Miela Redaktore,
Kaip tik, bent tam kartui, užsibaiginėjant
pandeminiam karantininiam gyvenimo tarpsniui, noriu su Tavim pasidalinti vienu
brandžiu rūpesčiu. Sukasi jis apie šešėlį, vis išsikišantį situacijoje, kai
mūsų mielojo Vakarų pasaulio (apsiribokim tuo, kas remiasi į Jeruzalės, Atėnų
ir Romos pamatus) žmonės tapo ištikti pastarosios gamtinės nelaimės, COVID-19.
Tapo ištikti, į tai reagavo, priėmė sprendimus, į juos reagavo, apie visa tai
tebediskutuoja. Žmonės ir sprendėjai, ir vykdytojai, piliečiai aktyvūs ir
pasyvūs. Įsisąmoninti tą rūpestį svarbu, jei norim geriau suprasti, kodėl
šitaip priimam ir reaguojam į visiems žinomas rizikas užsikrėsti,
(ne)susirgimus ir (ne)pasveikimus, laisvanoriškas ir prievartines izoliacijas,
karantininių priemonių įvedimą ar atpalaidavimus, žmonių judėjimo erdvėje
įpročių kaitas ir tąsas. Tą šešėlį čia vadinu tiesiog baime – pirmiausia
mirties. Baime, kuri kitaip (ne)veikė kilus marams, choleroms, gripams
ankstesniais moderniaisiais laikais. Baime, kuri, patyrinėjus, nelabai norima
pastebėti, apeinama, pakeliui sumurmant: „Gal geriau apie tai dabar
nekalbėkim“. O gal vis dėlto pakalbėkim.
Anądien, mieloji Rūta, perdavei man redakcijoje
vokišką knygelę Sekuliarizacijos dialektika: apie protą ir religiją (2005,
2018), apie kurios lietuvišką vertimą buvom pasvarstę. Ne kokią naujieną, bet
vis dar reikšmingą. Knygelė mūsų žurnalo autoriaus, ilgamečio Bavarijos
katalikų akademijos direktoriaus
kun. dr. Floriano Schulerio įvadėliu sudurta iš vadinamųjų „debatų“
tekstų – paskaitų, kurias minėtoje akademijoje bendra tema 2004 m. sausio 19 d.
skaitė žymusis Frankfurto filosofas ir komunikatorius Jürgenas Habermasas ir ne
mažiau žymus teologas, kardinolų kolegijos dekanas Josephas Ratzingeris – tada
būsimas, dabar jau buvęs Šv. Tėvas Benediktas XVI, NŽ-A irgi
publikuotas. Beje, mano verstąjį jo pamokslėlį apie futbolą netgi per Mažąją
studiją transliavai, o štai Tilto g. redakcijoje ant sienos, virš
tuometinio vyr. red. Sauliaus Drazdausko stalo kabojo jo dar kaip „Didžiojo inkvizitoriaus“,
taigi Šv. Tikėjimo mokslo kongregacijos prefekto pasirašytas raštas, atsakantis
į kažin kokį šmaikštų Sauliaus paklausimą. Bet čia kiek nuklydau – grįžkim prie
„debatų“, de facto ne ypač rezultatyvaus apsikeitimo pozicijomis apie
šiuolaikinės (demokratinės, liberalios, teisinės) valstybės ar tvarkos
iki-politinius pamatus. Tai štai, iš naujai įvardytos „postsekuliarios būklės“
vis to paties „religiškai nemuzikalaus“ žmogaus balsu bylojęs nenuilstantis
(ap)švietėjas Habermasas ne tik prileido galimybę tikintiesiems
bendrapiliečiams lygiomis teisėmis įsijungti į viešąją diskusiją religinės
kalbos formomis bei turiniais, bet ir, o Dangau!, patetiškai paragino sekuliariuosius
piliečius patiems pasistengti rasti motyvacijos versdinti tokius prasmingus
viešus pareiškimus iš religinės „į viešuomenei prieinamą“ kalbą. Naujoji
demitologizacija, nu. Nežinia, kiek adekvatūs tokio suartėjimo bandymai
pasirodė Ratzingeriui, bet, atlikęs privalomų kontrareveransų, jis nepasibodėjo
priminti ir kad mokslas nepasigimdys savo jėgomis etoso, ir kad apsivalymas bei
gydymas(is), jau įprastas religinei nuostatai Vakaruose, būtų neprošal ir hubris
nuo seno pažeistam, vien tik savo ribose besisukančiam protui.
„Debatuose“ išryškėję riboms aklo sekuliarizmo ir skirtumui kurtaus diskurso motyvai man nostalgiškai priminė visai kitokias paskaitas, kurias prieš 44 metus į Trumpos katalikų dogmatikos devintomio paskutinę knygą/vadovėlį Eschatologija: Mirtis ir amžinasis gyvenimas sudėjo tas pats į iš akademinio į ganytojo kelią besirengęs pereiti Ratzingeris. Paskaitų dalyje, skirtoje mirties teologijai, tuometinis Regensburgo universiteto profesorius pateikė tokią refleksiją: „Santykis su mirtimi mūsų visuomenėje iš pirmo žvilgsnio atrodo stebėtinai prieštaringas. Viena vertus, mirtis padaryta savotišku tabu – ją, kaip kažkokį nederamą dalyką, norima paslėpti, išstumti iš sąmonės; kita vertus, mirtis yra demonstruojama […] tampa lengvu nervų padirginimu visuotiniam gyvenimo nuoboduliui išblaškyti“ (p. 70, 72, vertė Giedrė Sodeikienė, 1996). Tokios mirties, kuri mūsų tiesiogiai neliečia, po pusės amžiaus mūsų viešoje erdvėje eksplikuojama ir multiplikuojama dar daugiau, kita vertus, artimoje aplinkoje ji dar intensyviau eufemizuojama, paslepiama, uždaroma, kartu su liga „paverčiant techninėmis specialiomis problemomis, kurios atitinkamai sprendžiamos tam reikalui skirtose įstaigose“ (p. 71). Iš diagnostinių paskatų Ratzingeris anuomet čia įžvelgė pastangų išvaryti, užgniaužti mirties baimę materialistinius ir pozityvistinius rezultatus.
Kaip tik šios vis išstūminėtos, bet dabar į viešumą (tegul ir nepastebimai, per pairusių bendrabūvio pagrindų plyšius) sugrįžtančios baimės variacijas toliau ir panagrinėsiu, sąmoningai suskliausdamas istorinius precedentus. Mat jau vien per praėjusį trumpą kruvinąjį šimtmetį sekuliariai progresyvistinis mirties baimės apžaidimas buvo sukrėstas daugybę kartų: pradedant nuo Didžiojo karo apkasų distancinių skerdynių, civilių šalutinių žūčių, einant per kritusius masiniuose išvarymuose ir trėmimuose, baigiant eliminacinio užmojo žydų Katastrofa ir mažesnio masto tautų ir grupių valymais. Tačiau tai vis daugiau žudynės ir žūtys, kurioms iš anksto nepasirengsi, ir kurias galbūt post factum suvaldysi per kaltės ir atsakomybės procesus. Vieno mažo globalaus pasaulio sąlygomis, kuriomis gyvename dabar, save ir vieni kitus matydami tik per medijų langus ir akinius, kažkas panašaus buvo nutikę tik dėl Rugsėjo 11-osios, kurią daug kas patyrėme per tiesioginę vaizdo transliaciją ir kurios socialines pasekmes lydėjo stipriai paūgėjęs, nors ir nebūtinai adekvačiai verbalizuotas kolektyvinės baimės jausmas.
Ir vis dėlto dabartinė socialinė krizė įgavo mastą per šį tą asmeniškesnio, intymesnio už tuos kolektyvinius jausmus, kuriuos užgavo ir tebeužgauna teroro aktų grėsmės, vieši smurtiniai ekscesai ar karų išjudintos milijoninės pabėgėlių bangos. Svarbu, kad ir pati pandemija, ir pastangos ją suvaldyti, ir judėjimo bei bendravimo suvaržymai, ir šių „švelninimai“ čia matytini kartu, mat visur į pakaušį neretai alsuoja ta pati baimė. Mirties baimė: pamatoma, įsąmoninama ar ne, ji – musyse, čia ir dabar.
Štai kad ir aplinkybė, kad šis virusas pavojingiausias seniems ir jau įsiligojusiems. Juk visi užkratai, atkeliavę iš tų paslaptingų rytų ar pietų, pirmiausia istoriškai pakirsdavę silpnesnius. Net ir įprastas gripas – kam pavojingiausias? Senoliams, vėžininkams, pridusėliams, na, dar mažiems vaikams. Bet nūnai ši aplinkybė buvo tapusi lemiamos reikšmės: ir priimant skubius sprendimus dėl privalomos izoliacijos, ir nuo pradžių užgrūdant ligonines simptomus pajautusiais diagnozuotaisiais, ir vėliau renkantis, kam pirmiausia statyti plaučių ventiliacijos aparatus, ir visąlaik garsiakalbiškai raginant senolius ir šiaip ligonius nekišti nosies iš namų, nesirodyti kitų, „ne rizikos grupės“ žmonių akyse iki karantino pasaulio pabaigos.
Žvelgiant paviršutiniškai, tylios grumtynės tarsi vyksta tarp dviejų, dažnai vienoje galvoje išsitenkančių nuostatų: viena, stengtis kuo labiau apsaugoti silpnesniuosius nuo pagreitintos ir apsunkintos mirties, antra, pirmiausia rūpinantis, kad į tas silpnųjų ir pažeistųjų gretas neįsirikiuotų stipresnieji ir sveikesnieji. Bet tik paviršutiniškai žvelgiant. Prisiminkime, Bažnyčioje tradiciškai melstasi: a subitanea et improvisa morte, libera [nos Domine] – nuo staigios ir netikėtos mirties gelbėk. Kita vertus, sekuliarizuota sąmonė, tarytum įveikusi metafiziką su visomis mirties baimėmis (kam bijoti to, kas neišvengiama ir kas viską užbaigia?), tarsi būtų galėjusi maldauti priešingai: staigią ir nepastebimą mirtį duok mums (Eschatologija, ibid.). Kai jau ateis laikas, tai tegul ir nutinka, be skausmo ir netikėtai, nes, nu, ne mūsų reikalas „išeiti“, tegul tik nelenda į galvą šitai su savo pavidalais ir veidais.
Ką turime šiandien: tą pačią išstumtąją, bet
sugrįžusią staigios mirties baimę, tik jau tikėt(in)os
mirties. Tikėtinos, nes apie ją tiek daug kalbama, ji rodoma, bet jau nebėra
ta, kuri mūsų neliečia, nėra nuasmeninta ir uždaryta medijose. Mediatizuota
mirtis per šią krizę priartėja ir pasibeldžia kaip mums adresuotoji, kaip
tokia, kuri iš virtualybės gali tiesiog persikelti į gyvenimą (dezinfekuoti
imta masiškai net pačius ekranus). Mes nenorim sekuliariai priimtinos staigios
mirties, nes staigiai ji būtų dabar, bet nenorime ir jai, kaip įprasta
religiniam požiūriui, būti pasiruošę, nes tada ji atvirstų gyvenimo dalimi,
kaip „tamsiaisiais viduramžiais“. O gi praėjo tie Viduramžiai, jie įveikti.
Mokslas dabar ir progresas.
Taigi apie ką galvojome, ragindami kuo ilgiau laikyti per atstumą tėvus ir senelius, vengdami kontaktų su rizikos grupės žmonėmis, ar jiems patiems patardami saugiai likti užsidarius? Aišku, ir apie daug šviesių ir švelnių dalykų, veikiausiai nestigo mums paisymo nei artimo meilės, nei visuotinės gerovės, bet kartu neretai šalia tykodavo ir šešėlinė mirties (su kuria gi viskas pasibaigs) baimė. Tik ar tikrai tik tų mums brangių artimųjų mirties? O gal sunkumo, kuris užguls, kai jie mus paliks? Baimės to, kaip tada jausimės? Kaip mums bus, likus vienišesniems, gal net kiek kaltiems dėl to, kad likom vienišesni, nes neapsaugojom, nes neapsisaugojo? Mūsų pačių ilgai sąmonės užribiuose paliktos mirties baimės?
Kas čia nutiko ir masiškai išplito – tai netikėtas ir staigus suirimas Ratzingerio įvardytojo prieštaringumo tarp privataus (mūsų, artimųjų) mirties išstūmimo ir viešumoje siaučiančios, mūsų neliečiančios, smurtinės ir natūralios, tikroviškos ir fiktyvios mirties vizualizacijų. Atstumas ištirpo, priešingybės susiliejo. Mirtis net ir nuasmeninta, nužmoginta, paversta kasdien atnaujinamais naujų atvejų, mirčių skaičiais staiga ima mus veikti, gąsdinti asmeniškai, ir mes jau patys izoliuojamės, saugomės, saugom kitus ir tai įsisuka spirale. Aišku, galima tą staiga prasiveržusią baimę kompensuoti tarnyste pažeidžiamiausiems ar priešingai, racionalizuoti ekonomikos stabilumo argumentais, bet ji veikia. Viešumoje ir taip viešėjusi, nirtulingai besivarčiusi belenkieno mirtis nūn persikraustė į mūsų asmeninę, šeimos ir draugų erdvę, iš kurios ją andai buvome išstūmę, darbais ir žodžiais, į ligonines, slaugos ir senelių namus, kur paskui viskuo pasirūpindavo ritualinių paslaugų specialistai, na, dar plius kunigai ir giedotojai, anan pasaulin palydėtojai. O dabar gi, jei pažiūrėsim į viruso nušniotųjų likimus labiausiai nukentėjusiuose Vakarų miestuose, niekas nebepasirūpina, nespėja, visa tai griūva, ir griūva ant mūsų. Riba nusitrynė. Moderniojo racionaliai progresyvaus proto, individualaus ir institucinio, pasitikėjimas savimi susitraukė.
Susitraukė ir pasitikėjimas autoritetu, kuris, mirties baimę užspaudžiant, pamažu buvo įgijęs tiesiog nepakeliamą svorį. Turiu čia mintyje minios ir elitų lūkesčius, taip dedamus į mediciną. Ką reiškia laikyti gydytojus (sveiko) gyvenimo ekspertais, ligų užkardymo ir išgydymo specialistais? O gi ilgą, tylų, bet tvirtesnį įsišaknijimą senos švietėjiškos mirties nustūmimo utopijos, kad kada nors visi dėl medicinos laimėjimų, kūno priežiūros ir technologinės pažangos gyvensią maksimaliai ilgai (plg. markizą de Condorcet), kaip kokios gerai sukonstruotos ir prižiūrimos mašinos. Klasikinis pagalbos sergantiesiems pašaukimas čia socialiai transformuojamas į paslaugą teikti maksimalią apsaugą nuo mirties. Tokios, kurią sukelia vidaus ligos ir išoriniai užkratai, „gamybos defektai“, „eksploataciniai gedimai“, „avariniai pažeidimai“. Iš medicinos laukiama, kad visi negalavimai būtų pagydyti, visos anomalijos pašalintos, visos komplikacijos suvaldytos, o visokiems užkratams – užkirstas kelias. Visi įmanomi skiepai, kuo sveikesnė gyvensena, visad savalaikė diagnostika, gydymas vaistais, chirurgija, disciplina, reabilitacija – tai paverčia mediciną ne tik pagalbininke ligoje, sveikatos stiprinimo autoritetu, bet ir kuo ilgesnio gyvenimo pratęsimo ir kuo tolesnio mirties nustūmimo užtikrintoja. O jei nesuveikia, jei liga užklumpa, išplinta, skiepas, mityba neapsaugo, operacija, vaistai nepadeda, disciplina ir judėjimas neatstato, žmogus miršta (beveik visada) anksčiau, nei tikėtasi, tada galim kelti bylas diagnostikams, terapeutams, chirurgams, slaugytojoms, farmakologams, ligoninėms, reikalauti bausmių kaltiesiems ar nusikalstamai apsileidusiems, o nukentėjusiems ar jų artimiesiems – kompensacijų. Toks gyvybės draudimo, kuris yra loterija, racionalizavimas. Tarytum mirtis nuo ligos, užkrato ar senatvės būtų garantinis buities prietaiso gedimas, namo gaisras, automobilio avarija, ištinkanti tik kai kuriuos ir kai kada.
Ir štai masiškai payra tas įsikalbėtas, užsiugdytas tikrumas. Pandemija, informacinė lavina apie susirgimus ir mirtis, karantino suvaržymai suteikia tam daugybę progų. Pirmiausia netikrumas yra objektyvus, ištinkantis pačią medicinos sistemą: epidemiologus ir infektologus, klinikų vadovus ir slaugytojus: užkratas menkai pažįstamas, apsaugos priemonių nepakanka, patirties mažai, patikimo gydymo nėra, komplikacijos sunkiai prognozuojamos, vakcina neatsiranda: kur reikės dėti, kaip prižiūrėti tikėtinus naujų ligonių srautus, ką daryti su tais, kurie hospitalizuoti dėl kitko, etc.? O dar kitos bangos, nauji užkratai? Tuo tarpu elitus ir minias, sprendimų priėmėjus ir piliečius, ištinka masiniai mirties baimės aplankymai.
Tai slegia, nuo to norima pabėgti. Pirmas kraštutinumas – defetistiškai (neva šaltai) su tuo susitaikyti, paliekant dalykus savieigai, tarsi automatu paleidžiant ant sistemos racionalųjį antreprenerišką modelį, sureguliuotą į gydymo kaštų atsiperkamumą ir atsparumo maksimizavimą. Kitas kraštutinumas – viso gyvenimo ir darbo, verslo ir pramogų erdvės operatyvus įmontavimas į infekcinės sukarintos stovyklos tvarką. Ir „drąsusis“/„žiaurusis“, ir „bailusis“/„jautrusis“ sprendimai vis tiek mėgina išsaugoti nepasidavimą mirties baimei, ir kartu nepasidavimą apmąstymui. Ir abiem atvejais vis tiek miršta daugiau žmonių: pirmu atveju – dėl didesnio infekcijos išplitimo, antruoju – dėl menkesnio dėmesio ir pagalbos tiems, kurie serga kitomis ligomis, ištinkami kitų staigių sveikatos sutrikimų. O tai, sakysi, miela Rūta, yra vidurio kelias? Visada turbūt buvo ir visada turbūt liks. Nesileidžiant į vardijimus griežtinimo ar švelninimo priemonių tuose kraštuose, kur sprendžiama buvo ne centruose, administraciškai ir ekspertiškai, o vietose, pačių bendruomenių, prisimintina, kad žmonėms geriausia pasitikėti vieni kitais ir pamatiniuose dalykuose. Todėl kai kada svarbiau tampa vengti rizikos, saugoti kitą ar saugotis pačiam, o kai kada prisiimti riziką, ištiesti pagalbos ranką, paremti iš apačios ar šono. Šiuo požiūriu abejotinas man regisi dvimėnesinis Katalikų Bažnyčios Lietuvoje sprendimas adaptuoti infekcinės ligoninės taisykles ir liturgijai bei sakramentams įvesti virtualius pakaitalus, „saugų“ atstumą. Taip „taisyklės visiems“ užlindo pirmiau „sąmoningumo kiekvienam“, o juk, prisimenant Katekizmą, septyneri gailestingumo darbai kūnui nesidaro ant „socialinės distancijos“, kaip ir analogiškai darbai sielai – nesistato kitaip, kaip tik ant asmeninio ryšio. Na, dar Dvasios dovanų, katrų paskutinioji yra Dievo baimė. Ups. Nemadinga baisiai. Vos nepamiršau, kad Dievo baimę esam iškeitę į artimo meilę, o amžinosios pražūties baimę – į šio pasaulio/gyvenimo džiaugsmą.
Nekatekizuojant galima tik romiai pastebėti, kad vertinga yra šita pandeminė karantininė pamoka, kai mirtis išsprūsta iš masinės mūsų neliečiančios parodomybės ir gyvų tarpasmeninių santykių tamsaus užkaborio opozicijos ir užtinka mus kaip čia ir dabar gyva grėsmė. Kaip klausimas, kuris prašosi atsakomas: abejingai konstatuojant, romiai susitaikant su ja kaip galutine pabaiga, ar viltingai tikintis, kad su ja baigsis tik šis, žemiškas ir stokingas gyvenimas, išlaikant baimę, ar tik neprapulsime ir suvisam. Net ir neatsakant – pamatinių klausimų prisiminimas ar pamatymas, pasilaikymas prieš akis ar mintyse tik į sveikatą visiems. Taip, žinau, vis tiek visi grįšime į tą savo smulkių kasdienių rūpesčių kambarėlį, kurio durys dėl baimės ir savaitės gale lieka užrakintos. O tada galbūt kai kas kai kur ims ir išgirs „ūžesį, tarsi būtų kilęs smarkus vėjas“. O gal ir palinkėjimą: „Ramybė Jums“.
Naujininkai, 2020 m., Sekminės
