Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Sovietų Sąjungos įsiveržimas į Čekoslovakiją. Čekoslovakai neša nacionalinę vėliavą greta degančių sovietų tankų. 1968. Praha. Iš commons.wikimedia.org

Nikodemo Szczygłowskio esė „Lotnisko: Chronologia inwazji“ pirmą kartą publikuota 2019-02-12 internetiniame portale http://www.wydawnistwoj.pl. Iš lenkų kalbos trumpindamas vertė autorius.

1968 m. rugpjūtį Sovietų Sąjunga suorganizavo ir įvykdė karinę operaciją, kurios metu įsiveržė į Čekoslovakiją. Operacijoje dalyvavo ne tik SSRS karinės pajėgos – joms talkino ir sovietų sąjungininkai, kitos socialistinio bloko šalys, dar tiksliau – SSRS vasalai. Būtent šį žodį, apibūdindamas Čekoslovakijos padėtį, pavartojo ir Janas Masarykas, garsiojo Tomašo Garrigue Masaryko – Čekoslovakijos Pirmosios Respublikos tėvo įkūrėjo – sūnus, pokariu ėjęs Čekoslovakijos užsienio reikalų ministro pareigas. Grįžęs iš vizito Maskvoje 1947 m., Masarykas istorikui Hubertui Ripkai kalbėjo: „Mano mielas drauge, dabar esame tik vasalai. Liūdniausia, kad šį purviną darbą atlieka mūsų kraujo žmonės. Komunistai neturi nė skatiko patriotinės savigarbos. Jie – Maskvos vergai, besidžiaugiantys savo pataikavimu“.

Čekoslovakija – pavyzdinė tarpukario Europos demokratinė valstybė, tapusi nuolaidžiavimo politikos ir bergždžių bandymų sustabdyti Antrąjį pasaulinį karą auka. Išduota sąjungininkų Miunchene, užpulta kaimynų ir prisikėlusi po karo, Čekoslovakija buvo priversta pasekti kitų „liaudies demokratijų“ pavyzdžiu. Nepaisant sovietų pažadų, kuriuos asmeniškai ne kartą girdėjo ir Masarykas, visų tarpukario teritorijų Čekoslovakija neatgavo: tik Sudetus ir gabaliuką Silezijos (Užolzę), bet ne Užkarpatę (Karpatų Rusią). Valstybė buvo sovietizuota, nors iki paskutinės akimirkos tikėtasi (tuo tikėjo ir Masarykas, ir prezidentas Edvardas Benešas), kad tokio likimo pavyks išvengti. Deja, vietiniai komunistai su drg. Gottwaldu ir – svarbiausia – drg. Stalinu, turėjo kitų planų. Taip Čekoslovakija tapo „liaudies demokratijos“ šalimi, kurioje demokratijos nė su žiburiu nerasi, o liaudies likimą spręsdavo tik komunistų partija. Po Antrojo pasaulinio karo Čekoslovakija galutinai tapo viena iš didžiojo sovietinio brolio sąjungininkių-vasalių. Brolio, kuris labiausiai už viską mylėjo taiką visame pasaulyje, ką jau turėjo progą įrodyti 1956 m. Vengrijoje.

Vis dėlto čekų ir slovakų padėtis buvo savaip unikali, didžiulę įtaką tam turėjo tarpukariu besiremianti čekoslovakizmo idėja. Abi tautos pragmatiškai bandė atkartoti tarpukario sėkmės ir bendrystės patirtį, stengėsi nekartoti klaidų. Čekoslovakijos politikai tikėjo, kad tam turi tvirtus pagrindus ir istorinę teisę, netgi nepaisant feodalizmą primenančios situacijos ir sunkaus didžiojo brolio alsavimo už nugaros. Šis alsavimas pasidarė kiek lengvesnis po drg. Stalino mirties, kai SSRS prasidėjo vadinamasis „atšilimas“. Kai kurie Hrado politikai patikėjo, kad vėl atsirado galimybė šiuos siekius realizuoti. Tai net nebuvo pernelyg ambicingi ar drąsūs siekiai – jie tik norėjo šiek tiek išstoti iš bend­ros socialistinių šalių rikiuotės, svajojo apie jugoslavišką modelį, apie socializmą su žmogišku veidu, kurį tuo metu įkūnijo besišypsantis maršalas balta uniforma ir tamsiais akiniais. Tačiau net ir tokios, atrodytų, menkos ambicijos, žvelgiant iš pilkos socialistinio lagerio šalies perspektyvos, buvo drąsi svajonė. Gerokai per drąsi, jeigu klaustume taiką mylinčio senjoro Maskvoje. Būtent dėl to Čekoslovakijos sapnas, vėliau pavadintas Prahos pavasariu, truko taip trumpai ir kitaip baigtis netgi negalėjo. Tačiau prisimenant šiuos penkiasdešimties metų senumo įvykius, verta žinoti, kaip prasidėjo ši pabaigos pradžia – kaip buvo suplanuotas ir įvykdytas įsiveržimas į Čekoslovakiją. Velnias, kaip žinoma, slypi detalėse – o ypač tas velnias, kuris pasak tuomet oficia­lios ir privalomos ateistinės ideologijos, neegzistuoja. Smulkios detalės – tai potėpiai, iš kurių susideda ryškesnis paveikslas.

Kai bandome prisiminti šį šešiasdešimt aštuntųjų metų rugpjūtį, ko gero, dažnam mūsų atmintyje norom nenorom iškyla tankų vaizdai – nesibaigiančios tankų kolonos, važiuojančios per Čekoslovakijos miestus ir miestelius, baugiai manevruojančios Prahos gatvėse. Tačiau ši istorija – ne apie tankus.

Viskas prasideda nuo „neplanuoto“ aviakompanijos Aeroflot lėktuvo nusileidimo Prahos Ruzynės oro uoste. Rugpjūčio 20 d., 21:52 val. vietos laiku, civilinis Aero­flot lėktuvas AN-12 (registracinis numeris СССР-11604) prašo leidimo nenumatytam nusileidimui Prahoje. Kont­rolinis bokštas leidimą suteikia ir lėktuvas nusileidžia 21:53 val. Lėktuvas pastatomas aikštelėje, rezervuotoje lėktuvams, vykdantiems reguliarius Aero­flot skrydžius. Tačiau iš lėktuvo niekas neišsilaipina. Truputį anksčiau, 21:05 val., Brno-Tuřany oro uoste leidžiasi kitas civilinis Aeroflot lėktuvas AN-24. Jis atskraidina 20 keleivių, apsirengusių aviakompanijos uniformomis, kurie teigia esantys Aeroflot darbuotojai. Vėliau paaiškės, kad tai – persirengę KGB pareigūnai.

22:20 val. į Prahą atskrenda dar vienas sovietų orlaivis – taip pat Aeroflot civilinis lėktuvas, IL-14 (registracinis numeris СССР-67242) iš Lvovo. Šio lėktuvo keleivius asmeniškai pasitinka Aeroflot atstovybės Prahoje vadovas Makarovas. Dvidešimt penki žmonės civiliniais drabužiais išsilaipina iš lėktuvo ir sėda į jų laukiančius automobilius, kurie irgi priklauso Aeroflot atstovybei bei turi leidimus įvažiuoti į oro uosto teritoriją. Dalis atvykėlių išvažiuoja iš oro uosto Prahos centro link, kiti lieka čia pat esančiame Aeroflot biure.

23:00 val. centriniame Čekoslovakijos saugumo tarnybos StB (ček. Státní bezpečnost) biure vyksta skubiai sušauktas pasitarimas, kuriame skaitomas raportas iš pasienio kontrolės punkto, esančio Cínovec vietovėje. Pasak raporto, valstybės sieną kirto ginkluotosios užsienio valstybių pajėgos. Netrukus ateina panašūs pranešimai ir iš kitų pasienio kontrolės punktų, o dar po kelių akimirkų visi ryšio kanalai nustoja veikę – tarp StB darbuotojų jau pradeda veikti slapta prosovietinė diversantų grupė.

Tokia įvykių raida neturėjo būti visiškai netikėta. Dar darbo dienos pabaigoje, 17:00 val., Čekoslovakijos informacinės agentūros ČTR (ček. Česká tisková kancelář) biuras Budapešte gauna anoniminį pranešimą telefonu, įspėjantį, kad vidurnaktį prasidės įsiveržimo į Čekoslovakiją karinė operacija. Anonimas prašo nedelsiant perduoti šią informaciją Čekoslovakijos ambasadai. 18:10 val. Čekoslovakijos ambasadorius Veng­rijoje Jozefas Pučikas informuoja Prahą apie gautą žinią. Likus valandai iki pirmojo Aeroflot lėktuvo nusileidimo, 20:00 val. (Vašingtone tuomet 14:00 val.) SSRS pasiuntinys JAV Anatolijus Dobryninas aplanko prezidentą Lyndoną B. Johnsoną ir informuoja jį apie priimtą sprendimą dėl SSRS bei Varšuvos pakto šalių kariuomenių įžengimo į Čekoslovakiją. Pasibaigus susitikimui, Johnsonas skubiai sušaukia neeilinį JAV Nacionalinio Saugumo Tarybos posėdį.

23:00 val. AN-12 lėktuvo (vis dar stovinčio oro uosto aikštelėje) kapitonas prašo dispečerių leidimo užvesti varik­lius testiniu režimu techninei profilaktikai: patikrinti variklius dėl galimo gedimo ir tinkamai nustatyti taisymo galimybes. Iš tiesų tai tik diversija: užvestus variklius norima panaudoti kaip energijos šaltinį autonominių navigacinių sistemų prietaisų veikimui. Beveik tuo pačiu metu surengiama masinė sig­nalinė ataka į oro uosto radarus – esant stipriam pašaliniam signalui, jie nustoja veikti. Signalas toks stiprus, kad jį fiksuoja radarai net kaimyninėje Austrijoje. Tuo pačiu metu, 23:00 val., Čekoslovakijos nacionalinės gynybos ministras generolas Martínas Dzúras telefonu kalbasi su SSRS gynybos ministru maršalu Andrejumi Grečko. Pastarasis ultimatyviai įspėja Čekoslovakijos generolą nesipriešinti intervencijai. 23:00 val. sovietinių karininkų grupė atvyksta į Čekoslovakijos Generalinį Štabą (tai daugiausia AN-12 lėktuvo keleiviai, kuriuos atveža ir globoja Aeroflot atstovas Makarovas). Jų tikslas – užkirsti kelią galimam ginkluoto pasipriešinimo koordinavimui iš Čekoslovakijos Liaudies Armijos pusės.

23:21 val. orlaivis IL-14 išskrenda iš Prahos, pagal pateiktą skrydžio planą – atgal į Lvovą. Oro uosto eismo kontrolieriai gauna nurodymus laikinai uždaryti oro erdvę ir nebepriimti bei neišleisti lėktuvų. Vidurnaktį oro uostas laikinai uždaromas, skrydžiai nebevykdomi. Tuo pačiu metu Austrija uždaro sieną su Čekoslovakija. Taip Austrijos vyriausybė reaguoja į gautą informaciją apie galimą sovietų įsibrovimą į kaimyninę valstybę ir baiminasi galimų provokacijų Austrijos-Čekoslovakijos pasienyje. Taip pat vidurnaktį SSRS Karinių Pajėgų Užkarpatės Karinės Apygardos tankų daliniai pažeidžia Čekoslovakijos valstybinę sieną ir iš Užkarpatės srities pusės pradeda žygį Košicų (pirmo didesnio Čekoslovakijos miesto pakeliui į Prahą) link. Prahą pasiekia pranešimas apie pirmą auką tarp civilių gyventojų – mirtinai sužeistas Petras Fridrichas, bandęs Usčio prie Labos mieste savo kūnu užstoti kelią tankų kolonai. Čekoslovakijos radijas transliuoja Prahos karinio komendanto generolo I. Veličeko įsakymą dėl komendanto valandos įvedimo mieste nuo 22:00 iki 05:00 val.

Artėjant pirmai valandai nakties, į Prahos oro uostą­ sugrįžta Aeroflot atstovas Makarovas. Kartu su juo avia­kompanijos automobiliais atvyksta neidentifikuotų civiliais drabužiais apsirengusių žmonių grupė. Netrukus, nepaisydamas oro eismo draudimo ir negavęs leidimo, oro uoste nusileidžia sovietų karinių oro pajėgų lėktuvas AN-12, kuriam susiorientuoti padeda aikštelėje stovinčio AN-12 įgulos įjungtas autonominis navigacinis signalas. Šiuo lėktuvu atskrenda aukšto rango štabo karininkai ir techninis sovietų karinių oro pajėgų personalas. Jų užduotis – užtikrinti užimto oro uosto sklandų funkcionavimą sovietų reikmėms bei koordinuoti kitų specialiosios operacijos etapų vykdymą.

02:00 val. dar du AN-12 lėktuvai, lydimi MIG-21 naikintuvų, pažeidžia Čekoslovakijos oro erdvę ir be jokio leidimo leidžiasi Prahos Ruzynės oro uoste. Juose – 180 desantininkų iš sovietų karinių oro pajėgų 7-osios gvardijos divizijos. Išsilaipinę jie turi užimti visą oro uosto teritoriją, keleivinį terminalą, administ­racinius pastatus ir krovinių angarus. 02:15 val. sovietų desantininkai įžengia į keleivių terminalą. Oro uosto darbuotojai bei tuo metu terminale dėl uždarytos oro erdvės vėluojančių skrydžių esantys keleiviai paimami įkaitais. Nuo šio momento iki pat specialiosios operacijos pabaigos jie lieka suimti ir nuolat stebimi ginkluotų karių. Oro uosto personalą kariai suvaro į kontrolinio bokšto apačioje esančias patalpas, padalina į grupes, atskiria vyrus nuo moterų, ati­ma asmeninius daiktus. Kareiviai veikia grubiai, panaudodami jėgą, iš kai kurių moterų atima papuošalus. Terminalo užėmimo operacijai asmeniškai vadovauja sovietų karo atašė Prahoje, generolas pulkininkas Nikolajus Trusovas, į oro uostą atvykęs su Aeroflot automobilių konvojumi. Nuo jo nesitraukia ir Aeroflot atstovas Makarovas. Čekoslovakijos oro erdvę nesankcionuotai uži­ma ir kontroliuoja 150 MIG-19 ir МIG-21 naikintuvų, virš Prahos oro uosto nuolat skraido lėktuvai su specialiais įrenginiais, slopinančiais radijo bangas ir kitus galimus ryšio signalus. Atvykę sovietų kariniai oro eismo kontrolieriai perima bokšto kontrolę ir imasi darbo – jie koordinuoja dar penkių AN-12 karinių lėktuvų eskadrilių skrydžius ir nusileidimus Prahos oro uoste. Šiais lėktuvais į Prahą permetama visa minėtoji 7-oji gvardijos divizija: ne tik kareiviai, bet ir tankai, šarvuočiai, artilerija. Lėktuvai leidžiasi Ruzynės oro uoste kas minutę, iš viso į Prahą tokiu būdu atskrenda 220 karinių transporto lėktuvų.

Maždaug 03:00 val. sovietai galutinai perima visą oro uosto kontrolę. Tuo pačiu metu užimami kiti Čekoslovakijos oro uostai ir aerodromai Hradec Kralovėje, Namešte prie Oslavos, Pardubicėje, Slatine, Žatece, Bratislavoje ir kituose Čekoslovakijos miestuose.

Toliau įvykių raida įgauna dar didesnį pagreitį. Per dvi artimiausias valandas oru atvykę sovietų specialiųjų būrių kareiviai, vedami KGB, pasiekia miesto centrą, kur pirmiausia užima pilies apylinkes – Hradčanus – ir areštuoja Prahos pavasario lyderį Aleksandrą Dubčeką. Lydimas ginkluotos palydos jis nugabenamas į oro uostą. Po kelių valandų jis išskraidinamas į Maskvą.

04:00 val. sovietų informacinė agentūra TASS išplatina oficialų pareiškimą, kuriame sakoma, kad gavus Čekoslovakijos partijos bei vyriausybės atstovų pagalbos prašymą, į šalį įžengė SSRS ir kitų Varšuvos pakto šalių (Lenkijos, Vengrijos, Bulgarijos ir Vokietijos Demokratinės Respublikos) kariniai daliniai. Panašaus pobūdžio pranešimai išplatinami ir kitose socialistinio bloko šalyse. Dauguma pasaulio valstybių ir netgi daugelis Europos komunistų partijų pasmerkia šią Čeko­slovakijos okupaciją.

05:00 val. į Ruzynės oro uostą atskrenda SSKP CK politbiuro narys Kirilas Mazurovas, atsakingas už politinį intervencijos valdymą, kartu su juo – generolas Ivanas Pavlovskis, karinis įsiveržimo grupės vadas. Prahos centre veiksmas tęsiasi: Specnazo karių grupė apsupa Čekoslovakijos komunistų partijos CK pastatą, blokuoja visus išėjimus ir netrukus jį užima. Visi pastate tuo metu buvę žmonės areštuojami.

Iki 06:30 val. visi pagrindinių valstybės institucijų pastatai užimami sovietų specialiųjų pajėgų, laisvi kuriam laikui lieka tik televizijos centras bei radijas.

Apie 07:00 val. sovietų kariai apšaudo Nacionalinio muziejaus fasadą, supainioję jį su Čekoslovakijos radijo pastatu. Prie radijo bei šalia esančioje Vaclavo aikštėje prasideda pirmieji civilių gyventojų susirėmimai su sovietų kariais, tačiau tuo metu sovietai jau buvo praktiškai perėmę Prahos kontrolę į savo rankas.

Viso labo per devynias valandas nuo pirmojo „avarinio“ Aeroflot civilinio AN-12 lėktuvo nusileidimo Prahos oro uoste sovietams pavyksta įgyvendinti savo tikslus. Operacijos sėkmei užtikrinti be jokių skrupulų išnaudojami civilinės aviakompanijos resursai, technika, personalas. Aviakompanijos atstovas Makarovas įtraukiamas ir sąmoningai dalyvauja oro uosto užgrobimo operacijoje, talkina specialiųjų tarnybų agentams ir kareiviams. Exitus acta probat.

Prahos oro uostas lieka užimtas iki operacijos mieste pabaigos. Per tas kelias nakties valandas oro uoste sulaikyti žmonės saugomi ginkluotų karių įvairiose terminalo patalpose. Ryte, kai viskas baigiasi, kariai tiesiog išvaro žmones iš terminalo pastato, stumdydami šautuvų buožėmis. Tą rytą autobusai iš oro uosto į centrą nevažiuoja. Ištikti šoko žmonės tylėdami žvelgia į tankų ir šarvuočių kolonas, kurios iš oro uosto vis dar traukia Prahos centro link. Desantininkai tyčiojasi iš jų, kai kas pataria jiems eiti iki miesto pėsčiomis – esą sovietiniai žmonės įprastai vaikšto pėsti, taigi ir jie gali. Netrukus pirmosios įsiveržimo grupės tankai jau pasirodys Prahos gatvėse, o su jų pasirodymu – pirmosios civilių gyventojų aukos: Michalas Hamrákas, Jánas Hatala, Jozefas Kolesáras, Jánas László, Ladislavas Martoníkas ir Ivanas Schmiedtas. Jie žuvo gindami savo miestą nuo sovietų okupantų, dar 57 žmonės buvo sužeisti.

Prahoje išaušta rytas. Gatvėse savivaliauja sovietų kareiviai, smurtaujantys prieš miesto gyventojus.

Vien pirmoji okupacijos diena nusineša 48 Prahos gyventojų gyvybes. Karinės intervencijos į Čekoslovakiją operacijoje (kodinis pavadinimas – „Dunojus“) dalyvavo beveik 500 000 karių ir karininkų bei 6500 vienetų šarvuotos technikos. Operacijoje dalyvavo SSRS, Lenkijos, Vengrijos, Bulgarijos ir VDR kariniai daliniai.

Šiandien oro bendrovė tuo pačiu istoriniu Aeroflot pavadinimu vykdo nemažai tiesioginių skrydžių iš šalies, kuri laiko save SSRS teisių perėmėja, į Čekijos Respublikos sostinę. Šių skrydžių keleiviai sudaro nemažą buvusio Ruzynės oro uosto (kuris dabar pavadintas Václavo Havelo garbei) bendro keleivių srauto dalį. Atvykėliai pereina į naują šiuolaikišką terminalą, kuriame niekas neprimena tragiškų 1968 m. rugpjūčio įvykių. Pastatas, kuriame nutiko šie įvykiai, dabar vadinamas trečiuoju terminalu. Čia vyksta verslo ir mažosios aviacijos skrydžiai. Dėl aukščiau aprašytų įvykių Aeroflot nepatyrė jokių nemalonumų. Vienas esminių šios valstybinės įmonės finansavimo elementų yra mokesčiai, kuriuos Rusijos Federacija surenka iš užsienio avialinijų, vykdančių skrydžius virš savo teritorijos ir oro erdvės.