Absoliutus tradicinės televizijos išsikvėpimas lėmė tai, kad žiūrovas yra vis labiau verčiamas ieškoti alternatyvų, dažniausiai – internete, video platformose. Šią tendenciją dar labiau paspartino ir pandemijos sąlygoti pokyčiai. Naujų bandymų daug, ne visi jie sėkmingi, tačiau bene ryškiausiu pastarųjų metų fenomenu tapo buvusio Sauliaus Skvernelio patarėjo Skirmanto Malinausko kanalas. Po pasitraukimo iš politinės veiklos 2020 m. kovą, Malinauskas susikūrė YouTube paskyrą ir talpino vaizdo įrašus, kuriuose komentuodavo politines aktualijas. Nors peržiūros augo, tai nebuvo išskirtinis turinys – apžvalgos ir tiek. Situaciją esmingai keitė kruopščiai atliktos Lietuvos internetų paribiuose siautėjančių Ugniaus Kiguolio ir Kazimiero Juraičio dekonstrukcijos. Sparčiai išaugus žiūrovų skaičiui, Malinauskas nusprendė kurti paskyrą sutelktinio finansavimo Patreon platformoje ir bene per mėnesį tapo populiariausiu ir daugiausia paramos sulaukiančiu individualiu šios platformos kūrėju Lietuvoje – YouTube Malinauskas turi 100 000 sekėjų, Patreone jį remia beveik 7000 žiūrovų, kas mėnesį jam skiriantys daugiau nei 20 000 eurų.
Malinausko kanalas evoliucionavo pamažu. Pastebimiausias pokytis buvo techninis tobulėjimas – nuo trūkinėjančių Zoomo vaizdelių iki paprastai, bet kokybiškai sumontuotų įrašų. Visgi svarbesnė buvo turinio kaita. Pradžioje kurtas politines apžvalgas ir pandeminių sąmokslo teorijų demaskavimams skirtus epizodus lydėjo įvairių marginalų dekonstrukcijos, finansinių nusikaltimų ar piktnaudžiavimų tyrimai: Lietuvos lažybų bendrovių plačiai taikoma laiminčių žaidėjų suspendavimo praktika, vadinamosios piramidžių schemos-apgavystės, sisteminis Palangos kebabinėje dirbusių paauglių išnaudojimas – visa tai, nuo mažiausių iki milijoninių aferų, Malinausko buvo iškelta į viešumą. Svarbūs ir epizodai, skirti aplinkosaugai, korupcijai, neteisingumui valstybėje, galiausiai – Malinausko dėmesys su nusikalstamu pasauliu siejamo verslininko ir Lietuvos futbolo federacijos veikėjo Arūno Pukelio istorijai. Visgi vien nagrinėjamų temų patrauklumu ar televizijos mirties sąlygota žiūrovų migracija į YouTube esminį klausimą – kas yra Malinausko fenomeno pagrindas – neatsakysime.
Bandant suprasti „žmogaus iš miegamojo“ (kaip Malinauską paniekinamai vadina Pukelis) fenomeną, pradžioje kyla Malinausko reputacijos ir aplinkos klausimas. Nepaisant daugiau nei dešimtmetį dirbto žurnalistinio darbo (įskaitant ir buvusią 15min.lt tiriamosios žurnalistikos komandą), po laiko, praleisto Skvernelio vyriausybėje, Malinausku pasitikėti sunku. Sukaupta žurnalistinė patirtis tapo ne profesionalumo garantu, o Skvernelio įrankiu – jis itin aršiai gindavo premjerą, o kilus skandalams (pavyzdžiui, dėl sunaikinto Skvernelio pasisakymo apie žurnalistus įrašo), būtent Malinauskas buvo žmogus, stojęs kalbėti su žiniasklaida. Tad sunku suprasti, kodėl nemaža dalis visuomenės įsijungė į Malinausko fanų gretas.
Čia galimos įvairios interpretacijos. Viena akivaizdu – Malinausko iškilimui pasitarnavo savotiška kankinyste pasibaigęs jo darbas vyriausybėje ir trumpalaikė žmonių atmintis. Pandemijos grėsmę suvokusio ir su Aurelijumi Veryga sukonfliktavusio, iš vyriausybės išmesto Malinausko istorija tarsi nurašė praeities klaidas ir tapo savotiška preliudija būsimai kanalo idėjai ir moto – tiesa yra svarbu. Tačiau su Skverneliu jis artimai bendrauja iki šiol, ir jokių abejonių dėl darbo vyriausybėje ar ten priimtų sprendimų neišreiškia. Apskritai, nors Malinauskas grįžimo į politiką galimybę atmeta, o bet kokį angažuotumą partijoms neigia, „valstietiškų“ ženklų jo aplinkoje galima rasti. Šalia draugystės su Skverneliu, jo veikloje vis šmėžuoja su LVŽS susiję asmenys – jis dalyvauja Vytauto Bako organizuotame proteste prieš Navalno įkalinimą, vykdo tyrimus apie su „valstiečiais“ susijusios aplinkosaugininkės Olgos Vėbrienės konfliktą su ministru Simonu Gentvilu, aiškiai palaikydamas pirmosios pusę; prieš kelis mėnesius paskelbė ir apie kito Skvernelio patarėjo Tomo Beržinsko prisijungimą prie jo kanalo. Įtarimų neišblaško ir jo pasisakymai viešumoje, keliantys didelių abejonių Malinausko gebėjimu objektyviai vertinti tikrovę – galima turėti (ne)simpatijų įvairių asmenų atžvilgiu, bet vienareikšmiškai teigti, kad Gabrielius Landsbergis į Seimą atėjo tvarkytis verslo interesų (https://www.ziniuradijas.lt/laidos/persona-grata/kaip-spaudos-diena-gimes-skirmantas-tapo-vlogeriu?video=1; nuo 34:40 min.) ir taip jį lyginti su Ramūnu Karbauskiu, yra primityvu ir nenuoseklu, ypač žmogui, deklaruojančiam tiesos svarbą.
Šioje vietoje būtų paprasta nurašyti kanalą kaip provalstietišką ruporą, o apžvalgą čia ir baigti, tačiau viskas nėra taip paprasta. Reikia pripažinti, kad nepaisant šių įtarimų, Malinauskas dar kanalo pradžioje pasuko nuo politinių partijų ar asmenybių prie šiuo atžvilgiu neutralių temų. Sunku prikibti ir prie pačių epizodų – nors negalime būti tikri (nematome), kaip Malinauskas dirba su šaltiniais, tačiau jis moka sudaryti kruopštaus tyrėjo įspūdį. Visa tai, nepaisant autoriteto klausimo, verčia juo pasitikėti.
Aišku, didelė dalis Malinausko kanalo – tai ne tik turinys, bet ir žaidimai retorika. Dažnokai daromos labai ilgos įžangos, o mintys, nors prasmingos ir svarbios, nuolat kartojamos skirtingais žodžiais. Žiūrėjimo malonumui nepadeda ir nuolat iškylantis turinio originalumo klausimas – viešąją erdvę sekantis žiūrovas netruks pastebėti, kad didelė dalis Malinausko nagrinėjamų temų yra seniai žinomos ir nušviestos žiniasklaidoje. Ta pati Pukelio istorija buvo gerai pažįstama situaciją sekusiems žmonėms – tiesa, jeigu tokių dar užpernai Lietuvoje buvo tik saujelė, tai dabar turbūt retas kuris nėra bent girdėjęs šio verslininko pavardės.
Prakalbus apie kanalo patrauklumo priežastis, negalime nepaminėti Malinausko kaip kūrėjo statuso ir jo teikiamų privalumų. Jau kurį laiką viešojoje erdvėje kyla diskusijos, kaip reikėtų vertinti dideles auditorijas turinčius ir žiniasklaidos tipo turinį kuriančius YouTube kanalus. Kai kurios Laisvės TV laidos, Bačiulis ir Ramanauskas, Malinausko kanalai – kas tai? Žurnalistika? Vaizdinio turinio podkastas? Vlogai? Galioja šiam turiniui žurnalistinė etika ar ne? Viena vertus, Malinauskas tarsi kuria tyrimu grįstą turinį ir laikosi daugumos žurnalistų etikos taisyklių, tačiau tuo pat metu jis aiškiai reiškia savo nuomonę, neturi prieigos prie šiai profesijai teikiamų paslaugų ir ne visada apklausia abi puses. Nuo tradicinių žiniasklaidos priemonių jo kanalas skiriasi ir finansavimo pobūdžiu. Gauti pinigai dažniausiai reiškia įsipareigojimą juos skyrusiam, o tai riboja veikimo galimybes. Norėdamas to išvengti, Malinauskas priima tik tą paramą, kuri reikšmingai neįpareigotų – kanalo neremia prekių ženklai, jame nerasime užsakytų reklamų, o parama pavedimu išvis nepriimama.
Tai tarsi suteikia visišką laisvę veikti, tačiau absoliuti nepriklausomybė yra (savi)apgaulė, nes Malinauską, kaip ir tradicinę žiniasklaidą, spaudžia žiūrovai. Kanalas gali egzistuoti tik žiūrovų ir rėmėjų dėka, o už kiekvieno jų – individualus žmogus su savo lūkesčiais. Tad nors autorius turi laisvę rinktis ir ja naudojasi, jam įdomios temos ne visada aktualios ir žiūrovams. Pasižvalgius po kanalo paskyrą, rasime ne vieną tematiškai naują, bet pagal peržiūras sprendžiant – žiūrovams nepatrauklų epizodą. Kartu matyti, kad itin daug dėmesio sulaukia tų pačių antiherojų dekonstravimai ir spardymas. Pukelis, Paulius Aršauskas, dabar – ir Artūras Orlauskas – etatiniai kanalo antiherojai, kuriems skiriamas perteklinis dėmesys. Šie žmonės (bent kanalo rėmuose) seniai prarado bet kokį pasitikėjimą, tačiau jie sulaukia vis naujo kanalo dėmesio. Sunku tai vertinti kitaip nei pataikavimą žiūrovui-darbdaviui. O tai, aišku, nemažai pasako ne tik apie Malinauską, bet ir apie žiūrovą (o žiūrint kiek plačiau – gal ir visuomenę).
Nepaisant aptartų išlygų, Malinausko statuso neapibrėžtumas jam suteikia rimtų privalumų. Nedirbdamas žurnalistu, tačiau pasiekdamas itin plačią auditoriją (ko gero, skaitlingesnę, nei didoka dalis tradicinių medijų), jis kalba drąsiai ir atvirai bei nevengia moralinių vertinimų. Pavyzdžiui, viename iš savo epizodų, kalbėdamas apie Pukelio praeitį, Malinauskas teigė, kad šis verslininkas yra „tikras monstras, kuris gali meiliai kalbėti, glėbesčiuotis ir paskui iš karto įsakyti nužudyti žmogų“ (https://youtu.be/CbOKWkxZkc4; nuo 07:55 min.). Atrodytų, kad toks grubiai tiesmukas, net jei pagrįstas, kalbėjimas yra pernelyg emocingas ir atbaido kritiškesnį žiūrovą, tačiau Malinausko atveju tai tampa vienu kertinių jo fenomeno elementų.
Malinauskui pavyko įtikinti savo auditoriją, kad jis – tiesos ir teisingumo gynėjas. Po kanalo įrašais rasime žiūrovų komentarus, neretai išreiškiančius visišką nusivylimą valstybe ir žiniasklaida, netikėjimą jų gebėjimu atlikti savo funkcijas. Šalia turint aukštus nepasitikėjimo institucijomis rodiklius, Malinauską išvystame kitoje šviesoje: nesulaukdami tinkamo problemų sprendimo iš valstybės ir norimo situacijos nušvietimo iš žiniasklaidos, žmonės akis kreipia į „tiesos“ ieškantį ir atvirai blogį demaskuojantį Malinauską. Nors jų problemų neišsprendžia, bet jis daug dėmesio skiria įvairioms apgaulėms, į kurias viliojami nekalti, naivūs žmonės. Beje, teisybės jis padeda ieškoti ne tik viešumu ir apgaulių demaskavimu, bet ir realia finansine pagalba, dalį iš Patreon rėmėjų gaunamų pinigų skirdamas savo tyrimų veikėjams (pavyzdžiui, padengė kebabinių tinklo apgautų paauglių nuostolius, apmokėjo aplinkosauginius ginčus su teršiančiomis įmonėmis sprendžiančios bendruomenės teisininkų paslaugas ir t. t.). Taip daliai žmonių kanalas tampa tarsi paskutiniu kovos už teisingumą bastionu.
Galiausiai, teisingumo paieškų momentą kristalizuoja ir konfliktas su Pukeliu. Už nepalankių verslininkui temų nagrinėjimą gauti ieškiniai yra ne kas kita, kaip bandymas Malinauską užtildyti. Spaudimas teisinėmis priemonėmis tapo įprasta kritikos išvengti norinčiųjų taktika ir nemaža dalis tokiose situacijose pasiduoda. Visgi turėdamas kūrybinę ir finansinę laisvę ir tikėdamas, kad tiesa yra jo pusėje, suvokdamas galimo teisinio precedento svarbą tolimesnei žodžio laisvės situacijai Lietuvoje, savo žodžių jis neatsisako ir vykstant teismams toliau gilinasi į Pukelio istoriją.
Kiek šis kortų namelis stovės, kitas klausimas. Nors paramos Patreon platformoje skaičius įspūdingas, jis gali bet kada subliūkšti. Malinausko rėmėjus, o kažkada ir mane patį, mobilizavo būtent Pukelio istorija. Net jei tai yra labai svarbi kova, teismai tęsis ilgai, o apie Pukelį kuriami epizodai jau pabodo, likęs turinys darosi monotoniškas. Daliai žiūrovų toks pastovumas tinka, bet jei neįvyks esminių pokyčių, ilgalaikėje perspektyvoje namelis (ap)-grius, ką supranta ir pats autorius. Ar kanalas transformuosis, ar sunyks, ar pasuks kardinaliai kita kryptimi, nuspėti neįmanoma. Bet bent kol kas reikšmingai lietuviško YouTube vartotojų daliai tai, ką daro Skirmantas Malinauskas, yra svarbu.
