Šį tekstą parašiau 2016 m., kai Lvivas klestėjo kaip patraukli turistinė vieta, populiari tarp vietinių ir užsieniečių. Tekste dvi siužetinės linijos, pirmoji – tai fantasmagorija apie vadinamąją Baltąją Kroatiją, IX–X a. egzistavusią dabartinės Vakarų Ukrainos teritorijoje, Karpatų baseine. Turistinį Lvivą įsivaizdavau kaip miestą prie Adrijos jūros ir įsivaizduojamos šalies – „šiuolaikinės“ Baltosios Kroatijos – sostinę, o tekste į šį įsivaizduojamą miestą perkėliau kai kuriuos žinomus Lvivo toponimus ir „išverčiau“ juos į kroatų kalbą. Antroji tema – mažai žinomas istorinis epizodas iš nacių okupacijos Antrojo pasaulinio karo metais, kai Serbų gatvė (tokį pavadinimą turėjusi nuo Viduramžių) Lvive buvo pervadinta į Kroatenstrasse, siekiant pabrėžti Trečiąjį reichą ir Ante’s Pavelićiaus vadinamąją Nepriklausomą Kroatijos Valstybę (NDH) siejusią sąjungą.
Nuo praėjusių metų kovo į Lvivą važinėju visai ne turistiniais tikslais, o įsivaizduojamame „baltųjų kroatų“ pajūrio Lavograde nebepatirsite vienadienių turistų šurmulio. Miestas šiandien susiduria su daugybe problemų, kurias sukelia Rusijos agresijos prieš Ukrainą sukeltas karas, – nors Lvivas yra toli nuo fronto linijos ir konflikto zonos, vis dėlto tai svarbus ukrainiečių, kovojančių už savo šalį, orumą ir tapatybę, centras, taip pat svarbus logistikos mazgas, per kurį Ukrainą pasiekia ir pagalba iš Vakarų. Vaikščiodamas miesto gatvėmis norom nenorom galvoju apie Kroatenstrasse istoriją ano karo metu.
I. PHANTASMAGORIA ALBACROATICA. 2016
Žuvėdros virš stogų
Du dideli balti paukščiai, skrisdami virš miesto centro, sparnais karpė skaidrų orą, kuris pamažu tirštėjo nuo kaitros ir dažėsi ryškiai geltonais saulės spinduliais. Auksinė lauro šakelė bronzinės Genijaus figūros rankose virš operos teatro timpano spindėjo saulės šviesoje ir tarsi švyturys skleidė aplink save jos atšvaitus. Paukščiai, atskridę kažkur iš senamiesčio, nusklendė tolyn į pietvakarius. Miestas tirpo ryto saulėje, gaubiamas lengvučio rūko, ir iš lėto leidosi į kasdienį žygį.
Jie stovėjo centro gatvių sankryžoje, priešais – akmenyje iškaltas miesto herbas, pavaizduotas renesansinio namo kampo kontraforse: atviri miesto vartai ir ant užpakalinių kojų stovintis liūtas, priekinėmis letenomis atsirėmęs į miesto mūrą.
Žmonės lėtai žingsniavo slidžiais grindinio akmenimis ir šaligatviais, drėgnais nuo ryto rasos, šiek tiek toliau, prie populiarios kavinės, garsėjančios šokoladiniais gaminiais, būriavosi turistai, atvykę į „savaitgalio turą“, šiek tiek arčiau kiti „savaitgaliniai turistai“ paeiliui fotografavosi prie Leopoldo von Sacher-Masocho paminklo. Merginos šalia droviai kikeno ir vartė akis, žvelgdamos į objektyvą. Tamsūs akiniai, marškinėliai, šortai, sandalai, plazdančios spalvingos suknelės, per petį permetami paplūdimio krepšiai ir popieriniai maišeliai su „originaliais“ suvenyrais prakaituotose rankose. Įprastas tingus šeštadienio rytas senamiestyje.
Pirmieji muzikos akordai užliejo siaurą akmeninį koridorių, susidariusį tarp namų dar viduramžiais.
– Superinė akustika čia, tiesiog puiki, – patvirtino muzikantas, braukdamas gitaros stygas ir klausydamas kamertono toną.
– Taip, ypač prie šios sienos, – pridūrė jo draugas. Stora belangė namo siena Serbų ir Senosios Žydų gatvių kampe – priešais butikinį viešbutį – iš tiesų buvo idealus garsų rezonatorius. Nuo staliukų priešais šokolado parduotuvę dešinėje (ir toliau, iki kampinio namo su įspūdingais kontraforsais, ant kurio sienos buvo įtaisytas bankomatas, atrodantis groteskiškai viduramžinių sienų fone), pro nedidelį viešbutį kairėje ir toliau, iki pat praeities relikto – grilio baro, kuris, regis, per pastaruosius dvidešimt metų išgyveno visus gatvės istorinius vingius ir verslo įvaizdžio pokyčius – laisvai plaukė gitaros akordai.
Muzika aidėjo nuo pastatų sienų ir pastogių. Išgirdusi dainą, viešbučio registratūroje dirbanti mergina išėjo ant slenksčio pasiklausyti.
Nepažįstami dainos žodžiai sklandė aplink lyg iš narvelių ištrūkę paukščiai.
Kažkur toli jūroje plaukiojo dideli balti kruiziniai laivai, o tuo tarpu…
Rytas Pajūrio Lavograde
Miesto centro perspektyva po truputį tolo, vėjas nešė dainos žodžius jūros link; uoste laivai lengvai suposi ant šiltų Adrijos jūros bangų, virš jachtų skraidė kirai, ore aidėjo jų klyksmai. Pakrantės promenadoje lengvas vėjelis šiureno palmių lapus, prieplaukoje prisišvartavę laivai dunksėjo šonais vienas į kitą. Žvejai iš valčių traukė tinklus su rytmečio laimikiais, kuriuos parduos netoliese esančiame turguje. Miestiečiai ir turistai jau buvo išsirengę į įprastą savaitgalio eiseną – lėtas pasivaikščiojimas Korzo gatve, sukant į senamiestį ir vėl sugrįžtant į centrinę gatvę. Lavograd na Moru – Pajūrio Lavogradas, senovinė baltųjų kroatų karalystės sostinė, gyveno kasdienį, šiuolaikišką gyvenimą.
Buvo pats vadinamojo „aukštojo“ sezonas įkarštis, tad atmosfera mieste buvo tinkama šiam saulėtam metų laikui, kol neprasidėjo smarkios liūtys ir iš kitos jūros pusės neatslinko nuožmi žiemos bora – aplink vyravo tamsūs akiniai, balti marškinėliai, šortai, sandalai, lengvos vasarinės suknelės, paplūdimio krepšiai ir popieriniai maišeliai su „originaliais“ suvenyrais. Kvepėjo jūra ir šviežiai malta kava, jos aromatas sklido iš daugybės kavinių, siūlančių vienietišką, turkišką, itališką kavą. Užeigų ir tavernų šeimininkai mikliai išskleisdavo didelius, plačius, spalvingus skėčius, uždengdavo stalus baltomis, ką tik išlygintomis staltiesėmis ir tvarkingai sustatydavo kėdes. Jermenskos (Armėnų) gatvės erdvė buvo beveik visa užstatyta tokiais skėčiais, staliukais ir kėdėmis, o ant seno pastato, kuriame veikė populiari meno galerija, stogo, mėlyno dangaus fone aiškiai matėsi kopėčių siluetas. Iš netoliese esančios Dominikonų aikštės (Dominikanski trg) skambėjo dainos „Stairway to Heaven“ akordai. Ilgaplaukis muzikantas tingiai braukė akustinės gitaros stygas. Nepaisant karščio, berankovė džinsinė striukė ir seni kareiviški batai spalvotais raišteliais, po striuke – išblukę neaiškios spalvos marškinėliai su užrašu Odi profanum vulgus. Tačiau muzikanto akyse nebuvo nei pykčio, nei paniekos, tik įprastas rytinis nuovargis po nemiegotos nakties. Naktis buvo ilga ir šilta, su blyksinčiomis jachtų šviesomis uoste ir ryškiomis žvaigždėmis tamsiame, žemame, bet kartu ir debesuotame danguje, keli alaus bokalai restorane „Visok Dvorac“, rakija, travarica ir loza, slivovica ir dar vienas alaus, ir staiga – klastingai ryški ryto saulė, plieskianti tiesiai į akis ant kranto, ir… Kas nutiko Pajūrio Lavograde, lai ten ir pasilieka. Bet jis tikrai įveiktų šį nuovargį, pakaktų tik trupučio praeivių supratingumo – pageidautina, išreikšto keliais suglamžytais Baltakroatijos kunų banknotais, gailestingai įmestais į tuščią gitaros dėklą, kurių gal net užtektų sotiems pusryčiams ir pusei litro šalto alaus.
Ačiū, mano brangieji. Hvala vama, hvala lijepa, dragi moji.
Saulėta gatvės pusė
Naujiems atvykėliams viskas čia atrodė keista ir įdomu, todėl jie mielai pasinerdavo į šį paslaptingą miesto pasaulį, kuris atrodė lyg amžinai trunkanti šventė. Jie vaikščiojo gatvėmis, žvalgėsi į visas puses, užvertę galvas žiūrėdavo į senovinius namų ir rūmų fasadus, padengtus tauria patina, apžiūrėdavo lipdinius ant frontonų, kuriuose buvo pavaizduoti Zodiako ženklai arba keturi metų laikai, aptarinėdavo keistus nežinomų senovės personažų veidus arba fantastiškus gamtoje neegzistuojančius augalus ir gyvūnus. Viduržemio jūros klimatas derėjo su įspūdinga Renesanso ir Baroko architektūra, jūros alsavimas jautėsi čia pat už kampo, už didingų fasadų su mitinėmis būtybėmis ant frontonų ir paslaptingomis palėpėmis virš jų, už pavėsingų ir ankštų kiemų, už senų sienų, pažaliavusių nuo samanų ir apaugusių pelėsiais, už storų kontraforsų, remiančių senuosius mūrus.
Taip jie vaikštinėdavo, kol išvarginti dosnios pietų saulės siunčiamų karščio bangų, pagaliau prisėsdavo didelių spalvingų skėčių pavėsyje ir užsisakydavo picos quattro stagioni, kavos, sulčių, mineralinio vandens, alaus, salotų, bureko, ajvaro, alyvuogių, barščių, čebureko, pleskavicos, varenikų, bigoso, žureko, čevapų, bogračo, ant grotelių kepto tuno, keptos vištienos, ant grilio keptų krevečių, ir tik tada su palengvėjimu atsidusę, imdavo peržiūrinėti nuotraukas savo skaitmeniniuose fotoaparatuose, planšetiniuose kompiuteriuose ir mobiliuosiuose telefonuose – žiūrėk, kaip tau ši fotkė, geras kadras gavosi, ar ne? – ir kelti jas į Instagramą su įmantriausiais hashtagais. Ant stogų sutūpusios žuvėdros smalsiai stebėjo šurmulį apačioje ir laukė progos ką nors nugvelbti nuo kavinių stalų, o kartais tiesiai iš kai kurių ypač žioplų vaikštinėtojų lėkščių, kol šie buvo užsiėmę savo instagraminiais gyvenimais ir suvenyrų maišelių turiniu. Neilgai trukus vaikštinėtojai, įgiję antrą kvėpavimą, leisdavosi į naują žygį po svetingąjį miestą.
Mūsų gražioji naujoji tėvynė
Už kampo, jei eidavai pro tylų skersgatvį ir pavėsingus kiemų šešėlius arba pro triukšmingą saulėtą gatvę (sunčana strana ulice, atmink, praeivi, visada laikykis saulėtosios gatvės pusės), pamažu išryškėdavo Didžioji aikštė (Veliki trg) su visais jos itališko stiliaus miestiečių namais, senovės dievų figūromis papuoštais fontanais ir aikštės viduryje stūksančiu Florencijos ar Bolonijos renesansiniu pastatu – rotuše, dominuojančia virš aplinkinių namų stogų. Rotušės bokšto laikrodis ką tik išmušė vidurdienį. Palei visą aikštę su jos suvenyrų, gėrimų, dešrainių ir kukurūzų spragėsių krautuvėlėmis aidėjo kelionių agentūrų darbuotojų šūksniai:
Kelionės laivu, labai pigiai! Visok Dvorac, aukštutinė pilis, puikus vaizdas! Požeminės galerijos, nepamirštama patirtis! Pasivaikščiojimas stogais, tik iš čia pamatysite miestą iš paukščio skrydžio! Vyno kelias, šio sezono naujiena! Alaus turas, geriausios kraftinio alaus rūšys! Baltųjų kroatų karalių kapai, benediktinų ir dominikonų vienuolynų paslaptys! Vaistinė-muziejus ir slapti alchemikų receptai! Nepamirštama romantika – Bučinių tiltas per Pltvos upę! Geriausi Kamenljetaco pusiasalio paplūdimiai!
Aikštės kampe stovėjo Dailininkas. Atverstame eskizų sąsiuvinyje matėsi nupieštas miesto siluetas – bokštų ir kupolų kontūrai, lengvai nužymėti pieštuku. Kitame lape buvo pavaizduotos palmės ir žuvėdros. Dar kitame – išplaukęs vaizdas, kuriame dominavo žalia, mėlyna, balta ir akvamarino spalvos, debesys, saulė ir nežinomų salų už horizonto nuojauta. Kituose paveiksluose buvo pavaizduoti baltųjų kroatų karalių portretai su visa jų didybe ir šlove: karūnos, skeptrai, šermuonėlių kailiai, priešų taip ir neįveiktos pilių sienos, aristokratiški langelių raštai – raudona ir balta, mėlyna ir auksinė, o šalia – didelis atskiras paveikslas, vaizduojantis baltųjų kroatų atvykimą į Adrijos jūros pakrantę. Ant drobės užfiksuota akimirka, kai ilga kelionė ir visi jos rūpesčiai galiausiai baigėsi, ir didieji vadai bei būsimieji liaudies legendų didvyriai jau gali atsikvėpti ir pažvelgti toli už horizonto. Kažkur toli jie paliko savo senąją tėvynę, perėjo snieguotas Karpatų viršukalnes, Puštos stepes ir Panonijos lygumų upes, Balkanų kalnus – ir štai jie čia, savo naujoje ir gražioje tėvynėje. Lijepa naša domovina. Gražioji mūsų tėvynė.
„Commedia dell’arte“ Didžiojoje aikštėje
Tuo tarpu šalia Amfitritės skulptūros jauna mergina grojo liutnia, lengvai judindama pirštais stygas ir dainuodama apie jūrą, amžiną meilę ir tolimus horizontus. Grakšti liutnios melodija traukė daugybę praeivių, kurie sustodavo akimirkai pasiklausyti kilnių sąskambių ir švelnių baladės žodžių, kuriuose skambėjo kvietimas į kelionę, tolimų kraštų vaizdai, bangų ošimas, džiaugsmas, ilgesys ir svajonės. Besišypsanti deivė, bangų valdovė, gimusi iš jūros putos, stovėjo nejudėdama – graži, tvirta ir paslaptinga, švelniai ir žaismingai iškelta ranka, aukštai sušukuotus plaukus puošė perlai ir kriauklių karūna, po kojomis tyliai čiurleno fontanas.
Kitoje pusėje palei Rotušės fasadą lėtai ir išdidžiai riedėjo tramvajai, jų geležiniai ratai smagiai bildėjo ant bėgių išsukant iš aikštės. Keleiviai pro vagonų langus žvalgėsi į Palazzo Massari, buvusią galingosios Serenissimos – ryškiausios salų Respublikos – konsulų rezidenciją. Sparnuotas liūtas virš įėjimo portalo išdidžiai laikė leteną ant atverstos knygos ir dėbčiojo į praeivius katino akimis. Visa Serenissimos šlovė slypėjo šiame mažame simbolyje, puošiančiame kuklaus namo frontoną.
Tuo pat metu prie Neptūno fontano vyko pantomima, kurioje keli aktoriai po atviru dangumi meistriškai atkūrė commedia dell‘arte scenas: Kolombina dramatiškai sunertomis rankomis, Kapitonas, žvelgiantis į dangų, Pantalonė, įnirtingai besiginčijantis su Daktaru. Publika linksmai kvatojosi ir plojo. Į plačiakraštę skrybėlę žvangėjo monetos, krito ir banknotų, neturtingesni žiūrovai mėtė figas, obuolius, kriaušes, vynuoges, bananus ir juodas sultingas trešnes, augančias ant miestą supančių kalvų.
Pasisėmę senos itališkos komedijos įspūdžių, žmonės toliau traukė prie lotyniškų apeigų Katedros ir galop įsiliedavo į minią, plūstančią Bijelohrvatskos gatve. Kai kurie čia apsisukę tęsdavo savo kelionę link Korzo, promenados palei Pltvos upę iki didingo Operos teatro pastato, o nuo ten toliau į uostą ir garsiuosius Kamenljetaco paplūdimius. Kiti judėjo priešinga kryptimi – į šalia Karaliaus Danilo aikštės esantį turgų, kur prekiaujama jūros gėrybėmis, vaisiais ir daržovėmis, o pro Bernardinų vienuolyno sodus ir Pylimo gatvę – į ramų buvusį žydų kvartalą, apsuptą senųjų gynybinių sienų.
Fori Pecorum Platea, skelbė apsitrynęs užrašas, iškaltas įkaitusiame akmenyje ant vieno iš namų kampo, už kurio glaudėsi rami, siaura gatvelė, kertanti Senąją žydų gatvę.
Saulėta diena mieste žadėjo būti visai nebloga.
II. DIENĄ NIŪRIĄ IR LIETINGĄ. 1942
Jakubo rytinis kelias
Jakubas Sabljakas, Didžiojo karo veterano sūnus, gimęs Dalmatijos mieste Pajūrio Biograde – Biograd na Moru, bet dar iki karo apsigyvenęs Lvive, kai šis buvo vienas didžiausių plačiosios Austrijos-Vengrijos monarchijos miestų, Galicijos sostinė. Pats Jakubas gerai prisiminė Didįjį karą, nors veikiau iš vaiko, o ne iš suaugusiojo, kuriuo tuometiniam paaugliui taip norėjosi save laikyti, pozicijų – tą jis puikiai suprato dabar, kai į miestą atėjęs naujas karas žadėjo būti dar didesnis už ankstesnįjį, anuomet vadintą Didžiuoju.
Jakubas išėjo iš savo buto Kazimierzowskos gatvėje, sustojo prie namo vartų, pažvelgė į dangų, kur saulė dairėsi iš už debesų, ir prisiminė, kaip kadaise, vieną nepamirštamą rugsėjo dieną, tame pačiame danguje virš miesto pamatė pilkus karinių lėktuvų su juodais kryžiais ant sparnų siluetus. Probėgšmais žvilgtelėjęs į Šv. Jurgio kalvą, kurios viršuje stūksojo graikų apeigų katalikų katedra, jis įšoko į tramvajų, važiuojantį Gródeckos gatvės link, kur aštrūs pilkšvai rudi Šv. Elžbietos bažnyčios bokštai jam taip priminė Zagrebo Kaptolo katedrą, daug kartų matytą senuose tėvo kolekcijos atvirukuose. Prie Šv. Elžbietos bažnyčios jis greitai persėdo į tramvajų, važiuojantį Sapiegos gatvės link.
Tramvajus ką tik atvažiavo iš netoliese esančios geležinkelio stoties ir buvo sausakimšas. Į vagoną su savo lagaminais, krepšiais ir ryšuliais grūdosi civiliai, baimingais žvilgsniais palydintys netoli stotelės gatve žygiuojančius Vermachto kareivius pilkai žaliomis uniformomis. Pro vagono langus matėsi ant namų sienų pakabintos naujos lentelės su naujais gatvių pavadinimais – naujoji administracija su vokišku tikslumu įvedinėjo naujus įsakymus, o senuosius lenkiškus pavadinimus, kurių sovietai anksčiau, dar aną 1939-ųjų rugsėjį ir iki ateinant vokiečiams nespėjo iki galo pakeisti savais, dabar sparčiai keitė vokiški, užrašyti gotiškomis raidėmis. Nors gatvėse vėl pasigirdo vokiečių kalba, Jakubas nesijautė grįžęs į senąją Austriją, tą švarcgelberginę – juodai-geltoną, monarchinę Austriją. Šis naujas karas, į kurį pateko miestas, buvo kitoks: kareiviai, uniformos ir raudonos vėliavos keitė vieni kitus – iš anų su kūjais ir pjautuvais į kitas, taip pat raudonas su keistu juodu perlaužtu kryžiumi viduryje; miesto veidas keitėsi nepastebimai, bet nuolatos.
Bernardyński mijam plac, idzie jakiś graf… Važiuodamas tramvajumi Jakubas niūniavo sau po nosimi seną, kadaise populiarią dainą. „Traukiu per Bernardinų aikštę, o priešais kažkoks grafas…“
Laimingos, saulėtos lvivietiškos dienos, kur jūs dingote? Gdje ste? Vietoj grafo iš dainos po Bernardinų aikštę vaikščiojo grėsmingos išvaizdos uniformuotas žandarmerijos patrulis. Žandarų seržantas, pamatęs priešais einantį šturmbanfiurerį juoda SD uniforma ir blizgančiais batais, akimirksniu išsitiesė ir atidavė jam pagarbą.
Jakubas staigiai pasuko į Serbų gatvę, kairėje kišenėje slėpdamas nedidelį ryšulėlį, kuriame buvo pirkinys iš netoliese esančio Haličiaus turgaus, suvyniotas į seną laikraštį. Laikraštis buvo vokiečių kalba, matėsi antraštė didelėmis raidėmis: Unabhängiger Staat Kroatien mit zusammen mit seinem Führer Ante Pavelić…
Jakubas skubėjo Rotušės aikštės link.
Serbų ir Boimų gatvių sankryžoje
Ant Serbų ir Boimų gatvių kampo stovėjo pagyvenęs ponas, priešais jį ant gatvės grindinio gulėjo nudėvėta monarchijos laikų austriška karinė kepurė, kur vietoje imperatoriškosios monogramos buvo tamsaus audinio fragmentas, trūko vienos sagos, o snapelis per vidurį buvo šiek tiek įtrūkęs. Kepurėje matėsi įmestos kelios smulkios monetos.
Vyras neturėjo vienos kojos, ją atstojo medinis protezas. Atsirėmęs nugara į sieną, buvęs kareivis laikė prie lūpų armonikėlę ir grojo.
Jakubas akimirkai sustojo. Senokai nebuvo girdėjęs šios melodijos. Prisiminė žodžius, kuriuos ji ištraukė iš tolimo atminties kampelio.
W dzień deszczowy i ponury, z Cytadeli idą z góry, szeregami lwowskie dzieci, idą tułać się po świecie…
Keli praeiviai į kepurę įmetė kažkiek smulkių, bet niekas, išskyrus Jakubą, nesustojo, nors vienas vyriškis sulėtino žingsnį ir net atidavė pagarbą buvusiam kareiviui.
Baigęs groti „Lvivo vaikų maršą“, veteranas atsiduso, minutėlę pailsėjo, ir po akimirkos iš armonikėlės pasigirdo Prinz Eugen der edle Ritter... melodijos garsai – matyt, jis tikėjosi tokiu būdu atkreipti pro šalį einančių vokiečių kareivių dėmesį, bet, ko gero, austrų tarp jų buvo nedaug arba visai nebuvo – jie abejingai pražygiavo pro šalį, o į seną Austrijos monarchijos laikus menančią melodiją niekas nereagavo.
Veteranas akimirką pailsėjo, dar kartą giliai įkvėpė ir užgrojo iš naujo.
Jakubas klausėsi ir bandė atspėti melodiją. Kažką seniai girdėto ir beveik pamiršto.
Lіjepa naša domovіno,
Oj junačka zemljo mіla
Stare slave djedovіno
Da bі vazda sretna bіla…
Jakubas apsidairė aplink. Praeivių vis dar buvo labai nedaug, o saulė vis dažniau prasiskverbdavo pro debesis – tam jai, matyt, nereikėjo naujojo miesto komendanto ausweisso.
Tuo tarpu nuo Rotušės aikštės pusės iš lėto ėjo du darbininkai, šnekučiuodamiesi ir keikdamiesi balakų – šiuo ypatinguoju senuoju Lvivo miestelėnų – dialektu. Vienas jų nešėsi sulankstomas kopėčias, kitas – įrankių dėžę ir sunkų krepšį ant peties.
Jie pastatė kopėčias prie sankryžos, kur stovėjo senasis kareivis su armonikėle. („Juzekai, po perkūnais, nusišluostyk akis, kur čia jas statai, po šimts pypkių, cholera jasna?“)
Sіnje more svіjetu recі,
Da svoj narod Hrvat ljubі…
Senasis veteranas žvilgtelėjo į Jakubą, stovintį vos už kelių žingsnių priešais jį, ir, suokalbiškai mirktelėjęs, tęsė savo pasirodymą.
Jakubą staiga užplūdo vaikystės prisiminimai. Užsimerkęs jis aiškiai prisiminė bangų ošimą ir jūros kriaukles, kurias rinkdavo žvirgždėtame paplūdimyje, apvalius akmenukus, iš kurių smėlyje dėliodavo įvairius raštus ir žodžius. Nuošalios venecijetiško stiliaus gotikinės bažnyčios varpo skambesį. Saulę zenite. Jis buvo dar visai mažas pyplys, kai su tėvais lankėsi ten pas senelius. Vėliau prisiminė jau kitus dalykus – kažkodėl palmę puikiajame Stryjaus parke. Gamyklos kaminą Kleparowskos gatvėje, matomą iš jo buto balkono miglotais ir saulėtais rytais. Kartais vaikystės fantazija šį kaminą paversdavo švyturiu, o namo balkoną – kapitono tilteliu laivo denyje, kuris skrodžia pietų jūrų bangas ir iškėlęs visas bures, plaukia naujų nuotykių, gražių uostų, paslaptingų lobių salų link.
– Na, paduok gi man tą plaktuką, Juzekai, kur tu, velniai rautų, žiopsai?
Tuo metu Juzeko kulega lipo kopėčiomis ir, tyliai keikdamasis sau po nosimi, maigė lentelę, pritvirtintą ant kampinio pastato sienos. Po kelių nesėkmingų bandymų, gausių keiksmų ir apeliavimų į Juzeko sąžinę, jis vis dėlto nuėmė senąją lentelę, kuri žvangėdama nukrito ant grindinio.
Dok mu njіve sunce grіje,
Dok mu hrašće bura vіje,
Dok mu mrtve grobak krіje,
Dok mu žіvo srce bіje!
Jakubas išklausė melodiją iki galo, nusilenkė veteranui ir įmetęs į kepurę kelis pinigėlius, iš lėto nužingsniavo Rotušės aikštės link.
Ant namo, stovinčio Serbų gatvės ir Rotušės aikštės kampe, kabojo nauja lentelė su vokišku gatvės pavadinimu. Juzekas ir jo kulega jau spėjo ją čia pakeisti.
Jakubas Sabljakas stabtelėjo ir nustebęs perskaitė gotišku šriftu užrašytą pavadinimą: Kroatenstraße.
Rotušės bokšto laikrodis mušė vidurdienį.
1 „Dieną niūrią ir lietingą nuo Citadelės, nuo kalvos, Lvivo vaikų gretos eina klajoti po pasaulį…“ Tai pirmasis posmas vadinamojo „Marsz lwowskich dzieci“ („Lvivo vaikų maršo“) – garsios Pirmojo pasaulinio karo dainos, kurią, be kita ko, dainavo į frontą vykstantys kareiviai.
