Grįžęs į Kauną, niekada nepraleidžiu pasivaikščiojimo po modernistinį Žaliakalnį. Tarpukariu ant Kauno šlaitų pagal miesto-sodo principus suformuotame gyvenamajame priemiestyje mišriai pasklido vieno ar dviejų aukštų šeimos namai, kotedžai ir miesto vilos. Dėl savo jaunatviško naivumo visada maniau, kad šis rajonas – grynas tarpukario modernizmo bandymų poligonas, tačiau, atsivertęs statybos dokumentus, nustebau: Žaliakalnis gausiai augo ir okupuotoje Lietuvoje, ypač penktame-septintame dešimtmetyje. Dar įdomiau, vieno pasivaikščiojimų metu pabandęs keletą tokių namų identifikuoti, supratau, kad vizualiai juose aptiktini visi Kauno modernizmo architektūros požymiai ir jie puikiai įsilieja į aplinkinių pastatų gretas.
Taip pasivaikščiojimas virto detektyvu – parūpo išsiaiškinti, kaip valstybinio užsakymo, centralizuoto plano ir didelio mastelio masinės gyvenamosios statybos laikais Žaliakalnio siluetą toliau pildė dešimtys individualių namų, perėmusių tarpukariu suformuotą komfortiško būsto standartą. Taip Kultūros vertybių registre užtikti Jono Šopausko, Kazimiero Baršausko ir Jono Bulavo namai tapo tyrimo objektu, leidusiu bent iš dalies atskleisti „privačių“ namų reiškinį Kaune pirmaisiais sovietiniais dešimtmečiais. Ieškant atsakymo, kas, kaip ir kodėl juos statėsi, šią statybos praktiką verta panagrinėti iš arčiau.
Kaip žinoma, privačią nuosavybę naikinusioje Sovietų Sąjungoje iki pat jos žlugimo išliko kooperatinė ir individualinė1 statyba. Ideologiškai netinkamos būsto formos dar trečiame dešimtmetyje buvo naujai įteisintos iš pragmatinių sumetimų2. Bandydama amortizuoti milžiniška problema tapusį gyvenamųjų būstų trūkumą, sovietų valdžia naudojosi gyventojų veiklumu ir asmeniniais resursais, skatindama juos skirti savo lėšas ir laisvą nuo darbo laiką statyti individualų, bet faktiškai valstybei priklausantį būstą3. Akivaizdu, kad toks turtas negalėjo vadintis privačiu, todėl buvo įteisinta kompromisinė asmeninės nuosavybės (личная собственность) sąvoka, apėmusi asmeninio naudojimo išteklius (e. g. gyvuliai, asmeniniai daiktai ar, mūsų atveju, gyvenamasis būstas)4. Tapusi galvosūkiu sovietinei teisei, asmeninė nuosavybė interpretuota kaip kokybiškai geresnė ir atitinkanti sovietinės moralės normas: priešingai nei privati, ji negalėjo tapti išnaudojimo įrankiu, o kilo iš žmogaus darbo ir buvo skirta jam asmeniškai naudotis, o ne uždarbiui ar nepelnytiems resursams gausinti5.
Tokią būsto nuosavybės sistemą perėmė ir sovietų užgrobta bei inkorporuota Lietuva. Karo nuostoliai čia buvo milžiniški, labai trūko gyvenamųjų būstų. Problemos mastą gana gerai iliustruoja gyvenamojo ploto vidurkis, 1950 m. Vilniuje oficialiai tesiekęs 6,2 m2 (turint omenyje neoficialių apsigyvendinimo praktikų mastą, realiai ploto žmogui teko dar mažiau6). Tokioje situacijoje, stokojant finansų, išteklių ir darbo jėgos, administraciškai griebtasi įvairių priemonių, tarp jų ir individualios statybos7. Nors ši praktika legali išliko visą sovietų valdžios laikotarpį, didžiuosiuose miestuose (ir Kaune) individuali statyba leista iki 1962 m., kai, apkaltinus netikslinga žemės panauda, ji buvo uždrausta ir pakeista stambiaplokštėms konstrukcijoms tinkamesne kooperatine daugiabučių statyba8. Nepaisant to, individualių namų statybos praktika išplito plačiai: vien 1947–1957 m. Lietuvoje buvo išduoti 17 955 leidimai (Kaune 3014) individualiai statybai9, o 1960 m. SSRS mastu tokie namai sudarė net 39,1 % viso gyvenamųjų būstų fondo10.
Vis dėlto individuali statyba buvo gana suvaržyta. Nors būta teisės pasirinkti, statyti pagal tipinį ar individualų projektą, privalėta atitikti apibrėžtus techninius rėmus: miestuose skirti tik 300–600 m2 dydžio žemės plotai, kuriuose galėjo būti statomi tik mūriniai, daugiausia 2 aukštų, 1–5 kambarių ir ne didesni kaip 60 m2 gyvenamojo ploto (nuo 1958) namai. Atskirai skaičiuotas pagalbiniu vadintas plotas, kurį sudarė virtuvė, koridorius, sandėliukas ir pan. Bendrai jis negalėjo viršyti 40 m2 ribos11. Nereikia pamiršti, kad būstas Sovietų Sąjungoje nuo pat pradžių tapo įrankiu formuoti naują socialinę hierarchiją12. Sutelkusi savo rankose nuosavybės valdymo, disponavimo ir paskirstymo teisę, sovietų valdžia rinkosi, kam ir kokius būstus suteikti: vykdomieji komitetai, atsižvelgę į piliečio biografijos „pavyzdingumą“, darbovietės suteiktą charakteristiką ir pajamingumą, spręsdavo, ar (ir kokią) paskyrą sklypui išduoti, taip (ne)sankcionuodami planuojamas statybas13. Tiesa, individualią statybą labiausiai sunkino ne teisinė bazė ar socialinė valdžios kontrolė, o praktinės kliūtys. Tarp jų – prastai organizuotas biurokratinis statybų procesas, nekoordinuotas institucijų veikimas ir ilgą laiką paklausos netenkinusi paskolų sistema. Tiesa, šie kliuviniai nė iš tolo neprilygo individualius statytojus varginusiam medžiagų trūkumui14.
Problemą iliustruoja milžiniški nebaigtų namų mastai. Kaune iš 3014 leidimus gavusių namų 2041 buvo pastatyti, bet neužbaigti, tik 289 namai buvo priimti eksploatacijai (atlikti pagrindiniai namo apdailos ir vidaus įrengimo darbai), o likę – nepastatyti15. Laiku nebaigtų statybų priežastis buvo akivaizdi: kadangi sovietinė pramonė nebuvo pritaikyta individualiems užsakymams, statybų procesas buvo nenuoseklus, o statytojai buvo priversti pirkti visas medžiagas, kurias tik randa (что попало, от кого попало и где попало)16. Nors didžiausių problemų keldavo metalo sijų ir armatūros paieškos, trūko visko – cemento, stiklo, kalkių, santechnikos įrenginių ir gerai išdžiovintos medienos17. Procesą apsunkino ir tai, kad medžiagas statytojas galėjo pirkti tik gavęs Vykdomojo komiteto išduodamą vardinę paskyrą, o inspekcijai nepateikus medžiagų įsigijimo dokumentų, grėsė teisinė atsakomybė ar net namo konfiskavimas18. Nepaisant rizikų, nelegali medžiagų įsigijimo praktika klestėjo: remiantis LSSR Architektų sąjungos duomenimis, ketvirtadalis visų namo statybai reikalingų medžiagų Kaune buvo gaunamos nelegaliai19; tikrovė, matyt, buvo dar pilkesnė.
Net ir gavus medžiagų, dažnai iškildavo jų transportavimo problema. Tuo metu asmeninio, medžiagoms pervežti tinkamo transporto praktiškai neturėjo niekas, o individualios statybos poreikiams reikalingos technikos nuomos mechanizmai suformuoti nebuvo. Tai lėmė, kad problemos spręstos remiantis neformaliomis praktikomis – savo transportą neretai skirdavo darbovietės, o kitiems organizuotis tekdavo per blatą. Visa tai vainikavęs specialistų ir darbo jėgos trūkumas lėmė, kad statyba vėlavo, strigo, o dažnu atveju buvo ir prastos kokybės (nors vis tiek reikšmingai geresnė nei valstybinė)20.
Taigi nors ir palyginti prieinamas, individualios statybos procesas buvo neefektyvus ir sudėtingas, priklausė nuo sėkmės, o neretai – ir nuo neformalių ryšių. Šiaip sklypai individualiai statybai miestuose buvo skiriami įvairios socialinės kilmės gyventojams (dažniausiai sklypų grupė buvo skiriama įmonei ar įstaigai, todėl formavosi kvartalai pagal darbovietes), taip pat pastebima tendencija nusipelniusiems meno, kultūros ir mokslo veikėjams sklypus skirti miesto centre ar kitose prestižinėse vietose. Jei Kaune sklypai kultūrininkams dažniausiai skirti Žaliakalnyje, Vilniuje tokiais rajonais tapo Antakalnis ir Žvėrynas. Šeštame dešimtmetyje namus čia pasistatė skulptorius Petras Aleksandravičius, teisės istorikas Juozas Bulavas, kompozitorius Antanas Budriūnas, skulptorius Juozas Burneika, fizikas Adolfas Jucys, kompozitorius Vytautas Klova, ilgametis Vilniaus universiteto rektorius Jonas Kubilius, architektas Jaunutis Makariūnas, fizikas Juozas Matulis ir genetikas Aniolas Sruoga.
Svarbu suvokti, kad sovietmečiu Lietuvos kultūrininkų padėtis buvo išskirtinė. Vietos kultūros ir mokslo atstovai tapo svarbiais politinio elito įrankiais, turėjusiais legitimizuoti įvykusią okupaciją ir sukurti sovietinę vietinės kultūros formą, tuo pat metu parodydami naujos sistemos kultūrinį ir mokslinį pranašumą21. Dėl savo svarbos šis sluoksnis pelnė ne tik aukštą statusą ar prestižą, bet ir geresnį materialinį aprūpinimą bei privilegijų korpusą, įgalinusį sėkmingiau vykdyti individualią statybą. Į šią grupę patenka ir pradžioje minėtų trijų namų savininkai. Bet svarbi buvo ir vieta – buvusi (Laikinoji, bet iš tiesų tikroji) sostinė.
Kauno ypatingumo ignoruoti neišeina. Visų pirma, čia vykdytų individualių statybų apimtys kelis kartus lenkė kitus miestus. Kaune 1947–1957 m. buvo išduota 3014 statybos leidimų, tuo tarpu Vilniuje – 809, Klaipėdoje – 55 422. Čia paminėtina ir LSSR Architektų sąjungos vidinio dokumento pastaba, kad Kaune vyrauja žymiai geresnė individualios statybos kokybė23, tačiau bene svarbiausiu indikatoriumi tampa individualių namų projektų gausa. Tuo metu LSSR asmeniniams namams daugiausia naudoti tipiniai projektai (80 %). O štai Kaune net 92 % individualios statybos projektų buvo individualūs24. Tai leidžia kalbėti apie politinių sistemų smurtinės kaitos nepertrauktą vietos architektūrinę tradiciją. Tarpukariu susiformavęs vienos šeimos būsto standartas ir modernizmui būdinga stilistinė raiška išliko aktuali ir okupuotame Kaune, kur liko dirbti reikšminga dalis prieškariu mokslus baigusių architektų. Tai bent iš dalies ir iliustruoja minimu laikotarpiu pastatytų Jono Šopausko (1955), Kazimiero Baršausko (1956) ir Jono Bulavo (1960) namų pavyzdžiai.
I. Nors gydytojas ir fiziologas Jonas Šopauskas (1900–1968) gal ir nebuvo taip plačiai žinomas visuomenėje, jis užėmė gana aukštas pareigas. Kurį laiką vadovavęs Sveikatos apsaugos ministerijos medicinos mokslinei tarybai, 1953 m. jis tampa Kauno medicinos instituto Gydomosios medicinos fakulteto dekanu. Kaip pasakoja gydytojo namuose augusi jo dukterėčia Irena, valdžios rūpestis mokslininkais lėmė, kad Šopauskui buvęs pasiūlytas nacionalizuotas namas Žaliakalnyje25. Vis dėlto, nenorėdamas užimti svetimo turto, Šopauskas nusprendžia namą pasistatyti.
Pasitaręs su Vykdomuoju komitetu, 1952 m. jis išsirenka praktiškai maksimalaus leistino 598 m2 dydžio sklypą Žaliakalnyje, Vaižganto g. 34A. Tiek sklypo vieta, tiek dydis indikuoja statytojo padėtį, nes miesto centre sklypai bet kam nedalinti, o didesnius nei 500 m2 žemės plotus tuo metu gaudavo tik 16 % statytojų26. Beje, pats sklypas iki nacionalizacijos priklausė Tado Ivanausko šeimai. Tai žinodamas, Šopauskas už sklypą buvusiam savininkui sumokėjo, o „pardavimas“ įgavo net teisinių bruožų, nes ant 1939 m. Ivanausko nuosavybės dokumento ranka užrašyta: „visas savo teises į aptartą šitame akte sklypą perleidžiu Albinai Šopauskienei [žmonai, – N. K.]“. Ivanausko vaidmuo svarbus ir tolesniame procese, nes būtent jis suteikia gydytojo šeimai statybos paskolą ir pasiūlo architektą. Ir nors namo projekto autorystės išsiaiškinti nepavyko, kaip pasakoja Irena, tai buvo prieš karą studijas baigęs architektas. Tad suprantama, kodėl namo stilistinė raiška tokia artima tarpukario modernizmui.
Netaisyklingo plano, dviejų aukštų mūrinis pastatas čerpėmis dengtu daugiašlaičiu stogu pasižymi tūrių paprastumu, horizontaliu ir vertikaliu įvairių pastato dalių skaidymu, lenktais, minimaliai dekoruotais balkonais ir langų ritmika. Tai akivaizdi modernizmo įtaka, kurią tęsia ne tik stilistiniai, bet ir funkciniai interjero sprendimai. Pirmame aukšte projektuojama erdvi fojė, su grakščia durų apvadų ąžuoline ir tamsinto medžio apdaila, šalia – didžiulė, aukštų lubų (3 m aukščio), varstomomis durimis perskirta svetainė su valgomuoju, kur buvo įėjimas į miesto panoramą atveriantį balkoną. Taip pat numatytas sanitarinis mazgas, antras išėjimas į kiemą ir virtuvė, iš kurios galima patekti į tarnaitės kambarį, kur gyveno šeimai tvarkytis padėjusi mergina iš kaimo. Įdomu, kad virtuvėje stovėjo malkomis kūrenama plyta, o sienoje buvo įrengta didžiulė šalta spinta27. Šios patalpos ir įrengimai rodo, kad ir socialinė (tarnaitė iš kaimo), ir inžinerinė (nei dujų, nei šaldytuvų dar nebuvo) infrastruktūra išliko tokia pati, kaip ir prieš karą. Antrame aukšte suplanuoti du miegamieji, darbo kambarys, balkonas ir antras sanitarinis mazgas, o pusrūsyje – erdvės sandėliukams ir tuo metu retame name buvusiam garažui bei centrinio šildymo katilinei. Dėmesio vertas ir gyvenamasis plotas, siekęs 82 m2 (pagalbinis – 45 m2). Tuo metu, namai viršiję 70 m2, sudarė tik 10 % visos individualios statybos Kaune28. Taigi nors retrospektyviai aptartos namo charakteristikos neatrodo kaip prabangos elementai, sovietmečiu Šopausko namas buvo arti leistinybės ribos.
Svarbu žvilgtelėti ir į statybų organizavimą. Procesą prižiūrėjo specialiai iš darbo išėjusi botanikė Albina Šopauskienė, kurią Irena atsimena su savigynai skirta lazda ir statybai reikalingais pinigais kasdien ėjus į statybų aikštelę. Darbai vyko sklandžiai – didžiąją dalį medžiagų pavyko gauti ir transportuoti iki statybų aikštelės, kur darbus atliko šeimos pažįstamas tremtinys Vytas ir samdytos padienių darbininkų brigados. Pastebėtina, kad prie statybų prisidėjo ir nauja Šopausko darbovietė, sudariusi sąlygas nupirktą medieną džiovinti Medicinos institute šalia katilinės esančioje džiovykloje. Vis dėlto Šopauskams pavyko gauti ne visų medžiagų: trūkstant metalinių sijų, per kontaktus su kariškiais jos be paskyrimų buvo vežtos iš Kaliningrado, o kartu su jomis įsigytos ir pastato cokolį puošusios cementinės trinkelės. Šių medžiagų kilmė priėmimo komisijai neužkliuvo ir taip, be didesnių problemų praėjus statybos darbams, namas buvo priimtas eksploatuoti: 1955 m. Šopauskai įsikėlė į savą būstą.
II. Vienas Kauno politechnikos instituto steigėjų ir jo rektorius fizikas Kazimieras Baršauskas (1904–1964) ir buvo, ir liko tikra įžymybė. Pradėjęs rektoriauti (1950), Baršauskas su žmona Donata glaudėsi pas jos tėvus Kipro Petrausko gatvėje. Kaip pasakoja name iki šiol gyvenantis sūnus Petras, nors gyventi ten buvo patogu, po Stalino mirties atsiradus vilčiai, kad grįš ištremti artimieji, buvo nuspręsta užleisti jiems vietą tėvų bute ir statytis savo būstą29. Abejonių dėl statybos galimybių nekilo – rektoriaus algos pakako, su sklypo gavimu problemų irgi nekilo.
Baršauskas išsirinko norimą sklypą Žaliakalnyje ir 1954 m. gavo paskyrimą 600 m2 dydžio žemės plotui Kauko al. 20. Architektu pasirinktas brolis Juozas, karo metais baigęs architektūros studijas Vytauto Didžiojo universitete. Nors techniniu požiūriu namas buvo labai panašus į Šopausko – netaisyklingo plano, dviejų aukštų mūrinis, čerpėmis dengtu stogu – stilistinė jo raiška verta atidesnio dėmesio. Mat šis namas nebuvo modernizmo grynuolis: fasadą akcentuojančios arkos ir po langais esantis dekoras labiau primena tarpukariu Kaune plitusią neotradicionalizmo srovę arba itališkos neoklasikos tradiciją, sutinkamą visai netoli 1938 m. pastatytame architekto Stasio Kudoko name. Bet kokiu atveju, tiek tūrių, tiek dekoro paprastumas, proporcijos, pastato planui būdinga asimetrija atspindi modernią architektūrinę kalbą.
Akivaizdu, kad pastatas buvo sukurtas aukštesnio visuomenės sluoksnio atstovui. Kaip ir Šopausko atveju, viskas buvo suprojektuota maksimaliu dydžiu: namą sudaro 5 kambariai, gyvenamasis plotas siekė 88,3 m2 (pagalbinis – 30,9 m2). Namai panašūs ir funkciniu išplanavimu – pirmame aukšte durimis atidalyta svetainė aukštomis lubomis (3,05 m), sanitarinis mazgas ir virtuvė su išėjimu į sandėliuką ir tarnaitės kambarį, kur gyveno šeimos nare tapusi tremtinė Jadvyga. Antrame aukšte be miegamųjų, darbo kambario ir sanitarinio mazgo yra išėjimas į fasade matomą lodžiją, namui suteikiančią vilos prabangą.
Panašumai pastebėtini ir statybos procese. Tvarką prižiūrėjo ir darbus organizavo Baršausko žmona Donata, o darbus atliko iš Sibiro grįžę Baršausko broliai Vincas ir Aleksandras bei specializuotos brigados. Nors statybos vyko sklandžiai, nesėkmių neišvengta: išlieti pamatai buvo labai trapūs, nes liejant taupytas cementas ir maišyta daug žvyro. Pasitaikė ir absurdiškesnis atvejis, kai, pasikeitus statybos nuostatams, statomo namo rūsys tapo cokoliniu aukštu, taigi buvo įskaičiuotas į gyvenamąjį plotą ir sudarė viršplotį. Dėl to statybų metu buvo dirbtinai sukeltas sklypo aukštis, „įgilinant“ rūsį ir taip išsprendžiant iškilusią problemą. Tai svarbios detalės, parodančios, kad reglamentai bei medžiagų ir darbo kokybė sukeldavo problemų ir aukšto socialinio bei finansinio kapitalo kultūrininkams (paskutiniu gyvenimo dešimtmečiu Baršauskas tvirtai įsirašė ir į politinį-ideologinį elitą, tapdamas net LKP CK nariu). Vis dėlto namas pastatytas per dvejus metus ir 1956 m. Kazimieras Baršauskas jau įsikėlė į naują būstą.
III. Paskutinio namo savininkas – senas (net nuo 1920 m. komsomole!) bolševikas, agronomas-selekcininkas Jonas Bulavas (1903–1984), statybos laikotarpiu – Lietuvos Žemės ūkio akademijos rektorius, iki 1958 m. SSRS Aukščiausiojo Sovieto deputatas, iki 1959 m. LKP CK narys. Pasak jo sūnaus Augio, tapus rektoriumi Bulavui pasiūlytas „savininkų neturintis“ namas Kauko laiptų apačioje. Nepaisant to, nenorėdamas perimti svetimo turto, Bulavas nusprendė būstą pasistatyti30. Rektoriaus alga ir už išvestas grūdinių kultūrų veisles gaunami honorarai buvo pakankami statybai finansuoti, tad Bulavas pasiprašė Vaižganto g. 35 esančio ploto.
Įdomu, kad šalia maksimalaus dydžio sklypo agronomui laikino naudojimo teise suteiktas gretimas tokio pat dydžio plotas sodui užvesti. 1957 m. gavęs paskyrimą, Bulavas kreipėsi į Miestprojektą dėl gyvenamojo namo techninės dokumentacijos. Nors ir buvo pasitelkta valstybinė projektavimo institucija, užsakytas buvo individualus namo projektas, prie kurio dirbo tarpukariu studijas baigęs architektas Henrikas Čerekas. Architekto pasirinkimas lėmė ir stilistinį pastato sprendimą: modernią raišką bylojo formų paprastumas, proporcijos, pabrėžtos pastato horizontalios ir vertikalios linijos, minimalus langų apvadų dekoras ir langų ritmika. Vietos tradicijai būdinga ir nuo gatvės matomame fasade įkomponuota niša skulptūrai. Kaip ir aptartais atvejais, Bulavo namas projektuotas „su patogumais“: aukštos lubos (2,95 m), erdvi svetainė, keli sanitariniai mazgai su atskiru vonios kambariu, centrinis šildymas, tarnaitės kambarys, erdvus garažas su dirbtuve ir du balkonai, iš kurių vienas, suprojektuotas kaip terasa virš garažo, liudijo savininko prestižą.
Taip pat ir šio namo atveju statybų priežiūra užsiėmė Bulavo žmona, nors pagrindiniams darbams vadovauti pasamdytas Viliūnas31. Kaip pastebi Augis Bulavas, namas statytas neefektyviai, nuolat dingdavusios statybinės medžiagos, o vėliau paaiškėję, kad statybų tvarkytojas pasistatė „visai nemažą mūriuką prie klinikų“32. Problemų kilo ir su darbų kokybe, nes, trūkstant specialistų, netinkamai įrengtas centrinis šildymas, nekokybiškai apšildytos sienos. Nepaisant to, darbai vyko – Bulavas aktyviai konsultavosi su namo projektą atliekančiu architektu, kartu sprendė architektūrinius sprendimus, pats suprojektavo sodą, parinko augalus ir rūpinosi sklypo aptvėrimu.
Beje, Bulavas itin griežtai sekė statybos reglamentus. Tokio uolumo statytojas ėmėsi išmokęs savo brolio, Vilniaus universiteto rektoriaus Juozo Bulavo, pamokas. Prieš prarasdamas rektoriaus postą ir narystę partijoje, jo brolis pasistatė reglamentus ne iki galo atitinkantį namą. Po konflikto su valdžia imtasi jo namo teisinės revizijos, kurios metu buvo ieškoma pažeidimų. Bijodamas tokios pat kloties, Bulavas ne tik griežtai laikėsi teisinių normų, bet dėl atsargos net perrašė dalį namo savo sūnui Augiui. Nepaisant baimių, statybos baigėsi sėkmingai ir 1960 m. Jonas Bulavas, grąžinęs Vykdomajam komitetui butą Elizos Ožeškienės gatvėje, įsikėlė į naujus namus, ramiai užbaigdamas rektoriaus ir sovietinio deputato (dabar jau Lietuvos)
kadencijas.
Suprantama, kad trijų pavyzdžių didesniems apibendrinimams nepakanka, tačiau bent šiokį tokį sovietų Lietuvos sociokultūrinį audinio pjūvį matyti galima. Nors formaliai asmeninė statyba buvo prieinama visiems, mūsų aptarti žmonės statėsi didesnius ir prabangesnius namus aukštesniam socialiniam sluoksniui rezervuotame Žaliakalnyje. Kai kalbame apie Kauną, verta pažymėti apsisprendimą neapsigyventi nacionalizuotuose namuose, ką visiškai nesispyriodami padarė kai kurie aukščiausi nomenklatūros veikėjai Vilniuje – ten tokių skrupulų lenkų ar žydų turto atžvilgiu nebuvo33. Pastebėtina ir tai, kad naujos visuomenės elito poreikius ir skonį toliau formavo buržuazinė kultūra, kuriai būdinga tarpukariu susiformavusi modernaus vienos šeimos būsto koncepcija su nusistovėjusia patalpų paskirtimi ir zonavimu: pirmame aukšte viešosios patalpos (salonas, holas, valgomasis, kabinetas) ir ūkinė zona (virtuvė, sandėliukas, WC ir tarnaitės kambarys), o antrame aukšte – privačios šeimos patalpos: miegamieji, vonia, balkonai. Visi namai turėjo ir garažą automobiliui, kuris šeštame dešimtmetyje buvo aukštesnes pajamas turinčių gyventojų atributas. Taip pat architektūros požiūriu išliko Žaliakalniui būdinga prieškario modernizmo stilistinė išraiška. Kalbant apie statybų organizavimą paaiškėjo, kad net jei elito socialinė ir finansinė padėtis procesus reikšmingai lengvino, tai esminiai individualios statybos nuostatai ir praktinės problemos galiojo ir šio sluoksnio atstovams.
Lieka daug neatsakytų klausimų, ypač dėl nomenklatūrinio lygmens svarbos kalbamuose procesuose, o ir gauti atsakymai yra tik nedrąsūs spėjimai ir prielaidos, kuriuos dar reikės tvirtinti. Kaip namus statėsi kitų Lietuvos miestų ir kitų socialinių sluoksnių gyventojai, koks buvo asmeninio namo statusas, kaip sudarinėti tipiniai individualių namų projektai ir kaip funkcionavo neoficiali statybos darbų ir medžiagų rinka – visa tai laukia atskirų pasivaikščiojimų.
1 Individuali statyba LSSR vadinta individualine arba asmenine. Tekste šios sąvokos vartojamos sinonimiškai.
2 Gregory D. Andrusz, Housing and Urban Development in the USSR, Albany: State University of New York Press, 1985, p. 37.
3 Mark Mejerovič, „Kas nedirba, tas negyvena“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2013, Nr. 4, p. 272.
4 Mark B. Smith, „Individual Forms of Ownership in the Urban Housing Fund of the USSR, 1944-64“, in: The Slavonic and East European Review, 2008, t. 86, Nr. 2, p. 284.
5 Ibid.
6 Ula Tornau, „Architektūra kaip socialinių procesų mikromodelis: mokslininkų namų Vilniuje studija“, in: Acta Academiae Artium Vilnensis, 2014, Nr. 74, p. 86.
7 Mark B. Smith, op. cit., p. 287.
8 Gregory D. Andrusz, op. cit., p. 100.
9 Практика индивидуального и самодеятельного строительства в Литовский ССР, 1957, in: LLMA, f. 87, ap. 1, b. 158, l. 7.
10 Gregory D. Andrusz, op. cit.
11 Marija Drėmaitė, Baltic Modernism: Architecture and Housing in Soviet Lithuania, Berlin: DOM publishers, 2017, p. 211.
12 Mark Mejerovič, op. cit., p. 272.
13 Albertas Cibas, Kaip pradėti ir vykdyti asmeninę statybą, Vilnius: Laikraščių ir žurnalų leidyklos spaustuvė, 1959, p. 5.
14 Marija Drėmaitė, op. cit., p. 211.
15 Kauno miesto Statybos ir architektūros reikalų skyriaus parengta informacija apie individualinę statybą, 1957, in: LLMA, f. 87, ap. 1, b. 158, l. 44.
16 Ibid., l. 14.
17 Ibid.
18 Albertas Cibas, op. cit., p. 19.
19 Kauno miesto Statybos ir architektūros reikalų skyriaus parengta informacija apie individualinę statybą, 1957, l. 46.
20 Ibid., l. 13.
21 Vladimir Shlapentokh, Soviet Intellectuals and Political Power: The Post-Stalin Era, Princeton: Princeton University Press, 1990, p. 9–10.
22 Kauno miesto Statybos ir architektūros reikalų skyriaus parengta informacija apie individualinę statybą, 1957, l. 7.
23 Ibid., l. 14.
24 Ibid., l. 8.
25 Interviu su Irena Šopauskyte, 2021-05-23.
26 Kauno miesto Statybos ir architektūros reikalų skyriaus parengta informacija apie individualinę statybą, 1957, l. 45.
27 Interviu su Irena Šopauskyte, 2021-06-12.
28 Kauno miesto Statybos ir architektūros reikalų skyriaus parengta informacija apie individualinę statybą, 1957, l. 45.
29 Interviu su Petru Baršausku, 2021-05-23.
30 Interviu su Augiu Bulavu, 2021-06-12.
31 Profesorius Jonas Bulavas, sudarė Algirdas Sliesaravičius, Kaunas: Linos pasaulis, 2003, p. 29.
32 Ibid.
33 Marija Drėmaitė, op. cit., p. 195. Kita vertus, Vilniuje toks turtas buvo žydų arba lenkų, tai jiems turbūt galiojo kiti moralės standartai nei saviems, „lietuviams“.
