2020 m. Netflix išleido mini serialą Valdovės gambitas (The Queen’s Gambit), pasakojantį fiktyvaus personažo Elizabethos Harmon – našlaitės, turinčios išskirtinių gabumų šachmatams – gyvenimą. Nepriekaištinga Anya’os Taylor-Joy ir antraplanių aktorių vaidyba bei kokybiškai parašytas siužetas pritraukė milijonus žiūrovų visame pasaulyje. Serialo būtų galima ir neminėti, jei ne vienoje iš scenų nuskambėjusi lietuvių šachmatininko Vlado Mikėno pavardė, pavertusi jį susidomėjimo objektu. Naujienų portaluose pasipylė straipsniai, bandantys visuomenei atsakyti į klausimą: kas tas Vladas Mikėnas? Tačiau paviršutiniškai apžvelgti šachmatininko gyvenimą ir pateikti kelias reikšmingas partijas neužteko klausimui atsakyti. Šis tekstas taip pat nepretenduoja į išsamią biografiją – veikiau siekiama pasižvalgyti po laikotarpį, kuriame užgimė ir rutuliojosi Lietuvos šachmatų kultūra, vėliau svariai prisidėjusi prie Mikėno kaip pajėgaus šachmatininko brandos.
Organizacinė šachmatų struktūra tarpukariu
Šachmatų struktūros kūrimasis Lietuvoje prasidėjo praktiškai iškart po Nepriklausomybės paskelbimo. 1920 m. rugsėjo 23 d. Vilniuje, Jono Murausko iniciatyva buvo įsteigta Šachmatų mėgėjų draugija – pirmoji šachmatų draugija Lietuvoje1. Politinė situacija darė įtaką net laisvalaikio organizacijoms – po mėnesio, spalio 31 d., Draugija persikėlė į Kauną, kadangi Vilnius vėl perėjo į Lenkijos rankas2.
Draugijos steigimo dokumentuose buvo suformuluoti ambicingi tikslai, pavyzdžiui, populiarinti šachmatus visuomenėje, reguliariai rengti vietinių ir kitų miestų žaidėjų turnyrus, tačiau įgyvendinti juos tikrovėje sekėsi sunkiai. Iš Kauno miesto ir apskrities viršininkui siųstų pranešimų apie draugijos veiklą susidaro įspūdis, kad jai buvo sudėtinga išlaikyti narių dėmesį šachmatams, kadangi nariai pirmenybę teikė finansinę naudą nešantiems kortų lošimams, kuriems papildomo skonio suteikdavo lošimų metu vartoti gėrimai, ypač degtinė3. Šių linksmybių ir apskritai pačios draugijos efemeriškumas tapo akivaizdžiai pastebimas, kadangi dar 1920 m. gruodį ji buvo išformuota.
Tačiau karaliaus vieta tuščia būti negali. Po pusmečio, 1921 m. birželio 30 d. kuopelė Kauno šachmatininkų – karo mokyklos kapitonas Stasys Rekašius, oro laivyno leitenantas Antanas Gustaitis, prekybininkas Hercas Gladšteinas, fabriko darbuotojas Jakobas Japu, namų savininkas Chackelis Kaganas bei Švietimo ministerijos valdininkas ir studentas Zelikas Kolodnas – Kauno miesto ir apskrities viršininkui pateikė prašymą įregistruoti Kauno šachmatininkų draugiją (KŠD)4. Rugpjūčio 3 d. buvo užvesta registracijos byla, o rugpjūčio 7 d. dienraštis Lietuva visuomenei pranešė, kad draugija įregistruota ir netrukus Karių klubo suteiktose patalpose bus galima rinktis žaidimui5.
Iš pradžių KŠD organizavo turnyrus pagal žaidėjų meistriškumą (I, II, III kategorijos), vėliau, 1924 m. lapkritį surengė ir pirmąsias oficialias Kauno pirmenybes, kurių nugalėtoju tapo bankininkas Aleksandras Machtas. Kadangi draugijos veikla nebuvo griežtai apibrėžta, šalia turnyrų organizavimo ji užsiėmė ir novatoriškų iniciatyvų įgyvendinimu. Pavyzdžiui, dar 1921 m. rugsėjo 27 d. surengė pirmąjį Lietuvoje simultano seansą (kai vienas šachmatininkas, žaisdamas baltosiomis figūromis, vienu metu žaidžia prieš kelis žaidėjus, judėdamas nuo vieno stalo prie kito ir atlikdamas po vieną ėjimą), kuriame varžėsi stipriausi vietiniai šachmatininkai ir žydų kilmės šachmatų meistras Benjaminas Blumenfeldas, gimęs ir augęs Kaune, vėliau persikėlęs į Rusiją bei garsėjęs kaip šachmatų teoretikas ir praktikas6. Kitas, nemažiau novatoriškas šachmatų renginys – žaidimas gyvomis figūromis – draugijos buvo suorganizuotas 1925 m. Makabi stadione. Kostiumais apsirengę žmonės atstojo šachmatų figūras ir judėjo didžiulėje lentoje, atspindėdami Kauno ir Klaipėdos miestų šachmatų čempionų Aleksandro Machto ir Simono Gordono partiją. Šis unikalus reginys pritraukė tūkstančius žmonių, maža to, buvo numatytas didelis piniginis prizas – 5000 litų7.
KŠD užsiėmė ir žaidimo populiarinimu bei švietėjiška veikla. Pavyzdžiui, 1927 m. kovo 18 d. KŠD patalpose neoficialus Lietuvos čempionas Machtas skaitė paskaitą tema „Kaip neprivalu lošti šachmatais?“8 Ja buvo siekiama lavinti ir tobulinti vietos šachmatininkų strateginį mąstymą, pabrėžiant draugijos įsipareigojimą tobulinti visų žaidėjų šachmatų įgūdžius ir supratimą apie žaidimą. Ko gero, paskaita pritraukė ne vieną smalsuolį, kadangi jau kitą mėnesį spaudoje pasirodė trumpos žinutės apie organizuojamą dar vieną Machto paskaitą tema „Alechinas ar Capablanka?“9, skirtą aptarti būsimai dvikovai dėl pasaulio čempiono titulo tarp Aleksandro Aliochino ir Raulio Capablancos.
Kauno šachmatininkų draugija buvo esminis elementas Lietuvos šachmatų žemėlapyje, padėjęs pamatus tolesnei šachmatų kultūros plėtrai. Po aštuonerių metų sėkmingos veiklos ji išaugo į didesnį darinį – Lietuvos šachmatų sąjungą (LŠS), įsteigtą 1930 m. kovą. Sąjungą steigė įvairaus profilio asmenys, tarp kurių ir ne kartą minėtas Machtas, tuo metu ėjęs Centralinio žydų banko vicepirmininko pareigas, taip pat Prekybos ir pramonės rūmų direktorius Jonas Dobkevičius, odontologas Samuelis Griliches, namų savininkas Chackelis Kaganas10. LŠS, kaip ir jos pirmtakė, aktyviai organizavo įvairius šachmatų turnyrus: meistrų turnyrus, klasifikacinius turnyrus „A“ ir „B“ klasėms, turnyrus kandidatams, siekiantiems dalyvauti pasaulio šachmatų olimpiadoje, o svarbiausia – oficialias Lietuvos šachmatų pirmenybes. Šių čempionatų struktūrą sudarė du etapai: pretendentų turnyrai ir vėlesni mačai absoliučiam čempionui išsiaiškinti. Nuo 1927 iki 1932 m. Lietuvos šachmatų (ne)oficialus čempiono titulas priklausė Machtui, tačiau 1933 m. Lietuvos šachmatų lauką sudrebino titulą iškovojęs Vladas Mikėnas. Iš Estijos atvykęs lietuvių kilmės šachmatininkas pasirodė esąs grėsminga jėga, greitai įsitvirtinusi Lietuvos šachmatų landšafte. Pirmą kartą į tėvo Jono tėvynę Mikėnas atvyko dar 1931 m. kaip Estijos rinktinės atstovas Pabaltijo šachmatų turnyre. Lietuviai, sužinoję apie jo lietuvišką kilmę, ėmė raginti jį persikelti čionai. Būta svarstymų, kad Mikėną į Lietuvą „atvežė“ Machtas, tačiau tikroji jo persikėlimo priežastis, atrodo, buvo susijusi su karine prievole, nes dėl turėto lietuviško paso jis buvo pašauktas atlikti privalomąją karinę tarnybą, tačiau nuo jos buvo atleistas kaip vienintelis našlės motinos išlaikytojas11.
Nors LŠS buvo svarbiausia šachmatininkus telkusi organizacija, tačiau neretai sulaukdavo kritikos dėl pasyvumo – ne tik organizacijos viduje, bet ir spaudoje. Pavyzdžiui, 1938 m. kaunietis S. M. Lietuvos žinių šachmatų skyriaus redakcijai atsiuntė nusivylimą Sąjungos neveiklumu išsakantį laišką. S. M. nuogastavo, kad jaunimui kelias tobulėti yra visiškai užkirstas, mat nuo 1935 m. nebuvo suorganizuotas nė vienas „A“ klasės žaidėjams skirtas turnyras. Anot susirūpinusio piliečio, „didelė klaida, kad pas mus daug tik rašoma, reikalaujant šachmatams ateities“12.
muziejus
Viena problemų, kamavusi LŠS – lėšų stoka, dėl kurios, narių požiūriu, buvo atsakinga valstybė. Tik 1939 m. Lietuvos šachmatų sąjunga buvo reorganizuota į Lietuvos šachmatų sporto sąjungą prie Kūno kultūros rūmų13, o tai reiškė, kad organizaciją globoti prisiėmė valstybė: šachmatai pradėti traktuoti kaip viena iš kultivuojamų sporto šakų – to per visą laikotarpį labiausiai ir siekė šachmatininkai. Pripažinus šachmatus kaip vieną iš sporto šakų, Sąjunga gavo finansavimą iš valstybės, kuris palengvino šachmatininkų pečius užgulusią finansinę naštą, mat iki tol visomis išvykomis į užsienį, turnyrais ir prizais rūpinosi patys žaidėjai iš asmeninių lėšų. 1939 m. vasarą vykstant į pasaulinę šachmatų olimpiadą Buenos Airėse, Kūno kultūros rūmai šachmatininkams iš viso skyrė 3000 Lt: 1800 Lt asignuota šešių asmenų išlaikymui trims mėnesiams, 926 Lt geležinkelių bilietams Kaunas–Antverpenas, 46,50 Lt telegramai į Argentiną, 225 Lt Argentinos konsulatui už vizas ir 2,50 Lt telefoniniam pokalbiui į Kauną14. Nors šis Sąjungos veiklos etapas truko vos vienerius metus, tačiau per šį laikotarpį jai pavyko surengti ne tik Kauno pirmenybes, bet ir klasifikacinius turnyrus bei Kauno moksleivių šachmatų pirmenybes.
Gens Una Sumus: tarptautinės varžybos
Kaip įprasta sporte, dalis šachmatininkų veiklos buvo susijusi su savo šalies reprezentacija užsienyje. 1929 m. gruodžio 28–29 d. Lietuvos šachmatininkų rinktinė pirmą kartą dalyvavo šventiniame naujametiniame turnyre Rygoje. Tąkart Lietuvai atstovavo Aleksandras Machtas, Aronas Jeglinas, Markas Luckis, Danielius Žilevičius, Aronas Kolodnas, Zelikas Kolodnas, Hercas Gladšteinas ir Samuelis Griliches15. Nors lietuviai latviams pralaimėjo rezultatu 4:10, toks debiutas tarpvalstybiniame turnyre nelaikytas prastu, kadangi Latvijos rinktinė buvo itin stipri – tarp latvių sportininkų buvo Hermanis Matisonas, neoficialios 1924 m. šachmatų olimpiados Paryžiuje nugalėtojas, pasižymėjęs sudėtingų etiudų kūrėjas, Karlis Betinšas, kurio vardu pavadintas šachmatų debiutas – „latviškasis gambitas“16.
Iki 1937 m. Lietuva ir Latvija iš viso surengė septynis tarpusavio turnyrus, iš kurių du lietuviams pavyko laimėti. Abi pergalės prieš Latvijos rinktinę visuomenės ir pačių žaidėjų buvo traktuojamos ne vien kaip pavienių žaidėjų sėkmė, bet ir kaip reikšminga Lietuvos šachmatų pergalė17. Šie turnyrai tapo nacionalinio pasididžiavimo ir tarptautinio pripažinimo siekimo terpėmis, tad kiekviena partija ir kiekvienas ėjimas šachmatų lentoje atspindėjo platesnes ambicijas.
Nuo 1937 m. Lietuvos šachmatininkų rinktinė inicijavo analogiškus draugiškus turnyrus su Estijos šachmatininkais, tiesa, visus tris mačus Lietuvos rinktinė pralaimėjo. Tarp estų labiausiai išsiskyrė jaunas vunderkindas Paulis Keresas. Mikėnas dar anksčiau buvo susipažinęs su šia estų žvaigžde, kadangi 1929 m. Piarnu mieste dalyvavo simultane su vietos šachmatininkais, tarp kurių buvo ir trylikametis Keresas, netikėtai įveikęs Mikėną. Vėlesniais metais, kai Mikėnas ir Keresas susitikdavo Lietuvos ir Estijos valstybių turnyruose, jų žaidžiamos partijos įprastai baigdavosi lygiosiomis. Mikėnas vėliau Keresą meiliai praminė „pipiru“, o paskui, jau sovietmečiu, ir treniravo18.
Nors draugiški mačai su Pabaltijo kaimynėmis sulaukdavo daug dėmesio, tačiau LŠS siekė ne tik apjungti Lietuvos šachmatininkus ir šachmatų būrelius už Kauno miesto ribų, bet ir įstoti į tarptautinę šachmatų federaciją (FIDE), kas atvertų galimybę lietuviams varžytis su stipriausiais to meto šachmatininkais olimpiadose19. Šachmatų olimpiada – turnyras, kurio dalyviai savo šaliai atstovauja prie keturių lentų: stipriausi – prie pirmos, silpnesni – prie ketvirtos. Olimpiadoje vedama ne tik komandinė, bet ir individuali statistika, pavyzdžiui, jeigu dauguma rinktinės narių savo partijas baigia pralaimėjimu, o kažkuris vienas nuolatos laimi – jis gali laimėti individualų medalį prie
savosios lentos.
Nuo 1930 iki 1939 m. Lietuva septynis kartus gavo pakvietimą dalyvauti pasaulinėje šachmatų olimpiadoje, kiekvienais metais rengiamoje skirtingoje valstybėje. Kiekviena olimpiada lietuviams šachmatininkams kėlė vis naujas emocijas ir viltis užimti kuo aukštesnę vietą bendroje įskaitoje, o visuomenė reguliariai buvo informuojama apie rinktinės pergales ir pralaimėjimus. Keturios iš septynių olimpiadų susilaukė daugiau visuomenės dėmesio ne tik dėl sportininkų rezultatų, bet ir dėl susiklosčiusių politinių realijų.
Geriausius rezultatus Lietuvos rinktinė pasiekė 1933 m. birželio 12–23 d. Folkestone, Jungtinėje Karalystėje – užėmė septintą vietą. Lietuvos rinktinė, kurią sudarė Mikėnas, Isakas Vistaneckis, Povilas Vaitonis, Leonardas Abramavičius ir Markas Luckis, nugalėjo Danijos, Belgijos, Vengrijos, Škotijos, Prancūzijos, Latvijos ir Anglijos rinktines; su Italija, Islandija ir Lenkija sužaidė lygiosiomis (2:2); pralaimėjo tik Čekoslovakijai, JAV ir Austrijai. Individualioje įskaitoje nudžiugino Ambramavičius, laimėjęs sidabro medalį20.
Po dvejų metų, 1935 m. rugpjūčio 16–31 d. VI pasaulinė šachmatų olimpiada buvo suorganizuota Varšuvoje. Dar Folkestono olimpiados metu Lenkijos delegacija ėmė kalbėti apie ruošiamą turnyrą Varšuvoje, į kurį nepaisant dvišalių santykių nebuvimo kvietė atvykti ir Lietuvos atstovus. Tąkart lietuviai pareiškė, kad į olimpiadą atvažiuotų su sąlyga, jeigu Vilnius būtų grąžintas Lietuvai21.
Požiūris į turnyrą kardinaliai ėmė keistis 1935 m., artėjant renginio pradžiai. Spaudoje vis dažniau ėmė šmėžuoti straipsniai, agituojantys už Lietuvos šachmatininkų rinktinės dalyvavimą olimpiadoje, kalbėta, jog žaidėjai įgytų teorinių ir žaidybinių įgūdžių. Būta ir svarstymų, kad atsisakymas dalyvauti olimpiadoje Lenkijoje sukeltų problemų ateityje dalyvaujant tokio tipo turnyruose, kadangi lietuviai galėjo būti apkaltinti sporto ir politikos painiojimu. Labiausiai buvo akcentuojama reprezentacija – olimpiadoje būtų atstovaujama Lietuvai ir šachmatininkai prisidėtų prie valstybės vardo iškėlimo22.
Vytauto Didžiojo karo muziejus
Informacijos apie Lietuvos vyriausybės kišimąsi siekiant apriboti lietuvių dalyvavimą olimpiadoje nėra. Iš dalies tai būtų galima aiškinti vyriausybės nesidomėjimu šachmatų renginiais, nepaisant to, kur jie vyksta. Kita vertus, tuo metu Lietuvos užsienio reikalų ministras buvo Stasys Lozoraitis, akcentavęs būtinybę stabilizuoti santykius tarp Lietuvos ir Lenkijos23. Galiausiai rinktinė į varžybas išvyko, kur pasirodė vidutiniškai – užėmė 14 vietą tarp 20 dalyvių. Vienas rinktinės narių – Povilas Vaitonis, reguliariai siųsdavo laiškus dienraščio Rytas redakcijai, kuriuose pasakodavo apie turnyro eigą ir lietuvių pasirodymus. Iš šių laiškų taip pat sužinome, kad Lietuvos valstybės delegacija lenkų publikai kėlė didžiausią susidomėjimą – ne dėl žaidimo, kiek dėl paties dalyvavimo fakto. Anot Vaitonio, pirmą olimpiados dieną daugiausia žiūrovų buvo apsupę stalą, kur lietuviai žaidė su prancūzais, o didžiausio susidomėjimo susilaukė lietuvių mačas su lenkais, kurį lietuviai pralaimėjo rezultatu 1,5:2,524.
Trečia olimpiada, aktuali ne tik dėl sportinių, bet ir politinių priežasčių, vyko 1936 m. Miunchene, šįkart – kaip „neoficiali“ olimpiada. Pirmoji neoficiali pasaulinė šachmatų olimpiada įvyko 1924 m. Prancūzijoje, vykstant Paryžiaus olimpinėms žaidynėms – šachmatininkų varžybos vadintos neoficialiomis, nes jos nebuvo Olimpinių žaidynių dalimi, nugalėtojams olimpiniai medaliai nebuvo įteikti25. Antroji neoficiali olimpiada įvyko po dvylikos metų Miunchene, šįkart neoficialumą nulėmė tai, kad FIDE, atsižvelgdama į politinę situaciją nacių valdomoje valstybėje, nusprendė neįtraukti šios olimpiados į oficialių turnyrų sąrašą. Tam nemažai įtakos veikiausiai turėjo tai, kad nemažą dalį tuometinio šachmatų elito visame pasaulyje sudarė žydų kilmės žmonės. Kiekviena rinktinė turėjo pati spręsti, vykti į Miuncheną, ar ne.
Kvietimas dalyvauti Lietuvą pasiekė 1936 m. kovo mėnesį. Jame taip pat buvo įtraukta naujovė – atstovaujanti valstybei komanda turėjo būti sudaryta ne iš šešių žaidėjų, kaip buvo įprasta, o iš dešimties. Tai kėlė susirūpinimą lietuviams, kadangi nebuvo aišku, ar pavyks surinkti tiek gabių šachmatininkų. Kita vertus, Vokietija, kaip būdinga autoritariniams režimams, į olimpiadą pažiūrėjo ir iš propagandinės pusės – valstybė apsiėmė ne tik dengti rinktinių apgyvendinimo išlaidas, bet ir apmokėti kelionę per šalies teritoriją, dėl to sąlygos buvo itin patrauklios26. Režimas siekė parodyti Vokietiją kaip kultūringą ir dosnią valstybę, vertinančią intelektualų šachmatų žaidimą. Drauge su Lietuva, šiame turnyre dalyvavo dar 20 šachmatininkų rinktinių, tačiau kelios pajėgios komandos, tarp jų Lenkija, JAV, rinktinės iš Jungtinės Karalystės, dalyvauti atsisakė27. Lietuvos rinktinė užėmė 11 vietą.
žmona žaidžia šachmatais. 1938. Nacionalinis M. K. Čiurlionio
dailės muziejus
Paskutinė olimpiada, kurioje dalyvavo Lietuva, buvo surengta 1939 m. Buenos Airėse. Šiame turnyre Lietuvai atstovavo Mikėnas, Vaitonis, Luckis, Romanas Arlauskas ir Povilas Tautvaišas28. Šįkart nebuvo apsieita be vidinių dramų – į rinktinę nebuvo įtrauktas ilgametis olimpiadų dalyvis Vistaneckis. Taip įvyko todėl, kad Vistaneckį LŠS valdyba metams diskvalifikavo, nes Lietuvoje viešint Čekoslovakijos didmeistriui Salo Flohrui, šachmatininkas nesutiko dalyvauti simultane ir ragino kitus žaidėjus (Abramavičių ir Vaitonį) taip pat nedalyvauti. Vistaneckis nesutiko su šiuo sprendimu teigdamas, kad simultanuose meistrai nedalyvauja, maža to, simultaną rengė ne LŠS, o Mikėno–Flohro mačo komitetas, todėl sprendimas diskvalifikuoti nėra teisėtas; pats Flohras taip pat tikino, kad meisteriams nedera žaisti su juo, kadangi jie susitinka tarptautinėse varžybose29. Nepaisant netekčių, lietuviai savame pogrupyje užėmė antrą vietą ir užsitikrino kelialapį į finalą. Vis dėlto turnyro baigčiai įtakos turėjo Antrojo pasaulinio karo pradžia. Nors renginys tęsėsi, tačiau dalis komandų pasitraukė iš turnyro nesulaukusios finalinių kovų, kitos – atsisakė žaisti su Vokietijos rinktine. Pirmąją vietą olimpiadoje užėmė Vokietija, antrąją – Lenkija, trečiąją – Estija30. Lietuva, iš viso surinkusi 22 taškus, užėmė 13-ąją vietą. Pažymėtina, kad Pietų Amerikoje organizuotas turnyras kėlė susidomėjimą ne tik Lietuvoje, bet ir tarp lietuvių diasporos. Pasak spaudoje paskelbtos informacijos, Lietuvos atstovus migrantai žadėjo pasitikti jūrų uoste, gražiai priimti ir plačiau supažindinti su išeivijos gyvenimu31. Svetur gyvenantys lietuviai šį pažadą ištesėjo, apie jų svetingumą prisiminimais dalijosi ir Mikėnas: „Laimei, apie mūsų atvykimą sužinojo vietos lietuviai, kurie atėjo mūsų pasitikti. Jų garantijos patenkino pakrantės policiją, tad, atlikę kai kuriuos formalumus, galėjome ir mes pasigrožėti miesto įžymybėmis. […] Vėliau dar buvome sustoję San Paulo mieste, – lietuvių emigrantų centre, – kur taip pat buvome karštai sutikti“32.
Simboliški šiame kontekste ir paskutinės tarptautinėse varžybose dalyvavusios rinktinės narių likimai. Prasidėjus karui, po varžybų jie ne visi grįžo į Lietuvą – Luckis pasiliko gyventi Argentinoje, kur 1948 m. Argentinos šachmatų pirmenybėse užėmė antrąją vietą, o 1949 m. turėjo galimybę žaisti ir garsiame Pietų Amerikos Mar de Platos turnyre, kuriame užėmė 5-ąją vietą33. Kiti šachmatininkai, grįžę į Lietuvą, neilgai džiaugėsi laisve ir arba tęsė karjeras okupuotoje Lietuvoje (Mikėnas, Vistaneckis), arba karo pabaigoje atsidūrė DP stovyklose, vėliau – Australijoje (Arlauskas), JAV (Tautvaišas), Kanadoje (Vaitonis).
Šachmatų populiarinimas visuomenėje
Šachmatai Nepriklausomoje Lietuvoje buvo ir sporto šaka, kurioje buvo galima siekti aukštumų, meistrystės, ir visuomenės mėgstama laisvalaikio pramoga. Nors pavieniai šaltiniai liudija apie šachmatų populiarumą tarp dvasininkų, menininkų ar gydytojų, panašu, kad iniciatyvomis ir populiarumu šachmatai ypač išsiskyrė tarp trijų visuomenės grupių: studentų, kareivių ir karininkų bei moterų.
Pirmaisiais nepriklausomybės metais į šachmatinę veiklą aktyviai įsitraukė besikurianti kariuomenė: būtent Karių klubas 1920 m. vasarą Kauno šachmatininkų draugijai suteikė pirmąsias patalpas veiklai vystyti. Be to, pirmuosius šachmatų turnyrus Kaune du metus iš eilės laimėjo karininkai Pranas Rimša (1921)34 ir Antanas Gustaitis (1922)35. Nuo 1923 iki 1940 m. Lietuvos kariuomenės pulkuose buvo reguliariai organizuojami turnyrai, kuriuose savo jėgas prie šachmatų lentos galėjo išbandyti kiekvienas entuziastas. Pradėjus organizuoti turnyrus ir simultanus kariuomenės viduje, karininkai po truputį pasitraukė iš oficialių Kauno miesto pirmenybių.
Jų vietą gana greitai užpildė studentai, kurie tapo neatsiejama Kauno šachmatų gyvenimo dalis. Daugiausia tai buvo Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universiteto studentai, kurie nuolatos rungdavosi KŠD ir LŠS rengiamuose individualiuose ir komandiniuose turnyruose. Kai kurie studentai pasižymėjo meistriškumu ir nuolat būdavo kviečiami į Lietuvos rinktines dalyvauti tarptautinėse varžybose. Daugiausiai studentų – trys – vyko į 1933 m. olimpiadą Folkestone: Lietuvai atstovavo Vistaneckis (23 m.), Vaitonis (22 m.) ir Abramavičius (22 m.). 1937–1939 m. laikotarpiu studentai varžėsi ir Baltijos valstybių studentų šachmatų turnyruose.
Kiek kitokia situacija susiklostė su moterimis, kadangi Lietuvoje, kaip ir kitose užsienio valstybėse, šachmatininkų bendruomenėje dominavo vyrai. Tik 1937 m. gegužės 1 d. spaudoje pasirodė pirmasis viešas raginimas pasiruošti Lietuvos šachmatininkų sąjungos planuojamam pirmajam moterų turnyrui36. Iki tol moterys šachmatais daugiausia žaidė privačioje namų aplinkoje, dažniausiai, ko gero, su šeimos nariais. Tiesa, minėtojo turnyro teko šiek tiek luktelėti, mat pirmasis Lietuvoje moterų šachmatų čempionatas Kaune įvyko po daugiau nei metų – 1938 m. gruodžio 4–15 d., paraleliai su Lietuvos vyrų šachmatų čempionatu. Į turnyrą iš viso užsirašė septynios dalyvės37, nugalėtoja tapo Elena Raclauskienė, Kauno Spindulio spaustuvės linotipininkė, surinkusi 4,5 taško iš 6 galimų. Antrąją-trečiąją vietas pasidalijo L. Matiukaitė („Kauno jachtklubas“) ir Blekaitytė („Kauno audiniai“)38. Vėliau spaudoje Mikėnas dalijosi moterų čempionato refleksija ir pastebėjo, kad dalyvės žaidė „amerikonišku“ tempu (per trumpą laiką atliekant kuo įmanoma daugiau ėjimų): „Vaitonis buvo pasiryžęs padaryti tik devintą ėjimą, o moterų turnyre galima buvo jau paskelbti pirmo rato rezultatus!“39
1939 m. Lietuvos čempionė pirmą kartą šalies istorijoje atstovavo Lietuvai Pasaulio moterų čempionate Buenos Airėse. Čia iš viso dalyvavo 20 moterų, iš kurių išsiskyrė Jungtinės Karalystės šachmatininkė Vera Menchik (moterų pasaulio šachmatų čempionė nuo 1927 m.) ir vokietė Sonja Graf. Nors Raclauskienė-Lukauskienė nusileido šioms dviejoms čempionato įžymybėms, tačiau sugebėjo laimėti prieš Austrijos, Urugvajaus ir Kanados atstoves, o su Norvegijos atstove sužaidė lygiosiomis40. Nepaisant užimtos 18-osios vietos, lietuvės debiutas aukšto rango varžybose buvo laikomas sėkmingu. Daugiau Nepriklausomoje Lietuvoje moterų šachmatų turnyrų neįvyko. Tik 1949 m. moterys galėjo vėl susidurti akis į akį viena su kita prie šachmatų lentos, tačiau jau sovietinėje Lietuvoje41.
Visuomenės susidomėjimas šachmatais neatsirado iš niekur. Prie žaidimo propagavimo aktyviai prisidėjo ir patys šachmatininkai, ne tik šachmatų draugijos. Viena pirmųjų iniciatyvų, kuria buvo siekta populiarinti žaidimą, priklauso Machtui, kuris 1924 m. lapkritį KŠD patalpose surengė simultaną, po metų – dar vieną, vėliau šią iniciatyvą iš jo perėmė Mikėnas42. Vienas įdomiausių Mikėno simultanų įvyko 1937 m., kai vienu metu šachmatininkas žaidė prieš 83 žaidėjus43. Tiesa, atsiminimuose Mikėnas šiek tiek pagražino dalyvavusiųjų skaičių tvirtindamas, kad žaidė prieš 100 mėgėjų44. Nepaisant to, kad sunku tiksliai nustatyti, kiek Kauno mieste buvo surengta simultanų ir kiek susirinko žaidėjų, turimi duomenys rodo aiškią tendenciją: dalyvių skaičius augo su kiekvienu seansu, vadinasi, šachmatininkų pastangos davė vaisių.
Viena reikšmingiausių šachmatininkų iniciatyvų – 1933 m. išleistas Vlado Mikėno Šachmatų vadovėlis. Tai buvo pirmasis šachmatų vadovėlis lietuvių kalba, prie kurio parašymo prisidėjo ir Machtas bei Zelikas Kolodnas45. Šis leidinys – išsamus šaltinis pradedantiems ir pažengusiems žaidėjams. Jame aptariami visi svarbiausi dalykai, susiję su šachmatais, pavyzdžiui, kaip sustatomos figūros prieš žaidimo pradžią, kas yra šachas ir matas, rokiravimas ir pan. Bene įdomiausios vadovėlio dalys – glausta Lietuvos šachmatų istorija, kurią užrašė Machtas, į pasakojimą įpynęs ir asmeninių istorijų, ir Kolodno sudaryti šachmatų uždaviniai su atsakymais. Iš spaudoje pasirodžiusių straipsnių susidaro įspūdis, kad tokio tipo leidinys buvo ilgai lauktas Lietuvoje: „Pirmasis raktas lietuvių šachmatinei literatūrai! Be abejo, šis mūsų meisterio Vlado Mikėno kūrinys bus tinkamai įvertintas visų Lietuvos šachmatistų, nes šachmatų lošimo vadovėlis jau daug metų buvo didysis jų rūpestis. Ne tik pradedąs, bet ir jau pasiekęs kai kurį laipsnį šachmatistas ras jame daug įdomių ir pamokomų dalykų, tad šis pirmasis vadovėlis bus didelė pagalba visiems norintiems išmokti sudėtingojo žaidimo“46. Todėl galima drąsiai tvirtinti, kad Šachmatų vadovėlis turi ypatingą reikšmę šachmatų kultūroje ir apskritai šachmatų raidos Lietuvoje istorijoje.
Kita reikšminga iniciatyva – 1934 m. pasirodę Vlado Mikėno ir Juozo Strazdo redaguojamo žurnalo Šachmatai ir bridžas trys numeriai. Tai buvo pirmasis periodinis leidinys, skirtas šachmatams, kadangi prieš tai informacija apie žaidimą spaudoje buvo skelbiama greta kitų naujienų. Dėl finansinių paskatų ir galimybės pritraukti kuo daugiau skaitytojų, žurnale buvo pateikiama informacija ir apie šachmatus, ir apie bridžą, kuris tuo metu buvo vienas populiariausių kortų žaidimų. Įdomu tai, kad leidiniui informaciją apie bridžą rinko ir siuntė Julius Smetona, prezidento Antano Smetonos sūnus47. Kaip nurodė Mikėnas, pagrindinė žurnalo leidybos priežastis buvo siekis suvienyti visus Lietuvos šachmatininkus į vieną didžiulę šeimą, kuri diena iš dienos galėtų žengti pirmyn48. Tačiau gana greitai leidybą teko sustabdyti, kadangi, kaip dūsavo Mikėnas, „šachmatų mėgėjų buvo nemaža, bet prisidėti prie žurnalo leidimo niekas nenorėjo“49.
1938 m. pabaigoje Juozas Miknevičius pabandė dar kartą išleisti šachmatams skirtą periodinį leidinį. Žurnalas Šachmatai turėjo prisidėti prie jaunųjų šachmatininkų ugdymo ir apjungti ne tik Kauno miesto šachmatininkus, bet ir gyvenančius provincijoje50. Čia taip pat buvo keliamos ir opios šachmatininkų bendruomenės problemos, tačiau kaip ir pirmtako, šio leidyba netruko ilgai – 1939 m. sausio mėn. išėjo paskutinis žurnalo numeris.
Tarpukario laikotarpis Lietuvoje buvo reikšmingas šachmatų raidai. Susikūrusios pirmosios organizacijos padėjo tvirtą pagrindą struktūriniam žaidimo augimui, o tarpvalstybiniai turnyrai su Latvija ir Estija, dalyvavimas pasaulinėse šachmatų olimpiadose Lietuvos šachmatininkams suteikė galimybę pademonstruoti savo įgūdžius pasaulinėje arenoje. Šios varžybos buvo ne tik individualaus meistriškumo matas, bet ir palaipsniui augančios šachmatų bendruomenės Lietuvoje augimo įrodymas. Ne mažiau svarbios buvo ir šachmatų populiarinimo tarp gyventojų iniciatyvos, užtikrinančios, kad šachmatai būtų suvokiami ir kaip „profesionalių“ žaidėjų užsiėmimas, ir kaip laisvalaikio pramoga, kuria mėgaujasi platesnė auditorija. Kartu su valstybingumo istorija, 1918–1940 m. Lietuvoje – dinamiškas šachmatų raidos laikotarpis, sukūręs viešą šachmatų kultūrą ir gyvą šachmatų tradiciją valstybės ir visuomenės gyvenime.
1 Vilniaus miesto Piliečių apsaugos vado liudijimas Kauno miesto Milicijos vadui, 1920-10-30, in: Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 402, ap. 4, b. 82, l. 14.
2 Šachmatų mėgėjų draugijos įstatai, in: LCVA, f. 402, ap. 4, b. 82, l. 10.
3 Vidaus reikalų ministerijos Piliečių apsaugos departamento viršininko raportas Piliečių apsaugos departamento direktoriui, 1920-12-02, in: LCVA, f. 402, ap. 4, b. 82, l. 7.
4 Prašymas Kauno miesto ir apskrities viršininkui įregistruoti „Kauno šachmatininkų draugiją“, 1921-06-30, in: LCVA, f. 402, ap. 4, b. 134, l. 1.
5 „Kauno Šachmatininkų Draugija“, in: Lietuva, 1921-08-03, p. 4.
6 Henrikas Puskunigis, Šachmatai. Sportas. Mokslas. Menas, Vilnius: Alka, 1993, p. 47.
7 Aleksandras Machtas, „Iš mūsų šachmatų istorijos“, in: Šachmatų vadovėlis, Kaunas: Sakalas, 1933, p. 202.
8 „Šachmatų paskaita“, in: Lietuva, 1927-03-17, p. 6.
9 „Alechinas ar Capablanka?“, in: Lietuvis, 1927-11-18, p. 3.
10 Prašymas Kauno miesto ir apskrities viršininkui, 1930-03-19, in: LCVA, f. 402, ap. 4, b. 593, l. 1.
11 „Keskkond, kus me elame“, in: Sipr ja Vasar, 1981-04-10, p. 6.
12 Vladas Mikėnas, „Ar tai pagrįsta?“, in: Lietuvos aidas, 1938-03-05, p. 12.
13 Memorandumas Kūno kultūros direktoriui Lietuvos šachmatininkų sąjungos reikalu, 1939-12-[??], in: LCVA, f. 933, ap. 1, b. 1101, l. 73.
14 Kūno kultūros rūmų Šachmatų sporto sąjungos finansinė ataskaita Ministrų tarybai, in: LCVA, f. 933, ap. 1, b. 1101, l. 56.
15 „Lietuvos Latvijos šachmatų matčas“, in: Lietuvos žinios, 1929-12-30, p. 3.
16 „Šachmatų mačas Kaunas – Ryga“, in: Lietuvos aidas, 1930-01-03, p. 5–6.
17 „Mes laimėjom smarkiąją kovą!“, in: Lietuvos aidas, 1933-12-04, p. 3.
18 Vladas Mikėnas, 35 metai prie šachmatų lentos, Vilnius: Mintis, 1961, p. 9–10.
19 „Tarptautinių valstybių turnyras“, in: Lietuvos aidas, 1930-04-04, p. 6.
20 „5th Chess Olympiad: Folkestone 1933“, in: https://www.olimpbase.org/1933/1933in.html.
21 „Šachmatai“, in: Rytas, 1933-07-01, p. 2.
22 „Šachmatai“, in: Lietuvos žinios, 1935-04-27, p. 8.
23 Arūnas Gumuliauskas, „Lietuvos ir Lenkijos santykiai tarpukariu: pirmieji atšilimo požymiai“, in: Acta historica universitatis Klaipedensis, 2008, t. 16, p. 65–66.
24 Povilas Vaitonis, „Šachmatai“,in: Rytas, 1935-09-04, p. 2.
25 „Chess Olympiad: Paris 1924 (unofficial)“, in: https://chennai2022.fide.com/chess-olympiad-paris-1924-unofficial/.
26 „Miuncheno olimpiada ir mūsų šachmatininkai“, in: Darbas, 1936-05-30, p. 6.
27 „Kas atstovaus Lietuvą Miunchene“, in: Darbas, 1936-08-08, p. 7.
28 Zigmas Šaliamoras, „Šachmatai“, in: Karys, 1939-07-06, p. 808.
29 Eugenijus Paleckis, Nechemia Kasimovas, Šachmatų istorija Lietuvoje, Klaipėda, 2023, p. 237.
30 Vladas Mikėnas, op. cit., p. 135.
31 Eugenijus Paleckis, Nechemia Kasimovas, op. cit., p. 237.
32 Vladas Mikėnas, op. cit., p. 134.
33 Henrikas Puskunigis, „Kaip „kavinių riteriai“ tapo „didmeistrių siaubu““, 2012,in: https://lmka.lt/kaip-kaviniu-riteriai-tapo-didmeistriu-siaubu/.
34 Steponas Gečas, „Lietuvos kariuomenės sporto raida (1919–1940)“, in: Sporto mokslas, 2008, t. 3, p. 27.
35 „Kaunas“, in: Lietuva, 1922-05-28, p. 6.
36 Vladas Mikėnas, „Moterys į darbą“, in: Lietuvos aidas, 1937-05-01, p. 6.
37 Vladas Mikėnas, „Prasidėjo Mikėno – Vaitonio mačas“, in: Lietuvos aidas, 1938-12-06, p. 4.
38 Vladas Mikėnas, „Raclauskienė – moterų turnyro nugalėtoja“, in: Lietuvos aidas, 1938-12-16, p. 4.
39 Vladas Mikėnas, „Mikėno – Vaitonio mačas“, in: Lietuvos aidas, 1938-12-06, p. 8.
40 „Women’s World Chess Championship 1939“, in: https://en.wikipedia.org/wiki/Women%27s_World_Chess_Championship_1939.
41 Lietuvos sporto žinynas, t. II, sudarytojas Algimantas Bertašius, Vilnius: Lietuvos sporto informacijos centras, 1999, p. 151.
42 Z., „Šachmatai“, in: Rytas, 1924-11-24, p. 3; „Šachmatų seansas“, in: Lietuvos žinios, 1925-12-15, p. 4.
43 „Mikėnas prieš 83“, in: Darbas, 1937-03-25, p. 9.
44 Vladas Mikėnas, 35 metai prie šachmatų lentos, p. 99.
45 Vladas Mikėnas, Šachmatų vadovėlis, Kaunas: Mintis, 1933, p. 3.
46 Juozas Strazdas, „Vlado Mikėno „Šachmatų vadovėlis““, in: Šachmatai ir bridžas, 1934, Nr. 1, p. 13.
47 Julius Smetona, „Bridžo teoretinė pusė“, in: Šachmatai ir bridžas, 1934, Nr. 1, p. 15.
48 Juozas Strazdas, „Praskinkim sau kelią…“, in: Šachmatai ir bridžas, 1934, Nr. 2, p. 1.
49 Vladas Mikėnas, 35 metai prie šachmatų lentos, p. 74.
50 Juozas Miknevičius, „Redakcijos žodis“, in: Šachmatai, 1938, Nr. 1, p. 1.d
