalima kalbėti kaip apie „naujumą“, priešingą „tradiciškumui“. Sovietiniais metais buvo dedama pastangų parodyti, kad rekomenduojami laidotuvių juostų užrašai yra „tradiciniai“. Tradiciškumas buvo siejamas su tuo, kas anuomet laikyta mokslininkų etnologų rekonstruojamais „senaisiais tikėjimais“78, gyvavusiais iki krikščionybės. Jie aiškinami per gyvųjų santykį su mirusiųjų vėlėmis79. Dalis rekomenduojamų vainikų užrašų motyvų nebuvo visiškai nauji lyginant su ikisovietinių paminklų epitafijomis. Juos „išvalius“ nuo krikščioniškų nuorodų (linkint ilsėtis ramybėje, bet ne ramiai ilsėtis Viešpatyje ar prašant Viešpaties „amžinojo atilsio mirusiems“), jie buvo rekomenduojami kaip senosios lietuviškos tradicijos tęsinys.

Naujas sovietinėse gedulo formuluotėse yra pabrėžtinas išskirtinis skausmas ir liūdesys, sentimentalios supoetintos jo išraiškos. Tačiau, kaip minėta, formos, išreiškiančios ypatingą mirusiojo brangumą likusiems gyviesiems, gali būti aptiktos laidotuvių raudų praktikose. Jos ikisovietiniu laikotarpiu vienur kitur reiškėsi krikščioniškų laidotuvių paraštėse kaip marginalinės praktikos. Stipriai sentimentalus santykis su mirusiuoju galėjo imti reikštis tiek kaip mirties sovietinio materializavimo pasekmė, tiek ir kaip marginalinio emocinio pasaulėvaizdžio prasiveržimas ribojant krikščioniškas praktikas. Kaip sovietmečiu įtvirtintą naujumą galima vertinti pastangą mirusįjį vertinti pagal jo gyvenimo darbus, pabrėžti jo ryšį su gyvaisiais,  per įvairias praktikas išlaikant jį gyvųjų pasaulyje. 

Penkta, straipsnio pradžioje kėlėme klausimą, koks santykis yra tarp ankstesnių ir sovietinių mirties prasmių – atribojimo, hibridiškumo, papildomumo ar išstūmimo. Ikisovietiniai laidotuvių ritualai buvo daugiausia krikščioniški. Tačiau ir sovietmečiu laidotuvių vainikų užrašai egzistavo bendrame kontekste, kuriame buvo labai stiprios ir krikščioniškos laidotuvių praktikos. 1987 m. oficialiai buvo deklaruojama, kad Lietuvos TSR 35 proc. mirusiųjų buvę laidojama su religinėmis apeigomis80. Tačiau šie skaičiai toli gražu neatitiko tikrovės. Vien pagal vainikų užrašus tik retais atvejais galima identifikuoti, kad laidotuvės galėjo vykti be religinių apeigų. Išplitusios įprastinių laidotuvių gedulo formulės egzistavo drauge su krikščioniškomis praktikomis. Mirusįjį atiduodant Viešpaties globai, vainikų užrašuose artimieji ir draugai ar net bendradarbiai išreikšdavo gilų skausmą ir žadėdavo amžinai širdyje saugoti mirusiojo atminimą. Šie pažadai neišstūmė krikščioniškojo palydėjimo į amžinąją kelionę prasmių ir jų neperkeitė. Galima tvirtinti, kad čia veikė papildomumo principas, kuris formavo labai nenuoseklų, nevientisą santykio su gyvenimu ir mirtimi prasmių lauką. Žmogaus gyvenimas – vargas, pasirengimas pomirtiniam gyvenimui, tačiau taip pat – vienintelis jam duotas dalykas, kurio metu jis savo veikimu palieka pėdsaką žmonių atmintyje. Mirtis visiškai baigia gyvenimą, tačiau mirusysis nemiršta visiškai, o galiausiai gali būti prikeltas. Vis dėlto naujos gedulo prasmės taip pat rodo, kad sovietmetis gyvenimo ir mirties lūkesčius labai stipriai paslinko iš anapusybės į šiapusybę, o santykiai su kitais žmonėmis į antrą planą nustūmė santykį su Dievu.

1 Straipsnis parengtas vykdant mokslinių tyrimų projektą ,,Mirties politika sovietinėje Lietuvoje: prasmės, ritualai, simboliai, jausmai“ (sut. Nr. S-LIP-20-3), kurį finansuoja Lietuvos mokslo taryba pagal Valstybinę lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programą.

2 Rūta Giedrienė, „Informacijos perdavimo papročiai laidotuvėse“, in: Mūsų apeigos ir šventės, Vilnius: Šviesa, Mokslinis metodinis kultūros centras, 1981, p. 56–57.

3 Angelė Vyšniauskaitė, Lietuvių šeimos tradicijos, Vilnius: Mintis, 1967, p. 79.

4 Laidojimo paslaugų albumas, Vilnius: LTSR buitinio gyventojų aptarnavimo ministerija, Projektavimo institutas, 1974, p. 38.

5 Laidojimo paslaugų albumas, Vilnius: LTSR buitinio gyventojų aptarnavimo ministerija, Projektavimo technologinis institutas, 1980, p. 10–11.

6 Laidojimo paslaugų albumas, 1980, p. 10.

7 Arūnas Streikus, „Antireliginė propaganda Lietuvoje 1944–1970 metais“, in: Lietuvos istorijos studijos, 2004, Nr. 14, p. 96–97.

8 Juozas Jermalavičius, Ateistinis auklėjimas Tarybų Lietuvoje: LKP veikla, ateistiškai auklėjant respublikos darbo žmones 1940–1975 m., Vilnius: Mintis, 1977, p. 219.

9 RCMRT darbo planas 1964 m. I pusmečiui, in: Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 393, ap. 1, b. 355, l. 6.

10 Laidojimo paslaugų albumas, 1974, p. 48–49. Projektą parengė Projektavimo institutas tik 1973 m.

11 Civilinės apeigos, Vilnius: Mintis, Respublikinė liaudies tradicijų taryba, 1979, p. 165–181.

12 Žr. Norbertas Vėlius, „Laidotuvių vainikų užrašų – naujo lietuvių tautosakos žanro – svarbiausieji bruožai“, in: Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, 1977, A serija, t. 2 (59), p. 137–149. Šiame straipsnyje remiamasi tais pačiais šaltiniais, esančiais Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos archyve, taip pat ir vėliau (iki 1989 m.) surinkta medžiaga.

13 Laidojimo paslaugų albumas, 1980, p. 53–62.

14 Žr. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos archyvas (toliau – LLTI LTA), f. LTR (Lietuvių tautosakos rankraštynas), b. 4056, l. 523. 

15 Žr. LLTI LTA, f. LTR, b. 4715, l. 24. 

16 Ibid.

17 Žr. LLTI LTA, f. LTR. Užrašų analizę kiek sunkina tai, kad ne visada yra aišku, ar konkretūs užrašai surinkti nuo vieno kapo, ar nuo kelių. 

18 Žr. Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau – LYA), f. 16895, ap. 1, b. 431.

19 Toliau cituojama iš: LYA, f. 16895, ap. 1, b. 431, l. 91–155.

20 Lietuvos KP miestų, rajonų, DŽDT VK, LLKJS užuojautos mirus Sniečkui, 1974-01, in: LYA, f. 16895, ap. 1, b. 422.

21 LYA, f. 16895, ap. 1, b. 422, l. 7.

22 Ibid.

23 Lietuvos TSR kultūros, mokslo įstaigų užuojautos, žr. LYA, f. 16895, ap. 1, b. 426.

24 Tarybų Sąjungos respublikų KP Centro komitetų, kraštų, sričių, rajonų komitetų ir kitų kolektyvų užuojautos, žr. LYA, f. 16895, ap. 1, b. 421.

25 Ibid., l. 21–22.

26 Ibid.

27 Šioje pastraipoje cituojami vainikų užrašai iš LYA, f. 16895, ap. 1, b. 431, l. 91–155. 

28 Žr. Ibid. 

29 LYA, f. 16895, ap. 1, b. 426, l. 155.

30 Ibid., l. 68.

31 LYA, f. 16895, ap. 1, b. 422, l. 112.

32 LYA, f. 16895, ap. 1, b. 421, l. 7. 

33 Norbertas Vėlius, op. cit., p. 141–144.

34 Ibid., p. 142–143.

35 LLTI LTA, f. LTR, b. 3935, l. 7.

36 Ibid., l. 8. Plg. ikisovietinius užrašus paminkluose, kur ir pats paminklas, jo pastatymas įvardijamas kaip „paskutinė dovana“.

37 LLTI LTA, f. LTR, b. 4797, l. 250.

38 LLTI LTA, f. LTR, b. 4808, l. 8.

39 Ibid., l. 13.

40 LLTI LTA, f. LTR, b. 5773, l. 459.

41 LLTI LTA, f. LTR, b. 4808, l. 8.

42 LLTI LTA, f. LTR, b. 3935, l. 3.

43 LLTI LTA, f. LTR, b. 5773, l. 132.

44 LLTI LTA, f. LTR, b. 5551, 15. Palaidojimo metai (toliau – pal. m.) 1967.

45 LLTI LTA, f. LTR, b. 3935, l. 3.

46 LLTI LTA, f. LTR, b. 5552, l. 55. Pal. m. 1929.

47 Ibid., l. 67. Pal. m. 1936.

48 LLTI LTA, f. LTR, b. 4557, l. 16. Pal. m. 1938.

49 Lietuvos istorijos instituto Bibliotekos rankraštynas (toliau – LII BR), f. 73, b. 929, l. 11.

50 Vėlius skaičiuoja, kad jie sudaro 10 proc. užrašų; žr. op. cit., p. 142.

51 LLTI LTA, f. LTR, b. 4056, l. 526.

52 Norbertas Vėlius, op. cit., p. 141.

53 LLTI LTA, f. LTR, b. 3935, l. 10. 

54 LLTI LTA, f. LTR, b. 4056, l. 526. 

55 LLTI LTA, f. LTR, b. 4378, l. 40.

56 LLTI LTA, f. LTR, b. 4725, l. 21. Pal. m. 1971.

57 LLTI LTA, f. LTR, b. 4797, l. 91.

58 Ibid., l. 13. 

59 LLTI LTA, f. LTR, b. 4378, l. 40–44. 

60 Norbertas Vėlius, op. cit., p. 142.

61 Žr. Antanas Bielinis, Laidojimo apeigos, 1984, in: LII BR, f. 73, b. 1052, l. 147.

62 Angelė Vyšniauskaitė, „Laidotuvės: Marinimas, šermenys, laidojimas“, in: Angelė Vyšniauskaitė, Petras Kalnius, Rasa Paukštytė, Lietuvių šeima ir papročiai, Vilnius: Mintis, 1995, p. 453.

63 Norbertas Vėlius, op. cit., p. 147.

64 Rūta Giedrienė, „Informacijos perdavimo papročiai laidotuvėse“, p. 62.

65 Rasa Norinkevičiūtė, „Laidotuvių raudų atlikimo specifika: Psichologinis aspektas“, in: Lietuvos muzikologija, 2007, Nr. 7, p. 166.

66 Jonas Basanavičius, „Lietuvių raudos. Žodelis apie raudas“, in: Jonas Basanavičius, Lietuvių raudos iš visur surinktos, Vilnius: Ruch, 1926, p. 3.

67 LLTI LTA, f. LTR, b. 4808, l. 27–31.

68 LLTI LTA, f. LTR, b. 5773, l. 459.

69 LLTI LTA, f. LTR, b. 4797, l. 244. 

70 LLTI LTA, f. LTR, b. 4378, 40–44. 

71 LLTI LTA, f. LTR, b. 4808, l. 13. 

72 LLTI LTA, f. LTR, b. 4797, l. 47.

73 LLTI LTA, f. LTR, b. 5773, l. 367.

74 LLTI LTA, f. LTR, b. 4378, l. 41. 

75 Antanas Bielinis, op. cit., l. 146.

76 LLTI LTA, f. LTR, b. 4060, l. 378. 

77 Laidojimo paslaugų albumas, 1974, p. 48–49.

78 Norbertas Vėlius, op. cit., p. 142.

79 Pranė Dundulienė, Lietuvių etnografija, Vilnius: Mokslas, 1982, p. 256, 267.

80 Religijos reikalų įgaliotinio Lietuvos TSR informacinė ataskaita, 1988, in: Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. R-181, ap. 3, b. 128, l. 33.