Raudosiu visada – ar girdi? – dėl tavęs, vienas, Rojuje
I
Kitur pasuks delno
Linijas Lemtis it raktininkas
Akimirkai net laikas nesipriešins
Kaip kitaip, kai žmonės vienas kitą myli
Dangus pažvelgs į mūsų vidų
Ir pasaulį sukrės nekaltumas
Su juodu mirties atšiaurumu.
II
Apraudu saulę ir metus apraudu kurie ateina
Be mūsų ir apdainuoju jau praėjusius
Jeigu yra tiesa
Pasikalbėję kūnai ir valtys slystančios saldžiai
Iš vandenų gelmės gitarų ataidai
Visi „tikėk manimi“ ir „tikrai ne“
Vienas ore, o kitas aiduose
O mūsų rankos du maži žvėreliai
Kurie spurdėjo kad slapta vienas ant kito užsiliptų
Pelargonija vazone prie atvirų vartelių
Ir jūrų bangos, susiliejusios
Ant akmens sienų, už tvorų
Už anemonės tavo rankoje
Ir suvirpėjo violetas triskart po kriokliù
Jeigu yra tiesa aš apdainuoju
Medinį kraigą ir keturkampį audeklą
Ant sienos, Gorgonę palaidais plaukais
Katės žvilgsnį į mus patamsiais
Vaiką su smilkalais ir su raudonu kryžium
Valandą kai atsainumas vakarėja ant uolų
Apraudu rūbą kurį paliečiau ir pas mane atėjo pasaulis.
III
Taip kalbu apie tave ir mane
Kadangi tave myliu ir mylėdamas galiu
Kaip Pilnatis pakilti
Iš visur, tavo mažutei kojai tarp didžiulių patalų
Priskinti jazminų – ir turiu jėgų
Įmigusių, papūtęs tave pernešti
Per mėnulio perėjas ir per paslėptas jūros kolonadas
Apžavėtus medžius su sidabruojančiais voratinkliais
Apie tave girdėjo bangos
Kaip glostai kaip bučiuoji
Kaip pašnibždom sakai „ką?“ ir „a“
Aplink stiebą užutėkyje
Visada mes šviesa ir šešėlis
Visada tu žvaigždelė ir visada aš tamsus laivas
Visada tu uostas ir visada aš švyturys dešinėje
Įdrėkusi prieplauka ir švytėjimas virš irklų
Aukštai name su vynuogynais
Pririštos rožės, užšąlantis vanduo
Visada tu akmens statula ir aš didėjantis šešėlis
Pakrypusi langinė tu atplėšiantis ją vėjas aš
Kadangi tave taip myliu
Visada tu moneta o aš meilė kuri ją pasidabruoja
Tokia naktis, toks vėjo gausmas
Tokia drėgmė ore, tokia tyla
Aplink despotę jūrą
Žvaigždėtas dangaus skliautas
Toks lengvas tavo atodūsis
Kad man neliko daugiau nieko
Tarp keturių sienų, lubos, grindys
Tik šauktis tavęs ir kad mane daužytų mano balsas
Kvepėti tavimi ir kad žmonės išsigąstų
Kadangi nebandyto ir svetimo
Žmonės nepakenčia ir per anksti ar girdi mane
Dar per anksti šiame pasaulyje meile mano
Kalbėti apie tave ir mane.
IV
Dar anksti šiame pasaulyje, girdi mane
Pabaisos neprisijaukintos, girdi mane
Mano pralietas kraujas ant smaigalio, girdi mane
Peilis
Kaip avinas kuris bėga danguje
Ir laužo žvaigždžių šakas, girdi mane
Tai aš, girdi mane
Myliu tave, girdi mane
Laikau tave ir vedu tave ir tau nešu
Baltą Ofelijos nuometą, girdi mane
Kur mane palieki, kur eina ir kas, girdi mane
Tavo ranka laikosi virš audrų
Begalinės lianos ir ugnikalnių lavos
Ateis diena, girdi mane
Mūsų palaidoti, o vėliau tūkstantmečiai
Mus pavers baltom iškasenom, girdi mane
Kad virš jų švytėtų nejautrumas, girdi mane
Žmonių
Ir mus išmestų tūkstančiais dalelių
Į vandenis po vieną, girdi mane
Skaičiuoju savo karčius akmenėlius, girdi mane
O laikas yra didžiulė bažnyčia, girdi mane
Kur kartais figūros, girdi mane
Šventųjų
Verkia tikromis ašaromis, girdi mane
Varpai atveria aukštį, girdi mane
Kad žengčiau plačiu praėjimu
Ten laukia angelai su žvakėmis ir laidotuvių giesmėmis
Niekur neisiu, girdi mane
Arba nei vienas, arba kartu, girdi mane
Čia audros gėlė, girdi mane
Ir meilės
Bet kartą ir visiems laikams mes ją nuskynėm
Ir darkart ji nebepražydės, girdi mane
Kitam pasauly, kitoj žvaigždėj, girdi mane
Ten nėra žemės, nėra vėjo
Kurį palietėm, net jo, girdi mane
Ir joks sodininkas niekada nebuvo toks laimingas
Per tokią žiemą ir iš tokių šiaurių, girdi mane
Išsupti gėlę, o vien mudu, girdi mane
Pačiam jūros vidury
Vien iš noro mylėti, girdi mane
Iškėlėm visą salą, girdi mane
Su grotomis ir kyšuliais ir žydinčiom pašlaitėm
Klausyk, klausyk
Kas kalba gelmėse ir kas verkia – girdi?
Kas ieško kito, kas šaukia – girdi?
Tai aš kuris šaukia ir verkia, girdi̇̀
Myliu tave, myliu tave, girdi̇̀
V
Apie tave kalbėjau anais laikais
Su išmintingomis žindyvėmis ir atkakliais maištininkais
Iš kurgi galėtų būti tavasis laukinio žvėries liūdesys
Ribuliuojančio vandens atspindys ant veido
Ir kodėl tuomet man lemta žengti greta tavęs
Nors nenoriu meilės bet noriu vėjo
Noriu šuoliuoti ant piestu stojusios nebalnotos jūros
Ir niekas negirdėjo
Apie tave nei raudonėlis nei grybas
Kretos aukštumose nieko
Tik Dievas sutiko dėl tavęs vedžioti mano ranką
Tai čia, tai ten, atidžiai ratu
Pakrantės veidu, įlankom, plaukais
Ant kalvos pamodamas kairėn
Tavo kūnas sustingęs kaip vieniša pušis
Akys išdidumo ir perregimõs
Gelmė̃s, namo viduje sena indauja
Iš kipariso su geltónais nėriniais
Kad vienas laukčiau tavęs pirmąkart apsireiškiant
Aukštai terasoje ar už akmenų kieme
Su Šventojo žirgu ir Prisikėlimo kiaušiniu
Tu lyg iš sugadintos freskos
Didinga kokios ir troško tas menkas gyvenimas
Kad sutalpintum griaudžiančią ugnikalnio liepsną į žvakelę
Kad nė vienas nebūtų matęs ar girdėjęs
Apie tave nieko sugriuvusių namų dykynėse
Nei kiemo pakrašty palei tvorą palaidotas protėvis
Nei žiniuonė su savo žolelėm
Vien tik aš, gal dar muzika
Kurią varau gilyn į save bet ji vis garsesnė sugrįžta
Tik nesubrendusios dvylikametės krūtys
Atsuktos į ateitį raudonu krateru
Tik kaip smeigtukas aštrus kvapas
Esantis kūne ir skrodžiantis prisiminimą
Ir štai grumstas, štai balandžiai, štai mūsų senoji žemė.
VI
Esu daug matęs ir žemė prisiminimuose atrodo gražesnė
Auksinėj migloje gražesnis
Aštrus akmuo, gražesnės
Tamsmėlynės sąsmaukos ir stogai bangose
Gražesni spinduliai kuriais žengi kojom neliesdama
Nenugalima kaip Samotrakės deivė virš jūros kalnų
Taigi pamačiau tave ir man užtektų
Kad visas laikas taptų vėl nekaltas
Sodelyje kur liaujas tavo žingsniai
Kaip nepatyręs delfinas sekti paskui
Ir žaisti su baltumu ir su žydryne!
Pergalė, pergalė kurią nugalėjau
Dar iki meilės ir su ja
Kinrože ir meilės gėle
Eik, eik nors aš jau būsiu dingęs
Pats sau, ir tebūna saulė tavo rankose naujagimis
Pats sau, ir tebūsiu aš raudanti tėvynė
Pati sau, ir tebūna mano žodis kurį siunčiau kad tau laikytų lauro lapą
Pats sau, o vėjas stiprus ir pats sau vienas apvalainas
Akmenėlis tamsių gelmių mirksėjime –
Žvejys kuris užlipo ir nusviedė atgal į laiką Rojų!
VII
Rojuje nusitaikiau į salą
Visai kaip tu ir namą pajūry
Su mažom durim ir didžiule lova
Įmečiau aidą į bedugnę
Kad kiekvienąryt žvalgyčiausi nubudęs
Kad matyčiau pusę tavęs brendant į vandenį
O pusę tavęs apverkčiau Rojuje.
Iš graikų kalbos vertė Elžbieta Banytė
