Dizainerė Laura Grigaliūnaitė
Norberto Černiausko knyga Paskutinė Lietuvos vasara mums pasakojo apie tai, kaip karo tikriausiai nebus. Naujoji knyga Fado: Trumpa neįvykusi Lietuvos istorija pasakoja, kaip karo nebuvo. Nors šiose dviejose knygose galėtume matyti loginį (ar spalvinį) tęstinumą, vis dėlto kalbėsime tik apie antrąją knygą kaip apie minties eksperimentą, nors jį tikriausiai paskatino pirmosios knygos sėkmė ir jos siužetų siūlomos (ne)įvykusios įvykių atomazgos. Fado – tai portugališka daina, žadinanti ilgesį, bet nebūtinai praeities, nebūtinai įvykusių dalykų. Ar galima ilgėtis ateities, kurios galėjo būti tikėtasi mūsų praeityje? Ir čia ne tik žodžio formų žaismas – tokį klausimą mums užduoda ši knyga, alternatyvios istorijos pasakojimo būdu bandanti atsakyti į klausimą „o kas jeigu?..“
Skaitytojams įprastos įžangos vėl reikėtų ieškoti knygos pabaigoje – savąja „Užsklanda“ Černiauskas stengiasi neuždengti jiems akių. Pirma rikiuojami įvykiai ir tekstai, o tik tada autoriaus paaiškinimai, kaip jie (galimai) atsirado. Knygoje nemažai skliaustelių ir sąlyginių (galimai) buvusių dalykų, kuriuos vis tik tiksliausia būtų nusakyti anglų kalbos gramatikos būtojo laiko forma future in the past. Nors autorius paaiškina, kaip, kodėl ir kur pasirinko tarp fikcijos ir realybės balansuojantį alternatyviosios istorijos žanrą, iš tiesų daug įdomiau tikėti, kad viskas, kas aprašyta, buvo tiesa, negu bandyti atskirti istoriją nuo kūrybos. Tad pabandykime tikėti.
Jau perskaičius knygą, galima nuo jos šiek tiek pakelti akis ir pažvelgti iš aukščiau. Černiauskas ja į Lietuvos istoriją bando sugrąžinti tris taip sunkiai XX a. lietuvio tapatybei įkandamus fenomenus: miestą, revoliuciją ir futbolą. Lyg būtume buvę kokie nors Baltijos Balkanai. Tačiau taip jam pavyksta priartėti prie neįvykusios ateities galimybės spalvingumo: kas tarpukaryje buvo kaip šviesios ateities troškimas ar sunkiai, bet jau beveik regima pilnatvė, tegalėjo išsipildyti istorijai ir tikrovei davus dar šiek tiek laiko. Tas iš negandų išvogtas laikas – tai ir yra veiksmo erdvė. Išsprendus šį, iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, neišsprendžiamą keblumą, viskas gali tapti tikra. Negali ginčytis su laiku, kurio nebuvo. O miestas ir žmonės juk buvo, gyveno, svajojo – šia svajone ir pagrįsta knygos realybė, šiek tiek pralaužianti laiko ir erdvės kontinuumą.
Todėl joje vienas pagrindinių veikėjų yra Vilnius: nenusiaubtas, neištuštėjęs, neišplėštas iš Vidurio Europos šeimos, likęs tartum dar labiau XIX a. vaikas nei Krokuva ar Praha. Visų pokario emigrantų ilgesio Vilnius, stebuklingai išlikęs iki pat 1968-ųjų. Taip (ne)modernaus Vilniaus siurrealizmas dėl to ir tampa gyvas, nes čia gali nutikti bet kas: gali būti užtvenkiamos upės ir statomi dangoraižiai, dainuojama dienomis ir naktimis, sodinami medžiai ir kertami paminklai, kartais liūdima, bet niekada nemirštama ir nepamirštama. Laiką ir mirtį nugalėjęs Vilnius – tai negali būti tik dekoracija, bet gali būti pasakos veikėjas arba Pažadėtosios žemės idėja.
Pradėjus nuo ilgesingos portugališkos dainos, sunku nepastebėti, kiek įtakos visoms Černiausko pasakojamoms istorijoms turi žodžio menas: Vilniuje visi juokauja, dainuoja, skaito poeziją, laikraščius, knygas, diskutuoja ir repetuoja. Pagarba žodžiui ir kalbai (netgi kelioms kalboms vienu metu) – labai graži ir nostalgiška praeities žmogaus savybė. Jau girdžiu rūstų skaitančiųjų atodūsį – knygos žmonės niekada neleis, kad ji išnyktų, bet deja, jie atsakingi tik už neįvykusios praeities svajones. Grįžkime prie knygos: šiame saulėto sekmadienio popietės skaitinių pavasaryje net revoliucijos atrodo tokios žavios ir jaukios. Nesupraskite klaidingai – knyga nėra naivi, vien tik optimistinė ar per daug pūkuota. Lėti sekmadieniai juk būna taip retai ir visad per greitai praeina – būtų neteisinga jais nesidžiaugti.
Todėl reikia pereiti prie minėtosios fenomenų trijulės antrojo dėmens – revoliucijos – ir pakalbėti apie 1968-ųjų metų Lietuvą. Ir būtent šie, neatsitiktinai pasirinkti metai, atskleidžia labai įdomų ryšį tarp buvusios ir galėjusios būti Lietuvos. Stengdamasis pilnai nepasiduoti sapno ar svajonės realybės efemeriškumui, Černiauskas ryžtasi kalbėti apie kultūrą, politiką, švietimą ir urbanistiką ne teoriniame lygmenyje (nors planuose egzistavusių, bet neįgyvendintų utopinių projektų realizacijų knygoje yra), o realiai gyvenusių lietuvių mintimis ir žodžiais. „Laisvojo pasaulio“ arba išeivijos tekstai, spaudos publikacijos ir debatai – tai tas kultūrinis laukas, kuriame gyvena 1968-ųjų Lietuva. Tiesa, praleidžiama loginė grandis, ar šie intelektualai būtų taip mąstę ir ginčijęsi, jeigu nebūtų palikę Lietuvos – ar dauguma jų turėtų tą pačią tapatybę, jei ne 1944 m. vasara? Bet šio klausimo nekeliant – sąsajos su 1968-ųjų Vakarų pasaulio skauduliais labai tikslios ir šmaikščios. Kultūros istorijos mėgėjams žinomi praėjusio amžiaus intelektualinio lauko veikėjai kalba savais žodžiais, bet jiems pastatytose dekoracijose. Ši dramaturgija praturtina ne tik vaizduotę, bet ir praplečia paveldo sąvoką, dar kartą grąžina prie išeivijos minčių palikto potencialo – ne tik neįvykusiai praeičiai, bet ir tikrajai dabarčiai.
Nors knygoje nėra paaiškinimo, kodėl idėjinei laikmečio pusei reprezentuoti pasirinktos tik išeivijos mintys. Bet prielaida tikriausiai tokia, kad jeigu Lietuvai ir jos gyventojams pavyko visai sėkmingai išvengti Antrojo pasaulinio karo, tad ir pokario čia nebuvo. Visi mūsų žuvusieji iš tiesų nėra mirę, jie yra kartu, tik gyvena Vilniuje. Todėl ir 1968-ųjų revoliucija tokia švelni – ne ryjanti, o gimdanti vaikus…
Deja, šioje vietoje netikėtai išlenda viena nemaloni mintis. Taip būna visada, kai patiki, kad viskas toliau bus tik gerai. Ta mintis – apie netektis ir skausmą. Kaip gi juos išmatuoti praeityje? Kaip didžiausius tautos ir valstybės praradimus galime išpirkti jos laimėjimais? Tai, kad galime – įrodo šiandiena. O ką daryti su nenufilmuoto filmo liūdesiu? Jeigu pokario visuomenė tokia laiminga, tai negi karas nesiskaito? Tarpukario pratęsimas dvidešimčiai metų yra nuostabi intelektualinė vilionė, bet pasaulis po karo niekada nebebūna toks pat. Knygoje nesakoma, kad nebuvo Holokausto, tačiau tai justi kiekvienoje detalėje apie žydiškojo Vilniaus sapną, iš kurio niekam nereikėjo pabusti. Bet taip Antrojo pasaulinio karo priežastingumo ir lemtingumo mūsų regionui dėlionėje išimamos tik kraupios pasekmės, o kas jeigu net tada grėsmė niekur nedingo? Taip, žinoma, knyga ne apie tai, ir šis klausimas tik dar labiau kelia iššūkį diskusijai, kaip sulaikius vieną drugelio sparnų plastelėjimą, galima išvengti cunamio kitoje planetos pusėje.
Tiesa, knygos įžangoje pateikiamos penkios taisyklės, kaip derėtų ją skaityti. Penktoji – pati svarbiausia – nesuirzti. Nežinau, ar pavyko tai padaryti. Akis šiek tiek ėmė trūkčioti ties trečiąja knygos dalimi – būtent ta, kurioje turėjo paaiškėti, kaip viskas (ne)buvo iš tikrųjų. Čia istorinė romantika lėtai ėmė virsti istorine fantastika. Bet juk kažkam reikėjo patikrinti (bent jau minties eksperimentu), kaip atrodytų viena iš daugelio beprotiškų profesoriaus Kazio Pakšto pasaulio kolonizavimo lietuviais idėjų. Ir realybė pasirodė sunkiai suvaldoma. Tikrai nuoširdžiai Černiauską reikėtų pasveikinti su subtilios metaforos, kurioje jungiasi skirtingi žemynai, laikmečiai ir amžinos geresnio pasaulio vizijos, išpildymu. Išvada šiek tiek nuspėjama – pasaulis taip neveikia, – bet tokia ironijos perspektyva tikrai žavinga ir subtili, o Lietuvos beribio politinio naivumo apraiškas nesunkiai galime surasti dabartyje.
Lengvai beprotiškoje knygoje randame visko, todėl toks spalvingumas itin džiugina ilgai ir lėtai slenkančiais lietuviškais pavasariais. Čia ir lietuvio klajūno, pasaulio užkariautojo-idealisto vaizdinys, ir trisdešimtųjų Aukso amžiaus romantika, nuo kurios jau niekada nepasveiksime, ir politinės minties eksperimentas, atskleidžiantis tikrai daugiau negu tris spalvas, ir visa „Senoji gvardija“, vis pasikalbanti tiek su autoriumi, tiek su skaitytojais. Šie herojai, kaip Škėmos vizijose, vis prisėda prie mūsų – tai prie rytinės kavos, tai vakare prie vyno. Dar nekalbėjau apie futbolą? Bet ką apie jį kalbėti – futbolas skirtas žaisti, sirgti ir švęsti.
Klausimas pabaigai – ar knyga ko nors mus moko? Ką nors paaiškina? Lietuvių, kaip ir portugalų, kalboje yra daiktavardis, kuris daugelyje kitų Europos kalbų nusakomas tik veiksmažodžiais arba keliais žodžiais: ilgesys – saudade. Ši knyga, kaip ir visa iki šiol įvykusi ir neįvykusi istorija, klausimus pirmiausia siūlo užduoti sau. Pavyzdžiui, ar naujojo karo akivaizdoje, kiekvienas ginsime savąją Portugaliją, Europos pakraštį, kad ir kur jis būtų?
