1940 m. birželio 23 dieną, kaip ir likusią vasarą iki rugpjūčio antros pusės, Antanas Smetona sutiko gražuoliais ežerais nusėtoje Rytų Prūsijoje, Vokietijoje. Jis jau beveik savaitę su šeima buvo įsikūręs nedideliame kurorte Jägerhöhe (liet. „Medžiotojų aukštuma“) prie Schwenzaitsee (Šventaičio) ežero. Kurortėlis buvo nutolęs vos 120 km nuo Lietuvos-Vokietijos sienos. Tiesa, ar šių valstybių siena dar egzistavo, ne visiems buvo aišku. Prezidentas vaikščiodamas tenykščių ežerų pakrantėmis iškart nustatė, kad jų pavadinimai yra baltiškos kilmės, o gamta čia jam priminė kalvotą, ežeringą ir smėlingą Utenos ir Zarasų kraštą. Taigi tą pačią Aukštaitiją, iš kurios jis ir buvo kilęs. Netrukus atradęs ir apžiūrėjęs vietines Pirmojo pasaulinio karo kapines, Smetona ir čia pastebėjo lietuviškų ženklų: „Bent pusė karių lietuviškomis pavardėmis“, – pastebėjo prezidentas. Šios pastabos tikriausiai žymėjo ne tik atidą aplinkai, bet ir ilgesį bei nerimą dėl Lietuvos. Patys kurortėlio gyvenamieji namai taip pat savotiškai priminė tėvynę: „Kurortas labai gerai ir patogiai įtaisytas. Centrinis šildymas, kiekviename kambaryje praustuvas su šiltu ir šaltu vandeniu. Pasuki kraną ir, turi katro nori! Kas du kambariu turi po patogią vonią, su „patogumais“. Kad taip Palangoje būtų!“1
Antropologiškai įvertintos apylinkės. „Visur išdirbta, visur siekiama naudos, o jaukos ir grožio nejunti“, „Stipru, tvirta, bet nuobodu“, – taip Smetona apibūdino vietos prūsišką kraštovaizdį ir vokišką ūkių tvarką, akivaizdu, lygindamas ją su lietuvišku jaukumu. Slampinėdamas po vasariškas apylinkes Smetona stebėjo viską, ypač ežero paukščius, iš kurių išskyrė žuvėdras, antis, narus ir garnius. Dienomis skaitė Karaliaučiuje paskubomis nusipirktus Platono dialogus, kuriuos prie Šventaičio perskaitė net kelis kartus: „Jie visuomet, bent man, įdomūs“2.
Nepaisant vasariško grožio, dienos „Medžiotojų aukštumoje“ slinko kone vienodai. Smetona su artimaisiais nuolat kartojo pas pačias kalbas – apie savo ir Lietuvos likimą. Prezidentą kankino klausimas „ir ką mano žmonės, palikę Tėvynėje, apie mus“ ir čia pat pateikdavo sau atsakymą – „nieko gero“. Apie savo pasitraukimą jis nuolatos mąstė, vis dar kaltino vyriausybę ir kariuomenės vadovybę nesipriešinimu – priešingai, nei jis siūlęs. Po metų rašytame laiške diplomatui Povilui Žadeikiui Smetona taip reziumavo savo birželio 15-osios sprendimą: „Kai ėmiau atostogas, tai jomis naudotis buvo du motivu: pareiga pasipriešinti, bent pasingai, ginkluotam Sov[ietų] Sąjungos smurtui Lietuvoje (nedėti Prezidento parašo po aktais, turinčiais tikslo susovietinti, pajungti Lietuvą Maskvos vergovei); ir išvengti pavojaus savo ir savo šeimos gyvybei. Antrasis motyvas yra mažesnės reikšmės: kiekvienas pilietis turi aukoti savo turtą ir savo gyvybę, jei tatai naudinga tėvynei. Tuo tarpu, mano įsitikinimu, Prezidento palikimas Lietuvoje, kai pasipriešinimas ginklu sovietų invazijai nebuvo vykdomas, būtų ne tik be naudos Lietuvai, bet didelė žala: jo vardu sovietinamas kraštas ir niekinama tautos garbė“3.
Šias nuoskaudas ir liūdnas mintis jam prablaškydavo vis nauji atvykstantys pabėgėliai, artimieji. Rutiną paįvairindavo ir skambučiais ar pasiuntiniais apie save vis primindavęs Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Berlyne pulkininkas Kazys Škirpa, dar visai neseniai erzinęs prezidentą savo užklasine veikla, nesuderinama su diplomato pareigomis. Birželio 16 d. telefonu aktyviai raginęs Smetoną grįžti į okupuotą Lietuvą, dabar diplomatas turėjo kitų planų. Per pasiuntinius ir galiausiai rugpjūčio pabaigoje, jau akis į akį, Berlyne jis pasinaudojo proga priminti prezidentui, kad jis kitaip būtų daręs: kad Vokietijos kvietimu reikėjo šturmuoti Vilnių 1939 m. pabaigoje. Tačiau kas buvo, pražuvo – praeitis Škirpai menkai rūpėjo, o ateičiai vilčių buvo daug – ir čia prezidento Smetonos korta Škirpai dar galėjo praversti. Įgaliotasis ministras primygtinai siūlė prezidentui neišvykti iš Europos, kad prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui (o gal net ir jo nelaukiant), Smetona galėtų jį – Škirpą – formaliai paskirti nauju vyriausybės vadovu, tokiu būdu būtų išlaikytas svarbus politinis-teisinis tęstinumas. Ryžtingai veikdama ir bendradarbiaudama su nacistine Vokietija naujai suburta emigracinė vyriausybė, anot Škirpos, galėtų užtikrinti Lietuvai šviesią ateitį, o svarbiausia – išvaduoti nuo sovietinės vergijos. Pulkininkas buvo įsitikinęs, kad Europoje ateitis priklauso tik nuo Vokietijos. Pokalbių metu Smetona gyrė ryžtingą diplomato antisovietinį nusiteikimą, pritarė nuomonei, kad tuometinėje karo stadijoje Marsas yra Vokietijos pusėje, o bent iš dalies Škirpos politinė vizija „einant iš dabarties davinių, yra reali ir loginga, ir ligi tam tikro laipsnio įtikinama“. Bet prezidentas, turintis beveik 40 metų politinės patirties, įžvelgė ir pavojų bei abejonių. Ar tikrai karas būtent taip ir susiklostys kaip diplomatas numatė – pirma bus nugalėta Britanija, o tada laukia neišvengiamas SSRS sutriuškinimas? Ar Reichui įsigalėjus Europoje, šis vis tiek darys „iš Lietuvos Slovakiją“, t. y. suteiks vienokią ar kitokią nepriklausomybę, o gal, atvirkščiai, pavers tiesiog kolonija? Prezidento abejones tarsi patvirtino šiam viešint Berlyne, 1940 m. rupgjūčio 25 d., Reicho sostinę lyg tyčia pirmąkart pasiekę anglų bombonešiai – prezidentui valandai ar dviem teko kraustytis į rūsį, o sirenų kauksmas jam padaręs „klaikaus įspūdžio“. Vis dėlto didžiausią nerimą prezidentui kėlė ne būsimi karo scenarijai, o pati nacionalsocializmo ideologija, kurios sėklas daiginti lietuviškoje dirvoje jam atrodė pernelyg rizikinga4. Galiausiai Smetona atsisakė žaisti Škirpos partijoje, veikiau nuo jos nusimuilino, o vėliau, jau atvykęs į JAV, pulkininko vizijas ir iniciatyvas ėmė vis labiau kritikuoti. 1941 m. kovą, vos atvykęs į Šiaurės Ameriką, Smetona pareiškė, kad „Nacionalsocializmas yra vokiškas komunizmas. Tarp šių dviejų ideologijų yra daug bendra. Bet daugiausia – tarp Stalino ir Hitlerio…“, bei pridėjo, kad „Tarp Stalino ir Hitlerio buvo susitarta iš anksto“5. Kai šios eilutės pasiekė Berlyną, Škirpa įsiuto ir palaikė tai kaimyninės valstybės įžūliu užgauliojimu6.
Baigiantis 1940-ųjų vasarai Smetonai pavyko išvargti reikiamus dokumentus tolesnei kelionei ir su šeima patraukti į Šveicariją. Skendėdamas melancholiškuose apmąstymuose jis galbūt net neprisiminė, kad šią vasarą jo laukė kur kas svarbesnė kelionė – iškilmingas istorinės sostinės Vilniaus aplankymas birželio 23–24 d. Į Vilnių, kuriame teko praleisti beveik du dešimtmečius savo gyvenimo, prezidentas būtų sugrįžęs po lygiai tiek pat trukusio „egzilio“ Kaune. Akivaizdu, kad seną vilnietį šis vizitas turėjo jaudinti – tiek dėl nostalgijos, tiek dėl tuometinės politinės padėties. Apsilankymas sostinėje neturėjo būti šiaip sau turistinė ir sentimentali kelionė, o oficialus valstybės vadovo vizitas7. Šio neįvykusio vizito aptarimas nėra tik istorinė įdomybė ar kokios nors alternatyviosios istorijos žanro detalė. Matydami vizito geopolitines aplinkybes, dviejų dienų programą ir kitas detales, galime plačiau pasvarstyti apie neįvykusios kelionės tikslus, to meto politines realijas ir paties Smetonos santykį su Vilniumi.
II
Birželio 23 d. rytą Prezidentas automobiliu turėjo atvykti į Vievio apylinkes ir sustoti prie buvusios Lietuvos ir Lenkijos valstybių sienos. Čia Antaną Smetoną turėjo pasitikti Vilniaus, Trakų ir Švenčionių apskričių viršininkai, Vilniaus ir Trakų karo komendantai, vietos visuomenė.
10 val. ryte prezidentas turėjo būti sutiktas tuometinėje Jono Basanavičiaus gatvėje prie Baltųjų stulpų, kurie dar nuo XIX a. žymėjo miesto ribą. Čia jį turėjo pasveikinti miesto burmistras Konstantinas Stašys su svita, turėjo būti išreikšta „kariška pagarba“, taip pat suplanuota, kad atvykusįjį sveikins įvairių tikybų dvasininkai ir organizacijų atstovai. Pasitikimas tradicinis – su duona ir druska. Burmistras Smetonai turėjo įteikti simbolinius miesto raktus. Anot architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio atsiminimų, šiuos raktus gamino jo studentai, kurie padarė „gotiką su inicialais AS“8. Gaila, tačiau šie neįteikti raktai sovietmečiu kažkur prašapo. Čia, beje, galime įžvelgti ir pikantiškų vilnietiškų paralelių: 1922 m., minint trejų metų sukaktį, kai lenkų legionieriai išmušė bolševikus iš Vilniaus, dailininkas Ferdynandas Ruszczycas „suprojektavo“ sidabrinius miesto raktus, sukabintus auksine sagtimi, ant kurios puikavosi monograma „J.P.“9 Sidabro raktai nuo Vilniaus buvo įteikti kitam žymiam XX a. pirmos pusės vilniečiui – Józefui Piłsudskiui. Gali būti, kad simbolinis „gotikos“ raktų įteikimas Smetonai 1940 m. turėjo galutinai užrakinti pilsudskišką Vilniaus erą ir atrakinti smetoniškąją.
Po to prezidentas su naujaisiais raktais turėjo vykti į prezidentūrą, laukiančią naujojo šeimininko, greičiausiai trumpam atokvėpiui, nes jau 11 val. 30 min. buvo suplanuotas Smetonos apsilankymas prie Aušros vartų. Čia prezidentas turėjo dalyvauti Šv. Mišiose, kurias būtų aukojęs vyriausiasis kariuomenės kapelionas, jau tuo metu legenda, Teofilius Matulionis. Po Šv. Mišių, 14 val. valstybės vadovas dalyvautų Lietuvos ūkininkų suvažiavime Šiaurės mugės paviljone – paviljonas veikiausiai jau buvo perkeltas nuo Bernardinų sodo prieigų į Naujamiestį, Vivulskio gatvę. Ūkininkų apsuptyje prezidentas turėjo pasakyti pirmąją ilgesnę, net 30 min. trukmės kalbą. Likus gerai savaitei iki šio susitikimo, spaudoje rašyta, kad ši „parodos aikštė“ buvo skubiai tvarkoma, ten renčiami ūkininkų kongresui reikalingi įrengimai10.
15 val. buvo suplanuotas iškilmingas posėdis, pietūs ir viešas prezidento pagerbimas Rotušėje. Ten turėjo dalyvauti kariuomenės vadovybė, miesto tikybų ir tautų atstovai, visuomenės veikėjai. Kalbas turėjo sakyti burmistras Stašys, tautinių mažumų bendruomenių vadovai. Apie šią programos detalę žinome ir daugiau: dar 1940 m. gegužės 1 d. vyriausybės vadovas Antanas Merkys, apsilankęs Vilniuje, apžiūrėjo miesto rotušę, kuri savivaldybei buvo pavesta sutvarkyti taip, kad tiktų naudoti pagal paskirtį11. Birželio 3 d. į šiuos rūmus buvo sukviesti spaudos atstovai, jiems aprodyti vykdomi vidaus darbai. Bendrovės „Rūmas“, kuri užsiėmė statybinių medžiagų importu, projektų sudarymu ir statybų vykdymu12, inžinieriai Tylius ir Rastenis parodė interjero pokyčius. Inžinieriai tvirtino, kad po remonto taip apšviestų salių Lietuvoje daugiau nėra. Šie ir kiti darbai sostinėje buvo atlikti vadovaujant architektui Landsbergiui-Žemkalniui13, kuris kartu su Užsienio reikalų ministerijos protokolo direktoriumi Jonu Aukštuoliu, panašu, ir režisavo visą prezidento vizitą. Birželio 14 d. Vilniaus miesto savivaldybės Ūkio ir turto skyriaus viršininkas gavo pavedimą pagaminti 19 didelių „įvairių išmierų“ stalų. Stalai turėjo būti per penkias dienas dailidžių sumeistrauti ir pristatyti į rotušę. Valdininkai planavo, kad birželio 23 d. prie naujųjų baldų susės ir pietaus apie 230 asmenų14.
Po ilgesnio pasibuvimo rotušėje, 19 val. prezidentas turėjo priimti ūkininkų eisenų sveikinimus prezidentūros balkone. Po sveikinimų, 19.30 val. Smetona turėjo pakilti ir „aplankyti“ Gedimino kalną, o jau 20 val. Katedroje pagerbti šv. Kazimierą ir Vytautą Didįjį. Paskutinis pirmosios dienos vizito akcentas – 20.30 val. dalyvavimas susikaupimo valandėlėje Šventaragio slėnyje. Sunku nuspėti, kaip ši ceremonija turėjo atrodyti, tačiau tikriausiai prezidentas turėjo nulenkti galvą senosios Lietuvos didžiūnams. Lankydamasis valstybės pradžią menančiose erdvėse Smetona savo piligrimyste turėjo atbudinti patriotinius jausmus, pažadinti senovės didybę, sujungti ją su Jaunąja Lietuva. Dar 1907 m. jis pats rašė: „Ir vargu ar rastume tokį lietuvį, kuris užlipęs ant pilies kalno, šaltai žiūrėtų į jos griuvėsius, į pušimis apaugusias kalvas, į ranguojančią Nerį ir į sraunią Vileiką, Mickevičiaus apdainuotas“15.
Kitą dieną Antanas Smetona turėjo pradėti pagerbdamas Jono Basanavičiaus kapą Rasų kapinėse, apsilankyti universitete, o vidurdienį vykti į suplanuotus priešpiečius Vilniaus įgulos karininkų ramovėje. Pavakare buvo numatytas visuomenės priėmimas prezidentūros rūmuose.
III
Jau birželio pradžioje Lietuvos aidas pasipuošė antraštiniais šūkiais-reklamomis: „Šio mėnesio 23 d. iš visos Lietuvos vyks ūkininkai į Vilnių įspūdingai pagerbti ten atsilankančio Respublikos Prezidento Antano Smetonos“16. Šis vizitas simboliškai prasidėjo dar birželio 13 d. Vilniuje, ant Tauro kalno, kai skautai pirmą kartą į Vilnių „atvežė“ ir organizavo Antanines, kurios buvo dedikuotos Respublikos prezidentui – tai buvo tarsi įžanga būsimajai kelionei.
Smetona jau ir pats keletą mėnesių netiesiogiai darbavosi Vilniuje. 1939 m. įkurtam Antano Smetonos lituanistikos institutui buvo pavesta sulietuvinti Vilniaus ir Vilnijos vietovardžius, gatves, aikštes, gyvenvietes. Institutas savivaldybės pavedimu 1940 m. parengė sostinės apylinkių lietuviškų vietovardžių sąrašą, kuriame vietovardžiai buvo tiesiog sulietuvinti, priskiriant lietuviškas galūnes ar tiesiogiai išverčiant iš lenkų kalbos17. Tiesa, įtakos Vilniaus ir Vilnijos „išlenkinimo“ procesams padarė Žydų mokslo institutas „Jivo“. Savivaldybei jis pateikė 7 siūlymus, iš kurių Mykolo Biržiškos vadovaujama komisija patvirtino 4 – sostinėje atsirado Dr. Šabado, Aiziko Diko, Izaoko Leibušo Pereco ir Mendelės gatvės18. Galbūt tai suponavo strateginę lietuvių ir žydų bendradarbiavimo kryptį sostinėje.
Gegužės pabaigoje – birželio pradžioje prie prezidentūros (tuo metu ji vadinta ir reprezentaciniais rūmais), miesto rotušės ir katedros buvo su šaknimis raunamos piktžolės, lyginama, grėbliuojama ir voluojama žemė, formuojami nauji gazonai, laistomi naujai pasodinti augalai, gėlės. Aplink reprezentacinius rūmus atnaujinami takeliai, Napoleono aikštės ir kitų erdvių aplink prezidentūrą paviršius buvo preciziškai išravėtas nuo prasimušusių žolių. Prie rotušės esančių namų buvo griaunami mediniai prekybiniai „prielipai“. Kiekvieną dieną centre su kastuvais, karučiais ir kibirais zujo dešimtys viešųjų darbų darbininkų. Darbų pobūdis ir eiga rodė, kad miesto reprezentacinės erdvės išties buvo ruošiamos išskirtiniam vizitui.
IV
Užmetę akį į dviejų dienų prezidentinę programą Vilniuje, net jeigu ji ir nebuvo realizuota, ir net neturėdami papildomų šaltinių, galime matyti solidų Smetonos politinį pareiškimą. Vilniuje prezidentas turėjo aplankyti visas simbolines vietas, o jų grandinė turėjo atskleisti Vilnių kaip neatskiriamą Lietuvos valstybingumo ir tikėjimo tradicijos dalį. Nuo Šventaragio slėnio iki Aušros vartų ir nuo Vytauto Didžiojo iki Jono Basanavičiaus. Taip pat matyti, kad miesto tautų ir tikėjimų atstovams programoje numatytos mažiausiai dvi vizito dalys, tiesa, suplanuotos taip, kad susitikimai vyktų tik su išrinktaisiais atstovais ir uždarose erdvėse. Susitikimai su platesne visuomene turėjo būti surengti įsitikinant, kad juose dalyvautų nemažos patikimų piliečių grupės – Lietuvos ūkininkai, šauliai, kariai, organizacijų atstovai. Vengta bet kokių galimų ekscesų. Nepaisant to, programa pabrėžė valstybę ir tikėjimą, o ne vienos tautos triumfo žygį. Svarbu ir tai, kad spaudoje aptarinėjant būsimą vizito programą, niekur nebuvo minima apie oficialius susitikimus su sovietų įgulos atstovais. Toks vizitas turėjo skleisti žinią ne apie 1919–1939 m. konfliktą su Lenkija ar draugystės su SSRS istoriją, o šimtametę Lietuvos valstybingumo tradiciją, akcentuojant ypatingą Smetonos vaidmenį ir ypatingą jo santykį su Vilniumi. Neatsitiktinai spaudoje aidėjo ditirambai: „Tautos dėkingumas dėl amžinosios sostinės grįžimo priklauso didžiajam Vilniaus kovotojui, kurio vadovaujama Tauta parodė didelį lietuvio dvasios taurumą per eilę kovos metų Vilniaus atgavimo reikaluose“19. Taigi Prezidento atvykimas, skirtingai negu 1939 m. rudenį buvo ištransliavęs Justas Paleckis, turėjo aiškiai pabrėžti jo gilų santykį su Vilniumi, o ne dėkingumą sovietams. Po vizito Vilniuje, Smetona planavo atostogas Vilnijoje, neabejotinai aplankyti Trakus ir Medininkus, o galbūt ir kitas žymias vietas.
V
Smetonos požiūris į Vilnijos atgavimą 1939 m. rudenį yra gana aiškus, atsispindi ne viename šaltinyje. Švelniausiai Smetona sovietų įstumtą Trojos arklį yra pavadinęs „nemielu“, buvo deklaravęs, kad į Vilnių vykti neketina – ir dėl moralinių sumetimų, ir dėl saugumo, ir greičiausiai dėl diplomatinių aplinkybių. Saugumo klausimą jis kėlė galvodamas ne apie vietos gyventojų nusistatymą, o apie sovietų galimas žabangas.
Sovietų inspiruotą Vilniaus prijungimą Prezidentas vertino kaip sunkiai išvengiamą blogybę, kuri, tiesa, galėjo pratęsti Lietuvos egzistavimą ir nepriklausomybės regimybę iki vykstančio karo pabaigos ir taikos derybų. Tiesa, pasibaigus karui, hipotetinėje taikos konferencijoje, Lietuva už tokį Vilniaus klausimo išsprendimą negalėjo tikėtis būti pagirta – tačiau galėjo išlikti pati. Todėl Smetona stengėsi su naujai įgyta dovana elgtis kuo aptakiau ir švelniau, kad iš šalies procesas neatrodytų radikalus, buldozerinis, entuziastingas. Dėl to pats nevyko į sostinę, griežtai stabdė Vilnijoje žemės reformą, neskatino valstybės institucijų persikėlimo. Ne visi tokią laikyseną suprato ar juolab palaikė: dalis tautininkų, opozicionierių ar tiesiog atkeltų valdininkų nekantravo atlietuvinti Vilnių iš pagrindų, o kai kas, pagal savo galimybes, tai ir darė net nesiorientuodami, kad depolonizacija vyksta sukinėjantis aplink Trojos arklio kojas ir uodegą. Belieka klausti – kodėl ilgainiui prezidento pozicija pasikeitė?
Išskirti vieną priežastį būtų sudėtinga. Prezidentas savo atvykimu turėjo bent kiek normalizuoti vis labiau kaistančią padėtį sostinėje ir jos apylinkėse, kad prijungtas kraštas netaptų pirmalaikiu inkaru valstybingumui. Nepatenkintų buvo daugybė, ypač tarp lenkakalbių vilniečių ir net senųjų lietuvių, kurie keikė iš Kauno atvykusius pareigūnus (škotus) dėl jų visiško nesiorientavimo situacijoje bei grubios lituanizacijos. Antai pirmasis prijungto Vilniaus komendantas simboline pavarde – pulkininkas Pranas Kaunas, dėl savo tiesmukos politikos mieste net Antano Merkio buvo vadinamas tiesiog pusgalviu20. Gegužės pabaigoje įsiplieskė nauja neramumų banga po lietuvių policininko Blažio nužudymo – sovietų taikdariai tokia sumaištimi taip pat galėjo pasinaudoti. Prezidentas turėjo keliauti į Vilnių ir apraminti plintančias apkalbas, esą jis nevyksta į sostinę, nes šlovę dėl Vilniaus atgavimo nori priskirti tik sau, o ne kažin kokioms išorinėms aplinkybėms. Realu, kad Smetona norėjo užbėgti už akių Vilniuje besiformuojančiai lietuviškai opozicijai, nusistačiusiai prieš jo valdžią – mieste aktyviai veikė Kazys Bizauskas, birželio pradžioje vyko didžiuliai katalikiški kongresai, juose dalyvavo ne vienas aktyvus opozicionierius. Nepaisant to, šis vizitas neperžengė visų ankstesnių Smetonos principų – buvo kalbama tik apie laikiną prezidento atvykimą, bet ne apie pastovų prezidento institucijos perkėlimą.
Asmeninį Antano Smetonos santykį su Vilniumi galima mėginti apibūdinti dar 1910 m. jo nusakytais žodžiais: „Vilnius yra ir bus centras lenkų, žydų, lietuvių, gudų ir rusų, Lietuvoje gyvenančių. Patriotiško, sau vieniems centro, nebepasidarysime, nes jau nebe toks metas. Dargi Atėnai Periklio metu, tas graikų kultūros židinys, per pusę buvo jau nebe graikiškas miestas: ten skambėjo lydų, frigų, foinikų, persų ir kitų Mažosios Azijos tautų kalbos. Tad kur čia mums dabar svajoti apie mūsų vienų kultūros židinį!“ Šiuos savo pamąstymus jis baigė šūkiu – „Kuo daugiau Vilnius gaus iš Lietuvos, tuo daugiau jis duos lietuviams“21. Iš šios ir kitų 1907–1910 m. Smetonos publikacijų galima suvokti tris esmines jo nuostatas vertinant Vilniaus klausimą:
1) Vilnius yra didžiausias ir turtingiausias miestas regione, be jo sunkiai įmanomas lietuviškas miestietiškumas, o be šio neįmanoma įsivaizduoti pilnaverčio modernaus lietuvių tautos būvio;
2) Vilnius yra svarbiausias miestas Lietuvai ir lietuviams ne tik dėl akivaizdžių istorinių aplinkybių, bet ir dėl esamų kultūrinių ir ekonominių galimybių („Vilniuje yra daugybė bankų ir šiaip jau privatinių įstaigų, kur šiokio ar tokio mokslo lietuvis gali įsikabinti“). Pavyzdžiui, Kaunas ar Panevėžys yra lietuviškesni, bet tai dar nereiškia savaiminio turtingumo, naudos. Todėl lietuviškumas Smetonai yra privalomas, bet tik vienas iš kelių išskirtinių Vilniaus akcentų. Vilnių jis mato kaip Lietuvos kultūrinį-ekonominį metropolį, kuriame lietuviai aktyviau privalo semtis jėgų, konkuruoti, tapti lygiateisiais šeimininkais;
3) Nors, anot Smetonos, „Senovėj Lietuvos kunigaikščiai, darydami Vilnių savo sostine, gal ir sapnuoti nesapnavo, kad jis pavirs lenkų ir žydų centru, kad jie ten viešpataus, o lietuviai bus nuskurdėliai“22, su Vilniaus daugiatautiškumu jis neragina kovoti, nesiekia kažkokiu būdu išstumti lenkų ir žydų. Smetonos tikslas yra į Vilnių ir jo miestietišką gyvenimą pritraukti kuo daugiau lietuvių, skatinti nacionalinį sąmoningumą ir lyderystę, bet ne kažką užgniaužti, dirbtinai sulietuvinti.
Jei ši interpretacija daugmaž taikli, joje veriasi ne kas kitas, o pasvertas ir nuosaikus smetoniškas kelias, kartais primirštamas (galbūt primirštas ir paties prezidento) vertinant jo trečio dešimtmečio pradžios veiklą, kai laikinai iš politinio elito iškritęs ir nesvarbiu pasijutęs Antanas Smetona kartu su Augustinu Voldemaru darė viską, kad sugadintų bet kokį dvišalį sprendimą tarp Lietuvos ir Lenkijos dėl Vilniaus. Vis dėlto Smetonos kelias – tai ne daugiakultūriškumas kaip tarpusavyje nuolatos konkuruojanti duotybė, ir ne radikalus atlietuvinimas kaip vienintelė priemonė sostinės klausimo sprendimui. Smetona Vilniui ir Vilnijai birželio 23–24 d. tikriausiai būtų pasiūlęs globėjišką valstybės idėją, kurioje galėjo tilpti daugelis vilniečių, bei susitarimą dėl tarpusavio lygiateisiškumo ir kartu lojalumo Lietuvai. Smetonai tai buvusi vienintelė alternatyva, galinti išsaugoti miestą bent jau iki karo pabaigos.
Birželio 18 d. Vilniaus balso vedamajame žymus vilnietis žurnalistas Rapolas Mackonis konstatavo: „Mirė prezidentas – tegyvuoja Lietuva“23. Šį straipsnį jis paaiškino taip: „Kaip žinia, dar šeštadienio naktį į užsienį išvyko ilgametis Lietuvos prezidentas A. Smetona. Mes ruošėmės jį, kaip valstybės galvą sutikti Vilniuje, o jis, palikęs tautą jos pačios likimui, išvyko į užsienį“. Simboliška, kad besikeičiant politinei santvarkai, atsirado kas Mackoniui už jo rašinį papriekaištavo. Anot priekaišto autoriaus, Smetoną vertinti dar anksti, nes mes dar daug ko nežinome. Be to, žurnalistui buvo priminta, kad jam apie prezidentą to nederėjo rašyti ir kaip tikram vilniečiui24. Taip žinomą žurnalistą birželio 18 d. auklėjo vienas žymiausių Vilniaus vadavimo lyderių, Vilniaus universiteto rektorius prof. Mykolas Biržiška. Tądien, birželio 18 d., Antanas Smetona, pavargęs ir nuliūdęs su artimaisiais įsikūrė prie Šventaičio, „Medžiotojų aukštumoje“, ir akivaizdu, kad Vilniaus balso neskaitė. Buvo prasidėjusi alternatyvi jo vasa-
ros odisėja.
Straipsnis parengtas 2024 m. birželio 13 d. Signatarų namuose vykusioje mokslinėje konferencijoje „Antanas Smetona ir Vilnius“ skaityto pranešimo pagrindu.
1 Antanas Smetona, Tremtinio dalia nuo Mozūrų ežerų ligi Šveicarijos: Atsiminimai, in: Vytauto Didžiojo universiteto Išeivijos studijų centras, f. 1, ap. 1-1, l. 4.
2 Ibid., l. 23.
3 Antano Smetonos laiškas Povilui Žadeikiui, 1941-07-23, in: Antano Smetonos korespondencija, 1940–1944, parengė Daiva Dapkutė, Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Išeivijos studijų centras, 1999, p. 418.
4 Antanas Smetona, op. cit., l. 61.
5 Juozas Tysliava, „Dabar“, in: Vienybė, 1941-03-14, p. 1.
6 Kazys Škirpa, Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti: Dokumentinė apžvalga, Brooklyn, N. Y.: Pranciškonų spaustuvė, 1973, p. 268–269. Sujudimą Berlyne liudija ir vienalaikis šaltinis: Povilo Žadeikio laiškas Antanui Smetonai, 1941-05-20, in: Antano Smetonos korespondencija 1940–1944, p. 406.
7 „Oficialus Respublikos Prezidento atsilankymas sostinėje Vilniuje“, in: Vilniaus balsas, 1940-06-15, Nr. 136, p. 2.
8 Jolita Kančienė, Jonas Minkevičius, Architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 42.
9 Aš esu vilnietis: Parodos katalogas, sudarė Evelina Bukauskaitė, Diana Streikuvienė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2022, p. 64–65.
10 J. K. B., „Kaip Vilniuje buvo paminėtos Respublikos Prezidento vardinės“, in: Lietuvos aidas, 1940-06-14, Nr. 276, p. 2.
11 Ministras pirmininkas A. Merkys susipažino su Vilniaus tvarkymu, in: LCVA, f. 415, ap. 4, b. 21, l. 39.
12 Lietuvos telefono abonentų sąrašas 1940 metams, Kaunas: Spindulys, 1939, p. 228.
13 J. K. B., „Respublikos Prezidentas laukiamas birželio 23 d.“, in: Lietuvos aidas, 1940-06-05, Nr. 260, p. 2.
14 Vilniaus savivaldybės sekretoriato raštas Ūkio ir turto skyriaus viršininkui dėl stalų pagaminimo, 1940-06-14, in: LCVA, f. 415, ap. 4, b. 7, l. 8–9.
15 „Vilnius – Lietuvos širdis“, in: Antanas Smetona, Rinktiniai raštai, sudarė ir pratarmę parašė Alfonsas Eidintas, Kaunas: Menta, 1990, p. 47–50.
16 Lietuvos aidas, 1940-06-12, Nr. 273, p. 4.
17 Antano Smetonos Lituanistikos instituto raštas Vilniaus miesto savivaldybės sekretoriatui, 1940-06-11, in: LCVA, f. 415, ap. 4, b. 7, l. 7.
18 Komisijos lietuviškiems Vilniaus miesto gatvių vardams nustatyti posėdžių, įvykusių 1940 m. balandžio 27 d. Kaune ir 1940 m. balandžio 30 d. Vilniuje bendras protokolas, in: LCVA, f. 415, ap. 4, b. 9, l. 36–37.
19 K-s., „Ūkininkai su Respublikos prezidentu vyksta į Vilnių“, in: Ūkininko patarėjas, 1940-06-13, Nr. 24, p. 1.
20 Pranas Ancevičius, Varšuva-Vilnius: 1939 ruduo: Reportažai ir atsiminimai, Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2019, p. 311.
21 „Kur Lietuvos centras“, in: Antanas Smetona, Rinktiniai raštai, p. 63–64.
22 Ibid.
23 [Rapolas Mackonis] R. M., „Iš tikro istorinis momentas“, in: Vilniaus balsas, 1940-06-18, Nr. 139, p. 1.
24 Rapolas Mackonis, Amžiaus liudininko užrašai: Atsiminimai, sudarė Birutė Mackonytė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001, p. 276–277.
