Vilnietės Nadeždos Kjovkarovos (gim. Boškova) atminimui
Daugelis, pagalvoję apie tarpukario Vilnių, prisimena girdėtas istorijas, legendas, garsias pavardes, įvykius – kokį paveikslą piešia mūsų vaizduotė ir pasąmonė?
Iš vienos pusės turime užgrobto miesto stereotipą – miesto-kankinio, miesto-legendos, kurį būtina atgauti, susigrąžinti, sulaukti akimirkos, kai miesto širdis ims plakti unisonu su atskirta nuo jo tėvyne ten, kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka…
Iš kitos pusės matome miestą, kuris alsuoja Adomo Mickevičiaus ir Juliuszo Słowackio tradicija, Konstanto Ildefonso Gałczyńskio eilėmis, kur į Stepono Batoro universitetą skuba studentai, o Žygimanto Augusto gimnazijoje mokosi jaunasis Czesławas Miłoszas, kavinėse skamba populiarioji muzika ir netyla intelektualūs pokalbiai, virš Aušros Vartų arkos kabo Lenkijos erelis, o pasak vaivados Bociańskio, miestui būdinga vien „tikrojo lenkiškumo“ dvasia, be jokių tautinių mažumų ir abejonių.
Tuo tarpu miesto gyventojai gyveno įprastą gyvenimą. Dauguma jų kalbėjo lenkiškai arba jidiš, kai kas baltarusiškai arba lietuviškai, kai kas rusiškai, pasitaikydavo ir kitų tautybių bei kalbų. Tai nebuvo itin didelis miestas, tarpukario Lenkijos sudėtyje jis buvo viso labo šeštas pagal dydį ir gyventojų skaičiumi (iki pat Antrojo pasaulinio karo vos pasiekęs 200 000 gyventojų ribą) nusileido Krokuvai, Poznanei, Lvovui (tuomet vadintam Lwów), Lodzei ir Varšuvai. Nepaisant plačiai paplitusios legendos, miestas nėra ypač reikšmingas kultūrine ar juolab ekonomine prasme. Iš esmės tai, galima sakyti, provincialus miestas, esantis toli šiaurės rytuose, įspraustas tarp „negyvos“ demarkacinės linijos su Lietuvos Respublika iš vakarų, sienos su Sovietų Sąjunga iš rytų ir siauro sienos su Latvijos Respublika ruožo iš šiaurės.
Dar iki Pirmojo pasaulinio karo miestas garsėjo savo kavinėmis, jų nebuvo daug, dėl to beveik visos tapo kuo nors įsimintinos. 1923 m. išleistas žinomas miesto vadovas, parašytas prof. Juliuszo Kłoso, įvardija šešias populiariausias miesto kavines-cukraines: tai – „Bronislaw“ (Didžioji g. / ul. Wielka 34), Kazimierzo Sztralio (Didžioji g. / ul. Wielka 2), dar vadinama „Baltuoju Štraliu“, Boleslawo Sztralio (A. Mickevičiaus g. / ul. A. Mickiewicza 12), žinoma kaip „Žaliasis Štralis“, ir netoliese esanti kita Kazimierzo Strzalio kavinė (A. Mickevičiaus g. / ul. A. Mickiewicza 22), žinoma kaip „Raudonasis Štralis“, „Świtezianka“ (A. Mickevičiaus g. / ul. A. Mickiewicza 1) ir Rudnickio/Rudnickiego kavinė (Trakų g. / ul. Trocka 1).
Šiame sąraše nėra vienos, ko gero, labiausiai neįprasta istorija pasižymėjusios kavinės, vardu „Jugoslavija“.
* * *
Vieną niūrų ankstyvo rudens rytą stovėjau Vilniaus geležinkelio stoties perone ir laukiau traukinio iš Varšuvos (taip, tuo metu jie dar kursuodavo, ir ši aplinkybė leis atidžiam skaitytojui suprasti, kaip seniai tai buvo). Šiuo traukiniu atvyko dvi viešnios iš tolimos šalies Europos pietuose, šalies, apie kurią tuomet beveik nieko nežinojau – senyvo amžiaus dama ir maždaug mano metų jos dukra. Tada pirmą kartą išgirdau „Jugoslavijos“ istoriją.
„Čia buvo mūsų kavinė-cukrainė“, – taip paprastai ištarė ponia Nadežda, sustojusi Gedimino prospekte prie pastato, pažymėto numeriu 2A, kurio fasadą puošė šokoladą kremtančių meškiukų figūros.
Ši istorija iš tiesų verta romano ar filmo. Joje yra viskas: ir kvapą gniaužiantys Balkanų kalnų peizažai, ir ilgos kelionės traukiniais per visą Europą, bandančią atsitiesti po Pirmojo pasaulinio karo, drąsa ir ryžtas, komercijos sėkmė ir šlovė, baltos snieguotos žiemos ir čiuožykla Lukiškių aikštėje, šiltos saulėtos vasaros ir piknikai Vingio parke, o tada ir vėl ilgos kelionės traukiniais per visą naujuoju karu alsuojančią Europą atgal į pietus, į Jugoslaviją. Ir galiausiai ilgesys bei prisiminimai.
* * *
Vilnietis Rapolas Mackonis (1900–1982) savo knygoje Iš kavinės į kavinę (1994) taip prisimena „Jugoslaviją“: „A. Mickevičiaus gatvėje, prie „Liutnios“ teatro“ buvo kavinė „Jugoslavija“, kurią įkūrė atvykę į Vilnių serbai1. Visi padavėjai buvo aukšti, gražūs briunetai“.
Iš kitų tuometinių vilniečių prisiminimų taip pat galima sužinoti, kad „Jugoslavija“ itin garsėjo turkiška kava ir makedonietiška boza, lengvai fermentuotu gėrimu, kuris būdavo gaminamas iš kukurūzų, sorų arba kviečių ir patiekiamas atšaldytas. Šį nebrangų ir gerai gaivinantį gėrimą ypač mėgo netoliese esančio Stepono Batoro universiteto studentai.
Kaip tarpukario Vilniuje atsirado „Jugoslavija“?
Iš pradžių į miestą iš Makedonijos atvyko Serbų, Kroatų ir Slovėnų karalystės (vėliau tapusios Jugoslavija) pilietis Zdravko Boškovas, kuris, kaip manoma, čia įsigijo iš vilniečio Izraelio Bunimovičiaus šiam priklausančią kavinę centrinėje A. Mickevičiaus gatvėje, netoli Katedros aikštės. Iki Pirmojo pasaulinio karo ši kavinė vadinosi „Viktorija“. Bunimovičius buvo turtingas verslininkas ir filantropas, XIX a. pabaigoje Vilniuje įkūręs puikiai veikusį šokolado fabriką ir cukrainę-kavinę. 1914 m. fabriką sunaikino didelis gaisras, o dėl prasidėjusio karo jis taip ir nebebuvo atstatytas.
Pasak Sonjos Kjovkarovskos-Andreevskos, Nadeždos dukros ir Zdravko anūkės, senelis atsidūrė Vilniuje atsitiktinai. Šeimos legenda byloja, kad jis kartu su broliais norėjęs įkurti kavinę Odesoje – ir jau net buvo susirengęs keliauti į šį miestą prie Juodosios jūros – bet traukinyje sutiko pakeleivį žydą „iš Rusijos“, ir šis jam pataręs vykti į Vilnių, kuriame gerų „Vienos klasės“ kavinių esą nėra daug.
Galbūt tai jis patarė Zdravkui, kad šis nuvykęs kreiptųsi tiesiai į Bunimovičių, bet lygiai taip pat gali būti, kad Zdravko atvyko į Vilnių neturėdamas jokių pažinčių ir atsitiktinai rado progą pradėti naują verslą toje pačioje vietoje, kur iki karo veikė „Viktorija“. Įdomu ir tai, kad kai vėliau į Vilnių atvyko Zdravko žmona Sofija ir du jo broliai, visi jie apsigyveno Didžiojoje Pohuliankoje esančiame name (dabar J. Basanavičiaus g. 17), tuo tarpu apie Bunimovičių yra žinoma, kad jis iki Pirmojo pasaulinio karo irgi gyveno Pohuliankoje, taigi tikėtina, kad jei pardavė Boškovų šeimai kavinę, vadinasi, galėjo ir parduoti (arba išnuomoti) ir jam priklausantį namą Pohuliankoje.
Nėra žinoma, kada tiksliai Zdravko atvyko į Vilnių. 1923 m. Kłoso kelionių vadovas po Vilnių dar nemini „Jugoslavijos“ tarp žymiausių miesto kavinių. Kad ir kaip būtų, yra žinoma, kad trečio dešimtmečio pabaigoje „Jugoslavija“ jau veikė.
„Mano senelis Zdravko buvo drąsus ir energingas žmogus, nebijojęs iššūkių“, – pasakojo man Sonja, – „kaip ir mano senelė Sofija. Ji buvo kilusi iš Gari kaimo, esančio kalnuose, Rekos regione vakarų Makedonijoje. Žmonės ten laikėsi protėvių papročių, buvo labai prisirišę prie žemės, bet dėl nepritekliaus ir ekonominių sunkumų dauguma suaugusių vyrų vykdavo uždarbiauti į užsienį. Mano senelė buvo pirmoji moteris iš viso kaimo, išvykusi į užsienį tais laikais, ir dar taip toli. Vadinasi, jos būta stiprios moters. Ji atvyko į Vilnių kartu su vyresnėle dukra Elena, būdama vos apie dvidešimties – jos bendraamžėms iš gimtojo kaimo tokia kelionė tuo metu atrodė tiesiog neįsivaizduojama.“
Visą ketvirtą dešimtmetį brolių iš Makedonijos – Atanaso, Aleksandaro ir Zdravko – verslas klesti, kavinė yra gausiai lankoma tiek miesto gyventojų, tiek svečių.
1933 m. Vilniuje Zdravko ir jo žmonai Sofijai gimsta duktė Nadežda. Tai jų trečiasis vaikas, Nadežda turi dvi seseris – gimusią dar Makedonijoje Eleną ir Verą. Mergaitė buvo pakrikštyta Vilniaus Dievo Motinos Ėmimo į Dangų katedroje, dar vadinamoje Prečistensko soboru, ant Vilnelės kranto, užrašant į jos lenkišką gimimo liudijimą vardą ir pavardę su iki Antrojo pasaulinio karo lenkų kalbai dar būdinga mergautine galūne – Nadzieja Boszkówna. Ji augo tarpukariu, lankė lenkišką pradinę mokyklą ir visam gyvenimui išsaugojo prisiminimus apie vaikystės miestą.
Dar kartą aplankyti savo gimtąjį miestą, kurį matė vaiko akimis prieš daugiau kaip 60 metų, poniai Nadeždai pavyko tik 2003 m.
Stebėtina, kad per tiek metų ji nepamiršo vaikystėje išmoktos kalbos ir vis dar kalbėjo sklandžia, gražia, literatūrine lenkų kalba, kurioje girdėjosi gaidos, būdingos tarpukario lenkų kalbai, ilgainiui išnykusios. Klausydamas ponios Nadeždos kalbėjimo negalėjau atsispirti pojūčiui, kad klausausi tarpukario radijo diktoriaus balso – arba aktorės iš seno anų laikų filmo.
* * *
Buvo sekmadienis, tad po tradicinių mišių Šv. Konstantino ir Mykolo cerkvėje Pohuliankoje tėvas išeina su ja pasivaikščioti puošnia, pagrindine miesto gatve, pavadinta Adomo Mickevičiaus vardu. Pakeliui jie visada užsuka į savo cukrainę, kur suaugusieji galės aptarti savo rimtus reikalus.
Pagaliau ateis laikas peržengti saldumynų karalystės slenkstį, kur aukšti, gražūs padavėjai šypsosis ir siūlys mažajai panelei visokių „Jugoslavijos“ stebuklų – sausainių, saldainių, ledų.
Ak, tos mielos popietės akimirkos. Šiandien kaip tik buvo tokia saulėje skendinti auksinė popietė. Nepaisant lengvos vėsos, pavasaris vis drąsiau kėlė galvą, o pro debesis prasibraudavo kažkokia linksma šviesa, pripildanti praeivių širdis nežaboto ir sunkiai suprantamo džiaugsmo, taip išsiilgto po ilgos ir tamsios šiaurietiškos žiemos.
Didžiulėje, erdvioje dviejų aukštų kavinėje netrūko lankytojų. Pirmame aukšte jie galėjo pasivaišinti austriškais tortais ir pyragėliais, antrame – rytietiškais saldumynais. Apačioje ant pakylos muzikantas tyliai ir nuotaikingai skambino fortepijonu. Padavėjai, visi kaip vienas aukšti, gražūs, ūsuoti brunetai, vikriai sukinėjosi tarp staliukų ir paduodavo turkišką kavą su cikorija, kavą, paruoštą balkanietiškai, kavą Vienos stiliumi, sausainius, įvairius saldumynus ir kitus gardėsius, kuriais „Jugoslavija“ garsėjo visame Vilniuje, o gal ir už jo ribų. Štai kokia buvo „Jugoslavija“, kavinė-cukrainė, įkurta trijų brolių, kuriuos likimas atvedė iš tolimos Makedonijos į miestą prie Neries. Vienas iš brolių – Zdravko – buvo mergaitės tėvas.
Nadežda augo pasiturinčioje šeimoje, apgaubta artimųjų meilės ir aplinkinių dėmesio. Boškovų šeima priklausė tuometinio Vilniaus aukštuomenei, jie dalyvaudavo pokyliuose, apie juos rašė vietinė spauda.
Jie gyveno gražiame istorizmo stiliaus name Didžiojoje Pohuliankoje – prie pat Šv. Konstantino ir Mykolo cerkvės, kurioje dalyvaudavo stačiatikių pamaldose. Šalia veikė Pohuliankos teatras, kuriame visa šeima lankydavosi per premjeras, iškilmingai susėsdavo antro aukšto ložėje ir gerte gerdavo į save tą nepakartojamą atmosferą, kurią tegalima pajusti tik senuose, savo tradiciją turinčiuose teatruose. Vasaras šeima praleisdavo didžiuliame parke, pilname paslaptingų šešėlių ir daubų, tada vadintame Zakret, – į jį žmonės eidavo pasivaikščioti, rengdavo iškylas, čia buvo galima išsinuomoti valtį, kuria taip smagu nusiirti Nerimi iki pat Verkių, kur buvo smėlio paplūdimys, vandens malūnas ir rūmai su parku ant kalvos. Žiemą vaikai važinėdavosi rogutėmis nuo netoliese esančio Tauro kalno, vadinamo Góra Bouffałowa. Mergaitė su sesėmis ir guvernante dažnai nueidavo ir į čiuožyklą, esančią Lukiškių aikštėje, o prisičiuožinėjusios skubėdavo Mickevičiaus gatve sušilti į šeimos cukrainę, pakeliui užsukdamos pasižvalgyti į brolių Jabłkowskių universalinę parduotuvę, tikrą pagundų ir vaikiškų lobių olą.
Taip pat mėgstamos buvo žiemos išvykos su žirgais kinkytomis rogėmis Vilniaus gatvėmis. Šiose kelionėse Nadią visada lydėjo ištikimas draugas – samojedų veislės šuo vardu Pūkutis (Puszek).
* * *
Taip aš bandau įsivaizduoti ponios Nadeždos Kjovkarovos prisiminimus apie vaikystę, prabėgusią tarpukario Vilniuje. Deja, ji nepaliko jokių užrašų. Nedaug papasakojo ir apie aplinkybes, dėl kurių jos šeima turėjo palikti Vilnių.
„Hitleris užpuolė Lenkiją, ir netrukus į duris pasibeldė Antrasis pasaulinis karas. Imta persekioti žydus, turėjau daug draugų tarp žydų vaikų Vilniuje, kai kuriuos jų suėmė tiesiog mano akyse. Žinojome, kad jei liksime mieste, mums gali grėsti pavojus, dėl to šeima apsisprendė trauktis į Jugoslaviją tikėdamasi, kad Hitleris taip greitai neužpuls Balkanų“, – pasakojo ponia Nadežda.
Ji nedaug tenorėjo pasakoti apie kelionę atgal į Jugoslaviją, kuri buvo ilga, sunki ir pavojinga. Užsiminė tik apie gražią lėlę, kurią jai buvo padovanojęs tėvas – ji ilgai apie ją svajojo, todėl labai brangino. Ir labai nuliūdo, kai šią lėlę iš jos atėmė sovietų kareiviai.
Vėliau man Sonja pasakojo, kad seneliai toje lėlėje buvo paslėpę šeimos brangenybes. „Mama kadaise prasitarė, kad jų tarnaitė rusė, kuri pati taip patarė paslėpti pinigus, vėliau viską išdavė sovietų kariams, kurie tikrino sieną kertantį traukinį.“ Jie atėmė lėlę iš mergaitės ir dar nuplėšė nuo kaklo auksinį kryželį.
Vienintelis dalykas, apie kurį ponia Nadežda kalbėjo noriai, buvo kavinė – atsimenu, kaip jos akys švytėjo, kai pasakojo apie „Jugoslaviją“.
Tai buvo labai elegantiška ir prabangi kavinė. Viskas buvo kruopščiai apgalvota iki smulkmenų. Dviejų aukštų vidus buvo suplanuotas taip, kad lankytojai galėtų naudotis ir bendrąja erdve, kur grojo muzika, o atmosfera buvo tikrai pakylėta, bet kad prireikus rastų ir atokesnę vietą ramiam pokalbiui. Interjero stiliuje susijungė, ko gero, puikiausių Austrijos-Vengrijos kavinių tradicijos su šiokia tokia rytietiška ar pietietiška gaida, taigi lankytojai galėjo pasijusti kaip geriausiose Budapešto ir kartu šiek tiek Stambulo kavinėse. „Aš vis dar atsimenu, kaip kavinėje skambėjo muzika ir grojo rojalis. Nuostabus jausmas.“
Pasakodama apie „Jugoslaviją“ ponia Nadežda svajingai užsimerkia ir šypteli.
* * *
Garsus makedonų poetas Konstantinas Miladinovas laikomas pirmuoju lyrinės poezijos kūrėju makedonų kalba. Jis gimė 1830 m. Strugoje ir savo trumpą gyvenimą (mirė būdamas vos trisdešimt dvejų) paskyrė slavų kalbų studijoms. Garsiausias Miladinovo kūrinys, laikomas savotišku makedonų meilės tėvynei manifestu, yra jo eilėraštis „Pietų ilgesys“ („Tga za jug“).
Ak, jei tik erelio sparnus aš turėčiau,
Ir skristi į gimtąjį kraštą galėčiau!
Į mūsų mielas vietas aš skrisčiau,
Stambulą išvysti ir Kukušą2 drįsčiau,
Patikrinčiau, ar saulė kraštais tais šiltais
Taip pat tamsiai eina, kaip ir čia rytais.
Šį eilėraštį Miladinovas parašė gyvendamas Rusijoje, kur Maskvoje studijavo slavų filologiją.
Į šiuos žodžius jis troško sudėti visą gimtojo krašto ilgesį – saulėtos pietų šalies, prarastosios Arkadijos, kuri jo mintyse buvo visiška priešingybė atšiauriai, šaltai, toli šiaurėje esančiai Rusijai, apie kurią jis rašė taip:
Visas esu čia tamsoje paskendęs
Ir visas kraštas rūke išsiskleidęs,
Tamsa ir sniegas, viskas šalčiais alsuoja.
Vėjas, pūga pelenais žemę kloja,
Kai šalčiai ir miglos čia viešpatauja,
Man širdis šąla, mintys iškeliauja…
Kaip išeitį poetas mato kuo skubesnį sugrįžimą namo – bent jau mintimis:
Ne, pasilikti čia ilgiau negaliu!
Šalčio suspaustu balsu aš šaukiu!
Leiskite man tuos sparnus atgauti
Ir į mūsų kraštus kuo greičiau nukeliauti,
Prie mūsų miestų šaunių nuskristi
Ohridą pamačius ir Strugą3 išvysti.4
Miladinovas mirė 1862 m. Stambule, septyneriais metais vėliau už Adomą Mickevičių, savo gyvenimo kelią irgi užbaigusį mieste prie Bosforo 1855 m.
Eilėraštis „Tga za jug“, kaip manoma, buvo parašytas 1856 m.
* * *
Kalbant apie Makedonijos sostinę, turbūt sunku būtų rasti du labiau tarpusavyje nepanašius Europos miestus už Skopję ir Vilnių. Panašumų galima įžvelgti nebent gyventojų skaičiuje (Skopjėje oficialiai jų yra kiek daugiau nei Vilniuje) ir upėje, tekančioje per miesto vidurį.
Eidamas seniausiu išlikusiu tiltu per Vardaro upę – Kamen most, Akmeniniu tiltu, skiriančiu senąją miesto dalį nuo modernesnio centro – galvoju, kad būtent čia, turint noro ir fantazijos, būtų galima rasti tam tikrų analogijų su tarpukario Vilniumi.
Pasitelkiu vaizduotę ir, persikėlęs į XX a. ketvirtą dešimtmetį, nužingsniuoju Žaliuoju tiltu per Nerį link tuometinės Zygmuntowskos gatvės ir Katedros aikštės, palikdamas už nugaros daugiausia archajiškus ir nelabai architektūros požiūriu išvaizdžius priemiesčius kitapus upės, tokius kaip Šnipiškės, arba šalia esančius rajonus, kurie lenkų kalba tuomet vadinosi Rybaki ir Derewnictwo – panašiai kaip einant Akmeniniu tiltu per Vardaro upę iš senosios, užstatytos žemais moliniais namukais, krautuvėlėmis ir dirbtuvėlėmis ir išlaikiusios osmanišką dvasią Skopjės čaršijos5 link modernėjančio europietiško miesto centro kitoje upės pusėje.
Tačiau panašiai kaip Rybakų ir Derewnictwos priemiesčių Vilniuje neliko nė pėdsako, o Šnipiškės vis labiau siejasi nebe su mediniais namais, o stikliniais dangoraižiais – taip ir šių dienų Skopjėje įvyko metamorfozė, tiesa, kitoje upės pusėje. Čaršija liko iš esmės tokia, kokią ją būtų galima įsivaizduoti pirmosios tarpukario Jugoslavijos laikais. Tačiau beveik neatpažįstamai pasikeitė miesto centras, esantis pietiniame Vardaro krante. Jis buvo beveik visiškai sugriautas po žemės drebėjimo 1963 m. ir atstatytas didžiąja dalimi būdingu to meto Jugoslavijos architektūrai stiliumi, vadinamu socialistiniu brutalizmu. Dauguma to meto pastatų buvo suprojektuota pasaulinės šlovės Japonijos architekto Kenzo Tange, tai buvo tam tikras Japonijos solidarumo ženklas žemės drebėjimą patyrusiam miestui. Solidūs, bet niūroki pastatai turėjo atlaikyti galimus smūgius šioje nesaugioje seisminėje zonoje. Per pastarąjį dešimtmetį ši miesto dalis dar kartą beveik neatpažįstamai pakeitė savo veidą, šalies vyriausybei vykdant ambicingą projektą „Skopje 2014“, kuriuo užsimota brutalizmo stiliaus pastatams suteikti antikinės Makedonijos praeities akcentų, sukuriant savotišką Antikos ir Baroko stilių mišinį, kartu dar ir visur pristatyti kartais gigantiškų paminklų bei skulptūrų.
Pačiame centre, šalia upės, priešais Akmeninį tiltą esančioje Makedonijos aikštėje (Ploštad Makedonija), vienoje iš kavinių didžiulio paminklo šešėlyje sėdėjome kartu su Sonja Kjovkarovska-Andreevska ir kalbėjomės apie Vilnių.
Nepaisant vėlyvo rudens, buvo labai karšta, bent jau mūsų šiaurietišku supratimu, ir saulėta diena. Tamsūs akiniai buvo verčiau būtinybė nei mados kaprizas, o šalia esančio fontano – vieno iš paminklo elementų – gaiva tikrai pravertė. Paminklas oficialiai vadinasi „Raitelis“, bet neoficialiai visi žino, kad jis vaizduoja Aleksandrą Makedonietį. Liūtų skulptūros palei apvalaus fontano baseino perimetrą paminklo apačioje linksmomis srovėmis spjaudo vandenį iš nasrų, iš Makedonijos gatvės – pagrindinės miesto promenados, einančios nuo Makedonijos aikštės link buvusios geležinkelio stoties, sugriautos per žemės drebėjimą 1963 m. liekanų – sklinda kavinių ir restoranų ūžesys, ir miestą iš lėto apgaubia malonus, šiltas oranžinis vakaras.
Sonja pasakoja apie savo laimingą vaikystę Jugoslavijoje, keliones prie Egėjo ir Adrijos jūrų paplūdimių ir Ohrido ežero, klausinėja manęs apie Vilnių. Kartu prisimename ponią Nadeždą. Gal ji dar ką nors papasakojo iš savo prisiminimų apie vaikystės Vilnių?
„Žinai“, – akimirką patylėjusi prabyla Sonja, – „ji labai mėgo Adomo Mickevičiaus poeziją. Paskutiniais gyvenimo metais daug skaitė ir lenkiškai deklamavo jo eilėraščius. Po ranka visuomet turėjo Mickevičiaus eilėraščių rinkinį. Net pati vertė kai kurias jo eiles į makedonų kalbą.“
Bandau įsivaizduoti, kaip makedonų kalba skamba turbūt garsiausios Adomo eilės, kuriomis prasideda Ponas Tadas.
Šioje vietoje, Makedonijos aikštėje, pačiame Skopjės centre, žvelgiant į Raitelio paminklą, Akmeninį tiltą virš Vardaro jam už nugaros, baltą Archeologijos muziejaus pastatą kitame upės krante, papuoštą antikiniu portiku, timpanonu ir kolonada su linksmai plevėsuojančiomis Makedonijos vėliavomis, Lietuvos prisiminimas atrodo kaip tolimas miražas ar neįprastas sapnas. Kaip ir mintys apie keistą miestą, esantį toli šiaurėje, įspraustą tarp girių ir miškų, kuriame ant apaugusios medžiais kalvos prie upės stūkso pilies liekanos su bokštu ir kuriame gausu barokinių katalikų bažnyčių, žydų sinagogų ir šiek tiek stačiatikių cerkvių, miestą, kurį mena prisiminimuose įstrigę keisti pavadinimai – Antokol, Sołtaniszki, Altarja, Popławy, Łukiszki, Góra Bouffałowa ir Wilcza Łapa.
Литванија, мојата татковина!
Ти си како здравјето!
Колку треба да те цени,
открива само оноj, коj те изгубил.6
* * *
Šeimai grįžus į Jugoslaviją, Nadežda Boškova (po santuokos – Kjovkarova) išgyveno Antrąjį pasaulinį karą, baigė Skopjės mergaičių gimnaziją, vėliau studijavo Belgrado universiteto Odontologijos fakultete, kur įgijo odontologijos daktarės laipsnį. Skopjės Šv. Kirilo ir Metodijaus universiteto profesorė, odontologė ir mokslininkė, pristačiusi daug naujų šiuolaikinių ortodontijos metodų (jos specializacija buvo palatoschisis patologija ir pooperaciniai ortodontijos gydymo metodai), buvo vertinama kolegų ir mylima artimųjų bei draugų.
Ponia Nadežda mirė 2015 m. Skopjėje.
Pastate, kuriame tarpukariu veikė garsioji kavinė „Jugoslavija“, šiuo metu veikia batų parduotuvė „Danija“. Meškiukai, laikantys letenose šokoladą, iki šiol iškilmingai žvelgia į Gedimino prospekto praeivius.
1 Mackonis klaidingai vadina „Jugoslavijos“ savininkus „serbais“, turbūt dėl to, kad šie buvo atvykę iš Jugoslavijos karalystės, kuri iki 1929 m. buvo oficialiai vadinama Serbų, Kroatų ir Slovėnų karalyste (trumpai vadinama SHS Karalyste).
2 Miestas dabartinėje šiaurės Graikijoje.
3 Ohridas ir Struga – miestai dabartinės Šiaurės Makedonijos pietvakariuose, prie Ohrido ežero.
4 Autoriaus vertimas.
5 Čaršija – prekybinis senamiesčio rajonas, išlikęs kai kuriuose buvusios turkų osmanų imperijos miestuose.
6 Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą! Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato, kas jau tavęs neteko. Nūn tave vaizduoju aš, ilgesy grožiu sujaudintas tavuoju (Vinco Mykolaičio-Putino ir Justino Marcinkevičiaus vertimas).
