Dailininkė Aida Jakaitytė
Rolando Maskoliūno knyga 1922. Tarp kanibalizmo ir modernizmo (2022) jau atkreipė skaitytojų dėmesį – ilgą laiką knygynuose ji buvo matoma perkamiausių knygų lentynose, pateko į geriausių šiais metais išėjusių publicistikos ir dokumentikos knygų penketuką. Knygai skirtas LRT programos „Klasika“ laidos „Radioteatras“ apdovanojimas – po metų knygos motyvais bus sukurtas spektaklis, tad ją galėsime ne tik išgirsti, bet ir įsivaizduoti.
Vienas svarbiausių šios knygos veikėjų – Balys Sruoga, rašęs laiškus mylimajai Vandai Daugirdaitei. Sruogos laiškai Daugirdaitei pristatomi platesnėje perspektyvoje: galima sužinoti, kas 1922 m. įvyko Vokietijoje, Lietuvoje ir pasaulyje. Knygos kontekstinis ir intertekstinis pasakojimas, į kurį įterpiami rašytojo laiškai, – stiprioji šios knygos pusė.
Maskoliūnas teigia, kad idėja parašyti knygą 1922. Tarp kanibalizmo ir modernizmo kilo siekiant pristatyti tarpukario Kauno istorinį, kultūrinį gyvenimą (2022 m. Kaunas buvo paskelbtas Europos kultūros sostine). Vien medžiagos ieškojimas, sisteminimas, komponavimas užtruko trejus metus. Autorius pasidžiaugė, kad jam padėjo ir Balio Sruogos archyve paskelbti 1922 m. rašytojo laiškai Daugirdaitei (https://www.sruoga.flf.vu.lt/laiskai/public/?searchText=1922). Sruogos ir Daugirdaitės meilės istorija tapo pagrindiniu knygos motyvu, jungiančiu kitus 1922 m. Lietuvos ir pasaulio istorinius, politinius ir kultūrinius įvykius. Maskoliūno žodžiais, 1922 m. – ryškių kontrastų laikas, atspindintis ir tobulumo siekį (lietuviai studijavo Vakaruose, kur gimė literatūrinis modernizmas), ir užgesintas svajones (rusai, kurdami socializmą, sužlugdė savo šalį).
Pasiremiant istoriniais šaltiniais, Bado Rusijoje kronikomis, pranešimais iš Kauno spaudos, knygoje randame epizodų, kuriais parodyta humanitarinė katastrofa Sovietų Rusijoje: „Prasidėjus 1922-iesiems pranešimai apie badą ir kanibalizmą ima plūsti į Maskvą vis dažniau. Sausio 20 d. pranešta apie kanibalizmo atvejus Baškirijoje ir Simbirsko gubernijose. 23 d. iš Samaros atkeliauja žinia apie pasibaisėtiną padėtį: valstiečiai suvalgė visas kates, šunis, o šiuo metu valgo kapinėse iškastus lavonus“ (p. 22). Aprašyta Anglijos ir JAV suteikta finansinė pagalba Sovietų Rusijos badaujantiems gyventojams. Matome rusų intelektualus (filosofus, mokslininkus), ištremtus keliais vokiečių garlaiviais iš Petrogrado į Vokietiją (p. 166). Tarp ištremtųjų – filosofas egzistencialistas Nikolajus Berdiajevas (p. 166), kultūros istorikas ir filosofas Levas Karsavinas (p. 167). Knygoje veriasi sąsajos su šių dienų politiniais įvykiais pasaulyje – knyga pasirodė vos prasidėjus karui Ukrainoje. Lenino valdomoji Rusija (p. 56) panaši į Putino laikų Rusiją totalitarinės sistemos, karinės agresijos, sukeltos humanitarinės katastrofos Ukrainoje, bado, epidemijų, emigracijos, prievartos aspektais. Pasaulyje klestint kultūrai, Rusijoje siautėja žvėriškumas.
Kūrinys parašytas kaip kronika – tarpukario istorinių, politinių ir kultūrinių įvykių metraštis. Toks žanras pasirinktas siekiant pabrėžti konteksto reikšmę – 1922 m. svarbūs dėl politinių, švietimo, meno, sporto sričių įvykių gausos: priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija, vyko Steigiamojo Seimo rinkimai (p. 143), atidarytas Lietuvos universitetas (p. 46), keitėsi valiuta (p. 173), pradėta Lietuvos stadiono statyba, įvyko pirmieji Lietuvos futbolo ir krepšinio čempionatai (p. 94, p. 174), atsirado ir suklestėjo profesionali opera (p. 73), tobulinta aviacija (p. 154). Išskirtinių įvykių fone geriau išryškėja asmenybės, istoriniai procesai – lengviau pasakyti, kas lėmė pokyčius ir pasiekimus įvairiose srityse. Toks žanrinis formatas rašant dokumentines apybraižas ypač populiarus Vakaruose. Maskoliūnas sekdamas vokiečių menotyrininku Florianu Illiesu, parašiusiu knygą 1913. Šimtmečio vasara, sukūrė panašią knygos struktūrą.
Knygą vartome ir kaip 1922 m. įvykių kalendorių, kuris suskirstytas mėnesiais, o mėnesiai – dienomis. Dienos atspindi, ką Sruoga veikė Miunchene, kas nutiko Lietuvoje ir pasaulyje. Kiekvieno mėnesio pradžioje pateikta įvykių santrauka – išryškinami svarbiausi momentai. Pavyzdžiui, gruodžio mėnesio įvykiai apibendrinami: „Daug reikšmingų ir tragiškų politikos įvykių Lenkijoje, Sovietų Rusijoje ir Lietuvoje. Visur esantis Stepas Darius imasi drąsaus poelgio, kuris pakeis Lietuvos istoriją, o Semeniškiuose gimsta bene garsiausias būsimas Lietuvos kultūros atstovas užsienyje, jis išgyvens 97 metus“ (p. 203). Chronologinė knygos struktūra leidžia labiau pajusti laiko tėkmę, išryškina netikėtus įvykių derinius ir kontrastus – randasi graži laikmečio freska. Neatsitiktinai Kauno kronikoje liudijama ir apie gamtos reiškinius – oro temperatūros svyravimus (p. 81), potvynius (p. 65), astronominius pokyčius (dalinį Saulės užtemimą, p. 76), kitas anomalijas (neįprastus kritulius, atmosferos slėgį, p. 131). Taip sukomponuota knyga turi ir pragmatinį tikslą – tapti naudingu kultūros istorijos gidu skubančiam šių dienų skaitytojui, kurį gali patraukti tam tikri knygos fragmentai ar pavieniai intarpai, reikalingi suprasti menininkų modernistų rašymo, kūrybos principus – kokios idėjos jiems buvo svarbios, kodėl ir kaip jie kūrė. Todėl knyga – ir bandymas nupiešti kultūros žemėlapį.
Kaleidoskopinė knygos struktūra, paremta skirtingų tekstų žanrų sampyna, greita įvykių, vaizdų, įspūdžių, nuotaikų kaita, skatina aktyviai įsitraukti. Paliekama vietos skaitytojo vaizduotei. Pavyko įtaigiai nupiešti kalbininko, Lietuvos universiteto profesoriaus Jurgio Gerulio asmenybę, keliais štrichais atskleisti dramatiškai susiklosčiusį talentingo mokslininko, tapusio naciu, gyvenimą (p. 42–43). Miniatiūriniuose tarpukario Kauno sportui skirtuose epizoduose išryškėja Stepono Dariaus portretas, parodoma jo veikla (sportas, karo aviacija), patriotinės nuostatos – ryžtas kovoti už Lietuvos laisvę (p. 74–75), meilė krepšinio aikštelėje (p. 89). Intriguoja Kazio Binkio bendraminčių Salio Šemerio ir Juozo Tysliavos gyvenimo štrichai (p. 191, 193), Oskaro Milašiaus ir Jurgio Savickio asmenybėms skirtos siužetinės linijos (p. 27–29, 163–164, 217–218). Jaudina ir Petro Kalpoko asmenybė (p. 136–137).
Sruogos ir Daugirdaitės draugystės istoriją galima palyginti su kitų pasaulio rašytojų poromis. Knygoje prabėga epizodai, kuriuose išvystame laimingos ir dramatiškos meilės akimirkas: matome anglų ir JAV rašytoją Thomą Stearnsą Eliotą ir jo pirmąją žmoną Vivienne Haigh-Wood Eliot pajūrio kurorte (p. 13), airių rašytoją Jamesą Joyce’ą ir jo gyvenimo draugę Norą Barnacle (p. 37), rusų poetę Anną Achmatovą ir jos vyrą Nikolajų Gumiliovą (p. 95), Sergejų Jeseniną ir Isadorą Duncan (p. 96). Stebime net Sovietų Rusijoje į meilės pinkles pakliuvusį britų intelektualą Herbertą Wellsą ir baronienę Mourą Budberg (p. 187–188). Ypač ryškus kontrastas tarp dviejų porų – Joyce’o ir Barnacle (pabrėžiamas juos siejęs instinktas, minimi jų pornografiniai laiškai, p. 37, 104), Sruogos ir Daugirdaitės (jų draugystei būdinga švelni erotika, p. 110). Šios lietuvių poros santykiai labiau primena ispanų dailininko Pablo Picasso ir jo žmonos Olgos draugystę. Sruoga ir Daugirdaitė keliauja po Bavarijos Alpes, o Pablas ir Olga atostogauja Prancūzijoje, Žydrojoje pakrantėje. Meilės įkvėpti dailininko darbai, kaip ir poeto eilėraščiai – dainos mylimai, „spinduliuoja laime, kuri truks neilgai“ (p. 135).
Įdomus kūno negalios, fizinių ir dvasinių kančių aspektas. Sruogą Miunchene kankina nerimas, nervinė įtampa, melancholija, jis dėl silpno imuniteto dažnai peršąla, ilgai gydosi. Matome ir kitus ligotus genijus – Eliotą, Marcelį Proustą, Rilkę, Francą Kafką, Albertą Einsteiną, Joną Basanavičių.
Yra ir kitų netikėtų detalių. Šveicaras Carlas Gustavas Jungas, stebėdamas savo psichiką, slapta pildo Raudonąją knygą, joje „užrašo savo vizijas, sapnus ir haliucinacijas, taip pat mėginimus jas interpretuoti“ (p. 105). Sruoga, kurio „galvoj devyni chaosai“ (p. 107), laiškuose Daugirdaitei aprašo savo regėjimus, sapnus ir vizijas. Tai savotiškas bandymas suprasti save, meilės poveikį psichikai: „Tai irgi epas, savęs ir pasaulio pažinimo kelionė“ (p. 106).
Nemažai egzotiškų detalių apie egiptologiją Lietuvoje (Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė LU HMF skaito studentams Egipto istorijos kursą, p. 47) ir pasaulyje (archeologas Howardas Carteris Karalių slėnyje Egipte ieško faraono Tutanchamono kapo, p. 81). Knygos autorių nustebino sutapimas: tuo pačiu metu kasinėjimus Mesopotamijoje, kitoje pasaulio dalyje, pradėjo ir kitas archeologas – britas Charlesas Wooley’us. Jo pradėti Šumerų miesto-valstybės Ūro kasinėjimai buvo ne mažiau svarbūs: „Archeologai ištirs daugiau kaip 2 000 kapaviečių ir netgi atras Biblijoje aprašyto potvynio įrodymų“ (p. 194). Šis archeologijos inkliuzas – ir būtojo laiko palaipsnio at(si)vėrimo metafora. Kasinėjimai ir atradimai Egipte ir Mesopotamijoje – ir šios knygos leitmotyvas (p. 183–184). Poetas iš Lietuvos eilėraštyje įamžino metų pasaulio sensaciją – Tutanchamono kapo atradimą: „Ir / Kai po tūkstančio metų / Mano kapą, / Kaip Tutankamono, / Atidarys, / Paskaitys ir pasakys – / Parašė Salys Šemerys“ (p. 193). Pastebėti ir susieti panašūs įvykiai sustiprina meninį pasakojimo efektą, emocinę būseną.
Sruogos rašomus kūrinius (rinkinį Dievų takais, ekspresionistinę poemą Miestas) siūloma matyti lietuvių ir pasaulinės literatūros kontekste. Sužinome, kokius modernistinius kūrinius panašiu metu rašė kiti lietuvių autoriai. Binkis, Tarulis, Šemerys kūrė ekspresionistinius eilėraščius, išleido žurnalą Keturi vėjai. Binkis inicijavo antologiją Vainikai, kurioje publikuota „pomaironinė poezija“. Pasirodė metafizinėmis vizijomis paremtas Milašiaus eilėraščių rinkinys Lemuelio išpažintis, gretintas su Prousto romanų ciklu Prarasto laiko beieškant. Sužinome apie 1922 m. pradėtus rašyti, rašomus ar parašytus modernizmo epochos simbolius: Elioto poemą Bevaisė žemė, Kafkos romaną Pilis, Prousto romanus Sodoma ir Gomora, Kalinė, Joyce’o romano Ulisas antrąjį leidimą, Stefano Zweigo apysakas Nepažįstamosios laiškas, Amokas. Šie kūriniai „suteikė naują toną, naują melodiją, naują viziją“ (p. 167).
Be Sruogos ir Daugirdaitės laiškų, knygoje remiamasi ir kitų istorinių asmenybių egodokumentais. Stebina jų gausa ir įvairovė. Skaitytojai gali susipažinti su citatomis iš Kafkos, Einsteino, Arthuro Schnitzlerio, Lenino gydytojų, tapytojos Barboros Didžiokienės dienoraščių, perskaityti fragmentų iš Ernesto Hemingway’aus, Maksimo Gorkio, Lenino, Stepono Dariaus, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės laiškų. Suteikta galimybė paskaityti Stasio Šalkauskio laiškų Juozui Tumui, Maironio laiškų Tumui ir Jonui Basanavičiui, Milašiaus laiškų Christianui Gaussui, Juozo Naujalio laiškų sūnui. Egodokumentų intarpai rodo, kad daug dėmesio skiriama sąmonės procesams, jų analizei.
Knygoje didžiausias dėmesys skiriamas ekspresionistinės literatūros, avangardinės poezijos kūrėjams. Pasakojime kaip trumpametražiame filme užfiksuoti unikalūs kadrai: Binkio bute Kaune (Maironio g. 19) susirinkę jo bendraminčiai (Jonas Petrėnas, Adomas Galdikas ir Antanas Sutkus) „linksmai tariasi leisti „Keturis vėjus““ (p. 178), jie kuria, leidžia ir platina leidinį – „Keturių vėjų pranašą“ (p. 49–50, 69), Binkio suburti jaunieji kūrėjai (paldieninkai), stebintys šį leidybos procesą, vėliau patys taps „žurnalo branduoliu“ (p. 32, 49). Girdime naujosios kartos literatų polemiką su kuriančiais klasikais (ypač Maironiu, Tumu) ir literatūros kritikais (Adomu Jakštu-Dambrausku, Liudu Gira) (p. 67).
Gaila, kad knygoje apie lietuviškąjį modernizmą pagrindiniu akcentu tapo ne Binkio ir ne jo suburtų jaunųjų kūrėjų (Alfonso Braziulio, Teofilio Tilvyčio, Šemerio, Alberto Geručio, Petro Tarulio, Henriko Kačinsko, Augustino Griciaus) egodokumentai (jie arba dar nėra niekur publikuoti, arba labai mažai pasiekiami). Ši autentiška medžiaga atskleistų, kaip gimė keturvėjininkai, kokie buvo jų tarpusavio santykiai, ryšiai su užsienyje studijavusiais bendraminčiais. Neturint išleistų Binkio laiškų Raštuose, ypač prasminga būtų buvę plačiau pristatyti bent jo laiškus žmonai Pranutei Adomonytei (p. 135, 148–149, 184). Maskoliūnas išsitarė, kad kitąmet minint Keturių vėjų šimtmetį, būtų galima imtis kitos knygos, skirtos keturvėjininkams ir jų „maestro“ Binkiui.
Rašant apie ekspresionizmą literatūroje, neaptariamas pagrindinio knygos veikėjo Sruogos kaip kūrėjo vaidmuo šiame lauke. Skaitytojams būtų pravartu žinoti, kaip Sruoga žiūrėjo į šią meno srovę, koks buvo jo Miunchene parašytos ekspresionistinės poemėlės Miestas, laikomos „ryškiausiu lietuvių ekspresionizmo pavyzdžiu“ (Algis Samulionis, Balys Sruoga, Vilnius: Vaga, 1986, p. 170), atgarsis Lietuvoje, kaip Sruogos kalbėjimo būdas, eilėdaros naujovės paveikė kitus kūrėjus (užsiminta tik apie Sruogos įtaką futurizmo pradininkui Tysliavai, p. 191), kodėl, be šio kūrinio, Sruoga nebeparašė vertingesnių ekspresionizmo stilistikos tekstų, o po septynerių metų tylos paskelbęs naują eilėraščių ciklą „Alpėse“, priartėjo prie klasikinės poetikos. Kad Sruogai ekspresionistinė poetika buvo artima, rodo jo laiškai. Vos įstojęs į Miuncheno universitetą, dar nepasirinkęs pagrindinio studijų dalyko (slavų filologijos), Sruoga iškart tapo vokiečių impresionizmo ir ekspresionizmo kurso, vedamo literatūros istoriko, prof. Arthuro Kutscherio, klausytoju.
Sruogos laiškai, įdomūs siužetine prasme, pasitarnauja kuriant intrigą, leidžia pajusti to meto pulsą, bet vis dėlto netampa branduoliu, kuris natūraliai ir darniai susietų atskirus knygos epizodus. Sruoga ir Daugirdaitė 1922 m. dar studijuoja Vokietijoje. Tik nuo 1924 m. rudens jų gyvenimas susiejamas su Kaunu. Iki tol Kauną tik per spaudą pasiekia Miunchene parašyti Sruogos straipsniai ir eilėraščiai. Baigęs mokslus Miunchene, jis sąmoningai pasirinko ne Kauną, o Klaipėdą, kurią siejo su laisve, kūryba, anksčiau atrasta Jono Žiliaus, Stasio Šimkaus, Juozo Pronskaus bičiulyste, gamta, ramybe.
Rolando Maskoliūno knyga vertinga dėl pasaulinio konteksto akcentų, netikėtų, intriguojančių sąsajų, taiklių intertekstinių įžvalgų. Smalsiems keliautojams laiku – tai mokslo ir kultūros žinių ekspresas ne tik į tarpukario Kauną, 1922 m. Europą, bet ir į visą pasaulį.
