– Sliha! Sliha!1 – sušuko moteris su didele oranžine berete ir mėlyna striuke, vis bandydama įsigrūsti į autobusą ir įsitempti du lagaminus – vieną didesnį, vis dar su apsaugine plėvele, naudojama oro uostuose bagažui apvynioti, ir vieną mažesnį, be plėvelės, kurį, matyt, gabenosi kaip rankinį bagažą – beje, kartu tempdamasi dar ir du vaikus, maždaug septynerių mergaitę ir paauglį berniuką.
Visą dieną lijo, todėl autobusų stotelėje buvo šlapia, pilka ir niūru. Nedidelis raudonas „Isuzu“ markės autobusiukas, vykstantis „pirmuoju“ maršrutu iš oro uosto į stotį, tiesiog plyšo per siūles – keleiviai su didžiuliais lagaminais grūmėsi siaurame praėjime nuo vairuotojo kabinos į salono galą ir stengėsi rasti sau vietos šioje mažoje klaustrofobiškoje erdvėje. Šlapi, išburkę drabužiai tik stiprino ankštumo ir nejaukumo jausmą ir lėtai garavo, pripildydami ankštą erdvę savotiško kvapo, pro aprasojusius langus iš išorės beveik nieko nesimatė.
– Sliha! Excuse me! Izvinicie! – moteris tarpduryje neatlyžo ir dabar brovėsi visu kūnu, bandydama dar giliau įstumti du prie durų stovinčius vaikinus, kurie laikėsi už turėklų ir lagaminų su Turkish Airlines etiketėmis.
Galiausiai damos su berete pastangos buvo apvainikuotos pergale – abu lagaminai, abu vaikai ir ji pati sėkmingai atsidūrė viduje, durys kažkaip užsidarė ir autobusas pajudėjo į lietų.
– Nu vot, pajechali2, – šluostydamasi nuo kaktos lietaus lašus pasakė ji vaikams. Mergaitė tyliai žvelgė pro durų stiklą, bandydama ką nors įžiūrėti autobusą supančioje tamsoje, kurią retkarčiais praskaidrindavo gatvės žibintai, reklamos, šviečianti daugiaaukštė automobilių stovėjimo aikštelė ir kiti dirbtinės šviesos šaltiniai.
Ji buvo laibutė, plaukus susirišusi į dvi kasytes, o jai ant nosies strykčiojo akiniai apvaliais plonais rėmeliais.
Berniukas buvo daugiau nei visa galva aukštesnis. Jis nusiėmė nuo kaktos šlapią gobtuvą, perbraukė ranka sau per veidą ir paklausė, ar toli reikės važiuoti.
– Aa, žinote, kai paskutinį kartą čia buvau, tai buvo… hmmm… net nežinau, prieš kiek metų, – atsakė susimąsčiusi moteris su berete. – Bet kokiu atveju, turime nuvažiuoti iki galo, išlipsim paskutinėj stotelėj, ten bus stotis, kurioj persėsim į traukinį.
Ji kalbėjo rusiškai, su šiek tiek savotišku akcentu.
Berniukas išklausė, linktelėjo ir trumpai išdėstė gautą informaciją mergaitei hebrajų kalba.
Mergaitė tyliai papurtė galvą ir toliau žiūrėjo pro stiklą.
Autobusas padarė staigų posūkį, keleiviai trynėsi vieni į kitus – jiems tiesiog nebuvo kur kristi. Už langų nušvito – lyg koks kosminis laivas iš gruodžio nakties tamsos išniro linksmai švytintis IKEA pastatas, skleidžiantis tikrą šviesų liūtį.
Keleiviai pamažu apsiprato su nepatogiomis važiavimo sąlygomis, tad ankštą erdvę pripildė dialogai, juokeliai, komentarai, iš kurių netrukus buvo galima suprasti, kad beveik pusė raudonojo „Isuzu“ keleivių buvo ką tik atskridę iš Izraelio; dauguma jų, kaip netrukus paaiškėjo, ketino tęsti kelionę į kaimyninę Baltarusiją, todėl važiavo į geležinkelio stotį, kur visi turėjo sėsti į vakarinį greitąjį Minsko traukinį.
Likę keleiviai buvo baltarusiai, atskridę iš skirtingų Vakarų Europos vietų, bet toliau vykstantys ta pačia kryptimi ir tais pačiais tikslais.
Viena ponia, apsivilkusi šilta pūsta striuke ir apsigaubusi galvą skara ar šaliku, kurio pagalba nelabai sėkmingai bandė apsaugoti nuo lietaus savo įspūdingą šukuoseną, pasakojo kažkam šalia stovinčiam – kurio nesimatė iš už augaloto vyro su džemperiu, ant kurio nugaros didelėmis raidėmis buvo užrašyta TRUST ME, – kad bagažo skyriuje darbuotojai dėvėjo Kalėdų Senelio kepures (ji taip ir pasakė, dziedmorozovskije šapki3, bet tokie, kaip na Zapade4), ir apskritai viskas atrodė taip pasakiška, lyg koks bajeris (pa prikolu).
Ponas TRUST ME savo ruožtu kažkam pasakojo, kaip Aškelone kažkoks Tzvi-Liova darė šacher-macherius su draudimo polisais, ir kažkokiam Slavikui dėl to gan neblogai sekėsi, o štai Siomai visai nenusisekė. Kažkas, pasislėpęs už jo galingos nugaros, pritariamai atsakinėjo, kad taip jau būna, kai kas nors kuo nors per daug pasitiki ir įsivelia į tokias schemas, užtat Baltarusijos muitininkai, tęsė jis, yra tikri žvėrys, žinok, nespėsi nė apsidairyti, o jie iškrės tave su visa siela, todėl jis patartų TRUST MAN’ui verčiau pasisaugoti, ypač su toookiu dideliu lagaminu.
* * *
Prie Liepkalnio sankryžos aš pagaliau išlipau, pirmiausia tam, kad įkvėpčiau gryno oro, nes autobuse nebebuvo įmanoma tverti. Akimirkai pamačiau mergaitės veidą, prilipusį prie nuvažiuojančio autobuso durų stiklo. Ji krestelėjo kasytes, ir man pasirodė, kad mostelėjo man ranka, lyg norėdama atsisveikinti. Bet gal tai tebuvo apgaulingas įspūdis, juk langas buvo šlapias ir aprasojęs – galų gale, kodėl ji turėtų man mojuoti?
Kitoje sankryžos pusėje švytėjo prekybos centras „Maxima“, palei jį daugybė automobilių rikiavosi į ilgą eilę, kurios galas dingo kažkur tamsoje ir lėtai judėjo Baltarusijos link.
Tuo tarpu man už nugaros dunksojo kalno šešėlis. Esant įprastoms gamtinėms sąlygoms šiuo metų laiku ir šioje klimato zonoje, kuriai priklausė ši šalis ir šis miestas, tas tamsoje ir lietuje skendintis kalnas buvo populiari vietinių slidinėjimo pramogų vieta. Dabar neveikiantis slidinėjimo keltuvas vedė į trumpąsias trasas, o kalno viršuje liūdnai plaikstėsi šlapios it skudurai vėliavos.
Iš už autobusų stotelės išlindo tamsi figūra ir nedrąsiu žingsniu, svyruodama į šalis, iš lėto patraukė į priekį, mėgindama išsilaikyti ties šaligatvio ir kelkraščio riba. Pravažiuodamas sunkvežimis dosniai apipylė svyruojantį purvino ledinio vandens fontanu iš didžiulės balos, šis neišlaikė pusiausvyros ir pasviro į kelio pusę. Akies krašteliu, kažkokiu šeštuoju pojūčiu užfiksavęs judesį ir šviesų blyksnį, šokau prie svyruojančio ir sugriebiau jį už šlapios striukės rankovės, tačiau pats paslydau ir nerangiai nugriuvau ant šono, skaudžiai susitrenkdamas kelį. Svyruojantis iš inercijos krito kartu su manimi, bet iš tamsos išniręs lengvasis automobilis kliudė jį bamperiu, todėl nuo smūgio jis išlėkė į orą, nuskriejo į priekį ir tėškėsi tiesiai į purviną balą ant šaligatvio.
Iš lėto atsistojau, masažuodamas nubrozdintą kelį, ir pamačiau nutolstančias raudonas galines šviesas. Galva svaigo, prieš akis mirguliavo spalvotos dėmės, tamsoje negalėjau įžiūrėti ir įsidėmėti automobilio markės ar valstybinio numerio. Tyliai nusikeikiau ir nušliaužiau prie gulinčios figūros.
– Ei, žmogau, ar tu gyvas?
– Mumrr yy hyy aaaaa, – sumurmėjo figūra.
– Gerai, vadinasi, gyvas.
Išsitraukiau iš kišenės telefoną, kuris tuoj pat išslydo iš rankos ir pradingo tamsoje. Pasilenkiau, beveik aklai grabinėdamas galop jį suradau ir pakėliau nuo šlapio asfalto. Žengiau žingsnį link žibinto stulpo, šiek tiek arčiau sankryžos. Jo šviesoje pamačiau, kad sutrūkinėjęs ekranas tapo panašus į voratinklį. Vėl nusikeikiau, šį kartą jau garsiai.
Po kelių bandymų man vis dėlto pavyko įjungti telefoną ir surinkti numerį 112.
– Norėjau pranešti apie nelaimingą atsitikimą, buvo partrenktas žmogus… Ne, aš nesu kaltininkas, ne, aš negėriau, nežinau, kokia jo būklė, jis gyvas, taip… Gerai, laukiu.
Tuomet grįžau prie tebegulinčio vyro ir pabandžiau jį pakelti. Tai nebuvo lengva, nes jis buvo visas šlapias ir labai sunkus. Tuo tarpu atvažiavo autobusas, keli keleiviai išlipo stotelėje. Mačiau, kaip jie abejingai ir paniekinamai žiūrėjo į mano pastangas, viena ponia sučiaupė lūpas ir nusuko žvilgsnį į šalį, kažkoks vyrukas su plastikiniu maišeliu rankoje pašaipiai nusišypsojo, taip pat pamačiau piktą vairuotojo žvilgsnį už šlapio stiklo, kai jis uždarė duris ir pajudėjo iš stotelės.
Man vis dėlto kažkaip pavyko pakelti vyrą ir pasodinti jį ant stotelės suoliuko.
– Ar tau nieko neatsitiko? Viskas gerai?
Jis pakėlė galvą ir sumišęs pažvelgė į mane. Nuo jo iš tiesų sklido stiprus alkoholio kvapas.
– Yyyyyyyy, – atsakė jis, jei tai galima pavadinti atsakymu.
– Vadinasi, pasikalbėjome, – pasakiau labiau pats sau ir atsisėdau šalia, atsargumo dėlei laikydamas jį už alkūnės, kad vėl nenuvirstų.
Sėdėjome tylėdami ir žiūrėjome į linksmas „Maximos“ šviesas, į pravažiuojančius automobilius, autobusus, sunkvežimius, judančius per sankryžą Baltarusijos sienos link. Ant prekybos centro pastato spindėjo kalėdinės dekoracijos – keli didžiuliai auksiniai varpeliai, perrišti raudonu kaspinu, barzdota Kalėdų Senelio galva su kepure ir absurdiškas neoninis užrašas „Kalėdų Kalėdos!“, dar kažkas panašaus.
Netrukus atvažiavo greitosios pagalbos automobilis, o iškart už jo – ir policijos patrulių ekipažas.
– Ar tai jūs pranešėte apie eismo įvykį? Kur yra sužeistas asmuo?
– Taip, aš. Čia, šalia, – parodžiau į Svyruojantį. Mano ranka jau buvo visa sutinusi ir skaudėjo nuo jo laikymo sėdimoje padėtyje.
– Buuuu… syyy… uozzzzyyy… – suvapėjo Svyruojantis.
– Neblaivus, – policijos seržantas ištarė trumpą nuosprendį ir suraukė antakius.
– Girtas, – atsainiai linktelėjo galvą oranžine šviesą atspindinčia striuke vilkintis medikas.
Gūžtelėjau pečiais ir keliais sakiniais apibūdinau situaciją.
– Turėsite važiuoti su mumis, – pasakė dar labiau nepatenkintas seržantas ir parodė į policijos automobilį.
– Kodėl?
– Esate įvykio liudytojas, – atsiduso jis, – turime surašyti jūsų parodymus ir sudaryti protokolą.
– Visada toks šuniškas darbas, ir būtent per Kalėdas, – sumurmėjo jis, atsigręždamas į kolegą.
Du medikai paėmė Svyruojantį už rankų ir nuvedė į greitosios pagalbos automobilį.
– Ar jam viskas gerai? – paklausiau jiems iš paskos.
Vienas iš medikų atsisuko į mane.
– Jam labai pasisekė. Ypač atsižvelgiant į tai, kad jis yra visiškai girtas. Jis gan stipriai susimušė, bet jo kaulai nepažeisti, nėra ir kraujavimo.
– Negalėjo net Kalėdų sulaukti, blemba, jau girtas kaip tapkė, kas per žmonės, – nusikeikė antrasis gelbėtojas.
– Prašom, sėskite, – seržantas plačiu mostu parodė į atidarytas policijos automobilio dureles.
– Buuuhh šieee rooodzziii5… – staiga išgirdau sau už nugaros. Tai Svyruojantis nerangiai lipo į greitosios automobilį ir mėgino dainuoti.
– Na nieko sau, – nusijuokė gelbėtojas. – Lipk vidun, kalėdotojau! Bus tau šiandien šventė!
Automobilio durys užsitrenkė.
Įsėdau į policijos automobilį, pajudėjome gatve stačiatikių kapinių link, pravažiavome ir jas, ir Rasų kapines, pasukome į Senamiestį.
Priekiniam veidrodėly pastebėjau policininko žvilgsnį. Klausiamai pažvelgiau į jį.
– Ir jūs norėjote su visu tuo terliotis? – paklausė jis.
– Ką turite omenyje? Buvo partrenktas žmogus.
– Betgi jis girtuoklis, ar nematote?
– Ką, jūsų nuomone, turėjau daryti, ką jūs man siūlytumėt?
– Aš nieko nesiūlau, – atkirto policininkas ir atsiduso, nutraukdamas pokalbį.
* * *
Nepraėjus nė valandai, išėjau iš policijos nuovados ir atsikvėpiau. Kelio sąnarys vis dar pulsavo nuo blankaus, ritmingo skausmo. Įdomiausia, kad nei per apklausą, nei per visą veiksmą autobusų stotelėje niekas nė nepaklausė, ar man pačiam viskas gerai. Na, ką gi.
Lietus šiek tiek susilpnėjo ir virto tirštoka dulksna. Nužingsniavau Halės link, o paskui Aušros Vartų kryptimi. Gatvės buvo visiškai tuščios. Aušros Vartų arką puošė šviečiančių lempučių girlianda, bet pačiame vartų praėjime nebuvo nė vieno žmogaus, matyt, ir elgetos šiandien turi laisvą dieną, pagalvojau. Pasiekęs kitą arkos pusę, atsisukau ir pakėliau galvą aukštyn. Koplyčia ryškiai švietė tamsoje – viršuje klasicistinis trikampis timpanas, gilumoje – po žodžiais Sub Tuum Praesidium Confugimus6 – garsusis paveikslas. Virš siauros gatvelės švytėjo chimeriški kalėdiniai šviestuvų formos papuošimai.
Praėjau tamsius Bazilijonų vartus kairėje, šalia jų juodavo arkos gelmė, vedanti į „The Portobello“ baro kiemą; pakabinama spyna, kuria paprastai rakinami metaliniai į kiemą vedantys vartai, dabar laisvai kabojo ant grandinės, o vartai buvo praviri. Praėjau arką ir įžengiau į tamsų kiemą. Paprastai labai triukšminga ir gausiai lankoma, ypač šiltais vasaros vakarais, vieta dabar dvelkė tuštuma ir melancholija. Iš gretimų kiemų sklido melodijos garsai, kažkas grojo klavesinu, rodos, Mozartą, nors gal ir klystu. Kairėje, už storų viduramžiškų sienų, ramiai miegojo buvusio (ir esamo) Bazilijonų vienuolyno kiemas. Hic natus est Conradus7.
Grįžau į gatvę – ji atrodė visiškai nenatūraliai užlieta keistos geltonos šviesos, šlapia ir visiškai tuščia. Filharmonijos pastatas kairėje buvo apšviestas lyg Vienos Staatsoper premjeros dieną, bet – lygiai taip pat absurdiškai, kaip ir visa gatvė – be jokių gyvybės ženklų. Aplink nė gyvos dvasios, tik priešais esančioje nedidelėje aikštėje iš bronzos nulieta stovėjo gydytojo, dar vadinamo šalies nepriklausomybės ir Pirmosios Respublikos įkūrimo patriarchu, statula, pasirėmusi į lazdą ir mirkstanti lietuje. Kažkas jam ant kaklo buvo užrišęs šiltą šaliką. Šalikas, kaip ir viskas aplinkui, buvo kiaurai peršlapęs nuo lietaus.
Praėjau Turkijos ambasadą (apsaugininko būdelė buvo tuščia ir tamsi) ir, nepasiekęs Rotušės aikštės, įžengiau į viešbučio „Astorija“ vestibiulį. Tai buvo vienintelė veikianti įstaiga, kur buvo galima tikėtis gurkšnio ko nors gaivinančio ir stipresnio tokioje vietoje ir tokią valandą, būtent čia ir dabar, šiame mieste, kuris laikinai mirė, laukdamas Išganytojo gimimo.
Mergina už baro įpylė man alaus, ir aš atsisėdau su bokalu rankoje prie kampinio staliuko, nuo kurio pro langą matėsi Šv. Kazimiero bažnyčios fasadas, kairėje – rotušės pastatas ir aikštės fragmentas su viduryje vaiduokliškai šviečiančia šlapia Kalėdų eglute.
Viduje buvo beveik tuščia, tik prie baro sėdėjo du vyrukai, kurie kalbėjosi rusiškai ir paeiliui užsisakinėjo „Grey Goose“ degtinės, kažkodėl stipriai akcentuodami gėrimo pavadinimą ir po kiekvieno tosto dusliai trinktelėdami stikliuku į stalviršį. Kiek tolėliau, gilumoje, vakarojo nedidelė grupelė žmonių, kurie taip pat kalbėjo rusiškai, užsisakinėjo glikvain ir tamsų alų, dėl kažko ginčijosi, bet mane pasiekdavo tik pavieniai jų žodžiai.
– Roždziestvo… panimaješ… Eta katoliki, ničio ty nie panimaješ… A zavtra… my paidziom… Vot uvidziš…8
Mergina atnešė stiklą mano iš anksto užsisakyto „Bushmills“ su ledu ir sūdytais riešutais ir pastatė priešais.
– Linksmų Kalėdų, – ištarė ji ir nusišypsojo.
Ant jos ženkliuko buvo užrašyta „Silvija“.
Tuo metu pro duris iš lietaus įžengė pora – jis ir ji. Abu vilkėjo šiltas žalias striukes, o ant kaklo vietoj šaliko buvo užsivynioję vadinamąsias arafatkes: ji – ilgais, tamsiais, tiesiais kaštoniniais plaukais, skvarbių, tamsių akių, jis – su savaitės senumo barzdele, garbanotais juodais plaukais ir, kaip paaiškėjo nusivilkus striukę, auksine grandinėle su kryželiu ant kaklo.
Jie atsisėdo prie lango. Silvija nuėjo prie jų.
Pažvelgiau pro langą į uždarytas Šv. Kazimiero bažnyčios duris. Netrukus jos atsivers, ir žmonės pro jas įžengs iškilmingai švęsti Kristaus gimimo.
Tuo tarpu Silvija sugrįžo pas porą su arafatkėmis ir pastatė ant staliuko jų užsisakytus gėrimus.
– Where are you from? – paklausė ji, vis šypsodamasi.
Mergina pažvelgė į ją, švystelėdama savo didžiuliais apvaliais auskarais.
– Iš Palestinos, – pabrėžtinai sverdama šį žodį, taip pat angliškai atsakė ji.
– O, taip. Gal iš Betliejaus?
– Beveik.
– Ten labai gražu. Norėčiau kada nors ten nuvykti ir pabūti per Kalėdas, – Silvija svajingai prisimerkė.
– Tegul vieną dieną jūsų noras išsipildo.
Tuomet pro duris įžengė dar viena klajoklių grupė, ieškanti šiltos ir sausos vietos, kur galėtų sušilti ir atsigaivinti. Šiame „Astorijos“ bare darėsi nebe taip jauku.
Išgėriau savo viskį, apsivilkau dar drėgną striukę ir išėjau į gatvę.
Kurį laiką tiesiog stovėjau ir žiūrėjau į rotušę, paskui pasukau kairėn ir nuėjau link Visų Šventųjų gatvės.
Ant kampo, prie pat bažnyčios, kaip ir gatvė dedikuotos Visų Šventųjų garbei – ir taip pat, kaip Šv. Kazimieras ar kitos bažnyčios, vis dar uždarytos – pamačiau Jį. Jis stovėjo netoliese esančio žibinto šviesoje ir žiūrėjo į dangų. Nežinau, ką jis ten norėjo pamatyti, išskyrus nebent lietaus lašus, kurie krito tiesiai jam į veidą. Jis buvo apsirengęs senu pilkai žalsvu karišku paltu, kuris atrodė vokiškas, iš senojo – Šaltojo karo Bundesvero, gal net ir Vermachto laikų, o ant galvos buvo užsimaukšlinęs apvalią pilką kartvelų arba, kitaip tariant, gruzinišką veltinę kepurę. Nuo lietaus sušlapę garbanoti plaukai iš po kepurės krito jam ant kaklo, o liesą pailgą veidą užbaigė barzdelė, apkibusi žibinto šviesoje tviskančiais lietaus lašais.
Kai praėjau pro Jį, jis plačiai išskėtė rankas, tarsi norėtų mane apkabinti – ant rankų buvo užsimovęs megztas pirštines be pirštų.
Pažvelgiau į jį – Jis plačiai šypsojosi, bet nieko nesakė.
– Are you ok? – paklausiau Jo nežinia kodėl angliškai.
– Oh, yeah. Kuo puikiausiai, – atsakė Jis ir dar plačiau nusišypsojo.
Stovėjome taip vienas priešais kitą lietuje, mažoje salelėje, kurią iš tamsos jūros išgriebė netoliese esančio žibinto stulpo skleidžiama šviesa, ir žiūrėjome vienas į kitą.
Nuleidau žvilgsnį ir pamačiau, kad ant Jo kojų – seni, nudėvėti kaštoninės spalvos martensai.
– Kokia naktis, ar ne? – paklausė Jis, kai aš vėl pakėliau akis ir pažvelgiau Jam į veidą. Jo akys buvo ryškios ir spindinčios. Lašai nuo jo smakro lėtai ritosi žemyn ir krito ant seno bordinės spalvos šaliko, apvynioto virš kareiviško palto apykaklės.
– Hmm, na taip… jei tik ne šis lietus…
– O, ne! Lietus yra puikus! – atsakė Jis.
– Tada Betliejuje, – po trumpos tylos akimirkos Jis reikšmingai pakėlė dešinės rankos pirštus į viršų, – taip pat lijo lietus, – tai sakydamas Jis sutartinai mirktelėjo man.
– Hmm… galbūt. Tikrai galėjo būti lietus, verčiau lietus, nei sniegas, – pagalvojau, o gal ir pasakiau.
– Būtent, būtent! – garsiai džiaugėsi Jis, tarsi skaitydamas mano mintis.
Laukiau, kol jis dar ką nors pasakys, bet jis tylėjo ir vėl žvelgė į dangų.
Aš gūžtelėjau pečiais ir nuėjau toliau.
– Ei! – šūktelėjo Jis man iš paskos, kai jau buvau nuėjęs beveik į kitą gatvės galą.
Atsisukau. Jis vis dar stovėjo ant kampo, lyjant lietui, mažoje žibinto šviesos salelėje.
– Linksmų Kalėdų! – sušuko Jis.
– Linksmų! – atsakiau automatiškai.
Už kelių žingsnių vėl atsisukau, bet toje vietoje jau nieko nebebuvo.
Vis dar lijo.
Vilnius, 2019 m. gruodžio 25 d.
1 Atsiprašau (hebr.).
2 Na, štai ir važiuojame (rus.).
3 Senelio Šalčio (rus. Died Moroz) kepurės (rus.).
4 Vakaruose (rus.).
5 Bóg się rodzi („Gimsta Dievas“) – viena populiariausių tradicinių lenkų kalėdinių giesmių, kurios tekstą, kaip manoma, 1792 m. sukūrė žinomas poetas Franciszekas Karpińskis.
6 Mater Misericordiae, sub tuum prasedium confugimus (lot. „Gailestingumo motina, tavo apgynimo šaukiamės“) – užrašas Aušros Vartų koplyčios timpane.
7 Gustavus obiit hic natus est Conradus (lot. „Čia mirė Gustavas ir gimė Konradas“) – garsioji frazė iš Adomo Mickevičiaus Vėlinių III dalies, kurios veiksmas vyksta buvusiame Bazilijonų vienuolyne Vilniuje, kuriame filomatų proceso metu buvo įkalintas ir pats Mickevičius.
8 Kalėdos… supranti… jie katalikai, nieko tu nesupranti… o rytoj… mes eisime… pamatysi tuomet (rus.).
